- Teismas
- Panevėžio apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-10-29
- Bylos Nr.
- e2-9805-783/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-26-3-00625-2018-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Skaraitis
- Atsakovas
- V. K.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Transolas“
- Advokatai
- Vadimas Makušinas, Linas Songaila
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Transolas“ (toliau – UAB „Transolas“) ieškinį atsakovui V. K. darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė UAB „Transolas“ prašo panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisijos (toliau – Panevėžio DGK) 2018 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. DGKS-3808 ir atsakovo V. K. reikalavimus atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Tenkinus ieškinį, prašo atgręžti 2018 m. liepos 18 d. Panevėžio DGK sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) įvykdymą. Ieškinyje nurodė, jog atsakovas V. K. UAB „Transolas“ nuo 2016 m. lapkričio 29 d. iki 2018 m. birželio 22 d. dirbo vairuotoju-ekspeditoriumi. Darbo sutartis su atsakovu V. K. buvo nutraukta Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 55 straipsnio 1 dalies pagrindu. Po darbo sutarties nutraukimo atsakovas V. K. kreipėsi į Panevėžio DGK prašydamas iš ieškovės neišmokėtą darbo užmokestį už 2018 m. birželio mėnesį bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas bendros ir dienpinigius už 2018 m. gegužės ir birželio mėnesius, netesybas. Panevėžio DGK 2018 m. liepos 18 d. sprendimu atsakovo V. K. prašymą tenkino, priteisė iš ieškovės 590,96 Eur sumą už neišmokėtą darbo užmokestį bei 1668 Eur dydžio dienpinigius, 469,09 Eur netesybas. Ieškovė mano, jog šis Panevėžio DGK 2018 m. liepos 18 d. sprendimas yra nepagrįstas, nes ieškovė UAB „Transolas“ 2018 m. birželio 22 d. atsakovui V. K. neprivalėjo išmokėti šių sumų, kadangi pats V. K. darbo sutarties nutraukimo metu bendrovei buvo skolingas 2545,29 Eur. Ši suma susidarė dėl to, jog įmonėje buvo susiklosčiusi praktika, kad darbuotojui prieš išvykstant į komandiruotę buvo išmokama tam tikra pinigų suma (grynaisiais ir/ar bankiniu pavedimu) bei suteikiama įmonės banko kortelė. Šios lėšos buvo skiriamos darbuotojo funkcijų vykdymui bei komandiruotpinigiams kompensuoti. Darbuotojui grįžus iš komandiruočių, būdavo pateikiami važtaraščiai, kuriuose užfiksuotos patirtos išlaidos. Tačiau atsakovas darbo sutarties nutraukimo dienai nebuvo pagrindęs visų jam skirtų ir panaudotų piniginių lėšų. Ieškovė nurodė, jog kadangi abi šalys viena kitos atžvilgiu turėjo priešpriešinius reikalavimus, ieškovė, vertindama tai, kad atsakovas V. K., parašęs prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo, daugiau į darbovietę neatvyko, įskaitė atsakovui mokėtiną sumą ir laikė, kad jo prievolė atsakovui pasibaigė (CK 6.130 straipsnio 1 dalis, 6.131 straipsnio 1 dalis). Pažymėjo, jog ieškovei UAB „Transolas“ atlikus įskaitymą, atsakovo V. K. teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti. Ieškovė taip pat atsiliepime nurodė, jog Panevėžio DGK 2018 m. liepos 18 d. sprendime nepagrįstai nurodė, jog ieškovė UAB „Transolas“ nagrinėjant darbo ginčą nepateikė įrodymų apie tai, kad išmokėjo atsakovui dienpinigius, kadangi jie pateikė už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. birželio 22 d. išmokėjimą patvirtinančius dokumentus (išmokėjimo grynaisiais dokumentus, mokėjimo per banką dokumentus, komandiruočių važtaraščius ir atskaitingo asmens lėšų apyskaitą), kuriuose matyti V. K. išmokėti dienpinigiai. Ieškovė UAB „Transolas“ taip pat nurodė, jog nesutinka ir su 469,09 Eur dydžio netesybomis, mano, jog jos yra neproporcingos ir neadekvačios, nustatytos neįvertinus visų bylai reikšmingų aplinkybių, atsakovo V. K. elgesio ir įsiskolinimo ieškovei dydžio. Teigia, jog Panevėžio DGK, skirdama netesybas, privalėjo atsižvelgti į tai, kad darbuotojas, nutraukdamas darbo teisinius santykius, neįvykdė savo prievolės darbdaviui, kas tiesiogiai galėjo sąlygoti darbdavio galimybes atsiskaityti darbo sutarties pasibaigimo dieną. Pažymėjo, jog tuo atveju, jeigu pats atsakovas V. K. būtų tinkamai atsiskaitęs su ieškove, ieškovė savo pareigą taip pat būtų įvykdžiusi laiku ir tinkamai. Mano, jog svarbi aplinkybė yra ir tai, jog atsakovas V. K., naudodamasis ieškovės UAB „Transolas“ piniginėmis lėšomis, kurių nėra grąžinęs, nepatyrė jokių nuostolių, kad darbo užmokestis ir su juo susijusios sumos nebuvo sumokėtos darbo sutarties nutraukimo dieną. Tuo atveju, jeigu teismas pripažintų, kad atsakovo V. K. reikalavimas dėl jam neišmokėtų sumų yra pagrįstas, prašo mažinti priteistų netesybų dydį. Ieškinį tenkinus, prašo atgręžti Panevėžio DGK 2018 m. liepos 18 sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) įvykdymą.
Atsiliepimas
Atsakovas V. K. pateikė atsiliepimą, jog su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti. Nurodo, jog remiantis DK 146 straipsnio 2 dalimi, ieškovė su juo, atsakovu, turėjo atsiskaityti 2018 m. birželio 22 d. atleisdama iš darbo, tačiau to nepadarė ir liko skolinga 590,96 Eur su darbo santykiais susijusių išmokų ir 1668 Eur priklausančių dienpinigių. Jis, ieškovas, 2018 m. birželio 28 d. kreipėsi į Panevėžio DGK prašydamas išspręsti ginčą dėl neišmokėto darbo užmokesčio, dienpinigių ir netesybų, Panevėžio DGK išnagrinėjusi ginčą jam 2018 m. liepos 18 d. sprendimu priteisė 590,96 Eur neišmokėtų 590,96 Eur su darbo santykiais susijusių išmokų, 1668 Eur priklausančių dienpinigių ir 469,08 Eur netesybų. Nesutinka su ieškovės teiginiais, kad ši turėjo teisę įskaityti šalių tarpusavio priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą (pagal CK 6.130-6-140 straipsnius), nes šalių santykius reguliuoja ne civilinio kodekso, bet darbo kodekso normos, tuo labiau, jog ieškovė, norėdama atlikti įskaitymą, nesilaikė CK 6.131 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos apie įskaitymą pranešti kitai šaliai. Taip pat mano, jog ir esant pagrindui, numatytam DK 150 straipsnio 2 dalyje 1 punkte (darbo išskaita iš darbuotojo darbo užmokesčio grąžinti perduotoms ir darbuotojo nepanaudotoms pagal paskirtį darbdavio pinigų sumoms), ieškovė nerealizavo išskaitos DK 150 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka: nedavė nurodymo padaryti išskaitą ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kurią darbdavys sužinojo ar galėjo sužinoti apie atsiradusį išskaitos pagrindą, su tokiu nurodymu nesupažindino darbuotojo, šiuo atveju, atsakovo, iš kurio ketino daryti išskaitą. Kadangi to nepadarė, atsakovo nuomone, ieškovė pagal DK 146 straipsnio 2 dalį, jį atleidusi iš darbo, privalėjo atsikaityti paskutinę darbo dieną. Atsakovas taip pat mano, jog Panevėžio DGK 2018 m. liepos 18 d. sprendimu priteisti jam 1668 Eur dienpinigius, kurių nei dydžio, nei to, kad nesumokėjo, pati ieškovė nagrinėjant ginčą Panevėžio DGK neginčijo, bei netesybas buvo pagrįstas.
