- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-18
- Bylos Nr.
- 1A-106/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys (pirm.), Rūta Mickevičienė, Jonas Algimantas Venckus
- Nuteistasis
- V. G.
- Nukentėjusysis
- G. D.
- Advokatai
- Ričardas Girdziušas
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 1 dalį aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2008 m. sausio 9 d. iki 2008 m. sausio 11 d.
Iš nuteistojo V. G. nukentėjusiajai G. D. priteistas 7642,50 Lt turtinės ir 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimas; Valstybinei ligonių kasai priteista 23130,10 Lt už A. D. gydymą nuo 2007 m. gruodžio 23 d. iki 2008 m. vasario 8 d.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. G. nuteistas už tai, kad 2007 m. gruodžio 23 d., apie 20:10 val., prie pastato, esančio Kauno rajone, Mastaičiuose, Žiedo g. 2, supykęs, kad neblaivus nukentėjusysis A. D. svirduliuodamas kliuvinėjo už jo automobilio, nulenkė veidrodėlį bei bandė atidaryti jo automobilio dureles, trenkė kumščiu A. D. į kairio skruosto – akies – nosies nugarėlės kairio paviršiaus sritį, sumušė kairį skruostą, padarė kraujosruvą aplink kairę akį, nosies kaulų lūžį su pertvaros iškrypimu į dešinę bei tikėtiną odos nubrozdinimą kaktos srityje. Nuo suduoto smūgio A. D. nugriuvus aukštielninkam ir pakaušio sritimi atsitrenkus į kietą buką paviršių, V. G. padarė ir muštinę žaizdą pakaušyje bei galvos smegenų abiejų kaktinių ir smilkininių skilčių sumušimą su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo pusrutulio. Galvos smegenų abiejų kaktinių ir smilkininių skilčių sumušimas su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio pusrutulio komplikavosi į galvos smegenų suspaudimą, pabrinkimą, strigimą, abipusį absceduojantį plaučių uždegimą, progresuojančią uždegiminę intoksikaciją ir kvėpavimo nepakankamumą. Nuo patirtų sužalojimų 2008 m. vasario 17 d. A. D. mirė. Šiais veiksmais V. G. nužudė A. D. ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. G. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nuosprendį pakeisti: jo veiksmus iš Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 132 straipsnio 1 dalį, paskirti švelnesnę bausmę, o bausmės vykdymą atidėti bei sumažinti nukentėjusiajai G. D. priteistos žalos atlyginimą.
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis veikdamas netiesiogine tyčia nužudė nukentėjusįjį A. D. . Nuteistasis teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jis parodė, jog nenorėjo nužudyti A. D. . Suduodamas smūgį nukentėjusiajam, tik norėjo, kad šis, pajutęs skausmą, eitų savo keliu ir nelįstų prie automobilio. Apeliantas nurodo, kad net nesistengė, jog A. D. nuo suduoto smūgio nukristų. Jis pažymi, kad nors nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau neatrodė toks girtas, kad sunkiai pastovėtų ant kojų. Be to, kai nuteistasis jį atitraukė nuo automobilio, A. D. bandė priešintis ir suduoti smūgį. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad aikštelė, kurioje įvyko konfliktas, buvo neapšviesta, todėl jis nematė kas atsitiko A. D. po suduoto smūgio. Nuteistasis taip pat pažymi, kad suduotas smūgis buvo nestiprus, todėl jis tikrai nesitikėjo, kad po tokio smūgio nukentėjusysis gali taip stipriai susižaloti ir mirti. Šias išdėstytas aplinkybes, V. G. nuomone, patvirtina ir su juo buvę ir įvykį matę liudytojai I. J. , M. S. , T. S. , A. Š. . Išdėstytos aplinkybės rodo, kad nuteistasis nesuprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, nenumatė, kad gali jam atimti gyvybę ir to nenorėjo bei sąmoningai neleido tokiems padariniams atsirasti.
