Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2019-02-21 · Civilinė byla Nr. e2A-555-186/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-02-21
Bylos Nr.
e2A-555-186/2019
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-02255-2015-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Antanas Rudzinskas, Aldona Tilindienė, Egidijus Žironas
Ieškovas
M. H.
Atsakovas
Luminor Bank AS, Lietuvoje
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-555-186/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02255-2015-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.4.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 21 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Rudzinsko, Aldonos Tilindienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės M. H. ir atsakovo Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (Luminor Bank AB teisių perėmėjo), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės M. H. (buvusi pavardė G.) ieškinį atsakovui Luminor Bank AS dėl žalos atlyginimo priteisimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, E. G..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė M. H. prašė priteisti iš atsakovo Luminor Bank AS (toliau – ir Bankas) 759 767,17 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metines procesines palūkanas, įskaityti priteistą žalos atlyginimą į Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1266-565/2010 atsakovo naudai priteistas iš ieškovės lėšas.

Žemesnės instancijos teismas

2. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 5 d. sprendimu ieškinį atmetė, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 16 d. nutartimi šis sprendimas paliktas nepakeistas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs ieškovės kasacinį skundą, 2017 m. gruodžio 28 d. nutartimi panaikino minėtų teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis atmestas ieškovės reikalavimas priteisti žalos atlyginimą dėl atsakovo veiksmų varžytynėse realizuojant įkeistą ieškovės turtą bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir šią bylos dalį grąžino nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo; kitas minėtų teismų procesinių sprendimų dalis paliko nepakeistas.

3. Ieškovė 2005 m. birželio 7 d., atstovaujama trečiojo asmens (buvusio sutuoktinio), ir Bankas sudarė būsto kreditavimo sutartį, pagal kurią Bankas įsipareigojo ieškovei suteikti 172 681 Eur būsto kreditą, kurio paskirtis – žemės sklypo pirkimas ir namo statyba; 2006 m. balandžio 5 d. šalių sudarytu papildomu susitarimu kredito suma padidinta iki 703 777 Eur (toliau – Kredito sutartis). Ieškovės įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti įkeistas jai priklausantis nekilnojamasis turtas: butas su rūsiu, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas); žemės sklypas, gyvenamasis namas bei du ūkio pastatai, esantys adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas, Gyvenamasis namas ir Ūkio pastatai); žemės sklypą ir sodo pastatas, esantys adresu (duomenys neskelbtini).

4. Ieškovei laiku nevykdant įsipareigojimų pagal Kredito sutartį, atsakovas 2008 m. gegužės 8 d. pranešimu vienašališkai nutraukė šią sutartį nuo 2008 m. gegužės 23 d. ir pareikalavo sumokėti skolą. Ieškovė reikalaujamos sumos neturėjo, todėl 2008 m. liepos 28 d. kreipėsi į Banką su prašymu leisti parduoti Butą už 200 000 Lt (57 924 Eur). Bankas sutikimo nedavė, o vėliau šis turtas vykdymo procese buvo parduotas iš varžytynių už 141 865 Lt (41 086,94 Eur), t. y. už 16 837,06 Eur mažesnę kainą.

5. Ieškovės vardu 2006 m. spalio 26 d. su I. K. bei D. K. buvo sudaryta preliminarioji sutartis, kuri buvo pakeista 2008 m. spalio 3 d. Šia preliminariąja sutartimi buvo sutarta dėl Ūkio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pardavimo už 650 000 Lt (188 253,01 Eur). Atsakovas delsė suteikti leidimą parduoti šį Ūkio pastatą, dėl to galiausiai jis buvo parduotas už 150 000 Lt (43 443 Eur), t. y. už 144 810,01 Eur mažesnę kainą.

6. Ieškovės vardu 2006 m. rugsėjo 8 d. su A. P. buvo sudaryta preliminarioji sutartis, kuria sutarta dėl Gyvenamojo namo pardavimo už 750 000 Lt (217 215,01 Eur). Tačiau varžytynių metu Gyvenamasis namas su dalimi Žemės sklypo buvo parduotas už 280 000 Lt (81 093,61 Eur), t. y. už 136 121,41 Eur mažesnę kainą.

7. Realizavus įkeistą turtą daug mažesnėmis kainomis negu siūlė ieškovės surasti pirkėjai, gautų lėšų nepakako Banko reikalavimams patenkinti, todėl atsakovas pažeidė Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.200 straipsnio 2 dalyje nustatytą bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigą bei 3 dalyje nustatytą pareigą vykdyti sutartį kuo ekonomiškesniu būdu. Tuo pagrindu ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 297 768,48 Eur žalos atlyginimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo 16 837,06 Eur žalos atlyginimą ieškovės naudai; likusią ieškinio dalį atmetė.

