- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Data
- 2009-11-09
- Bylos Nr.
- 2A-583/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Danutė Gasiūnienė, Kazys Kailiūnas
- Ieškovas
- L. B.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Norfos mažmena“
- Advokatai
- Vygantas Barkauskas
- Kategorijos
- 16.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Viginto Višinskio, sekretoriaujant Vaidai Stepanavičiūtei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės L. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 18 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, ir Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. papildomo sprendimo, kuriuo paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, civilinėje byloje Nr. 2-230-390/2009 pagal ieškovės L. B. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Norfos mažmena“ dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
ieškovė L. B. 2007 m. gruodžio 21 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė priteisti jos naudai iš atsakovo UAB „Norfos mažmena“ 2 mln. Lt neturtinės žalos atlyginimo (DK 248-250 str., CK 6.250 ir 6.283 str.) (t. 1, b. l. 2-3, 121-123).
Nurodė, kad ji 2003 m. vasario 18 d. įsidarbino pas atsakovą kasininke – pardavėja. 2004 m. gruodžio 31 d. darbdavys nutraukė su ieškove sudarytą darbo sutartį Nr. 3279 DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu, kerštaudamas už tai, jog ieškovė kreipėsi į Valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyrių dėl atsakovo neišmokėto darbo užmokesčio už viršvalandžius. Kauno m. apylinkės teismas 2005 m. gruodžio 13 d. sprendimu (civilinės bylos Nr. 2-07904-435/2005) ieškovės atleidimą iš darbo pas atsakovą pripažino neteisėtu ir grąžino ją į ankstesnį darbą (t. 1, b. l. 21-25), Kauno apygardos teismas 2006 m. kovo 6 d. nutartimi šį pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Dėl neteisingos atleidimo iš darbo formuluotės ieškovė negalėjo įsidarbinti kitose darbovietėse; bylinėdamasi su atsakovu patyrė stresą, pažeminimą, sumenko jos reputacija. Taip pat neturtinę žalą ieškovė kildina iš nepalankių darbo sąlygų, kai jai pas atsakovą teko kilnoti sunkias alaus, degtinės, mineralinio vandens, vaisvandenių dėžes; sėdėti šaltoje kasoje. Gydytojų komisija 2004 m. sausio 21 d. nustatė ieškovei III, 2006 m. vasario 7 d. – II invalidumo grupę. Nors ieškovė prašė darbdavio suteikti jai darbą lengvesnėmis sąlygomis arba iš viso atleisti, darbdavys ieškovės prašymus ignoravo: liepė dirbti jos sveikatos būklės neatitinkantį darbą, skyrė drausminę nuobaudą už atsisakymą dirbti. 2007 m. spalio 24 d. ieškovei buvo konstatuota profesinė liga, pasireiškusi kaklinės ir juosmeninės stuburo dalies radikulopatija dėl osteochondrozės, juosmens L 3-4, bei L 4-5 išvarža, abipuse blauzdų venų varikoze (t. 1, b. l. 9-17). Profesinės ligos priežastimis Profesinės ligos tyrimo komisija įvardino netinkamą darbų organizavimą (ilgai trunkanti statiška poza dirbant kasoje, sunkių krovinių kėlimas ir pernešimas), netinkamą darbo vietos įrengimą; leidimą dirbti asmeniui, kuris neinstruktuotas saugos ir sveikatos darbe klausimais ir kuriam šis darbas neleistinas dėl sveikatos būklės; darbo priemonių gedimą dėl netinkamos jų priežiūros, kolektyvinių saugos priemonių neįrengimą ar netinkamą jų naudojimą; neaprūpinimą asmeninėmis saugos priemonėmis arba jų nenaudojimą. Dėl nuolatinės įtampos darbe ieškovei prasidėjo galvos, nugaros, kaklo srities skausmai, sukėlę irzlumą, depresiją. Prasidėjus nesutarimams šeimoje ieškovės vyras nutraukė 26 m. trukusią santuoką. Be to, atsakovas, įsakydamas nurodyti ant pirkėjams išduodamų kasos čekių ieškovės kaip kasininkės vardą ir pavardę, pažeidė LR asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo 5-6 straipsnius ir ATPK 173¹⁷ straipsnį.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Norfos mažmena“ atsiliepimu į ieškinį (t. 1, b. l. 46-54) ieškinį laikė nepagrįstu ir prašė jį atmesti. Teigė, kad ieškovės aptarnaujamoje kasoje dvi dienas iš eilės (2004 m. spalio 31 ir lapkričio 1 d.) nustatytas ~ 300 Lt grynųjų pinigų trūkumas. Nuo 2004 m. lapkričio 5 d. iki 2004 m. gruodžio 29 d. ieškovė arba sirgo, arba atostogavo, o į Valstybinę darbo inspekciją kreipėsi tik 2004 m. lapkričio 19 d., taigi darbdavys objektyviai negalėjo padaryti darbuotojai jokio poveikio. Kauno m. apylinkės teismas 2005 m. gruodžio 13 d. sprendimu atmetė ieškinio dalį dėl 6 642,24 Lt darbo užmokesčio priteisimo už darbą naktimis ir švenčių dienomis, nurodęs, jog pas atsakovą buvo taikoma suminė darbo laiko apskaita, todėl darbo užmokestis ieškovei apskaičiuotas ir išmokėtas nepažeidžiant DK 193-194 straipsnių.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo už neteisėtą atleidimą atsakovas pažymėjo, kad asmens atleidimo iš darbo pripažinimas neteisėtu a priori nesuteikė ieškovei teisės į neturtinės žalos atlyginimą – kiekvienu atveju būtina įvertinti į atleidimo iš darbo priežastį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-204/2007). Kauno m. apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą dėl ieškovės atleidimo iš darbo, atleidimą iš darbo pripažinimo neteisėtu, nustatė, jog atsakovas turėjo pagrindą nebepasitikėti darbuotoja ir ją atleisti pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Ieškovės atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu tik dėl to, jog atsakovas nesilaikė drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos, kurią reglamentuoja DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Ieškovės grąžinimas į ankstesnį darbą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas yra adekvatus ir pakankamas ieškovės teisių gynimo būdas.
Atleidimo iš darbo formuluotė, buvusi nagrinėjant bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, neturėjo įtakos ieškovės galimybėms įsidarbinti kitame darbe. Nuo 2005 m. sausio 1 d. socialinio draudimo pažymėjime neberašomi atleidimo iš darbo pagrindai (LR Vyriausybės 2004 m. lapkričio 8 d. nutarimo Nr. 1409 1.5 p.), o ieškovė turėjo teisę bet kada pasikeisti seno pavyzdžio pažymėjimą į naują. Įrodymų, kad bandė įsidarbinti kur nors kitur, ieškovė nepateikė (CPK 178 str.), nors tuo metu, atsivėrus išorinėms sienoms ir išaugus emigracijai, buvo daugybė laisvų darbo vietų ir didelė darbuotojų, ypač turinčių finansinį išsilavinimą (t. 1, b. l. 79), darbo patirtį, paklausa. Tuo tarpu įsiteisėjus Kauno m. apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 13 d. sprendimui dėl ieškovės atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, atleidimo iš darbo formuluotė buvo pakeista.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo už nepalankias darbo sąlygas, kurios pakenkė ieškovės sveikatai, atsakovas akcentavo, jog statišką sėdimą darbą ieškovė dirbo 12 m., iš jų pas atsakovą realiai (neįskaitant atostogų, ligos, priverstinės pravaikštos laiko) dirbo vos 15 mėn. Radikuliopatija ieškovė sirgo dar nuo 2002 m., o profesinės ligos pobūdis apibūdinamas kaip lėtinis. Ieškovės kaip pardavėjos - kasininkės pareigos susijusios su transporterine juosta slenkančių prekių BAR kodų skanavimu, pinigų iš pirkėjų paėmimu, grąžos atidavimu, kasos čekio išmušimu, o ne ilgalaikiu sunkių krovinių kilnojimu. 2004 m. lapkričio 3 d. pas atsakovą atliktas pardavėjo, kasininko darbo vietų higieninis patikrinimas, kurio metu buvo nustatyta, jog pardavėjo ir kasininko darbo vietose yra priimtina profesinė rizika, pvz., temperatūra siekia 18-20? C, oro judėjimo greitis - 0,09 m/s.
Atsakovas pripažįsta 2006 m. vasario 6 d. atsisakęs patenkinti ieškovės prašymą atleisti ją iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, nes tuo metu galiojo ieškovei nustatyta III invalidumo grupė, kuri leido dirbti lengvą fizinį darbą – kasininke. Kai ieškovei buvo suteikta II invalidumo grupė (2006 m. vasario 7 d.), ji nedelsiant buvo atleista iš darbo darbuotojo pareiškimu (DK 127 str. 1 d., 273 str. 1 d.). Pripažįsta 2006 m. vasario 4 d. skyręs ieškovei drausminę nuobaudą (pastabą) už atsisakymą dirbti kasininke pardavėja stovimoje kasoje, kuri grąžinus ieškovę į ankstesnį darbą jai specialiai sukurta vietoj sėdimos. Pastabos skyrimo ieškovė įstatymų nustatyta tvarka neskundė.
Kaip matyti iš Kauno m. apylinkės teismo 2007 m. birželio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-6848-429/2007 dėl santuokos nutraukimo (t. 1, b. l. 27), teismas nutraukė santuoką abiejų buvusių sutuoktinių sutikimu. Jame inter alia sakoma, kad šalys bendro ūkio nebeveda, nepalaiko artimų santuokinių ryšių daugiau nei 15 m., gyvena atskirai. Vadinasi, atsakovo veiksmai nesusiję su 2007 m. kilusiomis pasekmėmis.
Atsakovas išties kurį laiką vidaus administravimo tikslais reikalavo, kad elektroninių kasos aparatų čekiuose būtų atspausdinta konkretaus kasininko vardas ir pavardė. Vėliau darbdavys šią tvarką pakeitė taip, jog vietoj tiesioginių asmens duomenų būtų nurodomas tik kodas. Nepaisant to, ieškovė nenurodė ir neįrodė, kokia žala jai buvo padaryta kasos aparatui čekiuose spausdinant jos vardą ir pavardę bei kuo pasireiškia priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusių neigiamų padarinių. ATPK 173¹⁷ straipsnis atsakovui netaikytinas, nes jis neturi specialaus subjekto požymio.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2009 m. kovo 18 d. sprendimu (t. 2, b. l. 24-28) ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovo 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, taip pat 500 Lt išlaidų už advokato pagalbą, o iš ieškovės - atsakovui 2 000 Lt atstovavimo išlaidų.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė su atsakovu dėl neteisėto atleidimo bylinėjosi daugiau nei 1 metus (nuo 2005 m. sausio 25 d. iki 2006 m. kovo 7 d.). Laikotarpiu nuo 2006 m. vasario 1 d. iki 2008 m. vasario 6 d. ieškovės darbingumas siekė 60 % (100 % - 40 %). Teismo nuomone, atsakovo neteisėti veiksmai neabejotinai sukėlė ieškovei dvasinius išgyvenimus, stresą, pažeminimą, nestabilumo darbo santykiuose jausmą bei neužtikrintumą savo ateitimi (DK 250 str., CK 6.250 str.). Vadovaudamasis tokio pobūdžio bylų teismų praktika (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartimi civilinėje byloje A. K. v. AB „Vievio paukštynas“, bylos Nr. 3K-3-10/2006, 2007 m. vasario 26 d. nutartimi civilinėje byloje I. Č. (M.) ir M. M. v. UAB „Kelio“ restoranai, bylos Nr. 3K-3-69/2007 ir kt.), teismas ieškovės neturtinę žalą dėl neteisėto atleidimo iš darbo įvertino 2 500 Lt.
Pirmosios instancijos teismas laikė, jog atsakovas yra kaltas dėl nepalankių darbo sąlygų, kurios pakenkė ieškovės sveikatai. Ieškovė pas atsakovą pradėjo dirbti sirgdama lėtinėmis ligomis: juosmens stuburo dalies osteochondrozė, liumbopatija, o prekių, kone dvigubai viršijančių leistinas normas (18 kg vietoj 10 kg), kilnojimas, kai ieškovė (iki pirmojo atleidimo) dirbo pas atsakovą pardavėja gėrimų skyriuje, taip pat darbas, susijęs su ilgu sėdėjimu kasoje, turėjo įtakos senų ligų paūmėjimui, skausmo sukėlimui. Priežastinio ryšio tarp darbo pas atsakovą sąlygų ir naujų ieškovės ligų (radikulopatijos, išvaržos) atsiradimo teismas nenustatė. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė anksčiau dirbo panašaus pobūdžio darbą kitose įmonėse (UAB „Vedva“, UAB „Samsonas“, UAB „Ekovalda“, UAB „Arminija“), o pas atsakovą dirbo palyginti trumpai (1 m. 9 mėn.), neturtinės žalos padarinius (senų lėtinių ligų suintensyvinimą ir dabartinę ieškovės sveikatos būklę), teismas priteisė ieškovei iš atsakovo 2 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo už nepalankias darbo sąlygas.
Ir atvirkščiai, teismas nepripažino, jog atsakovas yra kaltas dėl ieškovės nesutarimų šeimoje ir santuokos nutraukimo. Byloje nenustatytas priežastinis ryšys tarp šalių darbo santykių ir ieškovės santuokos nutrūkimo, dėl žalos ieškovei, kad kasos aparato čekiuose buvo išspausdintas jos vardas.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „Norfos mažmena“ 2009 m. kovo 25 d. prašymu (t. 2, b. l. 29-30) prašė pirmosios instancijos teismo priimti papildomą sprendimą ir jo naudai iš ieškovės priteisti 2 996,10 Lt išlaidų ekspertizei apmokėti. Nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2008 m. rugsėjo 22 d. nutartimi skyrė ieškovės medicininę ekspertizę (t. 1, b. l. 151-153), už kurią atsakovas sumokėjo 3 000 Lt. Tačiau atmetęs 99,87 % ieškinio dalies už nepalankias darbo sąlygas, santuokos iširimą, asmeninių duomenų paviešinimą, teismas nepriteisė atsakovui atitinkamos turėtų išlaidų sumos (CPK 88 str. 1 d. 1 p., 93 str. 2 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2009 m. balandžio 10 d. papildomu sprendimu (t. 2, b. l. 42-43) iš dalies patenkino atsakovo prašymą ir priteisė jam iš ieškovės 1 223,40 Lt ekspertizės išlaidų (t. 1, b. l. 158-161, t. 2, b. l. 39) (CPK 273 str. 1 d. 3 p.) ir tos pačios dienos nutartimi grąžino 1 775 Lt permoką už ekspertizę.
Šalies argumentai
Ieškovė L. B. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 18 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti, papildomą sprendimą panaikinti bei priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas (t. 2, b. l. 46-50). Apeliacinį skundą motyvuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai nustatęs faktines aplinkybes, neteisingai įvertino ieškovei padarytos neturtinės žalos dydį ir ydingai taikė teismų praktiką. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškovei padarytos neturtinės žalos dydį, turėjo vadovautis ne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. 3K-3-10/2006), o 2005 m. balandžio 18 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 3K-7-255/2005 M., L., V. ir G. Z. v. VšĮ Marijampolės ligoninė). Pastarojoje nutartyje sakoma, jog sveikatos netekimas – vienas iš gyvybiškai svarbių dalykų, kuris sukelia ypač didelius išgyvenimus. Apeliaciniame skunde ieškovė pakartojo ieškinyje išvardintus kriterijus, kurie, ieškovės teigimu, yra svarbūs nustatant neturtinės žalos dydį. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad atsakovas ieškovės atžvilgiu elgėsi nusikalstamai nerūpestingai, sąmoningai terorizavo ją, sudarydamas nepakenčiamas darbo sąlygas ir nesilaikydamas saugaus darbo teisės normų; nevertino šalių materialinės padėties. Praradusi 60 % darbingumo, ieškovė nebegalės dirbti ir užsitikrinti normalių gyvenimo sąlygų. Ta aplinkybė, kad ieškovė palyginti neilgai dirbo pas atsakovą, neturi teisinės reikšmės. Teismas taip pat neatkreipė dėmesio, jog būtent dėl darbo pas atsakovą specifikos – sunkių daiktų kilnojimo – ieškovei atsirado juosmens L 3-4 ir L 4-5 išvarža, ką diagnozavo medicinos ekspertas.
Ieškovė nesutinka, kad jai būtų kompensuota tik 1/3 išlaidų už advokato teisinę pagalbą: 500 Lt iš 1 500 Lt. Pirmosios instancijos teismas, iš esmės tenkindamas ieškinį, turėjo priteisti ieškovei iš atsakovo visas jos atstovavimo išlaidas, o analogišką atsakovo prašymą – visa apimtimi atmesti.
Ieškovės mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš jos 1 223,40 Lt ekspertizės išlaidų, nes skirti ekspertizę prašė atsakovas, nors tokio būtinumo nebuvo: ekspertas tik patvirtino aplinkybes, kurias jau pagrindė kita byloje surinkta medžiaga. Be to, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas nereiškė tokio prašymo.
Ieškovės įsitikinimu, teismo sprendimai, kuriais jai priteistas neturtinės žalos atlyginimas nepadengia bylinėjimosi išlaidų sumos, yra amoralus.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Norfos mažmena“ atsiliepimu į apeliacinį skundą skundo nepripažįsta bei prašo skundžiamus Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 18 d. sprendimą, 2009 m. balandžio 10 d. papildomą sprendimą palikti nepakeitus (t. 2, b. l. 54-61). Pasak atsakovo, apeliantės atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu ne todėl, kad nebuvo šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo sudėties, o todėl, kad atsakovas pranešė ieškovei apie atleidimą jos atostogų metu. Esant nurodytai situacijai, nėra priežasčių priteisti ieškovei didesnį neturtinės žalos atlyginimą už formalų įstatymo pažeidimą atleidžiant iš darbo. Atsakovas negali būti laikomas atsakingu už bylos dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjimo trukmę (virš 1 m.).
Kalbėdamas apie bylinėjimosi išlaidų tarp šalių paskirstymą, atsakovas pabrėžė, jog išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų ir/ ar atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). Ieškinys buvo patenkintas 0,25 % [(5 000 Lt ÷ 2 000 000 Lt) x 100 %]. Pirmosios instancijos teismas iš tiesų nukrypo nuo proporcingumo principo, tačiau ne atsakovo, o ieškovės naudai, nes priteisė ieškovei bylinėjimosi išlaidų daugiau, o atsakovui – mažiau, negu priklausytų preciziškai laikantis įstatymo reikalavimų.
Papildomu sprendimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš ieškovės atsakovui 1 223,40 Lt dydžio ekspertizės išlaidų. Aplinkybė, kieno iniciatyva paskirta ekspertizė, reikšminga sprendžiant klausimą, kas (iš pradžių) turėtų įmokėti preliminarią sumą į teismo depozitinę sąskaitą. Kadangi skirti ekspertizę prašė atsakovas, tai jis ir įmokėjo 3 000 Lt sumą. Skiriant ekspertizę buvo siekiama išsiaiškinti ieškovei diagnozuotų ligų požymius, atsiradimo priežastis ir laiką. Kadangi už medicinos ekspertizę buvo sumokėta 1 225 Lt, o ieškinys dalyje dėl 1 980 000 Lt neturtinės žalos už nepalankias darbo sąlygas, ieškovės santuokos iširimą, asmeninių duomenų paviešinimą priteisimo patenkintas 0,13 % {[2 500 Lt ÷ (2 000 000 Lt – 20 000 Lt) x 100 %}, pirmosios instancijos teismas priteisė atsakovui 1 223,40 Lt [1 225 Lt - (1 225 Lt x 0,13 %)] ekspertizės išlaidų, o 1 775 Lt (3 000 Lt – 1 225 Lt) permoką grąžino (t. 2, b. l. 44).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus (CPK 329 str.).
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose numatytų taisyklių; tinkamai pritaikė procesinės ir nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas, teismų praktiką bei, patenkindamas ieškinį iš dalies, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.).
Bylos duomenimis yra nustatyta, kad bylos šalis darbo teisiniai santykiai siejo nuo 2003 m. vasario 18 d. iki 2004 m. gruodžio 29 d. ir nuo 2005 m. gruodžio 14 d. iki 2006 m. vasario 7 d., iš viso apie 23 kalendorinius mėnesius. Pirmą kartą ieškovė buvo atleista iš darbo už nerūpestingai atliekamas darbo pareigas (DK 136 str. 3 d. 1 p.), antrą kartą – savo noru (DK 127 str. 1 d.) (t. 1, b. l. 4-6). Laikotarpiu nuo 2003 m. vasario 18 d. iki 2003 m. rugsėjo 24 d. ieškovė pas atsakovą dirbo kasininke–pardavėja alkoholinių gėrimų skyriuje (t. 1, b. l. 12), nuo 2003 m. rugsėjo 25 d. iki 2004 m. lapkričio 25 d. – kasininke–pardavėja bendroje kasoje, nuo 2004 m. lapkričio 25 d. turėjo dirbti (bet realiai nedirbo, nes sirgo) salės darbuotoja; nuo 2005 m. gruodžio 14 d. iki 2006 m. vasario 7 d. dirbo kasininke-pardavėja bendroje kasoje. Ieškovės faktiškai dirbtas laikas 8 mėnesiais trumpesnis už de jure pas atsakovą dirbtą laiką, nes ji 2003 m. rugsėjo 10 – 23 d., 2004 m. rugpjūčio 23 – 2004 m. rugsėjo 19 d., 2004 m. gruodžio 9 – 29 d. atostogavo, o 2003 m. rugsėjo 24 d. – 2004 m. sausio 20 d., 2004 m. rugpjūčio 31 d. – 2004 m. spalio 1 d. ir 2004 m. lapkričio 5 d. - 2004 m. gruodžio 8 d. nedirbo dėl ligos (t. 1, b. l. 69, 81, 92-93). Valstybinė medicininės socialinės ekspertizės komisija 2004 m. sausio 21 d. leido ieškovei dirbti lengvą fizinį darbą (t. 1, b. l. 90); 2005 m. vasario 1 d. dėl bendro pobūdžio ligų iki 2006 m. sausio 31 d. suteikė jai III invalidumo grupę (t. 1, b. l. 89). 2007 m. lapkričio 7 d. ieškovei diagnozuota lėtinė profesinė liga, pasireiškianti kaklinės ir juosmeninės stuburo dalies radikulopatija dėl osteochondrozės, juosmens L3-4 ir L4-5 išvarža ir abipusė blauzdų venų varikozė; profesinės ligos atsiradimo priežastys - darbo poza, krovinių pernešimas ir kėlimas (t. 1, b. l. 9-17, 73). Ieškovė patirtą neturtinę žalą už neteisėtą atleidimą 2004 m. gruodžio 29 d. ir nepalankias darbo sąlygas, nutrauktą santuoką, asmens duomenų paviešinimą įvertino atitinkamai 20 000 Lt ir 1 980 000 Lt; o pirmosios instancijos teismas - po 2 500 Lt už neteisėtą atleidimą iš darbo ir nepalankias darbo sąlygas.
Pagrindinis apeliacinio skundo argumentas yra susijęs su, ieškovės nuomone, nepakankamu įsigilinimu į aplinkybes ir nukrypimu nuo teismų praktikos neturtinės žalos atlyginimo bylose, kuris lėmė netinkamą (per mažą) neturtinės žalos įvertinimą, bei ginčija bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
Dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo už neteisėtą atleidimą iš darbo 2004 m. gruodžio 29 d.
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliante, jog sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą svarbus tik pats atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu faktas ir nesvarbūs tokio pripažinimo motyvai arba, jei ir svarbūs, iš tikrųjų jie yra kitokie, nei nustatyta įsiteisėjusiu Kauno m. apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 13 d. sprendimu; jog pirmosios instancijos teismas pasirėmė netinkama teismų praktika.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 6 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. 3K-3-10/2006). Minėtos ir šios civilinės bylos ieškinio dalykas ir pagrindas iš dalies sutampa, t. y. neturtinės žalos atlyginimas už neteisėtą atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Pabrėžtina, kad šioje civilinėje byloje pirmosios instancijos teismas tiesiogiai taikė ne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 6 d. nutartyje suformuluotą ratio decidenti (teisės aiškinimo taisyklę), o įvertinęs abiejų bylų esmines faktines aplinkybes, nustatė ieškovei padarytos neturtinės žalos už neteisėtą atleidimą dydį, panašų į priteistą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje Nr. 3K-3-10/2006. Tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas į 2006 m. sausio 6 d. nutarties motyvuojamąją dalį perkėlė argumentaciją iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 18 d. nutarties (civilinė byla Nr. 3K-7-255/2005 L., M., V. ir G. Z. v. Všį Marijampolės ligoninė), anaiptol nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas pasirėmė netinkama nutartimi iš teismų praktikos. Nors civilinės bylos L., M., V. ir G. Z. v. Všį Marijampolės ligoninė ir nagrinėjamos bylos ieškinio dalykas (neturtinės žalos atlyginimas) sutampa, bet skiriasi ieškinio pagrindas. Civilinės bylos L., M., V. ir G. Z. v. Všį Marijampolės ligoninė fabulą sudaro 2-jų kūdikių sveikatos sužalojimas nuo gimimo dėl aplaidžiai suteiktų medicininių paslaugų. Kadangi darbo teisiniai santykiai mažiau jautrūs negu medicininių paslaugų teikimo santykiai, ieškovė, nors ir silpnesnė darbo teisinių santykių šalis, bet ne bejėgiškos būklės žmogus (turi bendrą veiksnumą, suvokia atliekamų veiksmų esmę ir gali esant reikalui ginti pažeistas savo teises ir teisėtus interesus kreipdamasi pagalbos, t. y. nėra absoliučiai priklausoma nuo aplinkinių), ieškovei kilo ne tokių sunkių padarinių (pvz., nesutrikdytas normalus vystymasis, neatliktos kelios nudegintos odos persodinimo operacijos), tokiu atveju jai priteistina neturtinės žalos suma negali prilygti priteistai sumai aptartoje byloje.
Įstatymų leidėjas CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtino pavyzdinį sąrašą kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį. Sąrašo neišbaigtumą reikia suprasti kaip galimybę, kurią lemia konkrečios bylos aplinkybės, pasirinktinai atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalies kriterijus, o ne būtinybę atsižvelgti į visus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardintus kriterijus su galimybe sąrašą papildyti naujais kriterijais, priklausomai nuo bylos aplinkybių. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas įvertindamas neturtinės žalos dydį už neteisėtą ieškovės atleidimą iš CK 6.250 straipsnio 2 dalies išskyrė tik tuos kriterijus, kurie ad hoc teisiškai reikšmingi (pvz., ieškovės atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu priežastys), ir, vice versa, pagrįstai nepaisė tų kriterijų (pvz., šalių turtinės padėties, ieškovės atleidimo iš darbo 2006 m. vasario 7 d. pagrindo), kurie šiuo konkrečiu atveju teisiškai nėra reikšmingi.
Materialinės darbdavio atsakomybės darbuotojui sąlygos yra dvejojo pobūdžio: bendrosios ir specialiosios. Prie bendrųjų sąlygų priskiriamos šios sąlygos: atsakovo veiksmų neteisėtumas, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei kaltė. Prie specialiųjų sąlygų priskiriama šalių buvimas darbo teisinių santykių dalyviais žalos kilimo metu bei žalos atsiradimas dėl darbo pareigų vykdymo. Specialių darbdavio materialinės atsakomybės sąlygų egzistavimas abejonių nekelia; tuo tarpu vienos iš bendrų atsakomybės sąlygų – atsakovo veiksmų neteisėtumo tokiu lygiu, kad būtų pagrindas priteisti ieškovei 20 000 Lt neturtinę žalą už atleidimą iš darbo, – nenustatyta.
Pagrindiniai kriterijai, ar priteisti, o jeigu taip, tai kokio dydžio neturtinę žalą už neteisėtą ieškovės atleidimą iš darbo, yra atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu priežastys. Kauno miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-07904-435/2005 L. B. v. UAB „Norfos mažmena“ dėl atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą pripažinimo neteisėtu, kurio nustatytų faktų apeliantė nebegali kvestionuoti (CPK 182 str. 2 p.), pripažino, kad toje pačioje kasoje, kurioje pakaitomis dirbo kelios pardavėjos - kasininkės nedarant kasos ataskaitų, 2004 m. spalio 31 d. atsirado 100 Lt trūkumas, bet jis negali būti siejamas išimtinai su ieškovės veiksmais; o 198,90 Lt trūkumas kasoje 2004 m. lapkričio 1 d. susijęs tik su ieškovės veiksmais. Trūkstant net ¼ kasoje turėjusių būti pinigų, atsakovas turėjo pagrindą nebepasitikėti darbuotoja, tokį darbo pareigų pažeidimą laikyti šiukščiu bei atleisti ieškovę pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą.
Atsakovas pasirinko kitą ieškovės atleidimo iš darbo pagrindą - DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Atleidimas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą nustato darbdaviui daugiau suvaržymų, o būtent: draudžia atleisti prasižengusį darbuotoją jo laikino nedarbingumo ar atostogų metu bei reikalauja darbuotojo prasižengimo pakartotinumo. Atleidimo iš darbo dieną ieškovė buvo laikinai nedarbinga ir galiojančių drausminių nuobaudų neturėjo, todėl jos nebuvo galima atleisti pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Atsakovo padarytas pažeidimas laikytinas formaliu, nes ieškovės atleidimo iš darbo pagrindas, numatytas DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte, egzistavo, tačiau atsakovas nurodė kitą sau mažiau palankų ieškovės atleidimo iš darbo pagrindą (DK 136 str. 3 d. 1 p.), kuris toje situacijoje negalėjo būti taikomas. Tokiu atveju, teisėjų kolegija nuomone, pirmosios instancijos teismo priteistas ieškovei neturtinės žalos už neteisėtą atleidimą iš darbo dydis adekvatus atsakovo padarytam DK pažeidimui, ir šioje dalyje skundą atmeta.
Dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo už nepalankias darbo sąlygas
Kaip minėta, tam, kad atsirastų atsakovo materialinė atsakomybė, būtinos visos bendrosios ir specialiosios darbdavio atsakomybės sąlygos. Nesant bent vienos iš privalomų sąlygų, negalima ir atsakomybė, nors atskiri atsakomybės elementai ir egzistuotų.
Byloje nėra ginčo dėl to, jog prieš pradėdama dirbti pas atsakovą ieškovė sirgo juosmeninės stuburo dalies osteochondroze ir liumbopatija (lumboišalgija, limboshialija). Juosmeninė stuburo dalies osteochondrozė – tai stuburo tarpslenkstelinių diskų degeneracinė liga (atskirų organizmo dalių ar amortizacinių funkcijų prastėjimas, nykimas). Diskams dėvintis, atsiranda bukas sėdmens, užpakalinio šlaunies paviršiaus skausmas, neplintantis žemiau kelių, be jutimo, motorikos sutrikimo ir tempimo simptomų, vadinamas lumboišalgija (http://medicus.lt). Praėjus 0,5 metų nuo darbo pas atsakovą pradžios ieškovei buvo diagnozuota radikulopatija, vėliau - disko išvarža. Radikulopatija – tai skausmo iš juosmens plitimas į vieną ar abi kojas, kojų tirpimas, raumenų jėgos silpnėjimas. Plyšus susidėvėjusiai periferinei fibrozinio žiedo plokštelei, atsiranda disko išvarža į stuburo kanalą ir ima spausti nugaros smegenis (http://medicus.lt). Medicininės ekspertizės išvadose teigiama, kad juosmeninės stuburo dalies osteochondrozės su liumbopatija požymiai ieškovei atsirado 1998 m. Esant stuburo patologijai, bet koks darbas, susijęs su ilgu sėdėjimu, lankstymusi, krovinių kilnojimu gali turėti įtakos ligos paūmėjimui, skausmo suintensyvėjimui. Stuburo disko išvarža galėjo atsirasti nuo sunkaus fizinio darbo, perkrovos; radikulopatija galėjo būti vienas iš stuburo osteochondrozės ir stuburo disko išvaržos simptomų. Sąlygos stuburo ligų paūmėjimui buvo ieškovei dirbant kitose įmonėse: UAB „Vedva“, UAB „Samsonas“, UAB „Ekovalda“ ir UAB „Arminija“. Abiejų ieškovės blauzdų venų varikozės tyrimo duomenys nepatvirtino.
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovės darbas kasininke –pardavėja pas atsakovą sudarė sąlygas progresuoti senoms ir išprovokavo naujas ligas, susijusias su buvusiomis lėtinėmis ligomis. Negalėdama visą darbo dieną dirbti darbo, susijusio su ilgu sėdėjimu, lankstymusi ir/arba krovinių kilnojimu, ieškovė neturėjo ieškotis ir dirbti tokio pobūdžio darbo, kokį dirbo pas atsakovą – kasininke-pardavėja, kuriai priskirtos ir krovėjos funkcijos.
DK 249 straipsnis, reglamentuojantis darbdavio materialinę atsakomybę už darbuotojo sveikatos pakenkimą, nukreipia į CK 6.282 straipsnio 1 dalį, kuris įtvirtina mišrios kaltės institutą. CK 6.282 straipsnio 1 dalis sako, jog priklausomai nuo nukentėjusio asmens kaltės dydžio žalos atlyginimas iš atsakingo už žalą asmens gali būti sumažintas arba reikalavimas apskritai gali būti atmestas (nebent kiti įstatymai nustatytų kitaip). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ieškovės realaus darbo pas atsakovą trukmę (15 mėn.), atsakovo kaltę (neužtikrino reikiamo darbo ir poilsio režimo), nemato pagrindo padidinti ieškovei priteistiną neturtinės žalos už nepalankias darbo sąlygas sumą.
Kaip minėta, nuo 2003 m. vasario 18 d. iki 2003 m. rugsėjo 24 d. ieškovė pas atsakovą dirbo kasininke–pardavėja alkoholinių gėrimų skyriuje; nuo 2003 m. rugsėjo 25 d. iki 2004 m. lapkričio 25 d. ir nuo 2005 m. gruodžio 14 d. iki 2006 m. vasario 7 d. - kasininke-pardavėja bendroje kasoje. Nepaisant atsakovo neigimo, jog ieškovei, kaip alkoholinių gėrimų skyriaus kasininkei-pardavėjai, nepriklausė nuolat kilnoti alaus, degtinės, mineralinio vandens, vaisvandenių dėžes, lentynų, vitrinų ir/ ar šaldiklių pakrovimo funkcijos priskyrimas kasininkėms nustatytas įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 13 d. sprendimu (CPK 182 str. 2 p.) (t. 1, b. l. 22). Nuo 2003 m. sausio 19 d. parduotuvių „Norfa“ darbuotojams buvo taikyta suminė darbo laiko apskaita (t. 1, b. l. 69). Suminė darbo laiko apskaita – tai darbuotojų, kuriems iš anksto planuoti (nustatyti) darbo laiko ir poilsio laiko trukmę dėl jų darbo pobūdžio neįmanoma, dirbto darbo laiko ir nepanaudoto poilsio apskaita per suminės darbo laiko apskaitos laikotarpį (Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 587 2 d.). Esant suminei darbo laiko apskaitai, leidžiama dirbti iki 48 valandų per savaitę ir iki 12 valandų per darbo dieną (pamainą); apskaitinio laikotarpio trukmė negali būti ilgesnė negu 4 mėnesiai (DK 149 str. 1 d.). Pasak ieškovės, ji dirbdavo po 14 valandų per dieną 4 dienas iš eilės, po to būdavo suteikiama antra tiek išeiginių dienų. Pažymėtina, jog profesinės ligos tyrimo komisija nustatė vieną, o ne aštuonias ieškovės profesinės ligos vystymosi priežastis. Profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto blanke atspausdintos 8 standartinės profesinės ligos vystymosi priežastys, bet pažymėta tik viena - netinkamas darbų organizavimas (t. 1, b. l. 16). Dar daugiau, visos aštuonios profesinės ligos vystymosi priežastys kartu net negali būti, nes dalis jų viena kitai prieštarauja, pvz., neaprūpinimas kolektyvinėmis asmeninėmis apsaugos priemonėmis bei netinkamas jų naudojimas. Anot ieškovės, jai žiemos sezono metu teko dirbti esant vos 10? C temperatūrai (norma - 18? C), bet nei medicinos ekspertai, nei profesinės ligos tyrimo komisijos nenustatė, kad tai pakenkė ieškovės sveikatai, t. y. trūksta žalos elemento.
Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie SADM Kauno I teritorinis skyriaus 2006 m. vasario 6 d. išvadoje sakoma, jog ieškovės darbingumas nuo 2006 m. vasario 1 d. iki 2006 m. vasario 6 d. siekė 40 %, jai leidžiama dirbti žemesnės kvalifikacijos darbą 4-6 valandas, negalima dirbti priverstinėje pozoje nešioti ar kilnoti sunkesnius kaip 5 kg daiktus (t. 1, b. l. 88). Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba 2008 m. vasario 22 d. laikinai nuo 2008 m. vasario 7 d. iki 2009 m. vasario 21 d. nustatė ieškovei 65 % darbingumą, t. y. netektas darbingumas sudaro 35 % (t. 1, b. l. 70). Dar po savaitės Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie SADM Kauno I teritorinis skyrius 2008 m. vasario 29 d. išvadoje Nr. 1087 laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 7 d. iki 2009 m. vasario 21 d. nustatė ieškovei 45 % darbingumą, t. y. netektas darbingumas 55 % (t. 1, b. l. 87). Taigi, nors ieškovė antrąsyk buvo atleista iš darbo pas atsakovą 2006 m. vasario 7 d. ir nuo to laiko iki šiol niekur nedirba, jos darbingumas, net ir neveikiant nepalankiems faktoriams, tolydžio mąžta. Ieškovės sveikatos būklės blogėjimo tendencija duoda pagrindo tvirtinti, jog ieškovės darbas pas paskutinį darbdavį (atsakovą) minimaliai prisidėjo prie atsiradusių neigiamų padarinių; jo neteisėti veiksmai (netinkamai organizuotas darbas) priežasties ir pasekmės grandinėje užima paskutinę vietą ir neturėjo lemiamos reikšmės ieškovės sveikatos pakenkimui (lot. in jure non remota causa, sed proxima spectator – liet. teisė vertina tiesioginę, o ne išvestinę priežastį).
Teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu ieškovė nurodė, kad prarado sveikatą, nebegali dirbti ir užsitikrinti normalų gyvenimo lygį, todėl prašo priteisti iš atsakovo po 1 800 Lt/ mėn. iki pensijos (iš viso 17 m.). Teisėjų kolegija nesvarsto galimybės atlyginti ieškovei negautas pajamas – turtinę netiesioginę žalą, nes bylos dalykas susijęs su neturtinės žalos ieškovei priteisimu.
Dėl neturtinės žalos priteisimo už nutrauktą santuoką
Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl neturtinės žalos priteisimo už nutrauktą su ieškove santuoką, nes ji apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų, kuriais grindžiamas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies neteisėtumas ir/ar nepagrįstumas (CPK 306 str. 1 d. 3 p.).
Dėl neturtinės žalos priteisimo už ieškovės asmens duomenų paviešinimą kasos čekiuose
Atsakovas reikalavo, kad kasos čekyje būtų atspausdinta pardavėjo vardas ir pavardė vidaus administravimo tikslais, t. y. siekdamas nustatyti, koks pardavėjas naudojosi kasos aparatu tam tikru metu, vėliau vietoj pardavėjo asmens duomenų įdiegta kodų sistema, susieta su pardavėjų tapatybe (t. 1, b. l. 31-32). Teisėjų kolegija sutinka su Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2007 m. rugpjūčio 16 d. išvada Nr. 2R-1929 (2.13), jog atsakovas, kasos kvite reikalaudamas spausdinti perteklinę informaciją – pardavėjo vardą ir pavardė, pažeidė bendrąjį duomenų tvarkymo principą (Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 3 str. 1 d. 4 p) (t. 1, b. l. 35-36). Antra vertus, ieškovė neįrodė bendrųjų darbdavio materialinės atsakomybės sąlygų, kaip antai ieškovės subjektinę teisę pažeidžiančių veiksmų laiko, žalos (ieškovės pažeminimą dėl vardo ir pavardės pirmųjų raidžių rašymo mažąja raide, bendravimo galimybių sumažėjimo), priežastinio ryšio tarp jų. Asmenvardžiai nepriklausomai nuo jų lokacijos vietos sakinyje pagal bendrą taisyklę rašomi didžiosiomis raidėmis, bet gana paplitęs vardo ir/ ar pavardės rašymas mažąja raide (pvz., elektroninio pašto adresas, kurį naudoja ir pati ieškovė). Kitaip sakant, vardo ir pavardės rašymo mažąja raide faktas nesuponuoja išvados apie žmogaus niekinimą, nepagarbą jam. Ieškovė klaidingai teigia, kad jei parduotuvės klientai iš kasos čekių nebūtų sužinoję jos vardo ir pavardės, jie nebūtų žinoję, jog ieškovė apkaltinta vagyste, ir atsisakę su ja bendrauti. Kontaktavimas teoriškai gali sumažėti, jei jis prieš tai buvo užsimezgęs. Bendrauti su parduotuvės klientais nebuvo tiesioginė ieškovės darbo funkcija; ieškovė nenurodė ir neįrodė, kad (kokius) parduotuvės klientus ji pažinojo asmeniškai ar, jei nepažinojo, kad parduotuvės klientai ją akivaizdžiai būtų ignoravę (t. y. nebendrautų tiek, kiek reikalauja elementarus mandagumas); jog parduotuvės klientai žinojo apie atsakovo ieškovei mestus kaltinimus ir būtent dėl tos priežasties atsisakė bendrauti su ja. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio dalį dėl neturtinės žalos už ieškovės asmens duomenų paviešinimą.
Dėl išlaidų už advokato teisinę pagalbą, suteiktą pirmosios instancijos teisme, paskirstymo
Ieškovė pageidauja, kad jos pirmosios instancijos teisme turėtos išlaidos už advokato teisinę pagalbą būtų priteistos visa apimtimi, o atsakovo, atvirkščiai, - visa apimtimi atmestos, nes ieškinys buvo patenkintas, bet labai maža dalimi, jos finansinė padėtis sunki.
Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles reguliuoja CPK 93 straipsnio 1-2 dalys. CPK 93 straipsnio 2 dalis numato proporcingą patenkintų materialinių reikalavimų daliai bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 str.) atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei iš atsakovo 5 000 Lt neturtinės žalos iš prašytų 2 mln. Lt, vadinasi, patenkino vos 0,25 % [(5 000 Lt ÷ 2 000 000 Lt) x 100 %] ieškinio sumos, o atmetė – 99,75 %. Bylinėjimosi išlaidų dydžio priteisimas priklauso nuo patenkintų materialinių reikalavimų (jų dalies), bylinėjimosi išlaidų dydžio ir jų pagrįstumo, bet neatsižvelgiama į šalies, iš kurios tenka priteisti šias išlaidas, turtinę būklę (CPK 93 str. 1 d.).
Tokiu atveju nėra juridinio pagrindo padidinti ieškovei priteistinų advokato paslaugų teikimo išlaidų dydžio nuo 500 Lt iki 1 500 Lt (t. 1, b. l. 67-68) ir atitinkamai sumažinti atsakovui priteistiną išlaidų dalį.
Dėl ekspertizės išlaidų priteisimo papildomu sprendimu
Bylą nagrinėjęs Kauno apygardos teismo teisėjas 2008 m. rugsėjo 15 d. - 2008 m. rugsėjo 22 d. parengiamajame teismo posėdyje informavo bylos šalis apie atsakovo 2008 m. rugpjūčio 29 d. į teismo depozitinę sąskaitą įmokėtą 3 000 Lt sumą už ieškovės medicininės ekspertizės atlikimą (t. 1, b. l. 149). Teisėjų kolegija pripažįsta, kad byloje nėra jokių rašytinių tai patvirtinančių įrodymų, bet kartu neturi pagrindo abejoti teisėjo žodžiais.
Pagal bendrą taisyklę ekspertizės, kaip ir kitų bylinėjimosi išlaidų, išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai turėjo būti pateikti iki bylos išnagrinėjimo atitinkamoje teismo instancijoje pabaigos. Bet ieškovės medicininę ekspertizę atlikęs Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Kauno skyrius (toliau - MRU TMI Kauno skyrius) pateikė pirmosios instancijos teismui 2009 m. balandžio 7 d. sąskaitą faktūrą serija TMI K000838 (t. 2, b. l. 38-39). Kadangi nėra atsakovo kaltės dėl to, jog MRU TMI Kauno skyrius pavėluotai pateikė sąskaitą faktūrą į bylą, būtų neteisinga vien dėl nuo atsakovo valios nepriklausančių priežasčių atsisakyti priimti pavėluotai pateiktą įrodymą ir pagal jį paskirstyti ekspertizės išlaidų atlyginimą (CPK 3 str. 1 d.).
Teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 6 d. įsakymo Nr. 344 „Dėl Išlaidų, susijusių su civilinės bylos nagrinėjimu, dydžių ir jų išmokėjimo tvarkos patvirtinimo“ 2 dalies 10 punktas, kurį ieškovė mini apeliacinės instancijos teismui pateiktuose savo rašytiniuose paaiškinimuose, numato, jog privatiems ekspertams už atliktą ekspertizę apmoka teismas pagal iš anksto su privačiu ekspertu suderintą dydį ir jo taikymo šioje byloje galimybes. Privatūs teismo ekspertai - asmenys, turintys teismo eksperto kvalifikaciją, įrašyti į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, bet nedirbantys teismo ekspertizės įstaigoje (Teismo ekspertizės įstatymo 17 str. 1 d.). Medicininę ekspertizę atliko MRU TMI Kauno skyriaus ekspertai, t. y. dirbantys teismo ekspertizės įstaigoje. Ekspertizės, kurią atlieka privatūs ir neprivatūs teismo ekspertai, apmokėjimas skiriasi tuo, jog atliekant ekspertizę teismo ekspertizės įstaigoje a priori nežinoma tiksli ekspertizės kaina, o ją atliekant privatiems teismo ekspertams žinoma, nes kaina yra derybų objektas. Paprastai ekspertai pirmiausia pateikia sąskaitą už ekspertizės atlikimą, o už ją sumokėjus - ekspertizės aktą. Šioje byloje įvyko priešingai, tačiau tai nekeičia priteisimo už ekspertizės išlaidas klausimo esmės.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad ieškovė ydingai interpretuoja veiksmažodžių „apmokėti“ ir „atlyginti“ reikšmę. Aplinkybė, kad asmuo iš pradžių sumoka už tam tikrų veiksmų atlikimą, nėra kliūtis paskui prašyti patirtas išlaidas priteisti iš kitos šalies, t. y. jas atlyginti, o kompensuojamų išlaidų dydis, kaip minėta, priklauso nuo bylos baigties. Proporcingumo skaičiavimo klaidų teisėjų kolegija nenustatė, o sprendžiant išlaidų atlyginimo klausimą nesvarbu, kas inicijavo ekspertizės skyrimą. Ekspertizės skyrimo reikalingumą įrodo pačios ieškovės rėmimasis ekspertizės išvadomis.
Atsakovui iš apeliantės priteisiama 1 785 Lt su PVM išlaidų už advokato teisinę pagalbą, suteiktą nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 ir 3 d., 98 str. 1-2 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 18 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.
Priteisti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Norfos mažmena“ iš ieškovės L. B. 1 785 Lt (vieną tūkstantį septynis šimtus aštuoniasdešimt penkis litus) su PVM išlaidų už advokato teisinę pagalbą, suteiktą apeliacinės instancijos teisme.