Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-02-18 · Administracinė byla Nr. I1-896-809/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2020-02-18Vilniaus apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-10-07Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-02-18
Bylos Nr.
I1-896-809/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02977-2019-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Eglė Žulytė-Janulionienė (pirm.)
Pareiškėjas
A. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-896-809/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02977-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino ir prašo: 1) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 2) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–3, 13–14, 26, 74–77).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Departamento 2019 m. rugpjūčio mėn. nutarimu buvo perkeltas iš Vilniaus PN į Marijampolės pataisos namus (toliau – ir Marijampolės PN) tęsti bausmės atlikimo. Pažymi, kad nebuvo motyvo perkelti jį į kitą įstaigą. Marijampolės PN taksofonų būriuose nėra, o taksofonai yra budinčioje dalyje, kuriais pasinaudoti yra problematiška. Akcentuoja, kad pervežimas iš Vilniaus PN į Marijampolės PN buvo netinkamas, nes buvo vežama apie 100 žmonių, bei pervežimas truko visą dieną. Paaiškina, kad Vilniaus PN baigė įžanginę grupę, 2019 m. rugpjūčio 13 d. buvo sudaręs sutartį tęsti gydymą nuo priklausomybių Vilniaus PN Priklausomybių reabilitacijos centre pagal priklausomybių reabilitacijos programą. Pažymi, kad negalėjo tęsti gydymo, kadangi Departamento nutarimu buvo perkeltas į Marijampolės PN. Laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2019 m., atlikdamas bausmę Vilniaus PN, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušo patalpomis, kadangi ilgą laiką nebuvo įrengtos pertvaros, o jas įrengus, jos vis tiek neužtikrino pakankamo privatumo jausmo. Vieną kartą per savaitę buvo leidžiama nusiprausti po šiltu dušu, tačiau dažnai duše buvo šaltas vanduo. Prausykloje vanduo visais metų sezonais buvo šaltas. Taip pat tualetai buvo tupimi, neuždengti, todėl tvyrojo nemalonus kvapas. Vilniaus PN nebuvo užtikrintas minimalus plotas, kadangi sekcijoje Nr. 303 buvo laikoma 10 asmenų. Pažymi, kad 2017 metais buvo perkeltas į 1 korpusą ir gyveno 3-ame būryje. Taip pat sekcijos plotą mažino baldai. Be to, nebuvo užtikrintas saugumas, kadangi buvo sumuštas kitų nuteistųjų. Nurodo, kad Vilniaus PN buvo ribojamas išėjimas į kiemą, o tai, kad nuteistieji nuo 7.00 val. iki 23.00 val. gali laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje yra melas. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė nepatogumus, psichologinius išgyvenimus, diskomfortą, emocinę depresiją, pablogėjusią savijautą, sveikatą, visaverčio gyvenimo sutrikimą, padidėjusią fobiją aplinkai, sumažėjusias bendravimo galimybes.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento, atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą bei taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą (b. l. 31–34, 87–88).

Nurodo, kad Departamento 2019 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. NN-860 ,,Dėl nuteistojo perkėlimo“ (toliau – ir Nutarimas) pareiškėjas buvo perkeltas iš Vilniaus PN į Marijampolės PN. Paaiškina, kad 2019 m. uždarius Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (toliau – ir Lukiškių TI-K), 250 nuteistųjų buvo perkelta į Marijampolės PN. Akcentuoja, kad pareiškėjas Nutarimo neapskundė, teismo neprašo panaikinti, todėl jis pripažino Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pareiškėjas su skundais dėl laikymo sąlygų Vilniaus PN į Departamentą nesikreipė ir netaikomų resocializacijos priemonių Marijampolės PN nesikreipė. Pažymi, jog pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2019 m., todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, turėtų būti taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Taip pat Departamento nuomone, pareiškėjas deklaratyviai nurodo, kad patyrė nepatogumus, psichologinius išgyvenimus dėl perkėlimo į kitą įstaigą bei nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio prasme.

Šalies argumentai

Akcentuoja, jog pareiškėjas patikslintu skundu kaip įrodymus dėl pablogėjusių sąlygų pateikė Marijampolės PN atsakymus į pareiškėjo skundus, teiktus Marijampolės PN jau po to, kai jis kreipėsi į teismą dėl Departamento ir Vilniaus PN veiksmų. Pažymi, jog pareiškėjas į Departamentą su skundais dėl laikymo sąlygų Marijampolės PN, taip pat dėl teismui pateiktų Marijampolės PN atsakymus į jo skundus, nesikreipė.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 47–56, 89–96).

