Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Viktoro Preikšo ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo D. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, 6 punktu, 10 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laiką: pradėti dirbti, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, dalyvauti elgesio pataisos programoje.

D. A. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. A. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį išteisintas, kaltinant tuo, kad 2017 m. gegužės 27 d., apie 23.10 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, šaligatvyje prie (duomenys neskelbtini), sustabdė nukentėjusiąją K. M. ir įrėmęs jai į šoną daiktą, panašų į pistoletą, kurį nukentėjusioji K. M. palaikė tikru šaunamuoju ginklu, pareikalavo paeiti kur tamsiau, pasivedė nukentėjusiąją prie (duomenys neskelbtini), sienos, bei laikydamas į jos šoną įremtą tą patį daiktą, panašų į pistoletą, kita ranka prirėmęs nukentėjusiąją ir visu kūnu ją prispaudęs, kelis kartus pareikalavo, kad nukentėjusioji nusimautų kelnes, tokiu būdu grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasikėsino tenkinti savo lytinę aistrą prieš K. M. valią, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusioji pradėjo bėgti ir šauktis pagalbos, o jį sulaikė pro šalį ėję asmenys. D. A. nuteistas už tai, kad 2017 m. gegužės 27 d., apie 23.10 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, šaligatvyje prie (duomenys neskelbtini), sustabdęs nukentėjusiąją K. M. ir įrėmęs jai į šoną daiktą, panašų į pistoletą, pasivedęs nukentėjusiąją prie (duomenys neskelbtini), sienos, bei laikydamas į jos šoną įremtą tą patį daiktą, panašų į pistoletą, kita ranka prirėmęs nukentėjusiąją ir visu kūnu ją prispaudęs pareikalavo, kad nukentėjusioji atiduotų piniginę, kurioje buvo 10 eurų, tokiu būdu grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasikėsino pagrobti K. M. piniginę su 10 eurų, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusioji pradėjo šauktis pagalbos, o jį sulaikė pro šalį ėję asmenys. Kauno apylinkės teismas padarė išvadą, kad kaltinamasis D. A., turėdamas objektyviai visas galimybes pabaigti nusikaltimą (seksualinį prievartavimą), savo noru nutraukė pradėtą nusikalstamą veiką, susidomėjęs nukentėjusiosios pinigais, pareikalavęs šiuos pinigus parodyti ir ketindamas juos iš nukentėjusiosios pagrobti (BK 23 straipsnio 1 dalis). Dėl to, jis patrauktas baudžiamojon atsakomybėn tik už sukeltus padarinius, tai yra už pasikėsinimą grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pagrobti svetimą turtą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorė apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2017 m. gruodžio 5 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl D. A. išteisinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažinti D. A. kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį ir nuteisti jį 3 metams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtą bausmę sudėti su teismo paskirta bausme pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį, bausmes dalinai sudedant, galutinę bausmę paskirti 3 metus ir 6 mėnesius laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 metams, paskiriant D. A. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu šias pareigas: pradėti dirbti, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, dalyvauti elgesio pataisos programoje. Skunde nurodo, kad D. A. dėl pasikėsinimo seksualiai prievartauti nukentėjusiąją K. M. išteisintas nepagrįstai. Prokurorės įsitikinimu D. A. kaltę dėl pasikėsinimo seksualiai prievartauti patvirtina nukentėjusiosios K. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kurie buvo pagarsinti teisminio nagrinėjimo metu. Nukentėjusioji parodė, kad jai einat gatve, ją užpuolė asmuo, kuris įrėmė jai šoną daiktą, panašų į pistoletą ir liepė eiti į šoną, kur tamsiau. Viena ranka prirėmęs ją prie sienos, kita ranka įspaudęs jai į šoną, kaip ji manė, šaunamąjį ginklą, kelis kartus liepė nusimauti kelnes. Šis raginimas buvo pakartotas maždaug keturis kartus. Be to, jai buvo liepta išjungti telefoną. Ji suprato, kad grasindamas tuo ginklu jis nori ją išprievartauti. Labai išsigando. Bijodama, kad jos neišžagintų, ji pasiūlė atiduoti piniginę. Tuomet jis liepė išsitraukti piniginę ir parodyti kas joje yra. Nespėjus ištraukti piniginės, ji pamatė ateinančią 5-6 žmonių grupelę, tuomet nusprendė pasipriešinti. Jai pavyko ištrūkti, ji puolė bėgti ir šaukti „gelbėkit“. Užpuolikas dar bandė ją vytis, tačiau tie žmonės jį sulaikė, pargriovė ant žemės ir laikė, kol atvyko policijos pareigūnai. Ji yra tikra, kad jis ją užpuolė siekdamas išžaginti, o tuo pačiu būtų atėmęs ir jos piniginę.Skunde pažymima, kad ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis D. A. savo kaltę pripažino. Kaltę dėl pasikėsinimo padaryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 1 dalyje, pradėjo neigti tik teisminio nagrinėjimo metu. Tačiau ši kaltinamojo versija dėl pinigų kelia pagrįstų abejonių, kadangi užpuolęs merginą, jis pats pinigų neprašė, o iš karto liepė merginai mautis kelnes ir šį reikalavimą pakartojo kelis kartus. Be to, liepė merginai išjungti jos mobiliojo ryšio telefoną. O pinigais susidomėjo tik merginai atsisakius jam paklusti ir pasiūlius pinigų. Šios aplinkybės patvirtina, kad kaltinamojo D. A. ketinimai buvo būtent seksualinio pobūdžio, o jo nurodytas tiesioginis tikslas - gauti pinigų, yra tik jo gynybinė versija. Prokurorės nuomone, neatmestina, kad kaltinamasis paėmęs nukentėjusiosios pinigus, nebūtų tęsęs savo seksualinio pobūdžio ketinimų, jei nukentėjusioji nebūtų iš jo ištrūkusi, pradėjusi kviestis pagalbos ir jis nebūtų sulaikytas pro šalį ėjusių asmenų.Apeliantė nesutinka ir su teismo padaryta išvada, jog aplinkybę, kad kaltinamasis atsisakė savo seksualinio pobūdžio ketinimų, susidomėjęs pinigais, patvirtina kaltinamąjį sulaikiusių liudytojų V. K., A. J., E. A., M. A., M. D., M. L. parodymai, nes iš minėtų liudytojų parodymų matyti, kad mergina nebuvo nurengta, kaltinamasis nusirengęs ar su nusmukusiomis kelnėmis nebuvo, tačiau iš minėtų liudytojų parodymų matyti, kad įvykio metu buvo chaosas, buvo vėlyvas metas, tamsu, dėl ko liudytojai konkrečiai nurodyti ar kaltinamasis buvo tvarkingai, visiškai apsirengęs, ar prasagstytomis kelnėmis, negali. Be to, iš liudytojo Kauno apskrities VPK patrulio R. V. parodymų matyti, kad jam atvykus į įvykio vietą, kaltinamojo kelnės buvo nusmukusios, kolega dar liepė jam dėtis kelnes. Skunde pažymima, kad pats kaltinamasis teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad jo kelnės buvo prasegtos. Nors jis teigė, kad kelnės buvo prasegtos, dėl to, kad merginai nubėgus jis šlapinosi, tačiau minėtos aplinkybės nepatvirtino nei vienas įvykio liudytojas. Priešingai, liudytojų V. K., A. J., E. A. parodymai šią kaltinamojo versiją paneigia. Iš minėtų liudytojų parodymų matyti, kad išgirdus merginos pagalbos šauksmą, jie pamatė tarp merginos ir vyriškio vykstančias imtynes. Ir nors nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad kaltinamasis jos išrengti ar grabinėti nebandė, tik buvo prispaudęs, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusioji buvo patyrusi šoką, išsigandusi, pasimetusi, ką patvirtina ir kaltinamąjį sulaikę liudytojai, neatmestina aplinkybė, kad ji galėjo ir nepastebėti, jog kaltinamasis buvo prasisagstęs kelnes. Prokurorės įsitikinimu minėtos aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad D. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 1 dalyje. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistasis D. A. ir jo gynėjas advokatas P. V. Gineika prokurorės apeliacinį skundą atmesti. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde. Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka tik su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria D. A. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį išteisintas, todėl byla patikrinama tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su prokurorės apeliaciniame skunde pateiktu įrodymų vertinimu, nesuteikia pagrindo nuosprendį laikyti neteisėtu ar nepagrįstu.Už seksualinį prievartavimą pagal BK 150 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio sąlyčio būdu pavartodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį pavartoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle.Prokurorė apeliaciniame skunde akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius duomenis, apeliantės nuomone nukentėjusiosios K. M. parodymai patvirtina, kad D. A. pasikėsino ją seksualiai prievartauti, be to, pats kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliantės argumentai nepagrįsti. Įvertinusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Kauno apylinkės teismas ištyrė visas bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų vertinimo motyvus, pagrįstus surinktų duomenų visumos analize, įrodymai įvertinti taip pat ir juos lyginant bei gretinant tarpusavyje, tuo teisingai nustatant jų patikimumą bei įrodomąją vertę, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su jais nesutikti ir teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu buvo paklausta du kartus, t. y. tą pačią naktį po įvykio ir praėjus kelioms dienoms po įvykio. Nukentėjusioji K. M. į teismą neatvyko, todėl jos parodymus teismas vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi perskaitė. Iš apklausos protokolų matyti, kad nukentėjusioji K. M. apie kaltinamojo D. A. veiksmus ir pasakytus žodžius apie kelnių nusimovimą skirtingose apklausose nurodė skirtingai. 2017 m. gegužės 27 d. apklausos matu nukentėjusioji K. M. parodė, kad jai einat gatve, ją užpuolė asmuo, t. y. kaltinamasis D. A., kuris įrėmė jai šoną daiktą, panašų į pistoletą ir liepė tylėti ir išjungti telefoną. Po ko liepė eiti giliau į krūmus, kur paėjo apie penkis žingsnius. Tuomet kaltinamasis liepė stoti ir mautis kelnes. Jai tai daryti atsisakius, vyriškis liepė išsitraukti piniginę ir atiduoti pinigus. Nukentėjusiajai pamačius einančius jaunuolius, ji ištrūko ir pradėjo šauktis pagalbos. Jaunuoliai pribėgę prie D. A., jį pargriovė ir atėmė daiktą panašų į pistoletą, tuomet skambino bendruoju pagalbos telefonu ir iškvietė policiją (1 t., b. l. 17). Papildomos apklausos metu nukentėjusioji K. M. parodė, kad D. A. į šoną įrėmęs daiktą panašų į ginklą liepė eiti link pastato kur yra netoli krūmai. D. A. visuomet viena ranka buvo įrėmęs daiktą panašų į pistoletą, o kitos rankos alkūne prirėmė prie sienos ir liepė nusimauti kelnes. Dėl ko nukentėjusioji labai išsigando. Po to D. A. dar vieną ar du kartus liepė mautis kelnes, tačiau išrengti nebandė, negrabinėjo. Jis pats nebandė išsirengti, nes abi jo rankos buvo užimtos. Nukentėjusioji, kad jos kaltinamasis nežagintų pasiūlė atiduoti savo piniginę. Kaltinamasis liepė jai išsitraukti piniginę, tačiau ji pamačiusi einančius gatve jaunuolius, ištrūko ir kaltinamojo, ir pradėjo šauktis pagalbos. Užpuolikas dar bandė ją vytis, tačiau jaunuoliai jį pargriovė ant žemės ir sulaikė, nors jis ir bandė priešintis. Nukentėjusioji apklausos metu buvo įsitikinusi, kad tas asmuo ją užpuolė siekdamas išžaginti, o tuo pačiu jis būtų dar atėmęs ir pinigus. Nors kaltinamasis D. A. ikiteisminio tyrimo metu, įteikus pranešimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 1 dalyje padarymo, parodė, kad kaltę pripažįsta, tačiau konkrečių aplinkybių susijusių su pasikėsinimu tenkinti savo lytinę aistrą nenurodė. Teisminio nagrinėjimo metu tvirtino, kad neketino tenkinti lytinės aistros su nukentėjusiąja, juokais liepė jai mautis kelnes, ikiteisminio tyrimo metu kaltę pripažino dėl to, kad taip nurodė tyrėjas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aptartus nukentėjusiosios K. M. parodymus, kaltinamojo D. A. parodymus, pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų V. K., A. J., E. A., M. A., M. D. M. L., R. V. parodymus, kurie negirdėjo ką D. A. kalbėjo nukentėjusiajai K. M., bei byloje esančius rašytinius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog kaltinamasis D. A., turėdamas objektyviai visas galimybes pabaigti nusikaltimą (seksualinį prievartavimą), savo noru nutraukė pradėtą nusikalstamą veiką, susidomėjęs nukentėjusiosios pinigais, pareikalavęs šiuos pinigus parodyti ir ketindamas juos iš nukentėjusiosios pagrobti (BK 23 straipsnio 1 dalis).Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad tam tikrų veiksmų atlikimas savaime nereiškia to, jog D. A. šiuos veiksmus atliko siekdamas ir turėdami konkretų tikslą – seksualiai prievartauti nukentėjusiąją. Vertinant D. A. veiksmus ir jo elgesį viso įvykio metu matyti, kad jis nieko konkretaus nukentėjusiajai nedarė, kad su ja santykiautų ar tenkintų seksualinę aistrą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, D. A. tik liepė nukentėjusiajai K. M. mautis kelnes, tačiau jokių kitų veiksmų neatlikto, nei nukentėjusiosios nenurenginėjo, nei pats nenusirenginėjo, o nukentėjusiajai pasiūlius atiduoti pinigus, susidomėjo pinigais, nukentėjusiajai liepė išsitraukti piniginę, kas rodo, kad jo veiksmai buvo nukreipti į pinigų užvaldymą. Be to, pagal nukentėjusiosios K. M. parodymus jis to daryti neturėjo galimybės, nes jo abi rankos buvo užimtos. Nors prokurorė apeliaciniame skunde akcentuoja, kad kai atvyko policijos pareigūnai D. A. kelnės buvo nusmukusios, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad policijos pareigūnai kaltinamąjį D. A. matė po to, kai liudytojai jį buvo sulaikę ir pargriovę, be to, nei vienas liudytojas šios aplinkybės nepatvirtino. Apeliantė skunde pažymėjo, jog neatmetama, kad kaltinamasis D. A. paėmęs nukentėjusiosios pinigus, nebūtų tęsęs savo seksualinio pobūdžio ketinimų, jei nukentėjusioji nebūtų iš jo ištrūkusi, pradėjusi kviestis pagalbos ir jis nebūtų sulaikytas pro šalį ėjusių asmenų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokie skundo argumentai yra tik prielaidos, kurių nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys, o remiantis prielaidomis grįsti apkaltinamojo nuosprendžio negalima. Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismas yra įpareigotas išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Todėl daroma išvada, kad D. A. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį išteisintas pagrįstai ir naikinti šią apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kaip to prašė prokurorė, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.