Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

dalyvaujant skundą padavusio asmens A. U. atstovei advokato padėjėjai Linai Sakalauskienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal A. U. skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. 10-ANR_N-27908-2018.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

A. U. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. spalio 17 d. nutarimu pripažinta kalta padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 428 straipsnio 3 dalyje, ir jai paskirta 40 Eur bauda. A. U. nubausta už tai, kad ji 2018 m. spalio 17 d. 16.39 val. Vilniuje, P. Vileišio g. 3A, lipdama iš pavežėjo automobilio „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atidarydama automobilio dureles neįsitikino, kad tai daryti yra saugu, netrukdys kitiems eismo dalyviams, durelėmis atsitrenkė į pravažiuojantį automobilį ir apgadino abu automobilius, šiais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 52 punkto reikalavimą.

Teismo posėdyje liudytoja A. U. parodė, kad su mama važiavo taksi namo. Tai buvo 2018 m. spalio 17 d., apie 16.30 val. Jos važiavo į Vileišio g. A. T. yra dvipusis eismas, tačiau gatvelė siaura. Važiavo automobiliu „Toyota Prius“. Jos mama sėdėjo automobilio galinėje sėdynėje už keleivio, o ji priekyje. Mama įsėdo ten, kadangi taip buvo sustojęs automobilis prie klinikos, o atvykus prie namo vairuotojas sustojo taip, kad turėjo išlipti į važiuojamąją dalį. Ji (liudytoja) už kelionę mokėjo mobiliąja programėle, todėl ir sėdo į priekį. Tuo metu nežiūrėjo programėlės, vairuotojas pasakė, kad kelionė baigta ir gali išlipti, su vairuotoju atsiskaityti nereikia. Nepamena, kaip šį sakinį suformulavo vairuotojas, bet, kad gali lipti, tai taip. Tikrai pamena, kad vairuotojas pasakė, kad gali lipti. Pirma dureles atidarė mama, ji labai atsargiai stengėsi tai daryti. Ji (liudytoja) durelių neatidarė, nes jos durelės neatsidarė, kadangi tos durelės, kurias atidarė mama, buvo užlaužtos dėl kitos transporto priemonės įvažiavimo. Dėl šito užsiblokavo jos durelės. Ji būtų irgi lipusi, kai vairuotojas pasakė, kad gali lipti, bet mama pirma atidarė dureles. Ji pasižiūrėjo iš šono, buvo laisva, buvo padėjusi ranką, nes žadėjo atidaryti dureles, tačiau išgirdo garsą. Šone automobilio tikrai nebuvo. Gatvė yra su nuokalne, jie leidosi žemyn, automobilis sustojo kairėje gatvės pusėje. Ten yra kelkraštis ir įvažiavimas į tokį uždarą kiemelį. Automobilis sustojo, kaip užfiksuota byloje (b. l. 23). Dešinėje pusėje automobilių nebuvo. Ilgai laukė policijos, tad važiuodami automobiliai turėdavo prasilenkti. Paskui gal kiti automobiliai atvažiavo ir sustojo, kadangi policijos pareigūnai atvyko tik po pusantros valandos. Ji nedarė įvykio nuotraukos. Kai atvyko policijos pareigūnai, paklausė, kas atsitiko. Jiems buvo paaiškinta, kad mama namuose. Pareigūnai leido mamai neiti iš namų, kadangi neaišku, kas kaltas. Jie kalbėjo telefonu, ilgai aiškinosi, pasakė, kad visa tai ilgai užtruks, todėl pasakė, kad ji (liudytoja) ir mama parašytų paaiškinimus. Nuėjo ir su mama parašė paaiškinimus, kad automobilis sustojo, vairuotojas leido išlipti, tačiau nepamena, kokiais žodžiais tą padarė, aplink nebuvo automobilių, todėl ir lipo. Atnešė pasiaiškinimą po 15 minučių, viską surašė trumpai. Kai grįžo, pareigūnai pasakė, kad kalta yra mama. Vienas pareigūnas palydėjo ją (liudytoją) iki namų, kadangi reikėjo pasirašyti dokumentus. Mama pasirašė, tačiau nesuprato, kad yra kaltinama, sakė, kad yra nekalta, klausė, ar jai tikrai reikia pasirašyti. Pareigūnas pasakė, kad yra tokia tvarka, kad gali parašyti, jog gailisi, ji (liudytoja) pasakė, kad to nedarytų, kadangi ji nekalta. Nesuprato savo kaltės, bet pasakė mamai, kad pastaroji pasirašytų. Policijos pareigūnas neoficialiai pasakė, kad yra kaltas vairuotojas. Kuomet įvyko šis įvykis, buvo šviesu.