Nurodo, kad pareiškėjas iš Vilniaus PN į Marijampolės PN (Kybartų sektorių) buvo perkeltas Departamento Nutarimu. Pabėžia, kad nuteistieji buvo perkelti su tikslu užtikrinti efektyvesnę ir veiksmingesnę laisvės atėmimo vietų įstaigose laikomų asmenų priežiūrą, jų ir pareigūnų saugumą, užkardyti nusikalstamas ir kitokias neteisėtas veikas, gerinti laisvės atėmimo vietų įstaigų kriminogeninę būklę bei nuteistųjų resocializaciją.

Pareiškėjas apie savo teisių tariamą pažeidimą objektyviai turėjo žinoti ir suvokti nuo 2013 metų, t. y. nuo pareiškėjo nurodomo laikotarpio pradžios. Atsižvelgus į tai, prašo taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2019 m. rugsėjo 28 d., todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti reiškiamas už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 28 d. Pažymi, jog senaties terminas laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2016 m. rugsėjo 28 d. yra praleistas. Taip pat nenustatyta jokio reikšmingo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų. Vilniaus PN nuomone, šiuo atveju turėtų būti sprendžiama, ar yra pagrindas priteisti pareiškėjui tariamai jo patirtą neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 28 d. iki jo perkėlimo į Marijampolės PN, t. y. 2019 m. rugpjūčio 21 d.

Šalies argumentai

Nurodo, kad pareiškėjas bausmę atlieka Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriuje, todėl tikslių duomenų, kuriose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose pareiškėjas gyveno, neturi. Pareiškėjas skunde nurodo, kad ginčo laikotarpiu jis gyveno I-o gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 303, kurios plotas 35,26 kv. m, įrengta 11 miegamų vietų, todėl vienam nuteistajam tenka 3,20 kv. m ploto, todėl minimalaus 3,1 kv. m vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimo įstaiga nepažeidė. Pažymi, kad ginčo laikotarpiu vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu įrengta miegamųjų vietų. Bendrabučio tipo gyvenamoji patalpa Nr. 303 yra ketvirtame, o ne trečiame būryje. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 metais.

Vilniaus PN teigimu, ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose. Informuoja, kad 2017 metų pradžioje I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Nuteistieji, naudodamiesi dušo patalpomis, turėjo galimybę pasirinkti, kuriomis prausimosi vietomis naudotis – su pertvaromis, ar be jų. 2018 metų antroje pusėje visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl tariamai netinkamai įrengtų dušų. Kiekviename nuteistųjų būryje įrengti sanitariniai mazgai – prausyklos. Šiose patalpose nuolat tiekiamas vanduo, todėl nuteistieji turi visas galimybes laikytis asmens higienos.

Ginčui aktualiu laikotarpiu ir iki šiol galiojantys teisės aktai nenustato reikalavimo, kad pataisos namų lengvosios ir paprastosios grupės nuteistiesiems skirtuose sanitariniuose mazguose turi būti įrengti sėdimi unitazai. I-o gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui. I-ame korpuse kiekviename aukšte įrengti sanitariniai mazgai yra identiški. Kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas. Sanitariniai mazgai yra tvarkingi, jie nuolatos tvarkomi kiekviename būryje dirbančių tvarkinių. Sanitariniame mazge tualeto vietos atskirtos viena nuo kitos įprastinėmis kabinomis, įrengiamomis viešuosiuose tualetuose. Nuteistiesiems užtikrinamas privatumas jais naudojantis.

Pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikia jokių argumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą. Pareiškėjo nurodytos sumos teisinis nepagrindimas taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Taip pat pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Departamento Nutarimo, kuriuo buvo perkeltas iš Vilniaus PN į Marijampolės PN tolimesniam bausmės atlikimui, bei iš to, kad Vilniaus PN buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimo, atlyginimo priteisimo.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). CK 1.124 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą galimai netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2019 m. Pareiškėjas skundą teismui pateikė 2019 m. rugpjūčio 16 d. (spaudas ant voko). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu žinojo arba turėjo žinoti apie galimai netinkamas kalinimo sąlygas. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į atsakovės atstovų prašymus, nagrinėjamu atveju taikoma ieškinio senatis reikalavimams dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2016 m. rugpjūčio 15 d., tačiau laikytina, kad reikalavimui dėl kalinimo galimai netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 16 d. iki 2019 m. rugpjūčio 16 d., 3 metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Teismo vertinimu, objektyvių pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nenustatyta.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nebuvo jokio motyvo jį perkelti į kitą įstaigą.

