Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Danutė BurbulienėCivilinė byla Nr. 2A-381-267/2013Teisėja Danutė KregždienėTeisminio proceso Nr. 2-47-3-01960-2012-7Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.8.; 73.2.5.1.; 99.5.; 114.11.; 121.22. (S)

NUTARTIS

2013 m. birželio 19 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja), Birutės Simonaitienės ir Vytauto Kursevičiaus,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės I. J. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ pareikštą ieškinį atsakovei I. J., tretiesiems asmenims UAB „Beržūna“ ir SĮ „Telšių butų ūkis“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

Apeliantė nurodo, kad teismo sprendimas yra prieštaringas, todėl turėtų būti panaikintas. Vienoje sprendimo dalyje nurodoma, kad ieškovė neturi įrodinėti atsakovės kaltės ar žarnelės trūkimo priežasties. Kitoje sprendimo dalyje nurodoma, kad ieškovė įrodė visas CK 6.266 str. nustatytas deliktinės atsakomybės taikymo sąlygas, t.y. neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį.Taip pat nurodo, kad teismo sprendime teigiama, jog atsakovė, vykdydama perduoto valdyti turto priežiūrą, nebuvo pakankamai rūpestinga, kad savo veiksmais nepadarytų žalos kitam asmeniui. Tačiau, byloje yra pateikti įrodymai, t. y. 2011-12-16 Savivaldybės įmonės „Telšių butų ūkis“ raštas Nr. IS-327, kuriame nurodyta, kad įvykus vandentiekio avarijai, nustatyta, jog trūko lanksti pajungimo žarnelė, kuri yra gamyklinė ir mechaniškai pažeista nebuvo. Panašaus turinio pažymą teismo posėdžio metu pateikė trečiojo asmens SĮ „Telšių butų ūkis“ atstovas. Be to, duodama teisme paaiškinimus atsakovė nurodė, kad ji nėra šios srities specialistė ir negalėjo žinoti ar nuspėti, kad gali įvykti avarija. Mano, kad į šias aplinkybes teismas būtinai turėjo atsižvelgti.Atsakovė atkreipia dėmesį, kad 2007 m. gruodžio 14 d. socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 7.2 punkte nurodyta, kad atsakovė savo lėšomis privalo atlikti tik einamąjį remontą. Byloje nebuvo nustatyta ar trūkusios žarnelės keitimas priklauso einamajam būsto remontui, ar tai yra turto savininko kompetencija. Mano, kad tai yra svarbi aplinkybė, nes atsakovė negalėjo numatyti įvyksiantį nelaimingą atsitikimą. Be to, gedimus pašalino būsto savininko darbuotojai ir nei už pakeistą žarnelę, nei už atliktus darbus atsakovė nemokėjo jokio atlygio, kas patvirtina, kad šio remonto atlikimas nesiejamas su minėtos sutarties 7.2 punktu. Todėl ir prievolės atlyginti padarytą žalą šiuo atveju negali būti.Nurodo, kad nors bylos nagrinėjimo metu tiek atsakovė, tiek ir trečiojo asmens SĮ „Telšių butų ūkis“ atstovas kėlė klausimą dėl žalos dydžio nustatymo, tačiau šios aplinkybės nebuvo išsamiai nagrinėjamos, teismas net nesigilindamas į esmę, priteisė nurodytą žalos dydį.Apeliantė mano, kad pagal byloje esančius rašytinius įrodymus – pažymas apie pajamas, teismas turėjo visas galimybes ieškinį dėl žalos atmesti arba bent jau sumažinti jos dydį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

Kaip matyti iš apeliantės – atsakovės I. J., apeliacinio skundo, atsakovė iš esmės ginčija tiek savo, kaip turto nuomininkės atsakomybę, tiek žalos dydį. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje surinktus rašytinius įrodymus bei netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias deliktinę atsakomybę.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, UAB „Beržūna“ patalpas apliejo vanduo iš atsakovės buto, esančio (duomenys neskelbtini), trūkus lanksčiai pajungimo žarnelei. UAB „Beržūna“ su ieškove AB „Lietuvos draudimas“ 2011-04-21 – 2012-4-20 draudimo laikotarpiui pasirašė verslo draudimo liudijimą, kuriuo UAB „Beržūna“ apdraudė prekybos paskirties pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), bei jame esančius įrenginius, o vienu iš draudžiamųjų įvykių nurodė „Vanduo“. Todėl minėtas įvykis buvo pripažintas draudžiamuoju. Kadangi įvykus draudžiamajam įvykiui, subrogacijos pagal CK 6.1015 straipsnį pagrindu vietoj draudėjo į tą patį, jau egzistuojantį ir nepasibaigusį prievolinį santykį įstoja draudimo išmoką išmokėjęs draudikas, perimdamas draudėjo reikalavimo teisę į atsakingą asmenį, ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ pateikė ieškinį atsakovei I. J. – buto, esančio (duomenys neskelbtini), valdytojai. Nors atsakovė apeliaciniame skunde ginčija žalos dydį, byloje esantys įrodymai – turto sugadinimo, sunaikinimo aktai, lokalinė sąmata bei defektiniai aktai (1 t., 15–22, 27–33 b. l.), įrodo ieškovei padarytą žalą, o kitų leistinų ir minėtas aplinkybes paneigiančių įrodymų į bylą nepateikta.

Vertinant atsakovės apeliacinio skundo motyvus dėl atsakovės atsakomybės nebuvimo, pažymėtina, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės. Taigi pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį skolininku gali būti ne tik objekto savininkas, bet ir objekto valdytojas. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Nurodyta norma nustato objekto savininko ar valdytojo atsakomybę be kaltės. Dėl to asmuo gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės tik įrodęs, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos (force majeure) arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-03-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2011-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011). Teismas nesutinka su apeliantės teiginiu, kad atsakovė nėra buto savininkė, todėl negali atsakyti už dėl nuomojamo buto trūkumų atsiradusią žalą. Byloje yra atsakovės ir SĮ Telšių butų ūkis pasirašyta sutartis, pagal kurią trečiasis asmuo išnuomojo atsakovei gyvenamąsias patalpas, pagal kurias atsakovė įsipareigojo tausoti, laikytis priešgaisrinės apsaugos ir bendrojo gyvenimo taisyklių, atlikti savo lėšomis einamąjį patalpos ir jos įrenginių, remontą, keisti sanitarinės technikos įrenginius (1 t., 82 b. l.). Be to, iš VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad viešajame registre 2008-07-17 atsakovė įregistruota buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininke (1 t., 7–8 b. l.). Atsakovės nurodoma aplinkybė, kad ji nėra kalta dėl to, jog trūko vandens žarnelė, kad ji negalėjo žinoti, jog ji trūks, šiuo atveju nėra reikšminga, nes, kaip jau minėta, CK 6.266 straipsnio nuostata numato objekto savininko ar valdytojo atsakomybę be kaltės. Kai asmuo už padarytą žalą atsako net ir nesant jo kaltės, reiškiantis reikalavimą atlyginti žalą asmuo privalo įrodyti likusias deliktinės atsakomybės taikymo sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovei taikė deliktinės atsakomybės sąlygas, numatytas CK 6.266 str., nustatydamas, jog vandens žarnelė trūko atsakovės valdomame bute, būtent dėl šio įvykio trečiajam asmeniui buvo padaryta žala, kurią perėmė ieškovė, ir ši žala pagrįstai įvertinta 13460,06 Lt.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, neturi pagrindo konstatuoti kitokių faktinių aplinkybių, nei jas nustatė Raseinių rajono apylinkės teismas, ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, tinkamai laikėsi įrodinėjimo ir įrodymų įvertinimo taisyklių bei tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias deliktinę atsakomybę dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininko (valdytojo) atsakomybės dėl šių objektų trukumų. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su atsakovės deklaruojama buto savininko atsakomybe, teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Vis dėlto, CK normos, įtvirtinančios bendrą principą, jog žala turi būti atlyginama visiškai (CK 6.263 str. 2 d., 6.281 str. 1 d.), taip pat numato atvejus, kuomet atlygintinos žalos dydis gali būti mažinamas. Vienas iš tokių atvejų yra CK 6.282 straipsnio 3 dalimi teismui suteikiama teisė, atsižvelgiant į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, sumažinti atlygintinos žalos dydį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia.