9. Teismas nustatė, kad hipotekos lakštu Butas įkeistas 125 000 Lt (36 203 Eur) verte. Pagal ieškovės užsakytą UAB „Ober-Haus“ 2008 m. liepos 18 d. Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo pažymą nustatyta preliminari Buto vertė 260 000 Lt (75 301 Eur). Ieškovė 2008 m. liepos 28 d. kreipėsi į Banką dėl leidimo parduoti Butą tretiesiems asmenims už 200 000 Lt (57 924 Eur), atsiskaitant per 30 kalendorinių dienų nuo pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo dienos. Nurodė, kad visi pinigai pagal pirkimo–pardavimo sutartį būtų skirti ieškovės kreditui dengti. Taip pat nurodė, kad jeigu Bankas neduotų sutikimo parduoti Butą nurodytomis sąlygomis, prašė informuoti, kokiomis sąlygomis (kaina, atsiskaitymo terminai ir pan.) Bankas duotų sutikimą dėl Buto pardavimo tretiesiems asmenims. Bankas nesutiko leisti parduoti Buto už ieškovės nurodytą kainą, nes įsiskolinimas Bankui žymiai didesnis. Bankas tik nurodė visą 776 240,17 Eur ir 1 416,00 Eur skolos dydį ir informavo, kad negali nurodyti skolos sumos, už kurią leistų parduoti Butą.

10. Teismas pripažino, kad Bankas, atsisakydamas duoti ieškovei sutikimą parduoti įkeistą Butą, pažeidė pareigą veikti geriausiais kliento interesais, elgėsi neprotingai ir nesąžiningai. Bankui buvo žinoma, kad jau 2008 m. pradžioje būsto kainos krito daugiau negu 30 proc. Pagal viešai skelbtus „Ober-Haus“ nekilnojamojo turto analitikų duomenis, tuo metu buvo būsto kainų mažėjimo tendencija. Bankui turėjo būti žinoma, kad pirmose varžytynėse parduodamo turto pradinę kainą sudaro 80 proc. turto arešto akte nurodytos kainos (CPK 718 str.). Parduodant turtą iš antrųjų varžytinių, pradinė parduodamo turto kaina sudaro 60 proc. turto arešto akte nurodytos turto kainos (CPK 722 str.). Bankas žinojo, kad ieškovės skola Banko naudai kiekvieną dieną didėja suma, kuri didesnė nei ieškovės gaunamos pajamos. Bankui taip pat buvo žinoma, kad be įkeisto turto jokio kito turto, iš kurio galima padengti skolą, ieškovė neturi. Teismas, atsižvelgdamas į CK 6.200 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu, sprendė, jog Bankas turėjo pareigą leisti ieškovei parduoti Butą, nustatydamas ne mažesnę nei Buto vertei tenkančią skolos sumą. Kadangi nedavus ieškovei sutikimo parduoti Butą už 200 000 Lt (57 924 Eur), šis turtas 2014 m. sausio 20 d. varžytynėse parduotas už 141 865 Lt (41 086,94 Eur), teismas pripažino, jog ieškovė patyrė 16 837,06 Eur nuostolių, kuriuos turi atlyginti atsakovas.

11. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovė 2006 m. rugsėjo 18 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartimi L. P. ir A. P. pardavė 3738/11360 dalis Žemės sklypo. Šios sutarties 1.2 punktu ieškovė įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2006 m. gruodžio 24 d. atidalinti Žemės sklypą ir pakeisti jo paskirtį. 2006 m. spalio 27 d. preliminariąja sutartimi ieškovė ir pirkėjas I. K. susitarė dėl atidalintinos 0,4167 ha Žemės sklypo dalies ir toje Žemės sklypo dalyje statomo Ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo–pardavimo. Šia sutartimi ieškovė įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2007 m. gegužės 31 d. imtis priemonių suformuoti kaip atskirą nekilnojamąjį daiktą ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoti atidalintiną Žemės sklypo dalį, pakeisti jame esančio pastato paskirtį, atlikti pastato statybos darbus, kadastrinius matavimus ir patikslinti Nekilnojamojo turto kadastro bei registro duomenis. 2006 m. gruodžio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimi 4167/11360 dalis įkeisto Žemės sklypo parduota I. K.. Ieškovei laiku neįvykdžius statybos darbų, šalys preliminarios sutarties 2008 m. spalio 3 d. pakeitimu susitarė sumažinti pastato kainą iki 650 000 Lt (188 253,01 Eur). Ieškovė įsipareigojo per du mėnesius gauti patikslintą statybos leidimą, valstybės ir savivaldybės institucijų visus reikalingus sprendimus dėl Žemės sklypo padalijimo į tris atskirus objektus. Šalys susitarė sudaryti pastato pirkimo–pardavimo sutartį iki 2008 m. gruodžio 3 d. Tam, kad Bankas galėtų priimti sprendimą dėl įkeisto nekilnojamojo turto pertvarkymo, Bankui turi būti pateiktas Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas. Ieškovė buvo atlikusi Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo parengiamuosius darbus, tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, jog šie darbai buvo užbaigti ir Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Trakų rajono skyriaus vedėjo įsakymu patvirtinti. Nesant byloje įrodymų, kad Bankui buvo pateiktas rengiamo ir / ar tvirtinamo Bankui įkeisto Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo detalusis planas, tuo tikslu, kad Žemės sklypas būtų padalintas į 3 atskirus žemės sklypus, užtikrinant sąlyga, kad po šio padalinimo įregistruoti atskiri žemės sklypai bus įkeisti Bankui, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog buvo Banko atsisakymas (nesutikimas), jog Žemės sklypas būtų padalintas į tris atskirus objektus. Bankui pateikus pareiškimą dėl priverstinio skolos ieškojimo, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2008 m. lapkričio 13 d. priėmė nutartį, kuria areštavo Žemės sklypo 4167/11360 dalis, priklausančias nuosavybės teise I. ir D. K., bei 3738/11360 dalis, priklausančias nuosavybės teise L. ir A. P.. Atskirasis skundas dėl šios nutarties atmestas. Ieškovės ir I. K. 2009 m. kovo 3 d. kreipimasis į Banką dėl leidimo parduoti nekilnojamąjį turtą patvirtina, kad I. K. pageidavo įsigyti Ūkio pastatus bei 3455/11360 dalis Žemės sklypo už bendrą 1 250 000 Lt (362 025 Eur) kainą. Bankas pasiūlė visais klausimais, susijusiais su priverstiniu turto pardavimu, kreiptis į vykdymo veiksmus atliekančią antstolę. Liudytojai L. P., I. K. teismui paaiškino, kad nepavykus su Banku sutarti dėl parduodamo turto kainos, varžytinėse parduodamas turtas jų nebedomino. Ieškovės reikalavimas priteisti žalą dėl netinkamo turto realizavimo siejamas ne su antstolės, o būtent su Banko veiksmais iki vykdymo proceso. Aplinkybė, kad 2013 m. balandžio 10 d. Turto pardavimo iš varžytinių aktu Ūkio pastatas (nebaigta statyba), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su 4167/11360 dalimis Žemės sklypo varžytinėse buvo parduotas tik už 150 000 Lt (43 443 Eur), bei dėl Žemės sklypo 3738/11360 dalių, kurios priklausė L. ir A. P., pardavimo už 470 000 Lt (136 121,41 Eur) mažesnę kainą, teismas padarė išvadą, jog šioje dalyje nėra įrodyti Banko neteisėti veiksmai, nėra priežastinio ryšio tarp šioje dalyje įrodinėjamų aplinkybių ir Banko veiksmų, todėl ieškinio dėl padarytos žalos parduodant turtą, esantį Padvariškių k., teismas netenkino.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

12. Ieškovė M. H. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimą, iš atsakovo Luminor Bank AS ieškovės naudai vietoje 16 837,06 Eur priteisiant 297 768,48 Eur. Nurodo šiuos argumentus:

12.1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pastatai negalėjo būti parduoti I. K. ir Laimučiui bei A. P. dėl neatidalinto Žemės sklypo ir nepakeistos pastatų paskirties. Ieškovės ir I. K. pasirašytas 2009 m. kovo 3 d. prašymas leisti parduoti nekilnojamąjį turtą patvirtina, kad I. K. sutiko pirkti turtą tokios paskirties, koks jis buvo tuo metu, t. y. ūkio paskirties. I. K. taip pat sutiko įsigyti žemės sklypo dalį. Prašyme nėra nurodyta, kad šią dalį I. K. įsigis tik tuo atveju, jeigu ji bus suformuota kaip atskiras nekilnojamasis objektas. Teismas nepagrįstai vadovavosi anksčiau sudaryta ieškovės ir I. K. preliminariąja sutartimi, nes 2009 m. kovo 3 d. prašyme nurodytas kitoks susitarimas, todėl akivaizdu, kad I. K. valia jau buvo pasikeitusi. Pagal preliminariąją sutartį Žemės sklypas turėjo būti atidalintas ir pastatų paskirtys pakeistos iki 2007 m. gegužės 31 d., pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta iki 2008 m. gruodžio 3 d., tačiau šie terminai 2009 m. kovo 3 d. prašymo pasirašymo metu jau buvo pasibaigę ir nei vienas iš minėtųjų įsipareigojimų nebuvo įvykdytas. Neatidalintas Žemės sklypas ir jame esantys pastatai, kurių paskirtis nepakeista, yra civilinės apyvartos objektas. Tai patvirtina ir tas faktas, kad vykdymo procese pastatai iš varžytynių parduoti skirtingiems pirkėjams neatidalinus žemės sklypo.