BVK (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima, arba kitais šiame Kodekse nustatytais atvejais. BVK 69 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistasis, išskyrus šio Kodekso 142 straipsnio 3 dalyje nustatytus atvejus, iš pataisos namų gali būti perkeltas į kalėjimą tęsti bausmės atlikimo tik jo sutikimu. Iš pataisos namų į kalėjimą perkeltiems nuteistiesiems taikomas pataisos namuose laikomiems nuteistiesiems nustatytas režimas. Pagal BVK 69 straipsnio 3 dalį, turintis teisę išvykti be sargybos arba be palydos ir atitinkantis Kalėjimų departamento direktoriaus nustatytas sąlygas nuteistasis, jeigu iki galimo jo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos liko ne mažiau kaip šeši mėnesiai, gali būti perkeltas į kitos pataisos įstaigos ar kardomojo kalinimo vietos specialų padalinį (pusiaukelės namus), kuriame nuteistieji intensyviai rengiami lygtiniam paleidimui iš pataisos įstaigos. Kai yra pagrindas, į pusiaukelės namus paprastai perkeliami ir šio Kodekso 137 straipsnio 5 dalyje nurodyti nuteistieji, kuriems vienerius metus iki bausmės pabaigos taikoma sustiprinta socialinė reabilitacija. Į pusiaukelės namus perkelti nuteistieji turi šio Kodekso 91 straipsnio 1 dalies 3, 4, 6, 7 ir 8 punktuose nustatytas teises. BVK 69 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turi Kalėjimų departamento direktorius. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Kalėjimų departamento direktorius.

Pagal Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo, patvirtinto Kalėjimų departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 (toliau – ir Aprašas) 3.2 papunktį, nuteistuosius iš vienos pataisos įstaigos į kitą leidžiama perkelti, jeigu nuteistojo perkėlimas iš vienos pataisos įstaigos į kitą reikalingas siekiant apriboti jo daromą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, palengvinti socialinę reabilitaciją, užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą, perkeliančioji įstaiga pateikia Kalėjimų departamentui motyvuoto nutarimo dėl nuteistojo perkėlimo, kuris turi būti suderintas su priimančiąja įstaiga, projektą.

Byloje nėra ginčo dėl Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo atveju pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, kad nebuvo motyvo jį perkelti į kitą įstaigą. Nustatyta, kad Nutarimas buvo priimtas vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. V-278 patvirtintų Priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti veiksmingesnę nuteistųjų priežiūrą ir saugumą, perkeliant juos į kitas laisvės atėmimo vietų įstaigas, planu (toliau – ir Planas) (b. l. 67, 68). Pagal Planą, laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d., turėjo būti perkeliama iš Vilniaus PN į Marijampolės PN (Kybartuose) 250 nuteistųjų (b. l. 68). Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN nurodė, kad nuteistieji iš Vilniaus PN perkelti į Marijampolės PN (Kybartų sektorių), ir iš Marijampolės PN (Kybartų sektoriaus) perkelti į Vilniaus PN su tikslu užtikrinti efektyvesnę ir veiksmingesnę laisvės atėmimo vietų įstaigose laikomų asmenų priežiūrą, jų ir pareigūnų saugumą, užkardyti nusikalstamas ir kitokias neteisėtas veikas, gerinti laisvės atėmimo vietų įstaigų kriminogeninę būklę bei nuteistųjų resocializaciją (b. l. 47–56). Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyta, kad Nutarimas priimtas vadovaujantis BVK 69 straipsniu, Aprašo 3.2 papunkčiu, Plano 3-ame punkte numatyta priemone (b. l. 15).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, jog nebuvo jokio motyvo jį perkelti į Marijampolės PN, kadangi jis buvo priimtas tuo pagrindu, kad Lukiškių TI-K nuo 2019 m. liepos 1 d. yra uždarytas, o pagal Planą 250 nuteistųjų turėjo būti perkelti į Marijampolės PN. Šiuo aspektu pažymėtina, jog pareiškėjas Nutarimo neapskundė, su juo sutiko, todėl jis yra teisėtas ir pagrįstas. Atsižvelgus į tai, kad perkėlimas buvo vykdomas pagal Nutarimą, kuris vykdomas įgyvendinant Planą, vadovaujantis BVK ir Aprašo nuostatomis, todėl nėra pagrindo konstatuoji, jog pareiškėjui kilo neturtinė žala. Be to, priešingai nei skunde teigia pareiškėjas, kad nebuvo jokio motyvo jį perkelti, toks motyvas buvo, jis nurodytas ir pačiame Nutarime, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus veiksmus, kurie būtų neturtinę žalą sukėlęs veiksnys. Esant nurodytoms aplinkybėms, šiuo aspektu neteisėti atsakovės atstovių veiksmai nekonstatuotini.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Marijampolės PN taksofonų būriuose nėra, o taksofonai yra budinčioje dalyje, kuriais pasinaudoti yra problematiška.

