- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-22
- Bylos Nr.
- 1A-507-300-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-41-1-01139-2009-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Zigmas Kavaliauskas
- Nuteistasis
- H. K.
- Advokatai
- Vida Povilaitienė
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-10-10 nuosprendžio, kuriuo:
pagal Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnį – 15 MGL dydžio (1950 Lt) bauda;
pagal Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnį – 10 MGL dydžio (1300 Lt) bauda.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir galutinė bausmė H. K. nustatyta 15 MGL dydžio (1950) Lt bauda, įpareigojant H. K. paskirtą baudą sumokėti per 6 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
H. K. nuteistas už tai, kad 2009 m. lapkričio 16 d. apie 18.00 valandą, (duomenys neskelbtini) mieste, namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), laiptinėje, išplūsdamas įvairiais įžeidžiančiais žodžiais, įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus – policijos pareigūnus, (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 2-ojo būrio patrulį L. Š., vyriausiąjį patrulį R. L., (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Centro policijos nuovados apylinkės inspektorių veiklos grupės tyrėją D. B. ir tyrėją I. V..
Be to, jis nuteistas už tai, kad 2009 m. lapkričio 16 d., apie 18.00 valandą, (duomenys neskelbtini) mieste, namo, (duomenys neskelbtini), laiptinėje, teisėtai sulaikomas administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymui bei apklausai administracinėje byloje, pasipriešino valstybės tarnautojams, t. y. panaudodamas fizinį smurtą prieš savo pareigas atliekančius (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Centro policijos nuovados apylinkės inspektorių veiklos grupės tyrėją I. V. ir (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 2-ojo būrio patrulį L. Š., o būtent pastumdamas I. V., aktyviais veiksmais vengdamas sulaikymo, suduodamas vieną smūgį koja L. Š. į dešinę koją, tuo sukeldamas L. Š. fizinį skausmą, tokiu būdu pasipriešino valstybės tarnautojams – (duomenys neskelbtini) miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Centro policijos nuovados apylinkės inspektorių veiklos grupės tyrėjui I. V. ir (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 2-ojo būrio patruliui L. Š..
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis H. K. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-10-10 nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
Skunde nurodo, kad su priimtu nuosprendžiu nesutinka, mano, kad teismas priėmė nepagrįstą ir faktinių aplinkybių neatitinkantį nuosprendį, kuris turi būti panaikintas, o jis išteisintas. Dėl procesinių teisės normų pažeidimo nurodo, kad BPK 255 straipsnio 2 dalis numato, kad kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Taigi teigia, kad šiuo atveju teismas, nagrinėdamas bylą, pripažino jį kaltu pagal faktines aplinkybes, kurios buvo išdėstytos 2009-12-21 kaltinamajame akte ir visiškai neatsižvelgė į tai, kad (duomenys neskelbtini) m. apylinkės prokuratūros prokurorė L. M., 2011-08-09 teismui pateikė prašymą, kuriuo prašė kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, kadangi 2010-02-18 teismo posėdžio metu nukentėjusieji L. Š., R. L., D. B., I. V. apklausos metu parodė, kad „H. K. norėta įteikti šaukimą atvykti į apklausą, tačiau H. K. juos pradėjo plūsti ir įžeidinėti, dėl to ir buvo sulaikinėjamas“ ir kaltinimą išdėstė iš naujo. Nurodo, jog ir teisme kaltinimą palaikiusi prokurorė prašė teismo pripažinti jį kaltu būtent pagal pakeistą kaltinamąjį aktą. Taigi nurodo, kad jis teismo buvo pripažintas kaltu už tai, kad vengdamas administracinio sulaikymo dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo ir apklausos, pasipriešino policijos pareigūnams, todėl juos dar ir įžeidė, t. y. pagal senąjį kaltinamąjį aktą. Nurodo, kad naujai pateiktame kaltinamajame akte nebuvo nurodytos faktinės aplinkybės, kad buvo sulaikomas administracinio teisės pažeidimo protokolui surašyti ir kad būtent dėl to vengė administracinio sulaikymo, mano, kad teismas negalėjo jo pripažinti kaltu ir nuteisti už tai, nes tokių faktinių aplinkybių nebuvo. Taip pat nurodo, kad tai, jog nebuvo jokio administracinio sulaikymo dėl protokolo surašymo, teisme patvirtino ir apklausti nukentėjusiais pripažinti policijos pareigūnai L. Š., R. L., D. B., I. V.. Nuteistasis nurodo, kad 2010-02-18 teismo posėdžio protokolas buvo surašytas tik 2011-10-12, jau išnagrinėjus bylą ir priėmus nuosprendį, taip pat nurodo, kad, prokurorei pateikus patikslintą kaltinamąjį aktą, nei jam, nei advokatui nebuvo leista susipažinti su 2010-02-18 teismo posėdžio protokolo turiniu, kad galima būtų pasirengti bylai nagrinėti ir pasitikrinti, ar tikrai jos nurodyti nukentėjusieji nurodė tokias faktines aplinkybes. Nuteistojo tvirtinimu, tik po nuosprendžio, susipažinus su 2010-02-18 teismo posėdžio protokolu, matyti, kad jame nėra tokių nukentėjusių asmenų L. Š., R. L., D. B., I. V. neva apklausos metu užfiksuotų parodymų, kad „H. K. norėta įteikti šaukimą atvykti į apklausą“. Apie tai, kad jam norėta įteikti kažkokį šaukimą atvykti į apklausą, neužsimenama ir teismo nuosprendyje, tokių duomenų nėra ir išnagrinėtoje administracinėje byloje. Taip pat nurodo, kad 2011-09-26 teismo posėdyje, jam teismo paprašius iš naujo apklausti nukentėjusius asmenis dėl naujai pateikto patikslinto kaltinimo ir naujų faktinių aplinkybių, šis jo prašymas buvo atmestas, nesuteikus galimybės šiuo klausimu pasisakyti netgi jo advokatui. Todėl mano, kad šiuo atveju buvo pažeistas rungimosi principas, įtvirtintas BPK 7 straipsnyje. Apeliantui iš byloje surinktos bylos medžiagos ir įvykusio teismo proceso akivaizdu, kad teismui buvo pateikta visiškai neparuošta byla, kuria buvo siekiama bet kokia kaina jį, nesant byloje įrodymų, pripažinti kaltu ir nuteisti už tai, ko realiai nepadarė, nes tokių faktinių aplinkybių nebuvo, ir mano, kad toks teismo procesas, kuris vyko prieš jį, prieštarauja ir teisinės valstybės principui.
Be to, nuteistojo nuomone, teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuteisdamas jį už nusikalstamas veikas, numatytas BK 286 straipsnyje, 290 straipsnyje, nors jis šių nusikaltimų nepadarė. Taip pat nurodo, kad sulaikymas yra viena iš procesinių prievartos priemonių, pagal BPK 11 straipsnį, procesinės prievartos priemonės turi būti taikomos tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų. Taigi nurodo, kad šiuo atveju, konfliktas tarp jo ir policijos pareigūnų kilo dėl to, kad jį bandė neteisėtai, neturint jokio juridinio pagrindo sulaikyti panaudojant spec. priemones antrankius, kad jį galėtų apklausti, surašyti protokolą administracinėje byloje, už pažeidimą kurio nepadarė (pagrindas: (duomenys neskelbtini) m. apylinkės teismo 2010-01-20 nutarimas dėl adm. bylos nutraukimo, nesant jo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo sudėties). Be to, pasak nuteistojo, tą dieną jo negalėjo nei apklausti, nei surašyti protokolo, nes jis turėjo nedarbingumo pažymėjimą, kuris galiojo iki 2009 m. lapkričio 17 d., o apie tai, kad jis serga, dar prieš tai telefonu buvo informuotas ir tyrėjas I. V.. Nuteistojo teigimu, jo veiksmai, už kuriuos yra nuteistas pagal BK 286 straipsnį, galėjo būti pripažinti nusikalstamais tik tada, kai yra priešinamasi teisėtiems pareigūnų veiksmams ir kai yra panaudojamas arba grasinama panaudoti fizinį smurtą. Teigia, kad šiuo atveju jokio fizinio smurto prieš policijos pareigūnus nepanaudojo ir negrasino panaudoti. Nurodo, jog iš pareigūnų teiginių matyti, kad jis nevalingai gal ir galėjo įspirti L. Š., tačiau teigia, kad jokios tyčios panaudoti fizinį smurtą prieš pareigūnus nebuvo. Taip pat nurodo, kad išskyrus pačių nukentėjusių parodymus, daugiau jokių įrodymų, kad L. Š. buvo įspirta į koją nėra ir jam buvo sukeltas fizinis skausmas. Mano, kad pareigūnų duotus parodymus teismas turėjo įvertinti kritiškai, nes jie yra suinteresuoti, kad jį nuteistų, o jų duotų parodymų negalima patikrinti jokiais kitais byloje surinktais įrodymais. Nuteistasis atkreipia dėmesį į liudytojos A. S. parodymus, kuri teisme pasakė, kad „ji nemačiusi, kad H. K. būtų mušąs pareigūnus, jis tik pareigūnams atsikalbinėjo“. Nurodo, kad šiuo atveju taip ir liko neaišku, dėl kokių priežasčių jis buvo sulaikomas (dėl protokolo surašymo, dėl šaukimo įteikimo ar apklausos, ar galiausiai dėl įžeidimo), dėl to teigia, kad remtis prielaidomis negalima. Nuteistojo teigimu, veiksmai, kurių padarymu jis yra kaltinamas, buvo padaryti patiems policijos pareigūnams atlikus neteisėtus veiksmus ir taip pat išprovokavus jį galbūt padaryti tam tikrus veiksmus, t. y. pavartoti tam tikrus žodžius ir pan. Taip pat nurodo, kad šie jo veiksmai, jeigu ir buvo, tai jie buvo padaryti ne savo valia, o išprovokuoti pačių policijos pareigūnų. Todėl apeliantas mano, kad teismo nuosprendis priimtas pažeidžiant procesines teises normas ir netinkamai pritaikant materialines teises normas, dėl to jis visiškai nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 286 straipsnį, 290 straipsnį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies – apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 4 p.).
Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas. Apskųstų pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Siekdamas tinkamai parinkti reikiamą sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšį (BPK 326 straipsnis), apeliacinės instancijos teismas turi nustatytus įstatymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, nuosprendžio (nutarties) trūkumus teisingai ir tiksliai teisiškai įvertinti.
Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į nešališką teismą ir BPK 44 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kur nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas ir baudžiamoji byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (BPK 326 str. 1 d. 4 p.).
Asmens teisė į nešališką teismą numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 straipsnio 1 dalyje.
Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad, nors nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą, pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį jis gali būti tikrinamas dviem aspektais, kurie yra glaudžiai tarpusavyje susiję (Piersack v. Belgium, no. 8692/79, judgement of 1 October 1982; Micallef v. Malta, no. 17056/06, judgement of 15 October 2009).
Pirmiausiai, teismas turi būti subjektyviai nešališkas. Šiuo aspektu atsižvelgiama į konkretaus teisėjo asmeninį nusistatymą ir elgesį, t. y. į tai, ar jis konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotas principas, kad asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių (pvz., Micallef v. Malta; Lavents c. Lettonie, no 58442/00, arr?t du 28 novembre 2002). Nurodyta prezumpcija dažnai yra sunkiai paneigiama, taigi svarbias tolimesnes garantijas užtikrina objektyvaus nešališkumo reikalavimas (Micallef v. Malta).
Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią pagrįstą abejonę. Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Šiuo požiūriu netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti gana svarbu, nes nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei ir, visų pirma, bylos šalims (pvz., Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000; Neš??k v. Slovakia, no. 65559/01, judgement of 27 February 2007; a contrario Academy Traiding Ltd and Others v. Greece, judgement of 4 April 2000, no. 30342/96; Lindon, Otchakovsky-Laurens and July v. France, nos. 21279/02 and 36448/02, judgement of 22 October 2007; Poppe v. the Netherlands, no. 32271/04, judgement of 24 March 2009). Vis dėlto sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (pvz., Fey v. Austria, no. 14396/88, judgement of 24 February 1993; Vera Fern?ndez-Huidobro c. Espagne, no 74181/01, arr?t du 6 janvier 2010). Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, jog teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-202/2005; Nr. 2K-230/2009; 2K-243/2009).
Nagrinėjamoje byloje kolegija nenustatė pirmosios instancijos teismo teisėjo išankstinio nusistatymo ar tendencingumo, tačiau nustatė objektyvaus šališkumo apraiškas.
Lietuvos Respublikos BPK 301 straipsnio 1 dalyje, teismui yra keliamas imperatyvus reikalavimas nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma reiškia, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Turi būti išsamiai ir nešališkai vertinamas byloje surinktų įrodymų visetas, nes tai sąlygoja prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Taigi, įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir pareiga, įtvirtinta BPK 20 straipsnio 5 dalyje.
Atlikusi skundžiamo teismo nuosprendžio analizę, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nors pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išnagrinėjo įrodymus, tačiau priimdamas nuosprendį iš esmės nepateikė byloje surinktų įrodymų bei bylos faktinių aplinkybių įvertinimo, tai yra apsiribojo ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu surinktų duomenų išdėstymu, neatliko nuteistojo, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų analizės, nesprendė jų pripažinimo įrodymais klausimo bei nevykdė BPK 20 straipsnyje išdėstytų reikalavimų.
Iš bylos duomenų matyti, kad, nors nuosprendyje ir nurodyta, kuriais įrodymais grindžiama nuteistojo kaltė, o būtent teismas nurodė – „<<... kaltinamojo kaltė pilnai įrodyta jo paties parodymais, nukentėjusiųjų parodymais, bei kitais teisme ištirtais įrodymais. Kaltinamasis savo kaltę neigė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme. Netikėti nukentėjusiųjų parodymais nėra pagrindo, kad H. K. priešinosi rodo jo paties iniciatyva atliktas teismo medicininis tyrimas ir rasti nubrozdinimai kūne“, tačiau teismas nenurodė, kokie konkretūs nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai, ir kuri jų dalis patvirtina H. K. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, todėl vien jau dėl to anksčiau paminėtas argumentavimas negali būti pripažintas tinkamu. Pastebėtina ir tai, kad, nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje ir nurodė, kad „<<... kaltinamojo kaltė pilnai įrodyta jo paties parodymais, nukentėjusiųjų parodymais, bei kitais teisme ištirtais įrodymais“, tačiau jau kitame sakinyje teismas nurodė, jog „Kaltinamasis savo kaltę neigė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme“, taigi teismas nurodė dvi viena kitai prieštaraujančias išvadas, kurios, apylinkės teismo teigimu, patvirtina apelianto kaltę. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kokie tie kiti įrodymai, kurie, apylinkės teismo nuomone, patvirtina H. K. kaltę, išskyrus paties nuteistojo parodymus ir nedetalizuotus nukentėjusiųjų parodymus, nuosprendyje nepasisakyta.
Taip pat nuosprendyje nenurodomi nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai, neargumentuojama, kokiu būdu ir kokius veiksmus atliekant buvo pasipriešinta policijos pareigūnams, neišdėstytas policijos pareigūno teisėtų reikalavimų pagrindimas, nenurodoma, kokius įžeidžiančius žodžius H. K. išsakė policijos pareigūnams, nors baudžiamojoje byloje, kurioje kaltinimai reiškiami pagal BK 290 straipsnį, nurodyti kaltinamojo veikos apimtį bei aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius ir reikšmingas nusikalstamai veikai kvalifikuoti, įmanoma tik aiškiai aprašius veiksmus, kurie traktuojami kaip įžeidimas. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, apibūdinant šią veiką, atkartota tik prokuroro kaltinamajame akte pateikiama formuluotė, kad H. K. „<<...išplūsdamas įvairiais įžeidžiančiais žodžiais - įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus - policijos pareigūnus...>>“. Tačiau konkretūs nuteistojo H. K. ištarti žodžiai nuosprendyje nepaminėti.
Taigi skundžiamame nuosprendyje deklaratyviai bei formaliai konstatuojama nuteistojo H. K. kaltė, praktiškai visiškai nemotyvuojant bei neargumentuojant šios išvados.
Be kita ko, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti ir tai, kad teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, taip pat pažeidė ir BPK 255, 256 straipsnių reikalavimus ir taip pažeidė H. K. teisę į gynybą.
BPK 255 straipsnyje nustatytos nagrinėjimo teisme ribos – byla teisme nagrinėjama tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 256 straipsnio, reglamentuojančio kaltinimo pakeitimo teisme procedūrą, 1 dalyje nurodyta, kad prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Kaltinimo pakeitimo teisme procedūra nustatyta BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalyse. BPK 256 straipsnyje numatyta, kad asmuo gali būti nuteistas pagal baudžiamąjį įstatymą, nustatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba pagal faktines aplinkybes, kurios iš esmės skiriasi nuo kaltinime išdėstytųjų, tik esant prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo rašytiniam prašymui, apie kurį privalo būti informuotas kaltinamasis ir jo gynėjas. Šios baudžiamojo įstatymo nuostatos skirtos užtikrinti vieną esminių kaltinamojo teisių – teisę į gynybą. Ir jeigu tokiais atvejais kaltinamajam iš anksto nepranešama apie kaltinimo pakeitimo galimybę, kaltinamojo teisė į gynybą yra suvaržoma, nes BPK 44 straipsnis, reglamentuojantis asmens teisių į gynybą apsaugą baudžiamojo proceso metu, nustato, kad kaltinamasis turi teisę žinoti kaltinimo pobūdį bei pagrindą, kad būtų pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2011 m. rugpjūčio 9 d. Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokurorė L. M., teismui pateikė rašytinį prašymą, kuriuo prašė kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, o būtent buvo prašoma kaltinimą išdėstyti taip:
H. K. kaltinamas tuo, kad jis 2009 m. lapkričio 16 d. apie 18.00 val. (duomenys neskelbtini) mieste, namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje, išplūsdamas įvairiais įžeidžiančiais žodžiais - įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus – policijos pareigūnus, (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 2-ojo būrio patrulį L. Š., vyriausiąjį patrulį R. L., (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Centro policijos nuovados apylinkės inspektorių veiklos grupės tyrėją D. B. ir tyrėją I. V., tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką numatytą LR BK 290 str.
Be to, jis kaltinamas tuo, kad 2009 m. lapkričio 16 d. apie 18.00 val. (duomenys neskelbtini) mieste, namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje, teisėtai sulaikomas už teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymą pasipriešino valstybės tarnautojams, t. y. panaudodamas fizinį smurtą prieš savo pareigas atliekančius (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Centro policijos nuovados apylinkės inspektorių veiklos grupės tyrėją I. V. ir (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 2-ojo būrio patrulį L. Š., o būtent, pastumdamas I. V., aktyviais veiksmais vengdamas sulaikymo, suduodamas vieną smūgį koja L. Š. į dešinę koją, tuo sukeldamas L. Š. fizinį skausmą tokiu būdu pasipriešino valstybės tarnautojams – (duomenys neskelbtini) miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Centro policijos nuovados apylinkės inspektorių veiklos grupės tyrėjui I. V. ir (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 2-ojo būrio patrulį L. Š., tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 286 str. (2 t., 77–78 b. l.).
Pirmosios instancijos teismas šį prašymą priėmė ir paskyrė bylos nagrinėjime pertrauką išsamiau susipažinti su pareikštu kaltinimo pakeitimu.
Taigi, priėmęs šį prašymą ir pakeitęs H. K. kaltinimus, pirmosios instancijos teismas bylą privalėjo nagrinėti ir pagal naujai pakeistus kaltinimus, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad H. K. apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ne pagal pakeistą kaltinimą (2 t., 77–78 b. l.), o pagal kaltinamajame akte suformuluotą kaltinimą (1 t., 108–111 b. l.), t. y. už tai, H. K., teisėtai sulaikomas administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymui bei apklausai administracinėje byloje, pasipriešino valstybės tarnautojams, ko pasėkoje juos dar ir įžeidė, nors pakeistame kaltinime nebuvo nurodytos faktinės aplinkybės, kad jis buvo sulaikomas administracinio teisės pažeidimo protokolui surašyti ir kad būtent dėl to vengė administracinio sulaikymo, ką patvirtino ir visi pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausti nukentėjusieji (2 t., 92–97 b. l.).
Taigi, pirmosios instancijos teismas anksčiau paminėtomis aplinkybėmis savo iniciatyva pakeisdamas kaltinimą H. K., o būtent – nuteisdamas H. K. pagal kaltinimus, kurie buvo suformuoti kaltinamajame akte, nors buvo priėmęs prokurorės prašymą dėl kaltinimo pakeitimo iš esmės skirtingu pagal faktines aplinkybes nuo kaltinamajame akte surašyto kaltinimo, pažeidė BPK 44 straipsnio 5 dalies, 255 straipsnio, 256 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.
Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, grįsdamas nuteistojo H. K. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, padarymo pažeidė BPK 255 straipsnio reikalavimus ir praplėtė kaltinimo ribas, o būtent, teismas nurodė, kad – „BK 286 straipsnio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, t. y. nereikalauja tam tikrų pasekmių (pasipriešinti valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui taip, kad kaltininkas išvengtų sulaikymo), užtenka tik atlikti vieną iš BK 286 str. dispozicijoje numatytų veiksmų - panaudoti fizinį smurtą arba grasinti tuoj pat panaudoti fizinį smurtą. Byloje nustatyta, kad H. K. tokius veiksmus I. V., R. L., D. B., L. Š. atžvilgiu atliko, todėl jis privalo atsakyti už savo neteisėtus veiksmus.“ Nors tiek kaltinamajame akte (1 t., 108–111 b. l.), tiek prašyme dėl kaltinime nurodytų faktinių veikos aplinkybių pakeitimo iš esmės skirtingomis (2 t., 77–78 b. l.), tiek skundžiamame teismo nuosprendyje suformuluotame kaltinime (2 t., 110–111 b. l.) nurodyta, kad H. K. pasipriešino tik I. V. ir L. Š..
Remiantis išdėstytų duomenų visuma, kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas pripažindamas nuteistąjį H. K. kaltu pagal kaltinamajame akte pateiktą kaltinimą, padidino nusikalstamos veikos apimtį, nesilaikė nagrinėjimo teisme ribų (BPK 255 straipsnis) ir kaltinimo teisme pakeitimo taisyklių (BPK 256 straipsnis), nuosprendžio surašymo reikalavimų (BPK 305 straipsnio 1 dalis), nepagrįstai suvaržė apelianto teises į gynybą (BPK 44 straipsnio 5 dalis), ir tai rodo teismo šališkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų 2009-467/2009 nutartis). Šio pažeidimo, iš naujo neišnagrinėjus baudžiamosios bylos, ištaisyti apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės, nes baudžiamoji byla nagrinėjama tik pagal nuteistojo apeliacinį skundą, todėl nuosprendis naikintinas ir byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Kadangi apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo, kolegija nepasisako dėl kitų nuteistojo apeliacinio skundo argumentų.
Iš naujo nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas turi išsamiai išnagrinėti byloje surinktus įrodymus, juos įvertinti tinkamai bei nešališkai, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti aplinkybes ir tik po to priimti atitinkamą procesinį sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 10 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą perduoti iš naujo nagrinėti Šiaulių miesto apylinkės teismui.