12.2. Teismas nepagrįstai sureikšmino tą aplinkybę, kad vykdomasis raštas dėl skolos išieškojimo iš ieškovės jau buvo perduotas vykdyti antstolei. Pagal CPK 704 straipsnio nuostatas antstolis turtą skolininko surastam pirkėjui parduoda tik tuo atveju, jei šis siūlo ne mažesnę kainą, negu yra nustatyta turto vertė arba kurios pakanka padengti visą įsiskolinimą. Šiuo atveju nė vienas iš ieškovės surastų pirkėjų tokios kainos nesiūlė, todėl buvo kreipiamasi į Banką dėl sutikimo parduoti turtą už mažesnę kainą, negu numatyta CPK 704 straipsnio 2 dalyje, bet kuri, atsižvelgiant į rinkoje susiklosčiusią situaciją, buvo protinga. Bankas žinojo, kad turtas iš varžytynių gali būti parduotas vos už 60 proc. jo nustatytos vertės. Šią aplinkybę konstatavo ir pats teismas toje sprendimo dalyje, kurios ieškovė neginčija. Teismas taip pat konstatavo, kad Bankui buvo žinoma apie rinkoje susiklosčiusią situaciją – besitęsiantį nekilnojamojo turto kainų mažėjimą. Todėl Bankas šiuo atveju, nesvarstydamas ieškovės siūlomų situacijos sprendimo variantų ir nukreipdamas ją pas antstolę, kuri neturi teisės parduoti turto už mažesnę, negu nustatyta, kainą, pažeidė CK 6.38 straipsnio 3 dalyje ir 6.200 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bendradarbiavimo pareigą. Todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė Banko neteisėtų veiksmų.

Atsiliepimas

13. Atsakovas Luminor Bank AS atsiliepime prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, palikti nepakeistą. Atsikerta šiais argumentais:

Šalies argumentai

13.1. Ieškovės 2009 m. kovo 3 d. prašymo dėl dalies turto pardavimo pateikimo metu turtas buvo areštuotas, todėl jį galėjo parduoti tik antstolis. Bankas ne atsisakė leisti parduoti turtą, o nukreipė ieškovę pas antstolę tam, kad jau pradėtame vykdymo procese būtų sprendžiamas įkeisto turto pardavimo klausimas, tačiau ieškovė į antstolę nesikreipė. Turtas iki ekonominės krizės nebuvo parduotas dėl pačios ieškovės neįvykdytų įsipareigojimų pagal preliminarias sutartis, sudarytas su turto pirkėjais. Ieškovės prašymo pateikimo metu objektyviai nebuvo galima žinoti ir numatyti, kokio pobūdžio krizė bus, kiek ji tęsis, juolab, nebuvo galima numatyti, kada vykdymo procese ir už kokią kainą pavyks parduoti įkeistą turtą. Ieškovė 2009 m. kovo 3 d. prašymo nepagrindė turto vertinimu. Banko veiksmai nelėmė, kad turtas buvo parduotas tik 2013 metais. Todėl nėra priežastinio ryšio tarp Banko veiksmų / neveikimo ir to, kad turtas buvo parduotas tik 2013 metais už varžytynių dalyvio pasiūlytą kainą. Ieškovės sudaryti susitarimai su turto pirkėjais Banko nesaisto. Bankas neprivalo leisti skolininkui parduoti turtą už mažesnę nei rinkos vertę atitinkančią kainą. Ieškovė nei Bankui, nei antstolei įkeisto turto rinkos vertės neįrodinėjo.

13.2. Ieškovė prašo priteisti žalą dėl to turto, kurio net nesiūlė parduoti – Gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė neprašė leisti parduoti viso turto, kuris buvo parduotas varžytynėse, todėl nepagrįstai reikalauja skirtumo dėl viso įkeisto turto pardavimo iš varžytynių sumų.

14. Atsakovas Luminor Bank AS apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo priteista 16 837,06 Eur žalos atlyginimo ir 763 Eur bylinėjimosi išlaidų, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:

14.1. Teismas nenustatė Banko padaryto įstatymo pažeidimo, dėl kurio ieškovei būtų padaryta žala. Nei viena teisės norma ar teismų praktikos taisyklė negali įpareigoti Banko leisti skolininkui parduoti turtą už mažesnę nei rinkos vertė kainą, kuomet liktų nepadengtas skolos likutis. Bankas elgėsi teisėtai ir iš teisėtų veiksmų civilinė atsakomybė neatsiranda.