Kadangi CK 6.282 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisės norma yra išimtis iš bendrosios taisyklės, įtvirtintos CK 6.281 straipsnio 1 dalyje, tai ji gali būti taikoma tik išimtiniais atvejais. Žalą padariusio asmens sunkios turtinės padėties sąvoka yra vertinamoji, todėl teismui apie tai paliekama spręsti pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Be to, pagal CK 1.5 straipsnio 3 dalį, sprendžiant teismo diskrecijai priskirtus klausimus, taigi ir taikant CK 6.282 straipsnio 3 dalį, būtina vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Analizuodama CK 6.282 straipsnio 3 dalies prasmę ir turinį, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.282 straipsnio 3 dalis negali būti taikoma, jeigu žalą padariusiam asmeniui būtų sudaryta galimybė nevykdyti savo deliktinės prievolės, nors tokios prievolės įvykdymas yra įmanomas. Dėl to ši teisės norma negali būti taikoma tada, kai atsakingas už padarytą žalą asmuo neįrodo, kad objektyviai jam nėra galimybių atlyginti padarytą žalą. Sprendžiant apie tokios galimybės turėjimą ar neturėjimą, teismui būtina išsiaiškinti, ar aplinkybės, dėl kurių daroma išvada apie žalą padariusio asmens sunkią padėtį, yra pastovaus ir ilgalaikio pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-116/2004). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovė I. J. gauna socialinę pašalpą (vidutiniškai per mėnesį apie 110 Lt), bei netekto darbingumo pensiją – 256,02 Lt. Atsakovei tiek 2012-11-19, tiek 2013-02-25 Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimais suteikta 100 procentų valstybės garantuojama ir apmokama antrinė teisinė pagalba (1 t., 56–57 b. l., 2 t., 38–39 b. l.). Be to, atsakovė jau nuo 1997 metų gyvena socialiniame būste (1 t., 82 b. l.). Teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių itin sunkią atsakovės materialinę padėtį. Įvertinus šias aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, kad žala nebuvo padaryta tyčia, yra pagrindas taikyti CK 6.282 straipsnio 3 dalies nuostatas, leidžiančias sumažinti atlygintinos žalos dydį.

Be to, CK 1.5 straipsnio 3 dalies nuostatų pagrindu, sprendžiant teismo diskrecijai priskirtus klausimus, būtina vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Vertinant ginčo šalių santykį turtinės padėties aspektu, akivaizdu, jog ieškovės, esančios viena iš didžiausių Lietuvoje veikiančių draudimo bendrovių, ir atsakovės, fizinio asmens, gaunančio tik socialinę pašalpą ir netekto darbingumo pensiją, finansinės galimybės yra itin skirtingos. Šiuo atveju pripažintina, jog teismo priteistas 13460,06 Lt dydžio žalos atlyginimas yra pakankamai didelis ir reikšmingas atsakovei. Įvertinus visiškai skirtingą bylos šalių turtinę padėtį, atlygintinos žalos dydis mažintinas iki 6000 Lt. Teisėjų kolegijos manymu, toks žalos atlyginimas nepažeis ieškovės turtinių interesų ir nesukels sunkių materialinio pobūdžio pasekmių.

Nors pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, bei materialinės teisės normas, reglamentuojančias statinių savininko (valdytojo) atsakomybę, tačiau byloje nustačius teisinį pagrindą mažinti žalos atlyginimą, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas – iš atsakovės I. J. ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ priteistinas 6000 Lt žalos atlyginimas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašė priteisti iš atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikta Sąskaita už teisines paslaugas Nr. 155, 2013-03-19 mokėjimo nurodymas, bei Išrašas iš teisinių paslaugų teikimo sutarties Nr. 2013/02/21 (2 t., 48–50 b. l.). Iš šių rašytinių įrodymų matyti, jog ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą advokatui Tadui Dumbliauskui sumokėjo 300,00 Lt. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, į LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas „Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, įvertinusi pateiktus dokumentus, pagrindžiančius turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovės I. J. priteisia 100,00 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimo dalį dėl žalos atlyginimo priteisimo pakeisti ir išdėstyti ją taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės I. J., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 6000 Lt (šešis tūkstančius litų) žalos atlyginimo ieškovei AB „Lietuvos draudimas“, esančiai Vilniuje, J. Basanavičiaus g. 12, įmonės kodas 110051834, a. s. LT77 7300 0100 0054 3713, AB „Swedbank“, banko kodas 73000.“

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės I. J., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ esančiai Vilniuje, J. Basanavičiaus g. 12, įmonės kodas 110051834, a. s. LT77 7300 0100 0054 3713, AB „Swedbank“, banko kodas 73000, 100 Lt (vieną šimtą litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.