Šiuo atveju nagrinėjamas laikotarpis dėl galimai netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų yra nuo 2016 m. rugpjūčio 16 d. iki 2019 m. rugpjūčio 16 d. Departamento Nutarimas, kuriuo nutarta perkelti pareiškėją iš Vilniaus PN į Marijampolės PN, priimtas 2019 m. rugpjūčio 13 d., o pagal Planą perkėlimas buvo vykdomas laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. (b. l. 15, 68). Taigi, pareiškėjo kildinama neturtinė žala dėl galimai netinkamų jo laikymo sąlygų Marijampolės PN nepatenka į pareiškėjo ginčijamą laikotarpį, t. y. pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 16 d. dar buvo laikomas Vilniaus PN. Atsižvelgus į tai, šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš Departamento Nutarimo, kadangi jį perkėlus, jis negalėjo dalyvauti priklausomybių reabilitacijos programoje.

Kaip minėta, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Vilniaus PN, o laikotarpio, kuomet jis buvo perkeltas į Marijampolės PN, pareiškėjas neginčijo. Pats pareiškėjas skunde nurodo, jog Vilniaus PN jis dalyvavo priklausomybių reabilitacijos programoje, turi Vilniaus PN Resocializacijos skyriaus 2019 m. rugpjūčio 14 d. Pažymėjimą Nr. 65-366, kuris patvirtina, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 8 d. iki 2019 m. rugpjūčio 13 d. dalyvavo ,,Įžanginėje grupėje“ tikslu sustiprinti motyvaciją gydytis nuo priklausomybės (b. l. 18). Be to, pareiškėjas skunde nusiskundimų nei Vilniaus PN, nei Departamentui dėl vykdomos priklausomybių reabilitacijos programos nereiškė. Kadangi pareiškėjas nusiskundimų dėl priklausomybių reabilitacijos programos vykdymo atsakovės atstovams ginčo laikotarpiu nereiškia, todėl nėra pagrindo konstatuoti jų veiksmų neteisėtumą.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog pervežimas iš Vilniaus PN į Marijampolės PN buvo netinkamas, pažymėtina, kad pervežimas buvo vykdomas ne ginčo laikotarpiu, kas sudaro pagrindą šį pareiškėjo teiginį taip pat atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dušuose dažnai nebuvo šilto vandens. Taip pat prausykloje visuomet buvo šaltas vanduo.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015) 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiška nuostata įtvirtinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – ir Taisyklės) 258 punkte. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neteigė, kad jam iš viso nebuvo užtikrinama teisė kartą per savaitę nusiprausti po dušu. Jo teigimu, dušuose dažnai nebūdavo šilto vandens, tačiau pareiškėjas šios aplinkybės nedetalizavo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su pretenzija, kad duše nėra šilto vandens, ar su prašymu leisti pasinaudoti dušu kitu laiku, o administracija tokio pareiškėjo prašymo netenkino. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo nurodyti nusiskundimai dėl galimybės nusiprausti po šiltu dušu nepagrįsti konkrečiais argumentais ar byloje surinktais objektyviais duomenimis, todėl atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog prausykloje visuomet buvo tiekiamas šaltas vanduo, pažymėtina, jog Lietuvos higienos normos 134:2015 18 punktas nustato, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Tuo tarpu įpareigojimas tiekti karštą vandenį į prausyklas nenustatytas, todėl pareiškėjo nurodomi teisių pažeidimai dėl karšto vandens nebuvimo laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Vilniaus PN tualetai buvo tupimi ir neuždengti, todėl tvyrojo nemalonus kvapas.

Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 p.).

Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 7.6 punktą, laisvės atėmimo vietų bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje esančiame tualete turi būti įrengtas klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras (tik vyrams).

Iš į bylą pateiktų fotonuotraukų matyti, jog sanitariniai mazgai atskirti kabinomis, įrengtos 5 tualeto vietos, taip pat yra įrengti 4 pisuarai, 5 kriauklės ir 3 prausyklos (b. l. 63–66).

Taigi galiojantis teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, jog atsakovės atstovas Vilniaus PN gyvenamųjų korpusų bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų sanitariniuose mazguose įrengdamas „tupimus“ tualetus, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo.

Lietuvos higienos norma HN 134:2015) 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C; santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc.; turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas).

Iš į bylą pateiktų fotonuotraukų matyti, jog sanitariniuose mazguose yra langai, todėl Vilniaus PN administracija ginčui aktualiu laikotarpiu Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punkto reikalavimo nepažeidė, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog sanitariniuose mazguose nebuvo užtikrintas vėdinimas.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Vilniaus PN nebuvo užtikrintas minimalus plotas. Taip pat sekcijos plotą mažino baldai.