14.2. Bankas neturėjo pagrindo leisti ieškovei parduoti Butą už kainą, atitinkančią 77 proc. rinkos vertės, nes net pirmosiose varžytynėse turtas parduodamas už 80 proc. rinkos vertės ir varžytynių dalyviai kainą dar gali pakelti. Banko interesas yra atgauti kuo didesnę skolos dalį.

14.3. Teismas, sprendime nurodydamas, kad Bankui atsakant į 2008 m. liepos 28 d. prašymą, jau turėjo būti aišku, kad kainos kris, rėmėsi tik prielaidomis ir retrospektyviniu vertinimu. Tuo metu objektyviai nebuvo galima žinoti ir numatyti, kokio pobūdžio krizė bus ir kiek ji tęsis, taip pat nebuvo pagrindo nesivadovauti turto vertintojų nurodytomis rinkos vertėmis.

14.4. Ginčijama sprendimo dalis reiškia, kad kreditoriui, kuriam nevykdoma prievolė, nuostoliai dar labiau didinami, priteisiant iš kreditoriaus žalą, nors šis veikė teisėtai.

14.5. Ieškovė nepateikė duomenų, kad ji bandė pardavinėti Butą už jos nurodomą 260 000 Lt rinkos vertę, ir kad tai nepavyko padaryti. Vykdymo procese ieškovė nesinaudojo CPK 704 straipsnyje nustatyta teise siūlyti savo pirkėją Butui įsigyti. Bankas vykdymo proceso netrukdė, nestabdė ir jo veiksmai nelėmė, kad įkeistas turtas buvo parduotas tik 2014 metais. Už turto pabrangimą ar nuvertėjimą, o juolab už turto pardavimą vykdymo procese Bankas neatsako, todėl nėra jokio priežastinio ryšio tarp turto vertės sumažėjimo ir Banko veiksmų. Pati ieškovė trukdė išieškojimo procesą, neįsileisdama turto vertintojų, teikdama nepagrįstus skundus dėl antstolio veiksmų.

14.6. Skundžiama sprendimo dalimi formuojama praktika, kad finansų įstaigos turėtų leisti skolininkams išsiparduoti turtą už žymiai mažesnes nei rinkos vertė kainas ir palikti kuo didesnius nepadengtų skolų likučius.

Žemesnės instancijos teismas

14.7. Teismas neišsprendė ieškinio reikalavimo dėl žalos įskaitymo į Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 22 d. sprendimu priteistą skolą, tokiu būdu mažinant ieškovės įsiskolinimą, bet ne priteisiant iš Banko mokėti tiesiogiai kokias nors sumas ieškovei.

Atsiliepimas

15. Ieškovė atsiliepime prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą. Atsikerta šiais argumentais:

15.1. Teismo sprendime nurodyta, kad Bankas pažeidė pareigą veikti geriausiais kliento interesais, Banko elgesys pripažintinas neprotingu ir nesąžiningu, todėl Bankas turi atlyginti ieškovės nuostolius pagal CK 6.200 straipsnio 3 dalies, 6.263 straipsnio nuostatas. Bankas taip pat pažeidė pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.38 str. 2 d., 6.200 str. 2 d.).

15.2. Banko 2008 m. rugpjūčio 13 d. atsakyme nurodyta, kad ieškovė negali parduoti Buto tol, kol ji nepadengia visos įsiskolinimo sumos. Pareiškus ieškinį, Bankas pakeitė savo poziciją, nurodydamas, kad nesutiko leisti parduoti skolininkės turto už mažesnę nei rinkos vertė kainą.

15.3. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad 2008 m. liepos mėn. jau buvo prasidėjusi finansinė krizė, 2007–2008 m. ženkliai krito nekilnojamojo turto kainos. Bankas, kaip profesionali finansų įstaiga, negalėjo nežinoti apie prasidėjusią finansinę krizę ir būsto kainų kritimo tendenciją, ir galėjo suprasti, kad yra tikėtina, jog tokia tendencija išsilaikys.

15.4. Bankas, žinodamas, kad dėl palūkanų didėja ieškovės skola, turėjo elgtis sąžiningai ir būti suinteresuotas ne lupikavimu, o kuo greitesniu įkeisto turto pardavimu.

15.5. Bankas nepateikė įrodymų, kad 2008 m. ieškovė turėjo galimybę parduoti Butą už 260 000 Lt. Ieškovei tokių pirkėjų rasti nepavyko, o po Banko 2008 m. rugpjūčio 13 d. atsakymo nepavyko rasti net tokio pirkėjo, kuris už Butą siūlytų didesnę nei 200 000 Lt kainą. Ieškovė 2008 m. gyveno Norvegijoje, todėl Bute nebūdavo ir jokių pranešimų iš turto vertintojų negaudavo.

15.6. Sprendimu nėra formuojama teismų praktika, kad kredito įstaigos privalo sutikti su bet kokiais skolininkų pasiūlymais parduoti įkeistą turtą. Sprendimas tik patvirtina ankstesnę teismų praktiką, kad kredito įstaigos privalo bendradarbiauti su savo skolininkais ir ieškoti visų įmanomų būdų, kad skola kuo labiau sumažėtų.

Žemesnės instancijos teismas

15.7. Teismas išsprendė visus byloje pareikštus reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gruodžio 28 d. nutartimi apibrėžė grąžinamą nagrinėti iš naujo bylos dalį – kuria atmestas ieškovės reikalavimas priteisti žalos atlyginimą dėl atsakovo veiksmų varžytynėse realizuojant įkeistą ieškovės turtą bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Reikalavimas įskaityti priteistą sumą į skolą Bankui buvo suformuluotas kaip atskiras reikalavimas, kuris įsiteisėjusiais teismų sprendimais atmestas. Be to, skundžiamu sprendimu teismas likusią ieškinio dalį taip pat atmetė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šioje byloje nenustatyta absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų.

17. Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl nuostolių, kuriuos ieškovė patyrė po Kredito sutarties nutraukimo Bankui realizavus įkeistą skolininkės nekilnojamąjį turtą, atlyginimo.

Dėl Buto pardavimo nuostolių

18. CK 6.38 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kiekviena šalis turi atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau ir vykdydama prievolę bendradarbiauti su kita šalimi (šalių pareiga kooperuotis). Analogiška nuostata įtvirtinta ir sutarčių vykdymo principus reglamentuojančio CK 6.200 straipsnio 2 dalyje. To paties straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys privalo sutartį vykdyti tinkamai ir sąžiningai, o 3 dalyje nustatyta, kad sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius (CK 6.256 str. 2 d.).

19. Nagrinėjamu atveju ieškovės kaip kredito gavėjos įsipareigojimų pagal Kredito sutartį įvykdymas užtikrintas jai tuo metu nuosavybės teise priklausiusio nekilnojamojo turto, be kita ko, Buto, Žemės sklypo ir jame esančių statinių – Gyvenamojo namo bei dviejų Ūkinių pastatų, įkeitimu. Taigi, šalis siejo ne tik kredito, bet ir hipotekos sutartiniai teisiniai santykiai.

20. Byloje nustatyta, kad ieškovei neįvykdžius savo įsipareigojimų pagal Kredito sutartį, Bankas 2008 m. gegužės 8 d. pranešimu vienašališkai nutraukė šią sutartį nuo 2008 m. gegužės 23 d. ir pareikalavo sumokėti skolą. Ieškovė, siekdama grąžinti susidariusią skolą, 2008 m. liepos 28 d. kreipėsi į Banką su prašymu duoti sutikimą ieškovei parduoti Butą tretiesiems asmenims už 200 000 Lt (57 924 Eur), o jeigu Bankas tokio sutikimo neduotų, prašė informuoti, kokiomis sąlygomis (kaina, atsiskaitymo terminai ir pan.) Bankas leistų parduoti Butą (1 t., e. b. l. 45). Banko 2008 m. rugpjūčio 13 d. atsakyme į minėtąjį prašymą nurodyta, kad Bankas nesutinka leisti parduoti Butą už ieškovės nurodytą kainą tretiesiems asmenims, nes ieškovės įsiskolinimas pagal Kredito sutartį yra žymiai didesnis nei prašoma turto pardavimo kaina ir skolos grąžinimui papildomai yra įkeistas didesnės vertės turtas, kuris iki šiol nėra realizuotas. Dėl šios priežasties Bankas negalėjo nurodyti skolos sumos, už kurią leistų realizuoti Butą (2 t., e. b. l. 115).

21. Vykdymo procese pagal 2014 m. sausio 20 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą ieškovei priklausantis Butas parduotas už 141 865 Lt (41 086,94 Eur), t. y. už 16 837,06 Eur mažesnę kainą, nei siūlė ieškovės surasti pirkėjai. Atsakovas apeliaciniame skunde neneigia teismo nustatytos aplinkybės, kad pagal viešai skelbiamus duomenis nuo 2007 m. gruodžio mėn. iki 2008 m. birželio mėn. būstų kainos sumažėjo daugiau nei 30 proc. Visuotinai žinoma, kad 2008 m. liepos 28 d., kai ieškovė teikė Bankui prašymą dėl leidimo parduoti Butą, jau buvo požymių, rodančių pasaulyje prasidėjusią finansinę krizę. Atsižvelgiant į tai, kad Banko pagrindinė veikla yra susijusi su finansavimu, be kita ko, kreditų suteikimu klientams įsigyjant ar vystant nekilnojamojo turto objektus, Bankui kaip šios srities profesionalui taikomi didesni apdairumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl Bankas tuo metu negalėjo nežinoti apie prasidėjusią finansinę krizę ir dėl to labiau tikėtiną tendenciją, kad bent jau artimiausiu metu nekilnojamojo turto kainos mažės.