Šalies argumentai
Ieškovės atstovas advokatas L. Songaila ieškinį palaiko, prašo jį tenkinti visiškai. Nurodė, jog darbuotojo atleidimo dieną atsakovas V. K. ieškovei buvo negrąžinęs jam perduotų 2545,29 Eur, kuriais jis disponavo. Ieškovė, neišmokėjusi jam priklausančio atlyginimo, dienpinigių, atsakovo turtinių interesų nepažeidė, nes ta suma, kurią buvo skolingas atsakovas V. K., buvo didesnė, nei ta, kurią buvo skolinga jam ieškovė. Kaip nurodė ieškovės atstovas, atsakovas V. K. buvo kviečiamas į bendrovę dėl galutinio atsiskaitymo su juo, tačiau atsakovas neatvyko. Atstovas taip pat nesutinka su netesybų dydžiu, nes Panevėžio DGK sprendimu priteisdama tokio dydžio dienpinigius neatsižvelgė į tas aplinkybes, jog pats atsakovas V. K. buvo skolingas bendrovei, bendrovė atsakovo atleidimo iš darbo dieną neturėjo pakankamai pinigų.
Ieškovės atstovė J. Petrauskienė taip pat ieškinį palaiko, prašo jį tenkinti. Parodė, jog atsakovas V. K. dirbo jų bendrovėje vairuotoju – ekspeditoriumi, jam, vykstant į komandiruotę, buvo perduodama transporto priemonė, kortelė su piniginėmis lėšomis kurui, kitoms būtinoms išlaidoms, susijusiosiomis su komandiruote. Atsakovas V. K., kaip ir kiti bendrovės darbuotojai, grįžęs iš komandiruotės turėjo pateikti įrodymus, pagrindžiančius komandiruotės išlaidas. Sumų, viršijančių komandiruotės išlaidas, atsakovas po kiekvienos komandiruotės neprivalėdavo grąžinti, jis šias sumas naudodavo kitoje komandiruotėje ir pateikdavo įrodymus apie išlaidas. Pinigai atsakovui V. K., skirti komandiruotei, būdavo perduodami grynaisiais arba pervedama į kortelę, kiek darbuotojas turi bendrovės pinigų pas save, būdavo peržiūrima ketvirčiais. 2018 m. birželio 18 d. atsakovas V. K. parašė prašymą dėl atleidimo iš darbo, bendrovė tokiam prašymui neprieštaravo, tačiau jam pasakė, kad dėl galutinio atsiskaitymo paskambins vėliau. Patikrinę nustatė, jog pats V. K. yra jiems skolingas, todėl skambino V. K. ir siūlė atvažiuoti, atsakovas sutiko, tačiau nurodytu laiku neatvažiavo. Netrukus iš Panevėžio DGK gavo pranešimą, kad V. K. į darbo ginčų komisiją kreipėsi dėl dienpinigių ir nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo. Darbo bylos nagrinėjimo metu Panevėžio DGK priešinio reikalavimo V. K. nereiškė, teikė tik įrodymus, jog pats V. K. yra jiems skolingas didesnes sumas, nei bendrovė jam yra skolinga, manė, jog tam, kad paneigti atsakovo argumentus, nėra būtina reikšti atskiro reikalavimo. Tačiau Panevėžio DGK į jų argumentus ir pateiktus įrodymus neatsižvelgė ir sprendimu įpareigojo bendrovę sumokėti visą atsakovui V. K. priklausantį darbo užmokestį, netesybas, priklausančius dienpinigius. Ieškovo atstovė patvirtino, jog šių sumų, kurių priteisė Panevėžio DGK, dydžio neginčija, po sprendimo bendrovė sumokėjo atsakovui V. K. jam priklausant užmokestį ir netesybas, dienpinigių neapmokėjo ir kreipėsi į teismą dėl Panevėžio DGK sprendimo panaikinimo.
Atsiliepimas
Atsakovas V. K. palaiko atsiliepime išdėstytus argumentus, parodė, jog dirbo UAB „Transolas“ vairuotoju – ekspeditoriumi, vykdavo į komandiruotes užsienio valstybėse. Prieš išvykstant į reisą jam būdavo išduodama mokėjimo kortelė kurui, stovėjimo aikštelėms, kitoms numatytoms ir būtinoms išlaidoms, taip pat būdavo išduodama tam tikra suma grynaisiais pinigais, panašiai apie 200-500 Eur per vieną reisą, didesnės sumos nebūdavo perduodamos. Grynieji būdavo skirti tam atsiskaitymams, kurių negalėdavo atlikti mokėjimo kortele. Atsakovas parodė, jog grįžęs iš reiso jis bendrovei pateikdavo dokumentus, pagrindžiančius išlaidas. Likusių pinigų iš gautų grynųjų jis negrąžindavo, jie būdavo nuskaitomi jam išmokant dienpinigius už paskutinį reisą, atitinkamai mažinant dienpinigius ta suma, kuri likdavo iš jam duotų grynųjų pinigų grįžus iš komandiruotės. Todėl mano, jog jis bendrovei nebuvo skolingas jo atleidimo iš darbo dieną. Dėl atleidimo iš darbo ir nesumokėtų sumų atsakovas V. K. paaiškino, jog grįžęs iš eilinės komandiruotės (ją atsakovas įvardino kaip „kadencija“) 2018 m. birželio 12 ar 14 d. jis darbdavio paprašė atostogų, tačiau jam atostogas atsisakė suteikti, nurodė, jog tai turėjo būti suderinta prieš pusmetį. Tuomet jis paprašė atleisti jį iš darbo, darbdavys tam neprieštaravo ir tą pačią ar kitą dieną jį atleido. Kadangi darbo užmokestis, dienpinigiai ir kitos sumos jam atleidimo dieną nebuvo pervestos į sąskaitą, kreipėsi į Panevėžio DGK. Sumų, kurios buvo priteistos Panevėžio DGK sprendimu, neginčijo, po sprendimo darbo užmokestis ir netesybos jam buvo pervestos, o dienpinigiai – ne.
Atsakovo atstovas advokatas V. Makušinas taip pat mano, jog ieškinys yra nepagrįstas ir turėtų būti atmetamas. Atstovas paaiškino, jog ieškovė nesilaikė DK 150 straipsnyje nustatytos tvarkos dėl išskaitų iš darbuotojo atlyginimo, pats atsakovas apie tai, kad yra skolingas bendrovei, nežinojo, ką patvirtino ir ieškovės atstovė. Todėl atstovas mano, jog ieškovė prarado teisę šioje proceso stadijoje reikalauti iš atsakovo žalos, jeigu tokia buvo, atlyginimo, ieškovė, atleisdama iš darbo atsakovą, privalėjo išmokėti atsakovui priklausančias sumas, ką savo sprendimu patvirtino ir Panevėžio DGK, išnagrinėjusi atsakovo prašymą.
Ieškinys atmetamas. Nustatytos faktinės aplinkybės: ieškovė UAB „Transolas“ ir atsakovas V. K. 2016 m. lapkričio 29 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią V. K. UAB „Transolas“ buvo įdarbintas vairuotoju-ekspeditoriumi, darbdavys darbuotojui įsipareigojo mokėti 550 Eur dydžio darbo užmokestį (2-4, 19-21 DGK b. l.). 2018 m. birželio 18 d. atsakovas V. K. pateikė prašymą atleisti jį iš darbo (23 DGK b. l.). 2018 m. birželio 22 d. ieškovė UAB „Transolas“ direktorė priėmė įsakymą, kuriuo vadovaudamasi DK 55 straipsnio 1 dalimi įsakė atleisti atsakovą V. K. iš darbo, galutinai su juo atsiskaityti ne vėliau kaip paskutinę jo darbo dieną, išmokant jam darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei kitas priklausančias su darbo santykiais susijusias sumas (DGK 22 b. l.). 2018 m. birželio 22 d. ieškovė UAB „Transolas“ su atsakovu neatsiskaitė, laikė, jog atsakovas V. K. yra bendrovei skolingas 2545,29 Eur (ieškovo atstovės J. Petrauskienės parodymai, 48 DGK b. l.). 2018 m. birželio 28 d. atsakovas V. K. kreipėsi į Panevėžio DGK prašydamas įpareigoti ieškovę UAB „Transolas“ išmokėti 929,42 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokesčio, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 1750 Eur dienpinigius, už 2 dienas nedarbingumo, sumokėti netesybas (1 DGK b. l.). Panevėžio DGK 2018 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nusprendė išieškoti iš UAB „Transolas“ V. K. naudai 590,96 Eur su darbo santykiais susijusių sumų (suma nurodyta neatskaičius privalomų išskaityti mokesčių valstybei), 1668 Eur dienpinigių (nuo nurodytos sumos mokesčių valstybei neišskaitant), 469,08 Eur netesybų (suma nurodyta neatskaičius privalomų išskaityti mokesčių valstybei), sprendimo dalį, neviršijant vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio išieškojimo 544,65 Eur dydžio nukreipė skubiam vykdymui (203-205 DGK b. l.). Ieškovė UAB „Transolas“ 2018 m. liepos 25 d. atsakovui V. K. pervedė 890,52 Eur (491,80 Eur darbo užmokesčio ir 398,72 Eur netesybų) (8 b. l.).
Dėl išskaitų iš darbo užmokesčio. Remiantis DK 150 straipsnio 1 dalimi, išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio gali būti daromos tik šio kodekso ar kitų įstatymų nustatytais atvejais. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog išskaitos gali būti daromos šiais atvejais: 1) grąžinti perduotoms ir darbuotojo nepanaudotoms pagal paskirtį darbdavio pinigų sumoms; 2) grąžinti sumoms, permokėtoms dėl skaičiavimo klaidų; 3) atlyginti žalai, kurią darbuotojas dėl savo kaltės padarė darbdaviui; 4) išieškoti atostoginiams už suteiktas atostogas, viršijančias įgytą teisę į visos trukmės ar dalies kasmetines atostogas, darbo sutartį nutraukus darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių (šio kodekso 55 straipsnis) arba dėl darbuotojo kaltės darbdavio iniciatyva (šio kodekso 58 straipsnis). Darbdavys turi teisę duoti nurodymą padaryti išskaitą ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kurią darbdavys sužinojo ar galėjo sužinoti apie atsiradusį išskaitos pagrindą (DK 150 straipsnio 3 dalis). Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, jog ieškovė UAB „Transolas“, prieš atleisdama iš darbo atsakovą V. K., davė nurodymą išskaityti iš jo darbo užmokesčio atsakovui perduotoms ir atsakovo nepanaudotoms pagal paskirtį darbdavio pinigų sumoms. Priešingai, kaip matyti iš ieškovės pateikto įsakymo atleisti atsakovą iš darbo (22 DGK b. l.), jame nurodyta atsakovui V. K. išmokėti jam priklausantį darbo užmokestį ir kitas sumas, susijusias su darbo santykiais. Jokių nurodymų padaryti išskaitą iš darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio nėra. Bylą išnagrinėjus darbo ginčų komisijoje buvo nuspręsta, jog UAB „Transolas“ privalėjo atsakovui V. K. išmokėti 590,96 Eur su darbo santykiais susijusių sumų (suma nurodyta neatskaičius privalomų išskaityti mokesčių valstybei) bei 1668 Eur dienpinigių (nuo nurodytos sumos mokesčių valstybei neišskaitant). Šios sumos nei viena iš šalių neginčija (ieškovė pripažino, kad sumos atitinka neišmokėtą darbo užmokesčio ir dienpinigių dydį, atsakovas šių dydžių neginčija), todėl ieškovė UAB „Transolas“, nepriėmusi nurodymo daryti išskaitą, šią sumą 2018 m. birželio 22 d. atleidusi atsakovą V. K. iš darbo, privalėjo išmokėti ne vėliau kaip jo atleidimo dieną. Atsižvelgus į tai pripažįstama, jog Panevėžio DGK 2018 m. liepos 18 d. sprendimas priteisti 590,96 Eur su darbo santykiais susijusių sumų (suma nurodyta neatskaičius privalomų išskaityti mokesčių valstybei) bei 1668 Eur dienpinigių yra pagrįstas ir teisėtas. Tai, kad, ieškovės atstovų nuomone, pats atsakovas V. K. buvo skolingas UAB „Transolas“, bendrovei nesilaikius DK 150 straipsnio 3 dalyje nustatytos procedūros dėl išskaitų iš darbuotojo darbo užmokesčio, neturi lemiamos reikšmės, kaip ir neturi reikšmės tai, kad, ieškovės atstovo advokato L. S. nuomone, atsakovas V. K. neturės galimybės atlyginti ieškovei jos reikalaujamos sumos, nes turto neturi, yra nedirbantis. Pripažinęs, jog ieškovė UAB „Transolas“ nesilaikė DK 150 straipsnio 3 dalyje nustatytos procedūros dėl išskaitų iš darbo užmokesčio, priėmusi įsakymą dėl atleidimo iš darbo, nurodė išmokėti visą atsakovui priklausantį darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei kitas priklausančias su darbo santykiais susijusias sumas, teismas nenagrinėja, kokio dydžio išskaitą, atsižvelgus į darbuotojo atleidimo dieną galiojusio DK 150 straipsnio 4 straipsnyje nustatyto išskaitos dydžio ribojimą (redakcija, galiojusi iki 2018 m. rugsėjo 1 d.), ieškovė iš atsakovui priskaičiuoto darbo užmokesčio galėjo padaryti, net jeigu ir būtų atlikusi visus procedūrinius reikalavimus (pagal tuo metu galiojusią įstatymo nuostatą, išskaitos dydis iš darbo užmokesčio, neviršijančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos, negalėjo viršyti dvidešimt procentų išmokėtino darbo užmokesčio). Nevertinant to, jog išskaita apskritai negalėjo būti nukreipta į dienpinigius (CPK 739 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas plačiau nepasisako dėl ieškinyje nurodytų argumentų, susijusių su CK IX skyriaus 2 skirsnyje reglamentuojamu įskaitymu (6.130 – 6.140 straipsniuose). Sutinkama su atsakovo atsiliepime nurodytais argumentais, jog šalių santykius reguliuoja ne civilinio kodekso, bet darbo kodekso normos (CK 1.1 straipsnio 3 dalis), kuriose yra reglamentuota darbo išskaitų iš atlyginimo tvarka, todėl remtis civilinio kodekso normomis nebuvo pagrindo. Tuo labiau, jog ieškovės atstovas advokatas L. Songaila ir pats teismo posėdyje nesirėmė CK reglamentuojamu įskaitymo institutu.
Dėl netesybų. Remiantis DK 147 straipsnio 2 dalimi, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog Panevėžio DGK 2018 m. liepos 18 d. sprendimų, be darbo užmokesčio ir dienpinigių, atsakovui priteisė ir 469,08 Eur netesybų (suma nurodyta neatskaičius privalomų išskaityti mokesčių valstybei). Sprendime nurodė, jog netesybos paskaičiuotos už laikotarpį nuo 2018 m. birželio 23 d. iki 2018 m. liepos 18 d., įvertinus, jog atsakovo V. K. vidutinis dienos darbo užmokestis sudarė 26,06 Eur, sprendimo priėmimo dienai UAB „Transolas“ uždelsė atsiskaityti su ieškovu 18 darbo dienų. Kadangi ieškovė neginčija nei paskaičiavimo dydžio, nei laikotarpio, už kurį paskaičiuotos netesybos, šios netesybos neviršija maksimalios leistinos sumos, numatytos minėtoje DK 147 straipsnio 2 dalyje, teismas pripažįsta, jog Panevėžio DGK 2018 m. liepos 18 d. sprendimas dalyje dėl netesybų priteisimo yra pagrįstas ir teisėtas. Teismas, kaip ir nagrinėjusi darbo ginčo bylą Panevėžio DGK, nenustatė, jog pats atsakovas buvo kaltas dėl darbo užmokesčio delsimo. Teismo neįtikino ieškovės atstovo advokato L. S. teiginiai, kad ta aplinkybė, jog atsakovas pats yra kaltas, jog jam nebuvo išmokėtas atlyginimas ir jam priklausantys dienpinigiai, kadangi, visų pirma, pati bendrovė nesilaikė nustatytos procedūros dėl išskaitų iš atsakovo darbo užmokesčio darymo, visų antra, pačioje bendrovėje iš esmės nebuvo sureguliuota, kokiu būdu ir kaip yra grąžinami darbuotojo komandiruotėje nepanaudoti grynieji pinigai, apie tai informuojami patys darbuotojai (atsakovas V. K. nurodė, jog jam nebuvo žinoma atleidimo iš darbo dieną, kad jis pats yra skolingas bendrovei). Taip pat netesybų dydžiui neturi reikšmės ir ieškovės atstovo advokato L. S. teiginiai, jog atleidimo dieną bendrovėje nebuvo pakankamai pinigų atsiskaitymui su atsakovu. Ieškovės atstovas pateikė