Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, dalyvaujant pareiškėjui M. T., pareiškėjo atstovui advokato padėjėjui Česlovui Norinkevičiui, atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Vadimui Gasperskiui (Vadim Gasperskij),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. T. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl akto panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje pareiškėjas ir pareiškėjo atstovas prašė skundą tenkinti remdamiesi skunde išdėstytais motyvais.

Paaiškina, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2015-03-04 sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65)-FR0682-131pareiškėjui apskaičiavo ir nurodė sumokėti 3141,22 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 1642,00 Eur GPM delspinigių ir 314,00 Eur GPM baudą, 1861,68 Eur privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų, 908,00 Eur PSD įmokų delspinigių ir 243,00 Eur PSD įmokų baudą, 1668,90 Eur valstybinio socialinio drausimo (toliau – ir VSD) įmokų ir 834,00 Eur VSD įmokų baudą. Vilniaus AVMI 2015-03-04 sprendimą Nr. (4.65)FR0682-31 pareiškėjas apskundė centriniam mokesčių administratoriui, kuris jo skundo netenkino, todėl minėtus sprendimus jis apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Minėtų sprendimų pagrindu atsakovė priėmė ginčijamą turto arešto aktą. Turto arešto akte nurodyta, kad pareiškėjo turtas areštuojamas ir apribojama viena iš savininko teisių – disponavimo teisė.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovais teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2015-03-04 sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-131 patvirtino 2015-01-12 patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-12. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015-03-04 sprendimą Nr. (4.65)FR0682-131 pareiškėjas apskundė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kuri 2015-04-29 sprendimu Nr. 68-80 pareiškėjo skundo netenkino ir patvirtino 215-03-04 sprendimą Nr. (4.65)FR0682-131 palikdama jį galioti.

Pareiškėjas anksčiau nurodytus sprendimus apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. I-3341-643/2016 pagal pareiškėjo skundą, kuriame prašo panaikinti 2015-04-29 Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos spendimą Nr. 68-80 ir 2015-03-04 Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą Nr. (4.65)-FR 0682-131.

Atsakovė 2015-05-07 turto arešto aktu Nr. (23.31-08)-319-3904 areštavo ½ dalį pareiškėjo buto, esančio (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) ir 1/50 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini). Akte nurodyta, kad dokumentas, kurio pagrindu nustatyta mokestinė nepriemoka yra Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015-03-05 sprendimas Nr. (4.65)-FR0682-131 dėl patikrinimo akto tvirtinimo.

Ginčas byloje kilo dėl 2015-05-07 Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos turto arešto akto Nr. (23.31-08)-319-3904 teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjo skundas pagrįstas vieninteliu motyvu, jog turto areštas taikytas vykstant mokestiniam ginčui, todėl neteisėtas.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ).

Mokesčių mokėtojo turto areštas yra viena iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų, numatytų MAĮ IV skirsnyje. Pagal MAĮ 101 straipsnio 1 dalį turto areštas – šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą.

Pagrindinis šio prievolės užtikrinimo būdo tikslas yra užtikrinti mokesčio ir su juo susijusių sumų sumokėjimą, nustatant draudimą skolininkui disponuoti jam priklausančiu turtu, kilus pavojui dėl tokio turto netekimo. Remiantis MAĮ 101 straipsnio 4 dalimi, turto areštas yra galimas pradėjus įmonės mokestinį patikrinimą ir esant pagrįstai rizikai, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.

MAĮ 110 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jei dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu), tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti. Taigi remiantis šiuo reglamentavimu, nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo, vien tik skundo padavimas savaime nėra pagrindas netaikyti MAĮ 95 straipsnyje įtvirtintos mokestinės prievolės užtikrinimo priemonės – turto arešto. Todėl nagrinėjamu atveju mokesčių administratoriaus sprendimo apskundimas nesudarė kliūties taikyti pareiškėjo turto areštą ir nėra pagrindas šią mokestinės prievolės užtikrinimo priemonę naikinti.

Teismas atkreipia dėmesį, kad areštuotam, pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiam turtui, yra apribota tik disponavimo teisė t.y. teisė turtą parduoti ar kitokiu būdu jo netekti dėl ko gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Pareiškėjo teisė turtą naudoti ir valdyti nėra apribota, todėl areštuotą turtą pareiškėjas gali naudoti, gauti pajamas ir kitaip įgyvendinti savininko teises.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.