- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-16
- Bylos Nr.
- 2A-297-431/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-16852-2011-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė
- Ieškovas
- M. Z.
- Atsakovas
- Ž. S.
- Trečiasis asmuo
- notarei A
- Kategorijos
- 34.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės, Dainiaus Rinkevičiaus,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. Z. ieškinį atsakovei Ž. S., trečiajam asmeniui notarei A. K. dėl ½ dalies testamento pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė M. Z. prašė pripažinti negaliojančia ½ dalį I. E. B. (duomenys neskelbtini) surašyto testamento, patvirtinto Vilniaus miesto 5 notarų biuro notarės A. K., registro Nr. 7-986, kuriuo testatorė visą butą, esantį (duomenys neskelbtini), paliko atsakovei Ž. S.. Ieškovė nurodė, kad testatorė I. E. B. mirė (duomenys neskelbtini). 1994-03-03 testamentu ji visą asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą, esantį (duomenys neskelbtini), paliko dukrai Ž. S.. Nurodo, kad palikėja I. E. B. yra ieškovės motinos N. S., mirusios (duomenys neskelbtini), motina. Ieškovė teigia, kad ji, būdama apie pusantro mėn. amžiaus, buvo atiduota į vaikų namus. Jos tėvas A. Z. su motina negyveno, jos, ieškovės, neprižiūrėjo ir mirė (duomenys neskelbtini). ½ dalies I. E. B. testamento pripažinimo negaliojančia pagrindas yra tas, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įgytas santuokoje su N. B., ir testatorei priklausė tik ½ buto dalis. Palikėjos ir N. B. santuoka buvo nutraukta 1994-11-02. Nuo to laiko N. B., kuris gyveno (duomenys neskelbtini), pretenzijų į turėtą butą nepareiškė. Palikėjos ir N. B. santuoka nutraukta praėjus 7 mėnesiams po testamento sudarymo, todėl, ieškovės nuomone, I. E. B. neturėjo teisės buto dalies palikti 1994-03-03 testamentu. E. B. į Lietuvą grįžo 1992 m., pilietybė jai buvo suteikta 1992-04-24, todėl pagal 1991 m. Butų privatizavimo įstatymą privatizuoti buto, esančio (duomenys neskelbtini), negalėjo. Tai reiškia, kad testatorė butą įgijo gyvendama santuokoje su N. B.. I. E. B., sudarydama testamentą dėl viso buto, pažeidė N. B. teises, nes ji nebuvo viso buto savininke, jai priklausė tik pusė buto. Nurodo, kad į buto dalį paveldėjimas atsiranda pagal įstatymą, teisę paveldėti būtų turėjusi ieškovės motina N. S., jeigu būtų gyva palikėjos mirties dieną. Kadangi ji mirė anksčiau, ieškovės teigimu, ji įgijo teisę paveldėti palikėjos buto dalį.
Atsiliepimas
Atsakovė Ž. S. prašė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės 32 Lt bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad palikėjai butas, esantis (duomenys neskelbtini), priklausė nuo 1992-07-07. Testatorės I. E. B. vyrui N. B. niekada nepriklausė 1/2 dalis buto. N. B. buvo Baltarusijos Respublikos pilietis, palikėja nuo pat gimimo buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Vadovaujantis tuo metu galiojusiais Lietuvos Respublikos įstatymais, užsienio piliečiai ir asmenys be pilietybės turėjo vienodas naudojimosi gyvenamosiomis patalpomis teises su Lietuvos Respublikos piliečiais, išskyrus gyvenamųjų patalpų įsigijimą.