Teismo posėdyje liudytojas R. G. parodė, kad jis vairavo automobilį „Toyota Prius“. Datos nepamena. Situacija pasitaikė pirmą kartą gyvenime. Privažiavo, sustojo prie namo, kur buvo nustatytas kelionės tikslas. Sustojo kairėje pusėje, moteris atidarė dureles neapsidairiusi ir įvyko įvykis. Kur reikia privažiuoti, sužino iš programėlės arba nurodo klientai. Sustojo kairėje gatvės pusėje, gatvė yra dvipusio eismo. Tos moters dukra sėdėjo priekyje, o pati moteris gale. Ji sėdėjo automobilio dešinėje pusėje, už keleivės. Kadangi dešinėje pusėje buvo priparkuota automobilių, nebuvo, kur prisiparkuoti, be to, taip namas buvo arčiau, todėl sustojo. Kai sustojo, viskas įvyko per sekundę. Tik sustojus atsidarė galinės durelės, tuo pat metu važiavo automobilis. Nespėjo nieko pasakyti, kadangi viskas greit įvyko. Būna įvairių situacijų, jei klientai moka grynais ar kortele, spėji pasižiūri per veidrodėlį, pasakyti, kad nesaugu lipti. Buvo atvejų, kai pasižiūri ir sustabdai žmogų, kad neliptų, nes nesaugu, tačiau šiuo atveju viskas labai greit įvyko. Reikia ir pačiam vairuotojui, ir pačiam keleiviui pasižiūrėti, kokia yra situacija. Parkavosi kairėje pusėje, kadangi dešinėje pusėje automobiliai buvo priparkuoti. Ten (dešinėje pusėje) ir bordiūras aukštesnis, todėl durelės galėjo neatsidaryti. Tiksliai nepamena. Skambino policijai tiek jis, tiek kito automobilio vairuotojas, kadangi teko tikrai ilgai laukti policijos pareigūnų. Policija atvyko gal po poros valandų. Automobilio savininkas bendravo su atvykusiais pareigūnais. Jis (liudytojas) parašė paaiškinimą. Lygtai tai buvo kalbėta apie tai, kas kaltas, bet detalių nepamena. Niekas jam neliepė sustoti kairėje pusėje, todėl tai buvo jo sprendimas. Viskas įvyko greitai, per sekundę. Paprastai apsidairai, kad nebūtų pavojaus klientui, bet šiuo atveju nespėjo to padaryti. Automobilio, judančio iš tolo, nematė. Jei pirma būtų atsidariusios durelės, o transporto priemonė važiuotų, durelės būtų buvusios „nuneštos“. Automobilio durys nebuvo užlaužtos, jos stovėjo atidarytos. Kai buvo tas braukimas, stakta paėjo į priekį ir kitos durelės buvo užspaustos. Negali pasakyti, kodėl kita keleivė negalėjo išlipti. Kita keleivė išlipo per jo duri. Keleivio durelės veikiančios, jie jas po įvykio surišo, kad būtų saugu nuvykti, o tada jos buvo sutvarkytos. Tai padarė automobilio savininkas. durelių padėtis užfiksuota byloje (b. l. 25). Kiekvieno keleivio atsakomybė yra saugiai išlipti. Jis padarė viską, kad jos išliptų saugiai. Įstatymas nedraudžia parkuotis tiek dešinėje, tiek kairėje pusėse.

Teismo posėdyje liudytojas V. B. parodė, kad vairavo „Volvo“ automobilį. Kelias buvo siauras, eismas dvipusis, dešinėje pusėje stovėjo automobiliai, todėl praktiškai eismas vyko gatvės viduriu. Prieš jį važiavo taksi, tai galėjo būti automobilis „Toyota Prius“, kuris pasuko į kairę ir kairėje gatvės pusėje sustojo. Juos skyrė apie 5 m. Abu automobiliai važiavo lėtai, buvo pakankamas atstumas sustoti, jei kas atsitiktų. Automobilis sustojo kairėje pusėje palikdamas jam vietą pravažiuoti. Pravažiuojant pro tą automobilį, susilygino ir tuomet pajuto smūgį. Prieš tai nieko nematė, dėmesys buvo sukoncentruotas į važiuojamąją dalį, kadangi gatvė duobėta, nelygi. Pajuto smūgį į vairuotojo dureles. Pradžioje nelabai suprato, kas atsitiko. Čia pat sustabdė automobilį. Žinoma, jis kažkiek pavažiavo į priekį, tuomet pažiūrėjo, kas vyksta ir prieš išlipant pamatė, kad taksi užpakalinės durelės yra atidarytos ir kiek aplamdytos. Tuomet jam viskas pasidarė aišku, t. y., kad jam važiuojant pro automobilį, buvo atidarytos durelės. Kai važiavo, matė visiškai sustojusį taksi automobilį. Kai automobilis „Toyota“ sustojo, jis dar nebuvo visiškai privažiavęs, dar buvo tam tikras atstumas, tad laiko užėmė privažiuoti ir pravažiuoti. Atstumas tarp automobilių buvo pakankamas, apie 80 cm iš šono. Po įvykio kiti automobiliai galėjo apvažiuoti jų automobilius, bet sunkiai. Transporto priemonės, kurios buvo didesnės, užvažiuodavo ant šaligatvio (b. l. 23). Teoriškai galbūt taksi automobilis galėjo sustoti dešinėje pusėje. Jis iškvietė policiją. Buvo dvejonės tarp jo ir taksi vairuotojo, nes taksi vairuotojas sakė, kad nieko nepadarė, jis nesijautė kaltu. Kadangi situacija buvo tokia, kad gali būti ginčas, nusprendė, kad paprasčiau iškviesti policiją, kuri viską užfiksuotų. Su keleive, kuri galimai atidarė dureles, bendrauti neteko, tačiau ją matė. Policijos teko laukti virš valandos laiko, automobiliai per tą laiką nebuvo patraukti. Kiti automobiliai sėkmingai juos apvažiuodavo, neužkabindavo, bet buvo tokių, kurie apsisukdavo ir važiuodavo atgal. Buvo priėjęs prie durelių pažiūrėti, kokie yra apgadinimai. Nematė, kad taksi automobilio durelės būtų užlaužtos. Buvo apgadintas durelių kraštas, jis buvo užlenktas. Dureles matė atidarytas. Buvo atvykęs vairuotojo kolega ir bandė jas uždaryti. Dėl draudimo išmokos kol kas sprendimas nepriimtas, bet jo automobilis jau suremontuotas, jo kaina apie 1 400 Eur. Su policijos pareigūnais bendravo labai nedaug. Jie nebuvo išsakę savo nuomonės, kas yra kaltas. Bendravo tiek jis, tiek taksi vairuotojas, tačiau atskirai. Buvo duoti blankai, kuriuos turėjo užpildyti, juos užpildė, tarpusavyje nebendravo, kiekvienas buvo prie savo automobilio. Policijos pareigūnai įvykį formino apie pusvalandį, Eismo įvykio vietos schema jam buvo pateikta susipažinti (b. l. 16). Jo nuomone, automobilių nurodyta per daug, kadangi pagal schemą apvažiuoti neįmanoma, bet judėjimas iš tikrųjų vyko.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Pagal ANK 617 straipsnio 1 dalį pareigūnas, nagrinėdamas administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka, privalo nustatyti: ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar šis asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar nėra ANK 591 straipsnyje nurodytų aplinkybių, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ar padaryta turtinė žala, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 641 str.).

ANK 428 straipsnio 3 dalyje numatyta administracinė atsakomybė, be kita ko, už kitų kelių eismo dalyvių padarytą KET pažeidimą, dėl kurio buvo sugadinti (apgadinti) transporto priemonės, kroviniai, kelių ir kiti įrenginiai arba kitas turtas. KET 52 punkte numatyta, kad iš važiuojamosios dalies pusės keleiviams leidžiama įlipti į transporto priemonę (išlipti iš jos) tik tuo atveju, jeigu to padaryti neįmanoma iš šaligatvio ar kelkraščio pusės ir jeigu tai bus saugu, netrukdys kitiems eismo dalyviams.

Šioje byloje nėra ginčo dėl skundžiamame nutarime nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. A. U. 2018 m. spalio 17 d. 16.39 val. Vilniuje, P. Vileišio g. 3A, lipdama iš pavežėjo automobilio „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atidarė automobilio dureles ir durelėmis atsitrenkė į pravažiuojantį automobilį bei apgadino abu automobilius.

Iš A. U. skundo turinio ir jos atstovės teisme išdėstytų argumentų matyti, kad nesutikimas su skundžiamu nutarimu iš esmės grindžiamas tuo, kad dėl šio eismo įvykio kaltas būtent automobilio „Toyota“ vairuotojas, o ne A. U.. Jos teigimu, saugų išlaipinimą iš automobilio turėjo užtikrinti vairuotojas, kuris turėjo pažiūrėti per galinį vaizdo veidrodėlį, įvertinti pavojų, tačiau vairuotojas neužtikrino jos saugaus išlaipinimo ir, davęs leidimą išlipti iš transporto priemonės, sukėlė eismo įvykį. Teismas tik iš dalies sutinka su tokia A. U. pozicija.

Iš teisme apklaustų asmenų duotų paaiškinimų ir bylos rašytinės medžiagos (eismo įvykio schemos, nuotraukų) matyti, kad automobilio „Toyota“ vairuotojas sustojo kelio kairėje pusėje, dviem kairės pusės ratais įvažiavęs į automobilių stovėjimo aikštelę, palikdamas pakankamai vietos kelyje pravažiuoti kitiems automobiliams. Atsiliepime į skundą teisingai nurodoma, kad vairuotojas sustojo leistinoje vietoje. Ši aplinkybė nėra ginčijama ir skunde, tiesiog atkreipiamas dėmesys į tai, kad vairuotojas turėjo galimybę sustoti ir dešinėje kelio pusėje, tačiau apie tai teismas pasisakys vėliau. Be abejo, tokioje situacijoje keleiviai lipdami iš automobilio ir atidarydami dešinės pusės dureles turėjo įsitikinti, ar netrukdys kitiems eismo dalyviams, kaip tai numatyta KET 52 punkte, reglamentuojančiame būtent keleivių pareigas. Šiuo atveju A. U. ir jos atstovė be pagrindo akcentuoja tik vairuotojo pareigas, iš esmės paneigdamos minėtas keleivių pareigas.

Iš automobilio „Toyota“ vairuotojo R. G. ir A. U. dukros A. U. parodymų matyti, kad A. U. kelionės metu sėdėjo automobilio priekinėje sėdynėje keleivio vietoje, o jos motina A. U. – tiesiai už jos, t. y. galinėje sėdynėje dešinėje pusėje. Tai reiškia, kad A. U., automobiliui sustojus, priešingai nei jos motina, turėjo išlipti iš automobilio į kelio važiuojamąją dalį, bet neišlipo. Tai parodo, kad, visų pirma, ji neskubėjo išlipti iš automobilio (pačios A. U. teigimu, jai nereikėjo atsiskaityti su vairuotoju už kelionę, todėl nebuvo objektyvios priežasties ilgiau nei motina užtrukti automobilyje). Antra, tai parodo, kad A. U., kaip teigia automobilio „Toyota“ vairuotojas, atidarė dureles vos sustojus automobiliui, vairuotojui nieko nespėjus pasakyti. Be to, atsiliepime į skundą teisingai pažymėta, kad A. U., priešingai nei jos dukra, turėjo galimybę išlipti pro automobilio kairės pusės dureles, kur buvo automobilio stovėjimo aikštelė ir kelionės tikslas (namas). Minėta, kad pagal KET 52 punktą kad iš važiuojamosios dalies pusės keleiviams leidžiama išlipti iš transporto priemonės tik tuo atveju, jeigu to padaryti neįmanoma iš šaligatvio ar kelkraščio pusės.

Nors A. U. teisme parodė, kad automobilio „Toyota“ vairuotojas, sustojus automobiliui, pasakė, kad kelionė baigta ir leido išlipti (tiesiog neprisimena, kokiais žodžiais tai pasakė), visgi, vertinant administracinėn atsakomybėn patraukto asmens šeimos narių parodymus, būtina atkreipti dėmesį į galimą tokių parodymų subjektyvų pobūdį. Paprastai, dėl objektyvių ar subjektyvių faktorių minėtų asmenų parodymai gali neatspindėti tikrosios įvykių raidos ar tam tikrų aplinkybių. Kadangi liudytoja A. U. yra pažeidėjos dukra, jos subjektyviais parodymais, kad vairuotojas pasakė, jog kelionė baigta ir galima išlipti, teismas nesivadovauja, nes jie prieštarauja automobilio „Toyota“ vairuotojo parodymams, pačios A. U. veiksmams neskubant lipti iš ką tik sustojusio automobilio, be to, pati A. U. skunde nėra nurodžiusi aplinkybių, kad vairuotojas davė leidimą išlipti, tiesiog akcentuoja, kad vairuotojas neužtikrino saugaus jos išlaipinimo, išleisdamas ją vietoje, kurioje vyko eismas, nepasižiūrėdamas į galinio vaizdo veidrodėlius ir neįspėdamas dėl pavojaus. Taigi A. U. automobilio dureles atidarė neįsitikinusi, jog tai bus saugu ir netrukdys kitiems eismo dalyviams, t. y. pažeidė KET 52 punkto reikalavimą. Šios išvados nekeičia aplinkybė, kad SEAKĮ 13 straipsnio 3 ir 12 dalyse numatytos vairuotojo pareigos imtis visų būtinų priemonių savo ir keleivių saugumui kelionės metu užtikrinti, taip pat nesukelti pavojaus kitiems eismo dalyviams, nesudaryti kliūčių jų eismui. Šios vairuotojo pareigos nepaneigia keleivių pareigų ir nešalina pastarųjų atsakomybės, tinkamai jų neįvykdžius. Nors skundžiamu nutarimu A. U. nėra pripažinta pažeidusia KET 148 punktą, tačiau šis punktas yra svarbus tuo, kad papildomai akcentuojamos keleivio pareigos transporto priemonės sustojimo metu. Pagal šį punktą draudžiama atidaryti sustojusios transporto priemonės dureles, jeigu tai kelia pavojų arba kliudo kitiems eismo dalyviams. Taigi KET numato konkrečias keleivių pareigas, šiems išlipant iš sustojusio automobilio.

Apibendrinant konstatuotina, kad skundžiamą nutarimą priėmusi institucija pagrįstai A. U. patraukė administracinėn atsakomybėn pagal ANK 428 straipsnio 3 dalį, paskyrė nuobaudą laikantis administracinių nuobaudų skyrimo taisyklių, nepraleidusi administracinės nuobaudos skyrimo termino, todėl skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Kita vertus, nors dėl aptariamo eismo įvykio liko nubausta tik keleivė A. U., teismas kelia klausimą ir dėl vairuotojo R. G. kaltės (ne)buvimo. Minėtos SEAKĮ 13 straipsnio 3 ir 12 dalyje numatytos vairuotojo pareigos iš esmės atkartotos KET 9 ir 18 punktuose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad šios nuostatos įpareigoja vairuotoją užtikrinti, kad ne tik jo paties, tačiau ir jo valdomos transporto priemonės keleivių veiksmai nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams. Sustojęs vietoje, kurioje vyksta eismas, vairuotojas turi imtis visų turimų priemonių, kad užtikrintų saugų keleivių išlaipinimą. Jis turi galimybę pasinaudoti galinio vaizdo veidrodėliais, kurie sudaro galimybę pastebėti iš galo artėjančią transporto priemonę, ir įspėti keleivius neatidaryti automobilio durelių, kol ji nepravažiuos. Keleivis turi pareigą laikytis kelių eismo taisyklių, tačiau jo veiksmus išsilaipinant iš dalies lemia pasitikėjimas vairuotojo tinkamu pareigų įvykdymu – keleivis pasitiki, kad vairuotojas sudarė galimybę išsilaipinti saugioje vietoje ir saugiu metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-216-686/2017). Nors šis kasacinio teismo išaiškinimas pateiktas civilinėje byloje, jis yra aktualus ir nagrinėjamai situacijai.

Šiuo konkrečiu atveju vairuotojas taip pat galimai nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, taip pat nesiėmė kitų prieinamų priemonių, pavyzdžiui, iš anksto įspėti keleives, kad jos išliptų tik jam leidus. Atkreiptinas dėmesys, kad R. G. teikė pavežėjimo paslaugas, t. y. keleivių pavežėjimas (šio proceso dalis yra jų išlaipinimas) yra jo profesinė veikla, kurios vykdytojui keliami didesni atidumo reikalavimai užtikrinant eismo saugumą. Nors, kaip minėta, automobilio „Toyota“ vairuotojas sustojo kairėje gatvės pusėje nepažeisdamas KET reikalavimų, visgi, kalbant vairuotojo veiksmus, reikėtų įvertinti, ar jis pasirinko saugią išlaipinimo vietą. Nors iš eismo įvykio schemos matyti, kad dešinėje kelio pusėje stovi automobiliai, pasak teisme apklausto automobilio „Volvo“ vairuotojo V. B., teoriškai taksi automobilis galėjo sustoti dešinėje pusėje, nes po eismo įvykio kiti automobiliai galėjo apvažiuoti jų automobilius. Atsižvelgiant į tai, kad policijos pareigūnų eismo įvykio vietoje reikėjo laukti daugiau kaip valandą, jų nubraižyta eismo įvykio schema, atsižvelgiant į liudytojų A. U. ir V. B. teismo duotus parodymus, galimai neatitinka faktinės situacijos įvykio metu. Liudytojo V. B. teigimu, eismo įvykio vietos schemoje automobilių nurodyta per daug, kadangi pagal schemą apvažiuoti neįmanoma, tačiau transporto priemonių judėjimas nesustojo, jis vyko toliau. Liudytoja A. U. taip pat nurodė, kad dešinėje kelio pusėje buvo vietos sustoti, patvirtino, kad pagal tokią schemą transporto priemonės tikrai nebūtų prasilenkusios. Šios aplinkybės reikalauja papildomo tyrimo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad dėl aptariamo eismo įvykio galima abipusė keleivės ir vairuotojo kaltė, todėl, palikus skundžiamą nutarimą nepakeistą, bylos medžiaga perduotina institucijai, kurios pareigūnai įgalioti atlikti administracinio nusižengimo tyrimą, atlikti papildomą bylos aplinkybių tyrimą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl administracinio nusižengimo bylos teisenos (ne)pradėjimo automobilio „Toyota“ vairuotojui R. G..

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. spalio 17 d. nutarimą palikti nepakeistą ir A. U. skundo netenkinti.

Bylos medžiagą perduoti institucijai, kurios pareigūnai įgalioti atlikti administracinio nusižengimo tyrimą, atlikti papildomą bylos aplinkybių tyrimą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl administracinio nusižengimo bylos teisenos (ne)pradėjimo automobilio „Toyota“ vairuotojui R. G..

Nutartis per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jos kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiama apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.