Apeliantas teigia, kad apie jo tyčios turinį galima spręsti ne tik iš jo duotų parodymų, bet ir iš kitų aplinkybių. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pas prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kt. Nuteistasis sutinka su teismo išvada, kad žmogaus galva yra gyvybiškai svarbi bei labai pažeidžiama kūno dalis, tačiau pabrėžia, kad jo suduotas smūgis į galvą dėl nosies lūžio sukėlė tik nesunkų, o likusieji išoriniai sužalojimai – nežymų sveikatos sutrikdymus.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas skyrė per mažai dėmesio priežastiniam ryšiui nustatyti. Smūgis kumščiu nukentėjusiajam į kairio skruosto akies – nosies nugarėlės kairio paviršiaus sritį lėmė kairio skruosto sumušimą, nuo ko atsirado kraujosruva ties kaire akimi, nosies kaulų lūžį su pertvaros iškrypimu į dešinę, tikėtiną kaktos nubrozdinimą. V. G. nurodo, kad šie sužalojimai buvo būtina jo suduoto smūgio pasekmė, tačiau nesukėlė mirtinų padarinių. Nukentėjusiojo mirtį sukėlė sužalojimai, atsiradę A. D. griuvus ir pakaušiu atsitrenkus į automobilių stovėjimo aikštelės asfaltuotą paviršių. Apeliantas neatmeta galimybės, kad nukentėjusysis griuvo ne dėl to, kad gavo smūgį į veidą. Įvykio vietos apžiūros metu rastas rausvo atspalvio ledo plotas su žmogaus krauju (b. l. 46-47, t. 1). Liudytojas I. J. 2008 m. sausio 9 d. parodė kad įvykio vakarą prisnigta nebuvo, tačiau oras buvo vėsus. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, minėtas liudytojas savo parodymus papildė teigdamas, kad įvykio metu lijo. Iš liudytojo P. G. parodymų taip pat galima susidaryti nuomonę, kad toje vietoje, kur griuvo nukentėjusysis, buvo slidu, nes kitą dieną kruviname lede buvo rastas A. D. mobiliojo ryšio telefonas (b. l. 15-16, t. 2). Liudytojas G. P. 2008 m. kovo 14 d. parodė, kad A. D. rado gulintį prie balos. Liudytojas D. Š. parodė, kad tuo metu prisnigta nebuvo, bet buvo vėsoka (b. l. 23-24, t. 2). Remdamasis šiais liudytojų parodymais bei nukentėjusiojo avalynės apžiūros rezultatais, kuriuose užfiksuota, kad jo batų padai buvo nudėvėti (b. l. 21, t. 1), apeliantas daro išvadą, kad A. D. galėjo paslysti, parkristi ir taip mirtinai susižaloti.
Nuteistasis taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė klausimą dėl jo kaltės. Jeigu byloje būtų konstatuota, kad nuteistasis ir nukentėjusysis stovėjo ant ledo, ir tai matydamas nuteistasis smogė nukentėjusiajam į veidą, V. G. būtų sunku teigti, kad A. D. griuvo paslydęs ant ledo, o ne dėl jo suduoto smūgio. Tačiau byloje yra nustatyta, kad konflikto vietoje buvo visiškai tamsu, todėl apeliantas teigia nematęs, kur stovi nukentėjusysis. Liudytojai I. J. , G. P. , D. Š. , R. J. ir V. L. taip pat patvirtino, kad įvykio vietoje buvo tamsu. Iš šių byloje esančių įrodymų negalima padaryti išvados, kad V. G. , suduodamas smūgį A. D. , nors ir nenorėjo, jog pastarasis griūtų, tačiau matydamas, kad aikštelė slidi, sąmoningai leido, kad šis nugriūtų. Priešingai, apeliantas ne tik nenumatė, kad nukentėjusysis po suduoto smūgio grius, bet ir negalėjo to numatyti, ypač turint omenyje tai, kad suduotas smūgis buvo nestiprus.
Nuteistojo V. G. manymu, situacijos nekeičia ir ta aplinkybė, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Byloje apklausti liudytojai skirtingai parodė apie A. D. girtumą. Vieniems jis pasirodė labai girtas, kitiems – tik išgėręs. Liudytojas A. Š. parodė, kad A. D. buvo negirtas (b. l. 33-34, t. 2); liudytojas P. G. teisme parodė, kad nukentėjusysis buvo išgėręs, bet kartu su jais negėrė; nukentėjusioji paliudijo, kad iš kartu su jos sutuoktiniu buvusių vyrų pasakojimų žino, kad A. D. nebuvo labai girtas, pasak jos, net ir būdamas neblaivus, pastarasis ant kojų stovėdavo tvirtai. Oficialių duomenų apie A. D. girtumo laipsnį byloje nėra.
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat nurodo, kad A. D. griuvimas po suduoto smūgio jam buvo netikėtas, jis nesiekė, kad pastarasis griūtų. Tai patvirtina ir liudytojo I. J. parodymai, kad nuteistasis jam sakė nenorėjęs sužaloti A. D. . Pirmosios instancijos teisme šis liudytojas papildė savo parodymus teigdamas, kad matė ir nuteistasis jam sakė, kad šis bandė sulaikyti griūvantį A. D. .
V. G. manymu, išdėstytos aplinkybės rodo, kad jo veiksmuose daugiau yra neatsargumo, o ne netiesioginės tyčios požymių.
Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas savo išvadą, kad V. G. A. D. nužudė veikdamas netiesiogine tyčia, nurodė nuteistojo amžių, gyvenimišką patirtį bei protinius sugebėjimus. Tačiau apelianto teigimu, teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad būtent jo amžius bei patirtis leido manyti, jog suduotas smūgis nesukels jokių padarinių. Situacijos nekeičia ir tai, kad A. D. nugriuvus, nuteistasis nekvietė greitosios medicinos pagalbos. Pastarasis apeliaciniame skunde paaiškina, kad įsitikinęs, jog A. D. gyvas ir pamatęs ateinančius jo sugėrovus, jis iš įvykio vietos išvažiavo, nes nenorėjo veltis į naują konfliktą su A. D. draugais, be to, buvo tikras, kad šie pasirūpins nukentėjusiuoju.
V. G. pažymi, kad smūgį nukentėjusiajam sudavė kumščiu, nestiprus smūgis į veidą buvo vienintelis poveikis nukentėjusiajam, sukėlęs nesunkų ir nežymų sveikatos sutrikdymus, kurie nebuvo mirties priežastys. Be to, smūgis buvo suduotas iš šono, ką patvirtina nosies pertvaros iškrypimas į dešinę. Kaip jau buvo minėta, A. D. griūnant, apeliantas bandė jį sulaikyti, pargriuvusio daugiau nemušė, smūgiu norėjo tik sudrausminti, kad nukentėjusysis nelįstų prie automobilio. Be to, nors pastarasis buvo neblaivus, jis tvirtai laikėsi ant kojų, todėl V. G. buvo tikras, kad šis nuo smūgio nenugrius. Kad įvykio vietoje buvo slidu, apeliantas nepastebėjo. Jis taip pat teigia, kad neužsiima jokiomis kovinėmis sporto šakomis, nėra įgudęs mušti ir žaloti žmonių, tačiau ne kartą yra matęs, kaip sudavus smūgį į galvą ar veidą, ir žmogui nukritus, mirtinų pasekmių neatsirasdavo. Tai dar kartą patvirtina, kad ir nagrinėjamu atveju jis pagrįstai manė, kad bus išvengta sunkių padarinių.
Nuteistojo nuomone, išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nestiprus smūgis nukentėjusiajam į veidą buvo tyčinis veiksmas, tačiau tiesioginis priežastinis ryšys yra tik tarp smūgio ir padarytų išorinių veido sužalojimų. Tačiau suduotas smūgis nėra susijęs su atsiradusiais mirtinais padariniais ir apelianto požiūriu į juos. Apeliantas iš dalies sutinka su išvada, kad nors jis ir nenorėjo, kad A. D. nugriūtų, bet sąmoningai leido tam atsitikti, t. y. sudarė sąlygas įvykti griuvimui kaip tarpinei pasekmei, tačiau nėra pagrindo teigti, kad jis sąmoningai leido, kad griūdamas nukentėjusysis pakaušio sritimi atsitrenktų į kietą buką paviršių, ir kad pakaušyje atsirastų muštinė žaizda, būtų sumuštos abi galvos smegenų kaktinės ir smilkininės skiltys, o po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo pusrutulio išsilietų kraujas ir dėl šių sužalojimų A. D. mirtų. Šių padarinių negalima laikyti numatomais ir dėsningai išplaukiančiais iš suduoto vienintelio smūgio, todėl apeliantas mano, kad jo kaltė yra neatsargi. Tokios nuomonės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (baudžiamoji byla Nr. 2K-P-247/2009).