22. Atsakovas byloje remiasi ieškovės užsakymu UAB „Ober-Haus“ preliminaraus Buto rinkos vertės nustatymo išvada, kad 2008 m. liepos 18 d. nustatyta šio turto vertė 260 000 Lt (2 t., e. b. l. 315). Dėl šio argumento pirmiausia pažymėtina, kad 2008 m. rugpjūčio 13 d. atsakyme į ieškovės prašymą Bankas minėtos vertinimo išvados nenurodė kaip atsisakymo duoti sutikimą priežasties. Bankas taip pat neinformavo ieškovės, kaip ji prašė, apie konkrečias sąlygas, kuriomis leistų parduoti įkeistą Butą, t. y. nenurodė, jog leidžia Butą parduoti už ne mažiau kaip 260 000 Lt. Antra, minėtas vertinimas yra tik preliminarus, jame nėra nei nurodytas metodas, kuriuo remiantis buvo atliktas vertinimas, nei išsamiai aprašyti kiti duomenys, kurių pagrindu nustatyta Buto rinkos vertė. Akivaizdu, kad ieškovė, kaip skolininkė, yra suinteresuota savo įkeistą turtą parduoti kuo brangiau, kad padengtų skolą Bankui. Taip pat sutiktina su ieškovės argumentu, kad dėl Banko skaičiuojamų palūkanų skola vis didėjo, todėl ieškovė buvo suinteresuota kuo greičiau realizuoti įkeistą turtą. Tokioje situacijoje aplinkybė, kad ieškovė surado Buto pirkėjus, kurie tuo metu sutiko už šį turtą mokėti 200 000 Lt, reiškia, kad būtent tokia kaina atitiko tuometinę Buto rinkos vertę. Juolab kad byloje nėra duomenų, jog tuo metu buvo realu parduoti Butą brangiau. Trečia, pirmosiose varžytynėse parduodamo turto nustatoma pradinė kaina sudaro aštuoniasdešimt procentų vykdymo procese nustatytos turto kainos (CPK 718 str.). Todėl net ir vadovaujantis minėtu UAB „Ober-Haus“ preliminariu Buto vertinimu, kuriame nurodyta Buto vertė 260 000 Lt, ieškovės prašyme nurodyta kaina (200 000 Lt) sudaro beveik aštuoniasdešimt procentų vertintojo nustatytos šio turto vertės. Atsižvelgiant į tuo metu vyravusias nekilnojamojo turto rinkos tendencijas, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovės prašyme nurodyta Buto pardavimo kaina buvo neprotingai maža. Pažymėtina ir tai, kad 2005 m. birželio 7 d. hipotekos lakšte įkeičiamo daikto – Buto vertė nustatyta 125 000 Lt (2 t., e. b. l. 32).

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, Bankas, neduodamas sutikimo ieškovei parduoti įkeistą Butą tretiesiems asmenims už pasiūlytą 200 000 Lt kainą ir tuo pačiu neinformuodamas ieškovės, kaip ji prašė, apie konkrečias sąlygas, kuriomis leistų parduoti šį turtą, pažeidė šios nutarties 18 punkte nurodytus sutartinių prievolių vykdymo principus. Banko netinkamas bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigų vykdymas iš esmės lėmė tai, kad Butas vėliau buvo parduotas už 16 837,06 Eur mažesnę kainą, nei siūlė ieškovės surasti pirkėjai. Teismas pagrįstai tokius atsakovo veiksmus pripažino nesąžiningais. Ieškovė įrodė visas sąlygas, būtinas atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti dėl nuostolių, susijusių su Buto pardavimu (CK 6.246–6.249 str.), todėl ši ieškinio dalis patenkinta pagrįstai.

Dėl kito turto pardavimo nuostolių

24. Ieškovė įrodinėja, kad dėl tokių pačių Banko neteisėtų veiksmų ji patyrė nuostolių vykdymo procese realizavus ir kitą įkeistą turtą, t. y. Žemės sklypą ir jame esančius statinius – Gyvenamąjį namą bei du Ūkio pastatus.

