Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-12-14 · Administracinė byla Nr. I-11071-244/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-12-14
Bylos Nr.
I-11071-244/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04583-2015-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
D. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-11071-244/2015Proceso Nr. 3-61-3-04583-2015-1Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2., 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. J. 2015-09-16 paštu išsiuntė skundą (b. l. 1), kuriame prašo: priteisti iš Lietuvos valstybės 3000 (trys tūkstančiai) eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013-02-20 iki 2013-07-25 buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad buvo laikomas perpildytose kamerose. Dėl to nuolat kildavo konfliktai tarp nuteistųjų, tvyrojo įtampa. Tualetas nebuvo atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, kas neužtikrino pakankamo privatumo. Išduoti patalynės komplektai buvo suplyšę, indai sulankstyti, nešvarūs. Kamerose nebuvo sudaromos sąlygos visiems nuteistiesiems patogiai pavalgyti prie stalo. Taip pat kamerų langai praleisdavo vėją bei vandenį, lyjant lietui. Kadangi kamerose pastoviai būdavo drėgna, pareiškėjas nuolat sirgdavo. Dėl šių pažeidimų pareiškėjas patyrė sunkius dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi pagalbos į Lukiškių TI-K psichologą. Dėl pažeidimų buvo kreiptasi į administraciją, tačiau į pareiškėjo nusiskundimus nebuvo atsižvelgta.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 5-11) paaiškino, kad nuo 2010-04-11 įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241) (toliau – HN 76:2010) nebuvo nustatyti minimalūs ploto vienam asmeniui reikalavimai. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 buvo nustatyta, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto. Pareiškėjui ne visais laikotarpiais tekdavo mažesnis kameros plotas nei nustatytas teisės aktuose. Siekiant švelninti neigiamą per mažo kamerų ploto poveikį, Lukiškių TI-K yra sudaromos sąlygos nuteistiesiems vaikščioti kiemelyje, naudotis sporto kiemeliu, biblioteka ir koplyčia. Atsakovas, paaiškino, kad Lukiškių TI-K atlieką teismo nutarčių, sprendimų vykdymo funkciją. Todėl neturi galimybės reguliuoti atvykstančių ir išvykstančių nuteistųjų skaičiaus, negali atsisakyti vykdyto teismų sprendimų. Taip pat yra privaloma laikytis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytas suimtųjų izoliavimo reikalavimų bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Siekiant įvykdyti teisės aktų nuostatas, kartais vienam asmeniui tenkantis kameros plotas būna mažesnis nei numatyta teisės aktuose. Kiekvienam laikomam asmeniui skiriama švari patalynė, atskira lova ir kitas inventorius. Patalynės komplektai ir indai išduodami ir keičiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“. Pažymėtina, kad nuteistieji neretai patys piktybiškai gadina jiems išduodamą inventorių. Už švaros palaikymą kamerose atsakingi patys suimtieji at nuteistieji. Į kameras išduodamas inventorius, reikalingas tvarkai bei švarai palaikyti. Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, o nuo 2013-12-30 ir su UAB „Dezinfa“ dėl vabzdžių bei graužikų naikinimo darbų, patalpų priežiūros ir profilaktinių patikrinimų. Kamerų remontas atliekamas remiantis iš anksto sudarytu planu, pagal esamus materialinius, finansinius resursus. Dėl nuteistų asmenų veiksmų laužant inventorių ir gadinant valstybės turtą, neretai tenka daryti remontus neseniai suremontuotose patalpose. Visose kamerose įrengti suoliukai arba taburetės, stalai bei lentynos. Tačiau dėl ganėtinai mažo kamerų ploto ne visada išeina įrengti papildomų šių rūšių baldų. Kiekvienoje kameroje įrengtas nuo kameros 1,5 m. aukščio sienele atitvertas sanitarinis mazgas su šalto vandens tiekimo sistema. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu galiojusios HN 76:2010 reikalavimus. Lukiškių TI-K kameros yra pritaikytos vėdinimui per langus. Suimtieji ar nuteistieji, kurie reguliariai vedina patalpas neturi nusiskundimų dėl drėgmės ar pelėsio gyvenamosiose patalpose.

Dėl neturtinės žalos, atsakovės Lietuvos valstybės atstovas paaiškina, kad pareiškėjas neturtinę žalą grindžia abstrakčiais samprotavimais, minėdamas Lietuvos Respublikos ir tarptautinius teisės aktus. Teigdamas, kad dažnai sirgo, pareiškėjas nepaaiškino apie konkrečius susirgimus, nenurodė, ar kreipėsi medicininės pagalbos. Pareiškėjas nepaaiškinta, kuo pasireiškė neturtinė žala, nenurodė jokių tai pagrindžiančių faktų. Nurodytas neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Taip pat nėra įrodyta, kokią įtaką teisės aktų reikalavimų neatitinkančios kalinimo sąlygos darė pareiškėjui, kokiais neigiamas pasekmes sukėlė. Dėl to atsakovės atstovė argumentuoja, kad šiuo atveju nėra visų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 – 6.249 ir 6.271 straipsniuose numatytų deliktinės atsakomybės sąlygų. Paaiškina, kad šiuo atveju nepakanka konstatuoti, Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėtus veiksmus. Būtina nustatyti, kad šie veiksmai darė tiesioginę įtaką pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimui. Pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai yra abstraktaus pobūdžio, nepaaiškinantys, kokią žalą patyrė pareiškėjas. Dėl to, nėra būtinosios neturtinės žalos atsiradimo sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies

Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pvz., administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Pažymėtina, kad LVAT yra suformulavęs taisyklę, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Laisvės atėmimo įstaigai negalint paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygomis, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013-11-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Pareiškėjas skundo padavimo metu buvo laikomas Kybartų pataisos namuose, todėl nagrinėjant šią bylą turi būti vadovaujamasi aukščiau išdėstytomis nuostatomis. Taigi pareiškėjas turi pareigą detaliai apibūdinti teisės aktų neatitinkančias kalinimo sąlygas, o kalinimo įstaiga privalo pateikti įrodymus paneigiančius pareiškėjo nurodytas aplinkybes.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124, 1.3.1. punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K laikotarpiais nuo 2013-02-27 iki 2013-04-22, nuo 2013-04-29 iki 2013-07-01 ir nuo 2013-07-09 iki 2013-07-25. Per visą kalinimo laikotarpį, jis buvo laikomas dvylikoje skirtingų kamerų, kurios buvo nuo 7,28 kv. m. iki 34,57 kv. m. ploto. Šiose kamerose pareiškėjo buvimo laikotarpiu vienam asmeniui tekdavo nuo 1,915 kv. m. iki 7,75 kv. m. ploto. Pareiškėjas buvo laikomas iš viso 117 dienų, iš kurių 111 praleido kamerose, kuriose nebuvo užtikrinamas teisės aktų reikalaujamas 3,6 kv. m. kameros plotas vienam asmeniui. Pažymėtina, kad atsakovas neneigia, kad teisės aktuose numatytas ploto reikalavimas Lukiškių TI-K ne visada yra užtikrinamas. Dėl to teismas sutinka su pareiškėjo argumentu, kad Lukiškių TI-K ne visada užtikrino teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto vienam asmeniui reikalavimo ir tuo buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

Pareiškėjas teigia, kad sanitariniai mazgai Lukiškių TI-K kamerose nebuvo atitverti nuo gyvenamosios patalpos. Taip nebuvo užtikrintas privatumas kalinamiems asmenims. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176) 14.5 papunkčiu, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Atsakovas, atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetai atitinką šį reikalavimą - yra atskirti nuo likusios kameros patalpos 1,5 metro aukščio pertvara. Taip pat atsakovo pateiktose Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose (b. l. 16-49) nėra nustatyti pažeidimai, susiję su sanitarinio mazgo atitvėrimu nuo likusios kameros patalpos. Pažymėtina ir tai, kad tam tikras kalinamųjų privatumo apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Dėl to pareiškėjo argumentai dėl privatumo neužtikrinančio sanitarinio mazgo įrengimo atmestini.

Pareiškėjas nurodė, kad jam išduota patalynė būdavo nešvari ir suplėšyta. HN 76:2010 63 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“) nustatytas normas. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-05-28 patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-13-16-584 (b. l. 28-30) nustatyta, kad dalis minkštojo inventoriaus buvo susidėvėję, vietomis suplyšę ir neatitiko HN 76:2010 66 punkto reikalavimų. Kituose Vilniaus visuomenės sveikatos centro pateiktuose patikros aktuose nėra nustatytų pažeidimų, susijusių su minkštojo inventoriaus nešvarumu. 2013-05-17 patikrinimo akte (b. l. 22-23) nustatyta, kad Lukiškių TI-K minkštasis inventorius yra dezinfekuojamas dezinfekcijos kameroje, o dezinfekcijos duomenys fiksuojami dezinfekcinės kameros darbo žurnale.

Vadovaujantis LVAT suformuluota įrodymų vertinimo bylose dėl kalinimo sąlygų taisykle, atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras konstatavo , kad dalis patalynės Lukiškių TI-K yra susidėvėjusi ar vietomis suplyšusi, teismas neturi pagrindo netikėti pareiškėjo pateiktais paaiškinimais dėl suplyšusios patalynės. Tačiau patikrinimo aktuose nebuvo konstatuota, kad patalynė būtų nešvari. Todėl, teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais dėl nešvarios patalynės.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad išduoti indai dažnai būdavo nešvarūs, puodeliai be rankenų, o dubenėliai ir šaukštai sulankstyti. Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato specialių reikalavimų įkalinimo įstaigose naudojamiems indams. Pareiškėjas apytiksliai nenurodė ar didelė dalis indų buvo tokios būklės, ar tai tebuvo pavieniai atvejai, ar jie dėl to tapo nebenaudojamais. Tiesiog įvardindamas, kad indai buvo nešvarūs, puodeliai be rankenų, dubenėliai ir šaukštai sulankstyti, pareiškėjas detaliai neapibūdino šio pažeidimo mąsto. Dėl to šiuo atveju negalima konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad vieno stalo kameroje neužtekdavo visiems laikomiems asmenims susėsti ir pavalgyti vienu metu. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6. papunktyje nustatyta, kad kiekvienoje kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Matyti, kad teisės aktai nustato reikalavimą, kad kameroje būtų įrengtas vienas stalas. Pareiškėjas neneigė, kad kameroje buvo stalas, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai.

Taip pat LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (LVAT 2015-10-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A2350-520/2015). Šiuo atveju skunde buvo rašoma apie patirtus nepatogumus, kuomet kartais pareiškėjui tekdavo valgyti sėdint lovoje arba stovint. Kadangi kamerose buvo po vieną stalą, manytina, kad toli gražu ne visada pareiškėjui tekdavo susidurti su šiais nepatogumais. Šie pareiškėjo apibūdinti veiksniai, susiję su vietos prie stalo nebuvimu ir turėjimu kartais valgyti sėdint lovoje ar stovint negali būti laikomi pakankamai intensyviais, esančiais pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose langai buvo netvarkingi, per juos pūsdavo vėjas, lyjant lietuj tekėdavo vanduo. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2013-03-06 patikros metu kameroje Nr. 112 buvo užfiksuotas pažeidimas – lango rėmas sulūžęs, nepritaikytas vedinimui (b. l. 16) Tuo buvo neužtikrinamas HN 76:2010 24 punkto reikalavimas, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. 2013-03-12 patikros metu nustatyta, kad šis trūkumas buvo pašalintas (b. l. 35). Šioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas tik 2013-02-27 dienos vakare. Taip pat būtina pažymėti, kad patikrų metu nebuvo nustatyta pažeidimų, kurie galėtų lemti skersvėjo kamerose atsiradimą ar vandens patekimą į kameras lyjant lietui.

Pareiškėjas paaiškino, kad kamerose būdavo drėgna ir šalta, dėl ko jis labai dažnai sirgdavo. HN 76:2010 26 punkte pateiktoje lentelėje nustatyti temperatūros, santykinės oro drėgmės ir oro judėjimo greičio leistini dydžiai. Atsakovas teismui pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, kuriuose įvertintas kai kurių kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitikimas higienos reikalavimams. Patikrų metu buvo nustatyta, kad kameroje Nr. 118 (pareiškėjas buvo laikomas 2013-03-13 vakare, patikra atlikta 2013-05-17) teisės aktuose nustatytos drėgmės normos nebuvo viršytos (b. l. 22). Taip pat drėgmės normos nebuvo viršytos ir kameroje Nr. 112 (pareiškėjas laikytas 2013-02-27 vakare, patikra atlikta 2013-02-26) (b. l. 22). Kameroje Nr. 311 (pareiškėjas laikytas nuo 2013-04-30 iki 2013-06-26) 2013-05-28 patikros metu pažeidimų, susijusių su drėgmės normų viršijimu, taip pat nebuvo nustatyta (b. l. 37). Kameroje Nr. 145 (pareiškėjas laikytas nuo 2013-03-14 iki 2013-04-02) 2013-09-24 patikros metu nebuvo nustatytas drėgmės normų viršijimas (b. l. 24). Kitose kamerose patikros nebuvo atliekamos. Pareiškėjas nenurodė apytiksliai kiek laiko praleisto Lukiškių TI-K ir kuriuo metu jam teko kentėti nuo per didelės drėgmės kameroje. Todėl, įvertinęs pareiškėjo teiginius ir atsakovo pateiktus įrodymus, teismas negali konstatuoti pažeidimų, susijusių su drėgmės kamerose neatitikimu teisės aktuose įtvirtintoms normoms.

Įvertinus atsakovo pateiktą pareiškėjo sveikatos istorijos kopiją laikotarpiu nuo 2013-02-20 iki 2015-07-25 matyti, kad atvykęs į Lukiškių TI-K pareiškėjas 2013-03-28 neturėjo jokių nusiskundimų dėl sveikatos (b. l. 73). Taip pat kalinimo metu nebuvo fiksuojama jokių jo sveikatos sutrikimų. Kadangi atsakovas pateikė įrodymus, kad pareiškėjas kalinimo metu nesiskundė jokiais sveikatos sutrikimais, teismas neturi pagrindo pripažinti šiuos pareiškėjo nuomone grindžiamus argumentus pakankamais konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus. Taip pat atsakovo pateiktoje pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijoje (b. l. 69-76) duomenų apie pareiškėjo lankymąsi pas psichologą ar paskirtą gydymą nėra. Vadovaujantis LVAT suformuluota įrodymų vertinimo bylose dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų praktika, šiuo atveju teismas neturi pagrindo konstatuoti pareiškėjo psichinės sveikatos pablogėjimo.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, byloje neginčijamai nustatyta, kad didžiąją laiko, praleisto Lukiškių TI-K dalį, pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti kalinimam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus. Dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Atsižvelgiant į išdėstyta, teisinių santykių reglamentavimą, susijusią teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad per skundžiamą laikotarpį pareiškėjas 111 paras buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant jo teisę į orumą, nesilaikant teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teismas, konkrečiai įvertinęs administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (111 paras, neužtikrinant pareiškėjui minimalaus teisės aktuose numatyto gyvenamojo ploto normos), neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgę į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 460 Eur pareiškėjo prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimo suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 5 p., 127 str., teismas

nusprendė:

Pareiškėjo D. J. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti D. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 460 Eur (keturis šimtus šešiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Liudmila Zaborovska