Šalies argumentai
Trečiasis asmuo notarė A. K. su ieškiniu nesutinko. Nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų apie tai, kada minėtas butas buvo įsigytas testatorės, todėl ieškovės teiginiai dėl buto nuosavybės teisių priklausymo testatorei jos mirties dieną ir N. B., nepagrįsti. Ieškovė nepateikė dokumentų, nurodančių I. E. B. ir N. B. santuokos sudarymo faktą. Šis faktas turi esminės reikšmės nustatant, ar minėto testamento sudarymo metu testamentu paliktas butas priklausė testatorei asmeninės ar bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Jeigu būtų nustatyta, kad butas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausė palikėjai ir jos sutuoktiniui, vertintina, ar jis nustatyta tvarka buvo padalintas. Ieškovės teiginys, kad testatorė neturėjo teisės sudaryti testamento dėl viso buto, nepagrįstas, nes testamento turinys tampa aktualus po testatoriaus mirties, skirstant palikėjo mirties dieną išlikusį paveldimą turtą testamentu paskirtiems įpėdiniams ir įstatyminiams palikėjo įpėdiniams. Po palikėjo mirties įpėdiniams paskirstomas tas paveldimas turtas, kuris yra išlikęs ir palikėjui priklauso palikėjo mirties dieną.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. kovo 21 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog 1992-07-27 buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusio Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 2 straipsnio 4 dalis numatė, kad užsienio piliečiai turi vienodas naudojimosi (išskyrus įsigijimą) gyvenamosiomis patalpomis teises su Lietuvos Respublikos piliečiais, o gyvenamųjų namų (butų) įsigijimo tvarką užsienio piliečiams nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Butų privatizavimo įstatymo redakcijos, galiojusios sudarant 1992-07-27 pirkimo-pardavimo sutartį, 4 straipsnio 3 dalis numatė, kad pagal šį įstatymą Lietuvos Respublikos piliečiai, grįžtantys į Lietuvą iš buvusios SSRS respublikų bei Latvijos ir Estijos valstybių, turi teisę pirkti nuomojamą butą, kurį įgijo pasikeisdami su Lietuvos gyventojais. T. y. Butų privatizavimo įstatymas šiuo atveju numatė Lietuvos piliečio teisę pirkti nuomojamą butą, tačiau tokios teisės nesuteikė Lietuvos piliečio šeimos nariui, ne Lietuvos piliečiui. Todėl darytina išvada, kad N. B. pagal galiojusį buto įsigijimo metu teisinį reglamentavimą nebuvo suteikta teisė įsigyti buto. Šią išvadą patvirtina ir faktinė aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju butas buvo parduotas I. E. B., nors nebuvo sudaryto sutuoktinių notarinės formos susitarimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis (Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnis). Vertintina, kad I. E. B. butą įsigijo asmeninės nuosavybės teise. Buto privatizavimo metu ji turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.
Matyti, kad I. E. B. ir N. B. santuoką nutraukė civilinės metrikacijos įstaigoje abiejų sutuoktinių sutikimu. Tai reiškia, kad tarp sutuoktinių ginčo dėl bendro turto pasidalinimo nekilo. Po santuokos nutraukimo trejų metų terminu N. B. reikalavimų dėl buto nepareiškė (galiojusio SŠK 23, 37 straipsnis). Priešingai, dar Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 1995-11-13 sprendimu N. B. pripažintas netekusiu teisės naudotis gyvenamąja patalpa (duomenys neskelbtini).
Testamentas – vienašalis, testatoriaus laisva valia sudaromas sandoris dėl testatoriui priklausančio ir jo mirties dieną priklausysiančio turto padalijimo įpėdiniams. Esminė testamento sudarymo sąlyga – aiškus ir laisvas valios išreiškimas. Vadovaujantis ginčijamo testamento turiniu akivaizdu, kad testatorės valia dėl turto padalijimo po jos mirties išreikšta aiškiai. Sutiktina su trečiojo asmens notarės A. K. argumentais, kad testamento turinys tampa aktualus po testatoriaus mirties, skirstant palikėjo mirties dieną išlikusį paveldimą turtą testamentu paskirtiems įpėdiniams ir įstatyminiams palikėjo įpėdiniams. Po palikėjo mirties įpėdiniams paskirstomas tas paveldimas turtas, kuris yra išlikęs ir palikėjui priklauso palikėjo mirties dieną. Kaip minėta, testamento sudarymo metu butas testatorei priklausė asmeninės nuosavybės teise, be to, ir testatorės mirties dieną butas nuosavybės teise priklausė testatorei. Nenustatyta jokių kitų asmenų, be palikėjos, kurie buvo įgiję nuosavybės teisę į butą palikimo atsiradimo metu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė M. Z. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.