25. Dėl ieškovės apeliacinio skundo pirmiausia pažymėtina, kad ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 297 768,48 Eur nuostolių atlyginimą, į šią sumą įtraukdama ir 136 121,41 Eur kainų skirtumą, kurį apskaičiavo iš 2006 m. rugsėjo 8 d. su A. P. sudarytoje preliminariojoje sutartyje nustatytos Gyvenamojo namo pardavimo kainos 750 000 Lt (217 215,01 Eur) atėmusi 280 000 Lt (81 093,61 Eur) sumą, gautą pardavus šį turtą iš varžytynių. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad Bankui apskritai buvo pateiktas ieškovės prašymas leisti parduoti jai priklausantį įkeistą Gyvenamąjį namą (CPK 178 str.). Todėl sutiktina su atsakovo argumentu, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja atlyginti šiuos nuostolius.

26. Byloje nustatyta, kad ieškovė kartu su pirkėju I. K. pateikė Bankui 2009 m. kovo 3 d. prašymą leisti ieškovei parduoti I. K. abu Ūkio pastatus ir 3455/11360 dalis Žemės sklypo už bendrą 1 250 000 Lt (362 025 Eur) kainą (1 t., e. b. l. 49). Banko 2009 m. kovo 20 d. atsakyme į minėtą prašymą informuojama, kad vykdomasis raštas perduotas vykdyti antstolei Marijai Lekstutienei; atsižvelgiant į tai, kad teisės aktų nustatyta tvarka turto pardavimą iš varžytynių organizuoja antstolis, Bankas pasiūlė visais turto pardavimo klausimais kreiptis į nurodytą antstolę (2 t., e. b. l. 118). Pagal 2013 m. balandžio 10 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Ūkio pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su 4167/11360 Žemės sklypo dalimi varžytynių dalyviui parduotas už 150 000 Lt (1 t., e. b. l. 50).

27. Pažymėtina, kad minėtame 2009 m. kovo 3 d. prašyme nėra nurodyta, už kokią kainą prašoma leidimo parduoti būtent Ūkio pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), dėl kurio vėlesnio realizavimo ieškovė prašo priteisti 144 810,01 Eur dydžio nuostolių atlyginimą. Šiuos nuostolius, kaip matyti iš ieškinio turinio, ieškovė apskaičiavo remdamasi 2006 m. spalio 26 d. su I. K. bei D. K. sudarytoje bei 2008 m. spalio 3 d. pakeistoje preliminariojoje sutartyje nurodyta minėto Ūkio pastato kaina – 650 000 Lt (188 253,01 Eur), iš kurios atėmė varžytynėse gautą sumą 150 000 Lt (43 443 Eur).

28. Pagal tuo metu galiojusią CPK 704 straipsnio 1 dalį, iki varžytynių pradžios skolininkas gali pats arba pavesti kitiems asmenims surasti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, turto pardavimas iš varžytynių nutraukiamas, jeigu iki varžytynių pradžios į antstolio depozitinę sąskaitą sumokama ne mažesnė pinigų suma kaip turto arešto akte nurodyta realizuojamo turto vertė arba mažesnė suma, kurios užtenka visiškai padengti įsiskolinimams ir vykdymo išlaidoms.

29. Atsižvelgiant į tai, kad 2009 m. kovo 3 d. prašymo pateikimo metu vykdomasis raštas dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto jau buvo perduotas vykdyti antstolei, darytina išvada, kad Bankas pagrįstai areštuoto turto pardavimo klausimu nukreipė skolininkę pas antstolę. Todėl teisėjų kolegija atmeta ieškovės apeliacinio skundo argumentus, kad byloje įrodyti Banko neteisėti veiksmai ir jų priežastinis ryšys su ieškovės nurodytais nuostoliais, atsiradusiais realizavus Ūkio pastatą, kurį ketino pirkti I. K. (CPK 185 str.).

Dėl reikalavimo atlikti įskaitymą

30. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė ieškinio reikalavimo dėl žalos įskaitymo į Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 22 d. sprendimu priteistą skolą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2017 m. gruodžio 28 d. nutartimi grąžinus nagrinėti iš naujo bylos dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas priteisti žalos atlyginimą dėl atsakovo veiksmų varžytynėse realizuojant įkeistą ieškovės turtą bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ieškovė minėto reikalavimo nebepalaikė, todėl teismas ir neturėjo jo spręsti. Kita vertus, toks teismo sprendimas neužkerta kelio atlikti tarpusavio reikalavimų įskaitymą vykdymo procese (CPK 687).

31. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliantų argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamas sprendimo dalis, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

32. Kadangi abiejų bylos šalių apeliaciniai skundai atmestini, šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos šios instancijos teisme vienai iš kitos nepriteistinos (CPK 93 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Antanas RudzinskasAldona TilindienėEgidijus Žironas