Apeliantas sutinka, kad teismų praktikoje galima rasti ne vieną pavyzdį, kai kaltininko veiksmai kvalifikuojami pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnį, nors nukentėjusysis miršta dėl to, kad sudavus smūgį, šis galva atsitrenkia į kietą buką paviršių ir patiria sunkius sužalojimus. Tačiau V. G. , remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2007 m. spalio 24 nutarimu, nurodo, kad kiekviena byla yra individuali, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo išsamiai ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir jo veiką kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 132 straipsnio 1 dalį.
Nuteistasis taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti dar vieną jo atsakomybę lengvinančią atsakomybę, numatytą Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, nes byloje nustatyta, kad A. D. elgėsi netinkamai. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 55 straipsnį, asmeniui, pirmą kartą teisiamam už apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Kadangi jo veika, kvalifikavus ją pagal Lietuvos Respublikos BK 132 straipsnio 1 dalį, priskiriama prie neatsargių nusikaltimų, bausmės tikslai galėtų būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo, o atidėjus jos vykdymą.
Šalies argumentai
V. G. nesutinka ir su nukentėjusiajai G. D. priteistos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimais. Pirmosios instancijos teisme ši nukentėjusioji nurodė patyrusi 9492,50 Lt turtinės žalos, kuriuos sudaro išlaidos laidotuvėms, gedulingiems pietums ir kitos išlaidos, o paminklas kainavo 3981 Lt. Skundžiamame nuosprendyje teismas konstatavo, kad laidodama nužudytąjį, nukentėjusioji G. D. išleido 13492,50 Lt. Iš šios sumos išskaičiavęs 5100 Lt sumą, kurią nuteistasis atlygino nukentėjusiajai bei 750 Lt gautą pašalpą, teismas konstatavo, kad atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 7642,50 Lt. Apelianto manymu, teismas turėjo atkreipti dėmesį, kad byloje esančiame civiliniame ieškinyje nurodyta, kad nukentėjusiojo gydymui G. D. išleido 7000 Lt, tačiau tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra, todėl ši suma nėra pagrįsta faktiniais duomenimis.
V. G. sutinka, kad dėl jo padaryto nusikaltimo nukentėjusioji patyrė neturtinės žalos, tačiau mano, kad jai priteistos neturtinės žalos atlyginimas yra per didelis. Ikiteisminio tyrimo metu G. D. parodė, kad jos sutuoktinis, nors ir nebuvo asocialus, tačiau mėgdavo išgerti. Ši aplinkybė, nuteistojo manymu, leidžia daryti išvadą, kad G. D. ir A. D. tarpusavio ryšiai nebuvo labai glaudūs, o nužudytasis ne itin rūpinosi šeima. Be to, V. G. nurodo, kad byloje nustatyta, jog jis iš dalies atlygino nukentėjusiajai padarytą žalą ir tam teigia išleidęs visas savo santaupas, gautas pardavus turėtą turtą. Apelianto teigimu, šiuo metu jo turtinė padėtis yra labai bloga ir realios laisvės bausmės paskyrimas ją dar labiau pablogintų. Spendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausima, pirmosios instancijos teismas turėjo atkreipti dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką byloje Juozaitienė ir Bikulčius prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 70659/01 ir 74371/01). Šioje byloje Teismas kiekvienam pareiškėjui iš Lietuvos valstybės priteisė po 30000 eurų patirtai visų rūšių žalai atlyginti, tuo tarpu skundžiamu nuosprendžiu 100000 Lt suma priteista tik iš V. G. . Apeliantas mano, kad atsižvelgiant į bendrą pragyvenimo lygį bei į tai, kad ir Valstybinei ligonių kasai už A. D. gydymą jis turės atlyginti 23130,10 Lt, priteistos neturtinės žalos dydis yra per didelis. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turėtų būti atsižvelgta, kad padarytas nusikaltimas yra neatsargus, o žalos atsiradimui įtakos turėjo ir netinkamas nukentėjusiojo elgesys bei jo apsvaigimas nuo alkoholio.
Esant išvardintoms aplinkybėms, nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, paskyrė aiškiai neteisingą bausmę bei netinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė šį skundą patenkinti iš dalies ir nukentėjusiajai priteistą turtinės žalos atlyginimą nuo 7642,50 Lt sumažinti iki 7123,50 Lt.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Apeliantas neginčija sudavęs A. D. smūgį kumščiu į veidą, tačiau teigia, kad smūgis buvo nestiprus, todėl jis negalėjo numatyti ir nenumatė, kad nuo jo smūgio A. D. grius atsitrenkdamas galva į kietą buką paviršių ir patirs mirtį lėmusį sužalojimą.
Tokie teiginiai nėra pagrįsti.
Iš komisijinės ekspertizės akto Nr. EKM 91/09(01) išvados matyti, kad smūgiu kumščiu į kairio skruosto akies – nosies nugarėlės kairio paviršiaus sritį padarytas kairio skruosto sumušimas, kraujosruva apie kairę akį, nosies kaulų lūžis su pertvaros iškrypimu į dešinę (b. l. 157-165, t. 2). Pastarasis sužalojimas duoda pagrindą teigti, kad smūgis, kurį nukentėjusiajam sudavė nuteistasis, buvo gana stiprus, o ne silpnas, kaip teigiama apeliaciniame skunde.
Nėra pagrįsti ir apeliacinio skundo teiginiai, taip pat ir nuteistojo parodymai apeliacinės instancijos teisme, kad A. D. galėjo nuvirsti dėl paslydimo, o ne nuo patirto smūgio. Kaip vieną iš paslydimo, kaip griuvimo priežasties patvirtinimą, apeliantas nurodo tai, kad A. D. batų padai buvo nudilę, todėl ir slidūs. Tačiau iš A. D. batų nuotraukos matyti, kad batų protektorius yra ryškus, o iš aprašymo matyti, kad padai padaryti iš gumos (b. l. 21-28, t. 1). Tai paneigia, kad batai buvo slidūs. Tai, kad A. D. griuvimo priežastis buvo būtent nuteistojo suduotas smūgis, matosi iš jo paties parodymų pirmosios instancijos teisme. Jis parodė: „nuo mano smūgio A. D. nukrito ant asfalto, kaip negaliu pasakyti“ (b. l. 131, t. 2). Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją liudytojas I. J. taip pat parodė apie tai, kad „V. (G.) išlipo ir 1 kartą sudavė jam ranka į veidą. Vyriškis nuo smūgio nugriuvo. ... Supratau, kad sužalojimas atsirado nuo V. smūgio “ (b. l. 148-149, t. 1). Kiti aikštelėje (automobilyje) buvę asmenys – M. S. , T. S. ir A. Š. teigė nematę A. D. griuvimo ir to įvykio priežasties, tačiau nurodė iš V. G. pasakymo supratę, kad jis griuvo dėl smūgio, kurį sudavė V. G. . Pastarasis teigė, kad smūgis nebuvo stiprus.
Apie tokią kritimo priežastį, kaip paslydimas, liudytojai neparodė. Taigi, aptarti įrodymai tokios priežasties buvimą paneigia ir įvykio vietoje užfiksuotas ledo plotas nebuvo A. D. griuvimo priežastimi.
Iš įvykio vietos apžiūros protokolo ir parodymų patikrinimo vietoje protokolų matyti, kad aikštelė, kurioje A. D. buvo suduotas smūgis, yra asfaltuota, tokia danga buvo ir jo griuvimo vietoje (b. l. 7-13, t. 1, 6-12, 17-22, t. 2). Į šią aikštelę nuteistasis atvyko automobiliu, juo, kaip pats parodė, truputį pavažiavo, siekdamas, kad A. D. praeitų ir nekliudytų automobilio. Šios aplinkybės patvirtina, kad V. G. suvokė, kad tiek jis, tiek A. D. yra aikštelėje, kuri padengta kieta danga – asfaltu.
Tokioje situacijoje suduodamas smūgį A. D. į veidą (jau minėta, kad šis smūgis buvo gana stiprus), apeliantas negalėjo nesuprasti, kad kelia pavojų nukentėjusiojo gyvybei ir sveikatai. V. G. , nors ir jauno amžiaus, bet yra pilnametis, turi gyvenimiškos patirties. Jis turėjo suvokti, kad nuo stipraus smūgio asmuo gali kristi ir galva trenktis į aplink esantį kietą pagrindą. Nors V. G. pasekmių (nukentėjusiojo mirties) ir nesiekė, savo tyčiniu veiksmu jis sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti. Todėl jo kaltė pasireiškė netiesioginės tyčios forma. O esant tokiai kaltės formai, jo veika tinkamai kvalifikuota kaip Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas. Vertinti tokią veiką kaip neatsargumą nėra pagrindo, nes neatsargi kaltė pripažįstama tada, kai veiką daręs asmuo arba nenumato galimų pasekmių, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti, arba kad ir numato, jog gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikisi jų išvengti. Šiuo atveju V. G. pasekmes numatė ir savo tyčiniu smūgiu sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti.
Tokia yra ir susiformavusi teismų praktika. Gana panaši situacija nagrinėta baudžiamojoje byloje Nr. Nr. 2K–194/2008. Toje byloje G. B. nuteistas už tai, kad 2006 m. gruodžio 2 d., apie 22 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Alytuje, (duomenys neskelbtini), prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), automobilyje sudavė ranka smūgį nukentėjusiajam K. B. į dešinį poakį, po to gatvėje sudavė antrą smūgį K. B. į kaktą; po antrojo smūgio nukentėjusiajam pargriuvus ir atsitrenkus galva į asfaltą, jam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas dėl galvos sumušimo su poodine kraujosruva kairės akies srityje, odos nubrozdinimu kairėje ir dešinėje galvos pusėse, kairiojo smilkinkaulio lūžimu, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo galvos smegenų pusrutulio, kraujo išsiliejimu į galvos smegenis kairiajame smegenų pusrutulyje ir galvos smegenų sumušimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio mėn. 24 d. nutartyje atmesdama nuteistojo kasacinį skundą nurodė, kad kasatorius, suvokdamas, kad kelia realų pavojų kito žmogaus sveikatai ir elgiasi nusikalstamai, negalėjo nenumatyti galimų padarinių, nes tokioje situacijoje priežastinio ryšio vystymosi dėsningumai asmeniui yra žinomi kaip neišvengiami ar galimi. Be to, atkreiptas dėmesys ir į tai, kad po panaudoto prieš nukentėjusįjį smurto nuteistasis, nors ir patraukė šį nuo važiuojamosios kelio dalies, tačiau iš įvykio vietos pasišalino, nepasirūpino iškviesti greitosios medicinos pagalbos.
Panašiai pasielgė ir V. G. . Nustatyta, kad po suduoto smūgio jis ir kiti buvę su juo asmenys automobiliais iš aikštelės išvyko, palikę sužalotą A. D. . Aiškinimas, kad tai padaryta pamačius ateinančius A. D. sugėrovus ir siekiant išvengti konflikto su jais nėra pagrįstas, nes pastarųjų parodymų matyti, kad jie apie tai, kad kažkas įvyko, suprato tik tada, kai automobiliai išvažiavo iš aikštelės be šviesų. Tai patvirtina, kad apeliantas buvo abejingas A. D. likimui ir jį tenkino bet kokios kilsiančios pasekmės. Tai vėlgi patvirtina veikos padarymą tyčia ir veikos kvalifikavimo teisingumą. Panašus tyčios vertinimas yra ir daugumoje kitų kasacine tvarka nagrinėtų bylų, pvz. kasacinėje byloje Nr. 2K-342/2009 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nurodė, kad tais atvejais, kai tarp suduoto smūgio į galvą ir nukentėjusiojo mirties nėra įsiterpęs joks kitas veiksnys, turintis lemiamos įtakos mirčiai, laikytina, kad priežastinis ryšis egzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2009 m. spalio 20 d. kasacinė nutartis Nr. 2K-P-247/2009). Kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiojo atsitrenkimas galva į grindinį ir galvos traumos gavimas yra tarpinė, bet dėsninga grandis tarp smūgio į galvą ir nukentėjusiojo mirties. Jokių aplinkybių, paneigiančių būtinojo priežastinio ryšio buvimą, byloje nenustatyta.
Apeliantas nepagrįstai prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jo nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu ir nurodo, kad nėra pagrindo pripažinti esant tokią atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Nors A. D. elgesys, lendant prie nuteistajam priklausančio automobilio, laikytinas neigiamu, tačiau šioje situacijoje jis buvo mažareikšmis ir negalėjo įtakoti nusikaltimo, kurį padarė V. G. .
Apeliantui paskirta bausmė artima minimaliai, ji atitinka nusikaltimo sunkumą, nuteistąjį palankiai apibūdinančius duomenis Laikyti bausmę per griežta ir ją švelninti nėra pagrindo.
Apeliaciniame skunde teisingai nurodyta, kad dalis nukentėjusiosios patirtos turtinės žalos nėra pagrįsta dokumentais. Nuteistajam apeliaciniame skunde nesutinkant su dalies turtinės žalos priteisimu, nukentėjusiajai priteistina tik dokumentais įrodytos turtinės žalos dalis, kuri nėra atlyginta. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad laidojimo išlaidos sudarė 4216,5 Lt, gedulingi pietūs kainavo 1876 Lt (b. l. 133-136, t. 1), paminklo pastatymas kainavo 3481 Lt (b. l. 119, t. 2), iš viso šios išlaidos sudaro 9573,5 Lt. Iš nukentėjusiosios G. D. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad V. G. jai atlygino 5100 Lt žalos, o be to, ji gavo 750 Lt laidojimo pašalpą (b. l. 130, t. 2). Šios sumos atimamos iš nustatytos turtinės žalos dydžio ir gaunasi, kad neatlyginta turtinė žala sudaro 3723,5 Lt (9753,5-5100-750). Todėl nuosprendžio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pakeistina, sumažinant priteistą turtinės žalos atlyginimą iki 3723,5 Lt. Tai padarytina pakeičiant nuosprendį Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 4 punkte numatytu pagrindu (netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai – šiuo atveju – civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo). Tuo apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas.
Keisti nuosprendį ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo. G. D. dėl V. G. padaryto nusikaltimo neteko vyro, o du jos vaikai – juos išlaikiusio tėvo. A. D. mirtis nukentėjusiajai G. D. sukėlė dvasinius išgyvenimus bei sukrėtimus. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad A. D. nesirūpino šeima ar jo santykiai su šeimos nariais nebuvo artimi. Nors ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji teigė, kad jos vyras mėgo išgerti alkoholinių gėrimų, tačiau ji taip pat parodė, kad A. D. nebuvo asocialus, alkoholiniais gėrimais nepiktnaudžiavo, buvo pakankamai kultūringas, nekonfliktiškas, vengiantis muštynių (b. l. 128, t. 1). Pažymėtina ir tai, kad kaltininko galimybės atlyginti žalą, jo padėtis – neturi esminės įtakos nustatant atlygintinos žalos dydį. Turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp nukentėjusio asmenų teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą ir nuteistojo padėties, teisėtą prioritetą suteikiant pirmiesiems. Įvertinusi visumą šių aplinkybių ir atsižvelgdama į teismų praktiką, kai už artimo šeimos nario netekimą priteisiamas toks pat ar net didesnis neturtinės žalos atlyginimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. sausio 16 d. kasacinė nutartis Nr. 2K-12/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2009 m. rugsėjo 22 d. kasacinė nutartis 2K–289/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų 2007 m. spalio 23 d. kasacinė nutartis 2K-629/ 2007), teisėjų kolegija laiko, kad G. D. priteistas 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas nėra per didelis, todėl nekeistinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nuosprendį pakeisti: nukentėjusiajai G. D. priteistą turtinės žalos atlyginimą nuo 7642,50 Lt sumažinti iki 3723,5 Lt, o iš viso jai iš V. G. priteistą žalos atlyginimą nuo 107.642,50 Lt sumažinti iki 103723,5 Lt.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.