sąskaitos išrašą (36 b. l.), jog bendrovės sąskaitoje 2018-06-22 buvo 8545,03 Eur, iš kurių bendrovė 7492 Eur privalėjo sumokėti mokesčius valstybei (sumokėta 2018-06-25), tačiau įvertinus šalių paaiškinimus, jog atlyginimai ir avansas buvo darbuotojams mokami laiku, į tai, jog tam, kad būtų vykdomi įsipareigojimai, 2018-06-25 į bendrovės sąskaitą grynaisiais buvo įnešti dar 3000 Eur, teismas pripažįsta, jog pagrindinė priežastis, dėl kurios nebuvo atsiskaityta su atsakovu V. K., buvo ne pinigų trūkumas tomis dienomis. Tuo labiau, jog ieškovės atstovo pateiktas sąskaitos išrašas tik už tris dienas, jis nėra informatyvus, neatmetama tikimybė, jog bendrovėje įprasta praktika sąskaitoje laikyti sąlyginai nedideles sumas ir esant poreikiui, sąskaitą papildyti grynaisiais, kaip tai buvo padaryta 2018-06-25.
Dėl civilinės bylos baigties. Nustatyta, jog po Panevėžio DGK 2018 m. liepos 18 d. sprendimo ieškovė UAB „Transolas“ iš dalies jį įvykdė, sumokėjusi atsakovui V. K. priklausantį nesumokėtą darbo užmokestį ir netesybas. Tačiau sprendimo dalies dėl dienpinigių neįvykdė. Remiantis DK 231 straipsnio 7 dalimi, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios. Todėl teismas, atmetęs ieškovės UAB „Transolas“ ieškinį dėl Panevėžio DGK 2018 m. liepos 18 d. sprendimo, priteisia iš ieškovės atsakovo naudai 1668 Eur dienpinigius, kurių ji nebuvo sumokėjusi atsakovui iki civilinės bylos išnagrinėjimo teisme. Kadangi tiek darbo užmokestį, tiek netesybas ieškovė UAB „Transolas“ atsakovui V. K. yra sumokėjusi (atskaičius privalomus mokesčius), teismas, atmetęs ieškovės ieškinį, pakartotinai šių sumų atsakovui nepriteisia.
Dėl bylinėjimosi išlaidų. Ieškovė UAB „Transolas“ pateikė įrodymus dėl 847,50 Eur bylinėjimosi išlaidų (sumokėjo 61 Eur dydžio žyminį mokestį (7 b. l.) bei patyrė 786,50 Eur atstovavimo išlaidų (32, 33, 34 b. l.)), atsakovas V. K. – dėl 800 Eur dydžio atstovavimo išlaidų (29, 30 b. l.). Ieškinį atmetus, atsakovui iš ieškovės priteisiamos atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Valstybė dėl procesinių dokumentų įteikimo patyrė 3,34 Eur išlaidų (2018-10-18 pažyma). Kadangi procesinių dokumentų įteikimo išlaidų suma yra didesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią priteisiamą išlaidų sumą (3 Eur), ieškinį atmetus, jos priteisiamos iš ieškovės UAB „Transolas“.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis CPK 260, 265, 270, 279 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės UAB „Transolas“, įmonės kodas 304157219, atsakovo V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 1668 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus) dienpinigių (nuo nurodytos sumos mokesčių valstybei neišskaitant) ir 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovės UAB „Transolas“, įmonės kodas 304157219, valstybės naudai 3,34 Eur (tris eurus 34 centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (į valstybės biudžetą sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie FM, juridinio asmens kodas 188659752, surenkamąją biudžeto sąskaitą, įmokos kodas 5660).
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui, paduodant skundą per Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmus.