Kauno apygardos teismo nutartis

2007-01-31 · Civilinė byla Nr. 2S-91-436/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-01-31
Bylos Nr.
2S-91-436/2007
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Arūnas Rudzinskas (pirm.), Galina Blaževič, Jolita Cirulienė
Ieškovas
L. S.
Išvadą teikia
Kauno rajono, Kauno rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyba, Kauno miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyba
Atsakovas
D. K.
Advokatai
Aidas Venckus, Deivis Valiulis
Civilinė byla Nr.2S-91-436/2007
Pirmosios instancijos teismoteisėja Milda Remeikienė
Procesinio sprendimo kategorija: (S) 110.1;77.4.2;122.2;122.3
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. sausio 31 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Arūno Rudzinsko,kolegijos teisėjų Galinos Blaževič, Jolitos Cirulienės,sekretoriaujant Vilijai Noreikienei,dalyvaujant ieškovei L. S. ,ieškovės atstovams advokatui Deiviui Valiuliui, A. Ū. ,atsakovo atstovui advokatui Aidui Venckui,

institucijų teikiančių išvadas byloje Kauno rajono ir Kauno miesto savivaldybių Vaiko teisių apsaugos tarnybų atstovams Sigitai Mockienei, Artūrui Reiniui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. K. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr.2-14196-192/2006 pagal ieškovės L. S. ieškinį atsakovui D. K. , institucijos teikiančios išvadas byloje Kauno rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyba, Kauno miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyba, dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė L. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė dukters D. K. , a.k. (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą nustatyti su vaiko motina L. S. ; priteisti iš atsakovo D. K. dukters D. K. išlaikymui 300 Lt dydžio kasmėnesines pinigines išmokas, jas mokant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki vaiko pilnametystės; nustatyti atsakovui D. K. bendravimo su dukra tvarką; priteisti iš atsakovo D. K. ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas. Taip pat ieškovė pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos dukros D. K. , a.k. (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą nustatyti su vaiko motina L. S. . Prašyme ieškovė nurodė, kad atsakovas 2006 m. gegužės 15 d., be motinos L. S. žinios, pasiėmė dukrą D. K. iš Kauno lopšelio-darželio „Kregždutė“ ir nuo to laiko neleidžia ieškovei susitikti su savo mažamete dukra. Ieškovė visais įmanomais būdais bandė įkalbėti atsakovą leisti pasimatyti su dukra, tačiau pastarasis atsisako su ja bendrauti ir leisti susitikti su savo vaiku. Tokiu būdu atsakovas tyčia, veikdamas prieš vaiko interesus, pažeisdamas Vaiko teisių konvencijos 9 str. 3 d., CK 3.170 str. 2 d., VTAPĮ 24 str., atima galimybę dukrai D. K. bendrauti su savo mama, bendraamžiais bei artimais giminaičiais. Taip pat atsakovas sąmoningai nevykdo teisėtų Vaiko teisių apsaugos tarnybos nurodymų, slepia vaiką nuo Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojų ir tėvo valdžią naudoja priešingai vaiko interesams.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių patenkino ir nustatė vaiko D. K. , gimusios 2004 m. vasario 19 d., gyvenamąją vietą kartu su motina L. S. iki teismo sprendimo priėmimo civilinėje byloje Nr.2-14196-192/2006. Teismas nurodė, kad nuo 2006 m. gegužės 15 d. ieškovė L. S. dukters nėra mačiusi. Atsakovas pripažino, kad neleidžia ieškovei matytis su dukra, bendrauti su ja, auginti, teigdamas, kad taip elgiasi dėl ieškovės asmeninių savybių ir vaiko netinkamos priežiūros. Vaiko teisių apsaugos tarnyba tyrė L. S. gyvenimo ir buities sąlygas ir nustatė, kad gyvenamoji aplinka saugi, tvarkinga ir tinkama auginti ir vystytis vaikui, atitinka vaiko interesus. Kadangi atsakovas neleidžia dukrai bendrauti su motina bei artimaisiais giminaičiais, tuo pažeisdamas vaiko teisę į šeimos ryšius, neužtikrina vaiko poreikių ir interesų patenkinimo, ir tuo piktnaudžiauja tėvo valdžia, pažeisdamas JT Vaiko teisių konvencijos 9 str. 3 p., LR CK 3.161 str., 3.170 str. 2 p. Teismas pažymėjo, kad D. K. yra 2 metų ir 8 mėnesių amžiaus, mergaitė yra atskirta nuo motinos ir su ja visiškai nebendrauja daugiau nei 5 mėnesius, kai ikimokyklinio amžiaus vaikui ypatingai reikalinga motinos globa. Todėl, siekiant apginti vaiko interesus, jo teisę bendrauti su abiem tėvais ir artimais giminaičiais, remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimais ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvadomis teismas iki sprendimo priėmimo byloje nustatė vaiko D. K. gyvenamąją vietą su motina.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas D. K. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės - ieškovės prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę – vaiko gyvenamąją vietą nustatyti kartu su motina L. S. , atmesti. Nurodo, kad skundžiama nutartis priimta pažeidžiant procesinės teisės normas bei neteisingai taikant ir aiškinant materialinės teisės normas, reglamentuojančias tėvų teisių ir pareigų įgyvendinimą auklėjant nepilnamečius vaikus. Ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas išsprendė šališkai ir nemotyvuotai, neįvertinęs atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų, neatsižvelgęs į įstatyme įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Apelianto nuomone, teismas nenurodė nei vieno įstatyminio pagrindo, kuriuo vadovaudamasis taikė laikinąją apsaugos priemonę ir, neišnagrinėjęs ginčo iš esmės, pakeitė nepilnametės dukros D. K. gyvenamąją aplinką, kurioje ji augo nuo savo gimimo. Be to, teismas nenurodė, kodėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Priimdamas skundžiamą nutartį, teismas vardino Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatas, tačiau visiškai neįvertino byloje esančių įrodymų, nepagrįstai pabrėžė atsakovo piktnaudžiavimą tėvo valdžia remdamasis tik Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos raštais, surašytais po 2006 m. spalio 19 d. Pasirengimo nagrinėti bylai stadijoje teismas priėmė nemotyvuotą nutartį ir dukrą perkėlė gyventi į jai visiškai nežinomą aplinką, kurioje ji niekada nėra gyvenusi, net neišsiaiškinęs aplinkybių dėl vaiko prisirišmo, jo gyvenamosios vietos nuo gimimo, tėvų dalyvavimo vaiką auginant ir išlaikant, neįvertinęs tėvų darbo pobūdžio. Apeliantas nurodo, kad nuo to laiko kai jis ir ieškovė gyvena skyrium, nei ieškovė, nei jos tėvai, dukros visiškai neaugino, ieškovei dukra visiškai nerūpi ir ja nesidomi. Nutartyje nurodyti motyvai, kad 2 metų ir 8 mėnesių amžiaus mergaitė yra atskirta nuo motinos ir su ja visiškai nebendrauja, kai ikimokyklinio amžiaus vaikui ypatingai reikalinga motinos globa, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas neanalizavo ir neįvertino aplinkybės, kad ieškovė, paėmusi iš atsakovo dukrą, atidavė ją į savaitinį lopšelį – darželį „Kregždutė“, kai jai tebuvo 2 metai. Todėl neaišku, apie kokią motinos globą šiuo atveju kalbama, kai dukra, būdama L. S. žinioje, dienas ir naktis leido savaitiniame lopšelyje – darželyje. Byloje pateikta 2006 m. rugsėjo 8 d. Kauno lopšelio – darželio „Kregždutė“ pažyma Nr.102 patvirtina, kad L. S. naudojosi teikiama paslauga vaikui būti darželyje ištisą parą. Apeliantas nurodo, kad dukra D. K. nuo pat gimimo gyveno su juo. Atsakovas visada dukra rūpinosi, ją prižiūrėjo ir išlaikė, tarp jo ir dukters yra labai stiprus emocinis ryšys, dukra labai prisirišusi prie jo. Atsakovo materialinė padėtis yra gera. Jis gyvena su savo tėvais, jiems nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo II-ajame aukšte. Vaikui yra visos sąlygos sveikai augti ir vystytis. Atsakovas dirba vadybininku UAB „STD1“, puse etato, 4 valandas per dieną. Dėl darbo pobūdžio ir režimo jis turi visas galimybes auginti ir prižiūrėti savo dukrą pats. Be to, jam esant darbe, mažametę dukrą turi galimybę prižiūrėti jo tėvai, nes jie yra pensininkai ir taip pat yra labai prisirišę prie anūkės. Ieškovė prie ieškinio pateikė darbo sutartį, kad ji dirba UAB „MG statyba“ ir darbo dienos trukmė nustatyta 8 valandos, 5 darbo dienas per savaitę. Todėl teismas neišsiaiškino aplinkybės, kas dukrą prižiūrės, kai ieškovė visą dieną bus darbe. Be to, ieškovė neturi pastovios gyvenamosios vietos. Ieškinyje ji nurodė, kad gyvena su tėvais, nuomojamame iš savivaldybės bute. Tačiau dar gyvenant kartu su ieškove, atsakovui ji pasakodavo, kad su tėvais ji nesutaria, tėvai ją muša. Todėl, apelianto nuomone, nesuprantama, kaip aplinkoje, kurioje negalėjo gyventi pati ieškovė, dabar gyvens mažametė dukra. Atsakovas nurodo, kad nuo 2006 m. gegužės 15 d. iki 2006 m. spalio 19 d. ieškovė dukra visiškai nesidomėjo, nei karto neatvyko pas ją, jos neaplankė, negrąžino dukrai nei žaislų, nei drabužių. Be to, ieškovė visiškai nevykdė įstatyme įtvirtintos pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnametį vaiką (CK 3.192 str.). 2006 m. lapkričio 2 d. atsakovas buvo nuvykęs į Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybą, tačiau ieškovė po to nei šeštadienį, nei sekmadienį nepasirodė, todėl pirmadienį išsiuntė tarnybai raštą, ar ieškovė iš viso pageidauja bendrauti su dukra, ir jeigu pageidauja, nurodyti bendravimo tvarką. Ieškovė ir jos atstovai turėjo visas galimybes kreiptis į teismą dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo, nustatant jai dalyvavimo auklėjant ir bendravimo su dukra tvarką. Tačiau to nepadarė. Skundžiamos nutarties pagrindu atsakovas privalėjo dukrą atiduoti iš jai įprastos aplinkos, kurioje ji nuo pat gimimo gyveno ir augo, į aplinką žmonių, kurie ja nesirūpino ir nesidomėjo. Todėl minėta teismo nutartis pažeidžia vaiko teises ir teisėtus interesus. Šiuo atveju teismas, vadovaudamasis teisingumo principu ir logikos dėsniais, atsižvelgdamas į šalių teisėtų interesų pusiausvyrą bei pasinaudodamas LR CPK 376 straipsnio 3 dalyje suteikta teise viršyti pareikštus reikalavimus, privalėjo priimti nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir vaiko D. K. gyvenamąją vietą nustatyti su atsakovu, o ieškovei nustatyti dalyvavimo auklėjant ir bendravimo su dukra tvarką.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas ne tik priimdamas sprendimą byloje, bet ir taikydamas laikinąsias apsaugos priemones turi siekti užtikrinti maksimalią vaiko teisių apsaugą. Šios kategorijos bylose ginamos ne ieškovo ar atsakovo teisės ir interesai, o vaikų teisės, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos, jei tai padės geriau užtikrinti vaiko teisių apsaugą. Byloje pateikti įrodymai – Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos 2006 m. rugpjūčio 4 d. raštas Nr.S-969, 2006 m. spalio 31 d. pakartotinio šeimos aplankymo aktas, antstolio S. M. 2006 m. spalio 19 d. atliktas faktinių aplinkybių kostatavimas, J. D. rašytinis paaiškinimas, Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos 2006 m. lapkričio 9 d. išvada Nr.19-6-956 – patvirtina, kad atsakovas sąmoningai pažeidinėjo mažametės mergaitės teises, todėl teismas turėjo teisę ir pareigą taikyti laikinąsiais apsaugos priemones, siekiant apginti pažeidžiamas vaiko teises, o tuo pačiu ir viešąjį interesą. Įvertinant atsakovo ilgą laiką ir tyčia daromus vaiko teisių pažeidimus, nepaisymą daugkartinių Vaiko teisių apsaugos tarnybos įpareigojimų nutraukti vaiko teisių pažeidimus bei atsakovo teismo posėdžio metu išdėstytą poziciją, kad ieškovė negali matytis su savo dukra, neginčijamai įrodo, kad nepritaikius laikinosios apsaugos priemonės ir nenustačius vaiko gyvenamosio vietos su motina, D. K. ir toliau tęstų vaiko teisių pažeidimus. Laikinųjų apsaugoas priemonių pritaikymas užtikrino vaikui saugias ir sveikas gyvenimo sąlygas. Byloje pateikta Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos 2006 m. rugsėjo 1 d. išvada patvirtina, kad ieškovės gyvenamoji aplinka tinkama jos dukrai ir atitinka D. K. interesus. Ieškovė turi pastovias pajamas ir jos darbo pobūdis leidžia nuosekliai rūpintis vaiko priežiūra. Kartu su ieškove gyvenantys jos tėvai yra darbingi, geros sveikatos, noriai padėtų auginti Deimantę. Ieškovė nurodo, kad dukra yra be galo prisirišusi prie jos. Nuo vaiko gimimo ieškovė buvo vaiko priežiūros atostogose, vėliau taip pat nedirbo ir prižiūrėjo vaiką, nuolatos rūpinosi dukters sveikata, į gydymo įstaigą atvesdavo reguliariai. Nors mergaitė ir lankė savaitinę grupę lopšelyje – darželyje, tačiau buvo likusi nakvoti darželyje tik kelis kartus, kai ieškovė vėliau baigė darbą. Ieškovė kiekvieną darbo dieną pasiimdavo dukrą į namus ir laisvą nuo darbo laiką leisdavo kartu su dukra. Byloje esanti lopšelio – darželio „Kregždutė“ 2006 m. lapkričio 2 d. pažyma Nr.121 patvirtina, kad ieškovė pastoviai nesinaudojo paslauga prižiūrėti vaiką ištisą parą grupėje, į darželį mergaitė buvo vedama L. S. švari ir tvarkinga. L. S. domėjosi mergaitės ugdymu ir talkino pedagogėms organizuoti grupės renginius. Tuo tarpu atsakovas žymiai mažiau bendravo su dukra, dėl jo veiklos pobūdžio jis būdavo pastoviai išvykęs iš namų, dažnai vykdavo į ilgalaikes keliones į užsienio valstybes, savo įsteigtos individualios įmonės interesais, o atsakovo 2006 m. spalio 2 d., t.y. tik kelias dienas prieš pateikiant teismui, sudaryta darbo sutartis su UAB „STD1“ yra fiktyvi, nesiekiant sukurti teisinių pasekmių. Tai, kad atsakovas tik tariamai rūpinosi dukters sveikata patvirtina ta aplinkybė, kad nustačius atsakovo skundžiama nutartimi laikinąsiais apsaugos priemones ir suteikus motinai galimybę rūpintis dukra, ieškovė 2006 m. lapkričio 15 d. kreipėsi į gydytoją dėl dukters sveikatos ištyrimo. Atlikus kraujo tyrimą, D. K. buvo diagnuozuota mažakraujystė. Atsakovas reikalauja, kad būtų panaikintos laikinosios apsaugos priemonės ir nepaisydamas vaiko interesų siekia, kad vaikas gyventų su juo gyvenamajame name, kurį uždrausta eklploatuoti. 2006 m. lapkričio 2 d. susitikimo, įvykusio Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyboje, protokole, kurį pasirašė ir atsakovas, nurodyta, kad K. K. atsisakė leisti L. S. bendrauti su dukra iki teismo sprendimo. Todėl 2006 m. lapkričio 6 d. raštą atsakovas išsiuntė tik siekdamas suklaidinti teismą, nes minėtame rašte jis tariamai prašo nurodyti, ar L. S. pageidauja bendrauti su dukra. L. S. tą pačią dieną, t.y. lapkričio 6 d., kartu su Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojais lankėsi atsakovo gyvenamojoje vietoje ir jai nebuvo leista pasimatyti su dukra. Ši aplinkybė yra konstatuota ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos rašte dėl išvados pateikimo Nr.S-1322. Tai, kad atsakovas siekia ne matytis su dukra, ją auklėti ir prižiūrėti, o rūpinasi tik savo interesais ir užgautomis ambicijomis, patvirtina ir ta aplinkybė, kad teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir D. K. pradėjus gyventi su motina, atsakovas nei karto nesikreipė į ieškovę, kad galėtų pasimatyti su vaiku, nei karto nepaskambino ir nepasidomėjo apie dukrą. Ieškovė, kai tik dukra pradėjo gyventi su ja, 2006 m. lapkričio 14 d. išsiuntė atsakovui pasiūlymą dėl bendravimo tvarkos su vaiku, tačiau atsakovas nei vieno vakaro, juo labiau savaitgalio nepanoro praleisti kartu su dukterimi. Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, padarė pagrįstą išvadą, kad tik nustačius vaiko gyvenamąją vietą su motina, bus garantuota visapusiška vaiko teisių apsauga. Atsakovas piktnaudžiauja tėvo valdžia, todėl teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atitinka proporcingumo ir tikslingumo kriterijus. Teismai negali eksperimentuoti su vaiko teisėmis ir turi taikyti tas laikinąsias apsaugos priemones, kurios maksimaliai užtikrins vaiko teisių apsaugą bylos nagrinėjimo metu.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą institucija teikianti išvadą byloje Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovas savo veiksmais pažeidė CK 3.170 straipsnio nuostatas, nustatančias skyrium gyvenančio tėvo ar motinos teisę bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Vaiko neįmanoma auklėti nebendraujant su juo, todėl tėvai turi tokią pačią teisę bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Minėta nuostata siekiama antrajam iš tėvų sudaryti sąlygas įgyvendinti savo teisę ir vykdyti pareigą bendrauti su vaiku ir auklėti jį, taip pat vaikui įgyvendinti savo teisę žinoti savo tėvus ir bendrauti su abiem tėvais vienodai. Kliudymą bendrauti su vaiku vienam iš tėvų, kuris gyvena skyrium nuo vaiko, jei jam nėra ši teisė apribota tokiu būdu, kad būtų uždrausta bendrauti su vaiku, ir nenustatyta, jog bendravimas kenkia vaiko interesams, būtina vertinti ne tik kaip jo, bet ir kaip vaiko teisių pažeidimą. 2006 m. lapkričio 14 d. į Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybą kreipėsi antstolis dėl dalyvavimo atliekant 2006 m. lapkričio 13 d. nutarties vykdymo veiksmus, t.y. dėl vaiko D. K. perdavimo motinai L. S. . 2006 m. lapkričio 14 d. D. K. buvo iš D. K. perduota L. S. . Mergaitė noriai ėjo link motinos, jokio emocinio protrūkio ar emocinės traumos vaikas nepatyrė. Kauno rajono savivaldybės adminisracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba neturi duomenų, kad D. K. teisė bendrauti su tėvu D. K. ir tėvo teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant būtų pažeista.

Atskirasis skundas atmestinas. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio pirmąja dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 str. 1 d. 13 p. sakoma, kad laikinosios apsaugos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, gali būti taikomos ne tik tos, kurios numatytos CPK, tačiau ir tos, kurios numatytos kituose įstatymuose. Vienas iš tokių įstatymų yra CK 3.65 str., kuriame numatytas laikinųjų apsaugos priemonių institutas. Nors šis straipsnis yra CK skirsnyje, reglamentuojančiame santuokos nutraukimą dėl vieno sutuoktinio kaltės, tačiau ši norma laikytina bendrąja ir taikytina visais atvejais, kai būtina apginti ir nepilnamečių vaikų interesus sprendžiant su nepilnamečiais vaikais susijusius klausimus. Tokiu būdu CK 3.65 str. 2 d. numatytos laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ir bylose, kuriose sprendžiami ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo (CK 3.170 str., 3.174 str.). CK 3.65 str. sakoma, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Viena iš tokių apsaugos priemonių, numatytų CK 3.65 str. 2 d., kurią ir prašė taikyti ieškovė, yra nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų iki bus priimtas teismo sprendimas byloje dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatytymo (CK 3.65 str. 2 d. 2 p.). Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. I-983 ratifikavo 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją. Ratifikuota konvencija yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir taikoma kartu su nacionaliniais įstatymais. Konvencijos 3 str. 1 d. sakoma, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia - vaiko interesai.

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatydamas šalių mažametės dukros Deimantės gyvenamąją vietą su ieškove iki teismo sprendimo priėmimo, skundžiamojoje nutartyje padarė išvadą, kad taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjamoje byloje yra būtina pirmiausia užtikrinant CK 3.161 str. 3 d. įtvirtintą vaiko teisę bendrauti su tėvais, o taip pat CK 3.170 str. 1 d. nustatytą tėvų teisę bendrauti su vaiku. Nesutikti su tokia teismo išvada kolegija neturi pagrindo. Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys nuo 2006 m. balandžio mėnesio pradėjo gyventi skyrium. Nuo šio momento jų mažametė dukra Deimantė gim. 2004-02-19 gyveno pas ieškovę. 2006-05-15 atsakovas pasiėmė dukrą iš lopšelio – darželio ir nuo tada ji gyveno pas atsakovą. Pasiėmęs dukrą gyventi pas save, atsakovas piktnaudžiavo tėvo valdžia, kliudydamas ieškovei bendrauti su dukra. Šią aplinkybę patvirtina Vaiko teisių apsaugos tarnybos medžiaga. Vaiko teisė į individualybę ir jos išsaugojimą, kurios turinį sudaro vaiko teisė į tautybę, pilietybę, vardą, pavardę, šeimos ryšių išsaugojimą, yra viena iš pagrindinių vaiko teisių. Atsakovas šią vaiko teisę pažeidinėjo nuo 2006-05-15 iki pirmosios instancijos teismas byloje pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir vaiko gyvenamąją vietą iki sprendimo priėmimo nustatė su ieškove. Dėl atsakovo veiksmų ieškovė negalėjo bendrauti su dukra beveik šešis mėnesius. VšĮ „Saugaus vaiko centras“ psichologo išvadoje nurodyta, kad buvimas pusę metų be mamos sukėlė mergaitei psichologinę traumą. Atskirajame skunde nepagrįstai teigiama, kad ieškovė tik 2006 m. spalio 19 d. ėmėsi realizuoti savo teisę bendrauti su dukra. Iš bylos medžiagos matyti, kad negalėdama susitarti su atsakovu geruoju, ieškovė dėl pažeistų dukros ir savo teisių gynimo 2006 m. birželio 30 d. kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, 2006 m. rugpjūčio 7 d. į policiją, o 2006 m. rugpjūčio 18 d. į teismą. Tokiu būdu ieškovė ir iki kreipimosi į teismą buvo aktyvi siekdama apginti vaiko teises ir sudaryti galimybę mažametei dukrai bendrauti su savo mama. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nepritaikius laikinosios apsaugos priemonės ir nenustačius vaiko gyvenamosios vietos iki sprendimo priėmimo su ieškove, kitokiomis priemonėmis nutraukti vaiko teisių pažeidimus nagrinėjamu atveju buvo neįmanoma.

Pagal CPK nereikalaujama, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ginčo išsprendimo iš esmės klausimą, įvertinti ieškinio pagrįstumą. Ieškinio pagrįstumas vertinamas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo esmės. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, iki byla bus išspręsta iš esmės, vertinamas ne ieškinio pagrįstumas, o kitos aplinkybės, tai yra taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių tikslingumas ir proporcingumas siekiamiems tikslams. Tuo tarpu dauguma atskirojo skundo argumentų susiję su ginčo išsprendimu iš esmės ir ieškinio pagrįstumu, todėl kolegija jų neanalizuoja.

Atskirojo skundo argumentai, jog laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas prieštarauja vaiko interesams, yra nepagrįsti. Byloje nėra duomenų, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės daro vaikui socialinę, psichologinę žalą ar kelia emocinius išgyvenimus. Priešingai, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės užtikrino vaiko teisių apsaugą ir jo interesams neprieštarauja. Tai patvirtina minėta psichologo išvada iš kurios matyti, kad šiuo metu vaikas yra saugioje, reikalavimus normaliam vystimuisi atitinkančioje aplinkoje, pagerėjo jo psichologinė savijauta.

Dėl išdėstyto kolegija atskirtąjį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo nutartį palieka nepakeistą (CPK 337 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarties nekeisti.

Kolegijos pirmininkas Arūnas RudzinskasKolegijos teisėjos : Galina BlaževičJolita Cirulienė