Taisyklių 11¹ punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.2 punktas). Vėlesnėse Vidaus tvarkos taisyklių redakcijose vienam nuteistajam tenkančio ploto minimali riba išliko nepakitusi. Vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kamerų tipo patalpos ploto norma – 3,6 kv. m, Taisyklėse nėra įtvirtintas reikalavimas atsižvelgti į patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, iš bendro kameros ploto turi būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Remiantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas I-o gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 303 (ketvirto nuteistųjų būrio 303 gyvenamoji patalpa), kurios plotas 35,26 kv. m, įrengta 11 miegamų vietų (b. l. 47–56). Atsakovės atstovas Vilniaus PN nepateikė duomenų, kiek ginčui aktualiu laikotarpiu kameroje kartu su pareiškėju buvo patalpinta asmenų, todėl išvada apie tai, ar ploto reikalavimas buvo pažeistas, apskaičiuotina vertinant miegamųjų vietų skaičių kameroje, preziumuojant, kad kamerose buvo tiek asmenų, kiek yra miegamųjų vietų.

Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą, nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus PN administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam pataisos įstaigos patalpose, kuriose jam tektų ne mažiau nei 3,1 kv. m patalpos ploto, kadangi pareiškėjui teko 3,20 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Todėl šiuo aspektu pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pagal Taisyklių 11¹.1. punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Atsižvelgiant į tai, kad teismas nenustatė minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimo, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad Vilniaus PN nebuvo užtikrintas saugumas, kadangi buvo sumuštas kitų nuteistųjų, pažymėtina, jog pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad nebuvo užtikrintas saugumas, tačiau šių teiginių nedetalizavo ir nenurodė, kada jis buvo sumuštas, ar dėl to kreipėsi į įstaigos administraciją, taip pat pareiškėjas nenurodė ir asmenų, kurie jį sumušė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl nurodomo pažeidimo. Teismo vertinimu, deklaratyvaus pobūdžio teiginiai nelaikytini pagrindu neturtinei žalai atlyginti, todėl šie teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Vilniaus PN buvo ribojamas išėjimas į kiemą.

Vilniaus PN atsiliepime į skundą nurodė, kad pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7.00 val. iki 23.00 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, t. y. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Byloje esančiais duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje (b. l. 89–96). Nors pareiškėjas skunde teigia, kad Vilniaus PN buvo ribojamas išėjimas į kiemą, tačiau jis buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, todėl galėjo dienotvarkėje nustatytu metu visą parą nebūti savo gyvenamojoje patalpoje. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo Vilniaus PN veiksmų neteisėtumą pareiškėjo skunde nurodomais motyvais.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad Vilniaus PN nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušo patalpomis.

Nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja sanitarinių mazgų ir dušo patalpų pataisos įstaigų gyvenamuosiuose korpusuose įrengimo reikalavimų, taip pat nenumato pataisos įstaigoms prievolės dušuose ir sanitariniuose mazguose tarp pisuarų įrengti pertvarų. Kadangi sienelių (pertvarų) dušo patalpose ir sanitariniuose mazguose tarp pisuarų įrengimo teisės aktai nenumato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas.

Atsakovės atstovas Vilniaus PN nurodo, kad 2017 metų pradžioje I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis, o 2018 metų antroje pusėje visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos pertvaromis (47–56). Byloje pateiktos fotonuotraukos patvirtina, jog dušai atskirti pertvaromis (b. l. 60–62).

Tačiau, teismo vertinimu, sienelių dušo patalpose neįrengimas sudaro pagrindą pripažinti, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško asmens privatumo buvimo. LVAT savo praktikoje yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (pvz., žr. 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

Nagrinėjamoje byloje nenustačius pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo sąlygų, privatumo duše pareiškėjui neužtikrinimas negali būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Taigi nors ir pripažintina, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų dėl naudojimosi dušu, tačiau, teismo vertinimu, tai nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui už tai piniginę kompensaciją kaip žalos atlyginimą.

Atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių visumą ir nepažengiant bylos nagrinėjimo ribų, konstatuotina, kad atsakovės atstovai ginčo laikotarpiu neatliko veiksmų, kurie būtų pagrindas neturtinei žalai atlyginti. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų ar neveikimo – negali kilti civilinė atsakomybė. Tuo remdamasis, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus nagrinėtais aspektais dėl neturtinės žalos atlyginimo ir plačiau dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų nepasisako.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. J. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė