Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. ir jo gynėjo advokato V. B. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Priteista iš V. M. nukentėjusiajai Ž. L. 10 000 Lt (2 896,20 Eur), B. L. 15 000 Lt ( 4 344,30 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Bylos dalis, kuria V. M. kaltinamas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, nutraukta esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai (BK 287 straipsnio 2 dalis).

S. P. ir Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Išieškota iš V. M. 111,13 Lt (32,19 Eur) proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. lapkričio 21 d., apie 17 val. Anykščių r., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) socialinės globos namų koridoriuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio vieną kartą peiliu dūrė D. L. peiliu į nugarą, taip jam padarydamas durtinį-pjautinį krūtinės ląstos (nugaros) kairės pusės sužalojimą su kairio plaučio pažeidimu, dėl ko nukentėjusysis mirė, t. y. tyčia nužudė D. L..

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. M. ir jo gynėjo advokato V. B. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Nuteistojo pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su baudžiamojo proceso pažeidimais, jis nurodo, kad teismas bylą išnagrinėjo šališkai, neobjektyviai, teismo išvados neatitinka tikrovės. Šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir kolegija juos atmeta.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-187/2011). Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-243/2009). Nagrinėjamos bylos atveju vertinant nešališkumo subjektyviuosius aspektus byloje nėra ir V. M. nenurodo jokių duomenų, kurie galėtų rodyti teismo asmeninį suinteresuotumą byla. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo šališkumo. Negalima laikyti teismo šališkumu niekuo nepagrįstą nuteistojo nuomonę, kad teismas įrodymus vertino subjektyviai, o jo išvados neatitinka tikrovės. Pažymėtina ir tai, kad BPK nuostatos bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę reikšti nušalinimus. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagoje teisė pareikšti nušalinimus nebuvo varžoma, tačiau ja nebuvo pasinaudota. Nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Konstatuotina, kad jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytus teisėjo nušalinimo pagrindus, byloje nenustatyta, o teismo įrodymų vertinimas, neatitinkantis nuteistojo norų, negali būti laikomas šališkumu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus bei apygardos teismo ištirtus ir nuosprendyje aptartus įrodymus, taip pat ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini) ir ekspertės N. Mačiūnienės paaiškinimus, duotus bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė V. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, jo kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Tačiau pirmosios instancijos teismas V. M. pagrįstai nuteisė už D. L. nužudymą. Tuo tarpu nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde dėsto argumentus, jog V. M. darydamas ir šią veiką veikė būtinosios ginties sąlygomis, jog jis gynėsi nuo įsibrovimo į jo būstą bei jo panaudota gynyba visiškai atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, būtinosios ginties ribos nebuvo peržengtos. Nurodo, kad tai pripažino ir pirmosios instancijos teismas. Šie ir kiti gynėjo apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Jau minėta, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog V. M. panaudota gynyba visiškai atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, kai jis gindamasis nukentėjusiesiems dūrė peiliu į pilvo ir krūtinės sritis. Tačiau vėlesni nuteistojo veiksmai neatitinka būtinosios ginties situacijos.

Iš specialisto išvados Nr. M 463/13(05) matyti, kad D. L. lavono tyrimo metu be kitų nustatyti šie sužalojimai: durtinis-pjautinis krūtinės ląstos (nugaros) kairės pusės sužalojimas su kairio plaučio pažeidimu. Sužalojimas padarytas vienu aštraus duriančių-pjaunančių savybių daikto poveikiu. Sužalojimą esant durtiniu-pjautiniu rodo linijinė žaizdos forma, lygūs, neapibrozdinti kraštai, suglaudus kraštus nelieka minkštųjų audinių defekto, žaizdos kanalo buvimas, žaizdos kanalo kryptis yra iš užpakalio į priekį, smailiu kampu iš viršaus žemyn ir nežymiu kampu iš kairės į dešinę, sužalojimo kanalas eina per odą, poodį, kairės pusės VI-tą tarpšonkaulinį tarpą ir kairio plaučio audinį. Sužalojimas padarytas prieš pat mirtį, tą rodo gijimo požymių nebuvimas. Gyviems asmenims dėl tokio sužalojimo sveikata sutrikdoma sunkiai. Šiuo atveju šis sužalojimas, lydymas vidinio nukraujavimo į krūtinės ertmę, buvo D. L. mirties priežastis (1 t., b. l. 52–54). Tai, kad būtent nuo V. M. padaryto sužalojimo peiliu į nugarą mirė D. L., abejonių nekyla. Priežastinis ryšys kito žmogaus gyvybės atėmimo bylose sprendžiamas vertinant įrodymus ir nustatant loginę priežasčių seką, reikalingą išvadai padaryti: ar yra ryšys tarp nustatytos kaltininko veikos ir padarinių, kokie reiškiniai lemia nukentėjusio žmogaus mirtį, ar jie objektyviai ir dėsningai išplaukia iš neteisėtos veikos. Teismų praktikoje nužudymo bylose yra suformuota nuostata, kad tais atvejais, kai tarp suduoto smūgio į galvą ir nukentėjusiojo mirties nėra įsiterpęs joks kitas veiksnys, turintis lemiamos įtakos mirčiai, laikytina, kad priežastinis ryšis egzistuoja (kasacinės instancijos teismo plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-247/2009). Pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes nukentėjusiojo mirtį lėmė durtinis-pjautinis krūtinės ląstos (nugaros) kairės pusės sužalojimas su kairio plaučio pažeidimu. Tai yra būtent smurtiniai V. M. veiksmai, teisingai pirmosios instancijos teismo nustatyti kaip pagrindinis veiksnys, dėsningai nulėmęs nukentėjusiojo mirtį. Akivaizdu, kad tarp V. M. suduoto smūgio peiliu nukentėjusiajam D. L. į gyvybiškai svarbią - nugaros sritį, ir kilusių padarinių (jo mirties) yra priežastinis ryšys.

Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Įstatymas nustato tokias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, 2) kėsinimasis turi būti realus, 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus, 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui, 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Pažymėtina, kad teisę į būtinąją gintį turi ne tik užpultasis, bet ir kiti asmenys, kurie gali pasinaudoti būtinosios ginties teise siekdami apginti užpultąjį asmenį.

Taigi pirmas klausimas, nuo kurio sprendimo didele dalimi priklauso V. M. padarytos veikos baudžiamasis teisinis vertinimas, yra pirmos būtinosios ginties sąlygos, ar buvo pavojingas kėsinimasis ir ar kilo teisė į būtinąją gintį, nustatymas. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Taigi esminis klausimas, kurį reikia išspręsti – buvo pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, ar ne. Tinkamam baudžiamojo įstatymo taikymui labai svarbu tiksliai nustatyti faktines bylos aplinkybes. Nuteistojo gynėjas iš dalies teisus, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas pripažino, jog V. M. veikė būtinosios ginties sąlygomis, tačiau, kaip minėta, teismas šioje byloje pagrįstai nustatė, kad V. M. gynyba atitiko pavojingą kėsinimąsi, kai jis peiliu sužalojo D. L. ir S. P. į pilvo sritį. Tuo metu, kai nukentėjusieji įsiveržė į nuteistojo kambarį, kėsinimasis iš tiesų buvo pavojingas, realus ir akivaizdus. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. M. pavojingą nukentėjusiųjų kėsinimąsi atrėmė – sužalojo abu nukentėjusiuosius peiliu. Po šių nuteistojo veiksmų nukentėjusieji savo puolimą iškart baigė – pradėjo bėgti iš nuteistojo kambario. Ši aplinkybė nustatyta tiek nukentėjusiojo S. P., tiek paties nuteistojo parodymais. Taigi tolimesni nuteistojo veiksmai sekė jau pasibaigus pavojingam kėsinimuisi – abiem nukentėjusiesiems išbėgus iš jo kambario. Taigi pasibaigus būtinosios ginties situacijai.

Paskutinis klausimas, nuo kurio sprendimo priklauso V. M. veiksmų baudžiamasis teisinis vertinimas – ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Pagal BK 28 straipsnio 3 dalį būtinosios ginties ribos peržengiamos, kai yra aiškus gynybos neatitikimas kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui ir kai tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata. Taigi įstatymas numato tris sąlygas, kurioms esant padaryta veika vertinama kaip būtinosios ginties ribų peržengimas: 1) gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, 2) užpuolikas nužudytas arba jam sunkiai sutrikdyta sveikata, 3) tai padaryta tiesiogine tyčia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-423/2011). Pagal teismų praktiką išvada dėl būtinosios ginties ribų peržengimo gali būti daroma tik tuo atveju, kai gynyba nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Akivaizdu, jog nesant būtinosios ginties situacijos ir jos ribų peržengimas yra negalimas.