Ieškovė, nurodydama jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas rėmėsi ne tais įstatymais, kuriais reikėjo remtis, sprendžiant šią bylą, apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1) Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 4 str. 2 d. nustatyta, kad pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo galiojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai arba jų šeimos nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Mirusioji I.E. B. nė vienos šių sąlygų neatitiko. Į Lietuvą kartu su vyru N. B. ji atvyko tik 1992 m. iš (duomenys neskelbtini)(Baltarusija). Lietuvos Respublikos pilietybė jai suteikta tik po atvykimo. Bute (duomenys neskelbtini), kartu su vyru N. B. ji apsigyveno Vilniaus miesto valdybos išduoto apsikeitimo gyvenamosiomis patalpomis su kita valstybe pagrindu. Nurodymas 1992-07-27 šio buto pirkimo-pardavimo sutartyje, kad yra vadovaujamasi Butų privatizavimo įstatymu yra formalus, kadangi dėl anksčiau išdėstytų motyvu, juo negalima buvo remtis.
2) Iki atvykimo į Lietuvos Respubliką I.E. B. nebuvo Lietuvos Respublikos pilietė, todėl neturėjo galimybės gauti valstybės vienkartinių išmokų, kuriomis buvo apmokėta didžioji buto kainos dalis. Todėl darytina išvada, kad šias išmokas sutuoktiniai B. įsigijo iš bendrų lėšų iš trečiųjų asmenų. Taigi, butas sutuoktinių buvo įgytas, vadovaujantis tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso nuostatomis kaip bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Ž. S. prašo ieškovės skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 21 d. sprendimą nepakeistą. Nurodė, jog ieškovė klaidina teismą teigdama, kad I.E. B. neatitiko nei vienos Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 4 str. 2 d. numatytos sąlygos. Tai I.E. B. sutuoktinis, N. B., neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, buvo Baltarusijos pilietis. 1992-07-27 buto pirkimo-pardavimo sudarymo metu galiojusio Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 2 str. 4 d. numatė, kad užsienio piliečiai turi vienodas naudojimosi (išskyrus įsigijimą) gyvenamosiomis patalpomis teises su Lietuvos Respublikos piliečiais, o gyvenamųjų namų (butų) įsigijimo tvarką užsienio piliečiams nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Butų privatizavimo įstatymo redakcijos, galiojusios sudarant 1992-07-27 pirkimo-pardavimo sutartį, 4 str. 3 d. numatė, kad pagal šį įstatymą Lietuvos Respublikos piliečiai, grįžtantys į Lietuvą iš buvusios SSRS Respublikų bei Latvijos ir Estijos valstybių, turi teisę pirkti nuomojamą butą, kurį įgijo pasikeisdami su Lietuvos gyventojais. Butų privatizavimo įstatymas šiuo atveju numatė Lietuvos piliečio teisę pirkti nuomojamą butą, tačiau tokios teisės nesuteikė Lietuvos piliečio šeimos nariui, ne Lietuvos piliečiui. Todėl darytina išvada, kad N. B. pagal galiojusį buto įsigijimo metu teisinį reglamentavimą nebuvo suteikta teisė įsigyti buto. Šią išvadą patvirtina ir faktinė aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju butas buvo parduotas I.E. B., nors nebuvo sudaryto sutuoktinių notarinės formos susitarimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis. Vertintina, kad I.E. B. butą įsigijo asmeninės nuosavybės teise. Ieškovės minima 1992-07-27 buto pirkimo-pardavimo sutartis yra nenuginčyta ir galiojanti. Todėl darytina išvada, kad butą I.E. B. įsigijo atitikdama visas įstatyme numatytas sąlygas ir valdė jį asmeninės nuosavybės teise. Testatorė panaikino visus savo anksčiau sudarytus testamentus ir tokiu būdu aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo valią dėl po jos mirties liksiančio turto atitekimo konkretiems įpėdiniams, tai yra atsakovei. Ieškovė neteisingai vertina palikėjos teisė sudaryti testamentą dėl viso buto, nes testamento turinys tampa aktualus po testatoriaus mirties, skirstant palikėjo mirties dieną išlikusį paveldimą turtą testamentu paskirtiems įpėdiniams. Šiuo atveju, testamento sudarymo metu butas testatorei priklausė asmeninės nuosavybės teise. Taip pat ir jos mirties dieną butas nuosavybės teise priklausė testatorei.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai sprendimu atmetė ieškovės ieškinį.
Byloje nustatyta, kad I. E. B. mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 15). I. E. B. 1994-03-03 sudarė testamentą, kuriuo butą, esantį (duomenys neskelbtini) paliko dukrai Ž. S. (b. l. 14). I. E. B. su N. B. sudarė santuoką 1987-04-04 (duomenys neskelbtini), Baltarusijos Respublikoje (b. l. 43-44). I. E. B. sutuoktinis N. B. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, buvo Baltarusijos Respublikos piliečiu (b. l. 26). Vilniaus m. valdyba 1992-02-21 išdavė orderį I. E. B., gyvenusiai (duomenys neskelbtini), suteikiantį jai teisę įsikelti apsikeitimo būdu į butą (duomenys neskelbtini) (b. l. 45-46). 1992-07-27 sudaryta buto (duomenys neskelbtini) pirkimo sutartis, pagal kurią minėtą butą savo vardu įsigijo I. E. B. už 1048 rub. grynais pinigais ir 7549 rub. valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis (b. l. 25). I. E. B. ir N. B. santuoka nutraukta 1994-11-02 (b. l. 27), o Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 1995-11-13 sprendimu N. B. pripažintas netekusiu teisės naudotis gyvenamąja patalpa (duomenys neskelbtini).
Lietuvos Respublikos CK 5.3 str. 1 d. nustato, jog palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas. CK 5.16 str. nustato testamento ar jo dalių negaliojimo pagrindus, iš kurių vienas yra testamento turinio neteisėtumas ar nesuprantamumas. Taip pat, CK 5.18 str. 2 d. nurodo, jog testamento galiojimui neturi reikšmės testamento teksto klaidos, netikslus asmenų įvardijimas, tai, kad kokio nors asmens ar daikto savybė ar padėtis pasikeitė ar išnyko, jeigu iš testamento turinio testatoriaus valia yra aiški. Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, jog paveldimas yra turtas toks, koks jis yra išlikęs ir palikėjui priklauso mirties dieną. Nuo testamento sudarymo iki palikimo atsiradimo ir testamento vykdymo dienos paliekamo daikto padėties pasikeitimas testamento teisėtumui įtakos neturi, svarbu, kad paveldimas daiktas teisėtai testatoriaus mirties dieną būtų jo asmeninė nuosavybė. Todėl ta aplinkybė, kad palikėja testamentą, kuriuo savo butą paliko atsakovei, sudarė dar iki santuokos nutraukimo, įtakos palikimo atsiradimo metu paveldimo turto egzistuojančiam teisiniam statusui neturi. Taigi, pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčijamo testamento turinys yra teisėtas, kadangi paveldimas butas palikėjos mirties dieną nuosavybės teise priklausė testatorei, ir nebuvo nustatyta jokių kitų asmenų, kurie būtų įgiję nuosavybės teisę į butą palikimo atsiradimo metu.
Apeliaciniame skunde faktiškai yra ginčijamos buto įgijimo ir jo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo pagal tuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą aplinkybės, teigiant, jog butas buvo įgytas kaip bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
CK 4.262 str. numato, jog įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Nekilnojamojo turto registre paveldimas butas nuo 1992-07-27 yra registruotas kaip palikėjos nuosavybė pagal 1992-07-27 pirkimo-pardavimo sutartį pagal Lietuvos Respublikos 1991-05-28 įstatymą Nr. I-1374 (b.l. 17; 24). Minėta sutartis, pagal kurią nuosavybės teises į paveldimą butą įgijo testatorė, niekada nebuvo ginčijama, todėl pripažintina teisėta ir galiojančia. Po I. E. B. ir N. B. santuokos nutraukimo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 1995-11-13 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1323/95 pripažino, jog N. B. neteko teisės naudotis gyvenamąja patalpa (duomenys neskelbtini) (b.l. 47). Šis teismo sprendimas taip pat nebuvo apskųstas įstatymų nustatyta tvarka, todėl yra įsiteisėjęs. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmos instancijos teismas teisingai sprendė, kad palikimo atsiradimo metu paveldimas butas buvo tik palikėjos asmeninė nuosavybė ir jos buvęs sutuoktinis jokių turtinių teisių į šį butą nebeturėjo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.