Kitas svarbus klausimas, kurį ir apeliaciniame skunde kelia nuteistojo gynėjas – kaip nuteistasis pats vertino susidariusią situaciją, ar jis galėjo suprasti, kad pavojingas kėsinimasis jau pasibaigęs. Atsakant į šį klausimą labai svarbu įvertinti paties nuteistojo parodymus, kurie atspindi jo santykį su padaryta veika. Pats nuteistasis parodė, kad kai nukentėjusieji išbėgo iš jo kambario, pavojaus jam nebebuvo, bet jis iš pykčio nusivijo (2 t., b. l. 187). Taigi pats nuteistasis nurodo, jog suvokė, jog kėsinimosi jau nebebuvo ir pavojus nei jo sveikatai, nei gyvybei nebegrėsė. Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, siekdama pašalinti visas abejones dėl nuteistojo sveikatos būklės ir savo veiksmų suvokimo, į teismo posėdį kvietė ekspertę N. Mačiūnienę. Posėdyje ekspertė paaiškino, jog V. M. turi psichikos sutrikimų, nuo vaikystės serga epilepsija. Jis yra ribotai pakaltinamas, jo suvokimas yra ribotas. Ekspertė negalėjo paaiškinti, ar nuteistasis galėjo suvokti kėsinimosi pabaigą dėl jo psichikos sutrikimų. Nurodė, jog jam reikalingas prieštraukulinis gydymas, bendravimas su psichiatru. Ekspertės nuomone, nuteistasis gali atlikti bausmę laisvės atėmimo vietoje, tačiau ten jam reikalinga medikų priežiūra.

Vertinant V. M. situacijos suvokimą labai svarbu atsižvelgti ir į Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus teismo psichiatrijos teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. 75U-I-60/2013, iš kurio matyti, kad V. M. įtariamos veikos padarymo metu, t. y. 2013-11-21, nustatomi kiti organiniai asmenybės ir elgesio sutrikimai dėl galvos smegenų ligos, pažeidimo ir disfunkcijos, dėl kurių jis nevisiškai (ribotai) galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. V. M. šiuo metu taip pat nustatomi kiti organiniai asmenybės ir elgesio sutrikimai dėl galvos smegenų ligos, pažeidimo ir disfunkcijos, dėl kurių jis gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Sugebėjimas visiškai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti yra sprendžiamas tiktai veikos atžvilgiu. V. M. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo fiziologinio afekto būsenoje. V. M. priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas nereikalingas, jam rekomenduojamas gydymas pas neurologą laisvės atėmimo vietoje dėl traukulių priepuolių (2 t., b. l. 72–77).

Įvertinus šį ekspertizės aktą, įvykio aplinkybes – realiai kėsinimasis jau buvo atremtas, pavojus nuteistojo sveikatai ir gyvybei nebegrėsė, o netgi priešingai - nukentėjusysis D. L. nuo nuteistojo jau bėgo, taip pat paties nuteistojo parodymus, kad jis vijosi D. L. iš pykčio, darytina išvada, kad V. M. iš tiesų suvokė, kad pavojingo kėsinimosi jau nebuvo. Atsakant į gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl V. M. riboto pakaltinamumo ir dėl to bylos nutraukimo esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai, pažymėtina, jog ribotas pakaltinamumas turi tam tikrą specifinę baudžiamąją teisinę reikšmę. Ribotas pakaltinamumas neturi įtakos sudėčiai kaltininko veikoje ir jo patraukimui baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau pripažinus asmenį ribotai pakaltinamu, įstatyme numatyta galimybė jam sušvelninti bausmę. BK 18 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog asmuo, padaręs sunkų arba labai sunkų nusikaltimą ir teismo pripažintas ribotai pakaltinamu, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu.

Kolegija, nagrinėdama bylą pagal nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinius skundus, neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog atsižvelgiant į teismo psichologinės psichiatrinės ekspertizės išvadas, taip pat į eksperčių A. G. ir N. Mačiūnienės paaiškinimus teisme apie V. M. psichinę būklę bei jo psichinį santykį su nagrinėjama veika, apie jo ribotą gebėjimą suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, taip pat į aplinkybę, kad D. L. mirtį lėmė vienas dūris peiliu į nugarą, bei į ekspertės psichologės A. G. nurodytą aplinkybę, kad V. M. negalėjo visiškai suvokti, jog dūris peiliu į nugarą sukels nukentėjusiojo mirtį, nagrinėjamą veiką V. M. padarė būdamas ribotai pakaltinamu, o atsiradusių pasekmių – D. L. mirties nesiekė, tačiau sąmoningai leido joms atsirasti, t. y. nusikaltimą padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Taigi kolegija laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad tuo metu, kai V. M. D. L. padarė šį jo mirtį lėmusį sužalojimą, V. M. sveikatai ar gyvybei grėsmės nebebuvo ir V. M. nebebuvo nuo ko gintis, todėl V. M. gyvybę D. L. atėmė kaltais tyčiniais veiksmais iš pykčio dėl prieš tai sekusio užpuolimo, ir ši V. M. veika visiškai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, sudėtį ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai ją taip ir kvalifikavo.

Tačiau pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, ne visiškai įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes bei ne visai tinkama individualizavo bausmę. Kolegija daro išvadą, kad V. M. paskirta bausmė yra pernelyg griežta.

BK 129 straipsnio 1 dalies sankcija numato laisvės atėmimą nuo 7 iki 15 metų. Pirmosios instancijos teismas paskyrė V. M. laisvės atėmimą 7 metams ir 6 mėnesiams. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad nustatytos trys atsakomybę lengvinančios aplinkybės: nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nusikaltimą padarė praėjus labai trumpam laiko tarpui po nukentėjusiojo atliktų kaltinamojo atžvilgiu neteisėtų veiksmų, ką kolegija vertina kaip provokuojantį nukentėjusiojo elgesį, turėjusį tiesioginės įtakos nagrinėjamo nusikaltimo padarymui ir nusikalstamą veiką padarė būdamas ribotai pakaltinamu (BK 59 straipsnio 2, 6 ir 11 punktai). Taip pat teismas nustatė vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką V. M. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taip pat teismas įvertino tai, kad padarytas labai sunkus baigtas tyčinis nusikaltimas, sukėlęs negrįžtamas pasekmes. Be to, atsižvelgė ir į nuteistojo asmenybę - V. M. praeityje yra padaręs smurtinio pobūdžio veikas kitų asmenų atžvilgiu dėl ko jam buvo taikomos priverčiamosios medicinos priemonės.

Atsižvelgusi į tai, kad byloje nėra nustatyta būtinų sąlygų BK 62 straipsnio nuostatų taikymui ir švelnesnei nei įstatyme numatyta bausmės skyrimui, kolegija sprendžia dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo nuteistojo V. M. atžvilgiu bei švelnesnės bausmės nei numatyta jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sankcijoje skyrimo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K- 420/2006). Taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, kolegijos nuomone, pagrindas yra, nes byloje tikrai yra išimtinės aplinkybės, apibūdinančios nuteistojo asmenybę ir sveikatos būklę. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka kolegijai kilo abejonių dėl V. M. sveikatos būklės, taip pat dėl to, ar jis gali dėl sveikatos būklės atlikti laisvės atėmimo bausmę ir ar įkalinimo įstaigoje jam būtų užtikrintas tinkamas gydymas. Todėl Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 16 d. nutartimi V. M. buvo paskirta teismo medicinos ekspertizė. Iš gauto ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad V. M. šiuo metu serga gydymui atsparia židinine epilepsija su kasdieniniais kompleksiniais ir generalizuotų toninių-kloninių traukulių priepuoliais, organiniais asmenybės ir elgesio sutrikimais dėl galvos organinės smegenų ligos. Nurodytų abiejų ligų visuma atitinka 2013 metais patvirtinto Sunkių nepagydomų ligų sąrašo 17 punktą, todėl laikoma sunkia nepagydoma liga. Nurodytomis ligomis V. M. sirgo nusikalstamos veikos padarymo metu 2013 m. lapkričio 21 d. Šiuo metu galiojančiame „Sunkių nepagydomų ligų sąraše“ nenurodoma, kad asmuo, sergantis šiomis ligomis negali atlikti laisvės atėmimo bausmės ar atlikti ją būtų per sunku. Taip pat ekspertizės akte nurodoma, kad dėl jo ligų reikalingas palaikomasis prieštraukulinis medikamentinis gydymas, pastovus neurologo, ir esant reikalui, psichiatro sekimas. Galimybė užtikrinti tokį gydymą yra konkrečios įkalinimo įstaigos kompetencija. Taigi iš šio ekspertizės akto matyti, kad V. M. gali atlikti laisvės atėmimo bausmę. Tačiau nepaisant to, kad V. M. nustatytos ligos neįeina į sunkių nepagydomų ligų sąrašą, dėl kurių jam būtų per sunku atlikti laisvės atėmimo bausmę, iš ekspertizės akto matyti, kad visgi jo ligos yra sunkios nepagydomos, jam traukuliniai priepuoliai būna kasdien, būtinas prieštraukulinis gydymas ir pastovi neurologo arba net psichiatro priežiūra. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes bei į tai, kad V. M. nusikaltimą padarė tik neseniai pasibaigus būtinosios ginties situacijai, kolegija daro išvadą, kad BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas V. M. aiškiai prieštarautų teisingumo principui bei BK 41 straipsnio nuostatoms apie bausmės paskirtį, taip pat ir teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimui. Dėl to nuosprendis keičiamas ir nuteistajam bausmė pagal BK 129 straipsnio 1 dalį skiriama taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Šiuo atveju skirti nuteistajam kitos rūšies bausmes nėra pagrindo, kadangi išdėstytos išimtinės aplinkybės neduoda pagrindo skirti kitos rūšies bausmę. Nuteistajam kolegija skiria švelnesnę, negu sankcijoje numatyta, terminuoto laisvės atėmimo bausmę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nuosprendį pakeisti.

Nuteistajam V. M. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti bausmę laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.