Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arūno Rudzinsko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-6790-568/2012 pagal pareiškėjo A. J. B. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Kauno miesto savivaldybės administracijai, A. M., A. M., O. S., R. P. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Nurodo, kad teismas pažeidė CPK 444 str. 1 d, 445 str., 189-200 str. bei CK 5.50 str. 1 d. reikalavimus, kadangi pažeidžiamos pareiškėjo teisės, teismas nenustatė juridinio fakto dėl apelianto turtinių teisių atsiradimo, o Kauno miesto savivaldybės turinių teisių pasibaigimo. Teismas nepagrįstai neiškvietė VĮ Registrų centro Kauno filiale dirbančio asmens, kurio paaiškinimai turėtų reikšmės bylai.Apelianto vertinimu, pažeisti CK 5.50 straipsnio reikalavimai, kadangi negalima priimti palikimo iš dalies.Teismas netinkamai nustatė, kad palikimą apelianto motina paliko testamentu. Prašo įvertinti prie apeliacinio skundo pridėtus naujus rašytinius įrodymus, kadangi teismas netinkamai vertino įrodymus, o naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po teismo sprendimo priėmimo.Prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, į teismo posėdį iškviesti liudytoją A. M., kuris paliudytų, jog ginčo pastatai buvo pastatyti iki apelianto motinos mirties.

Nurodo, kad pareiškėjo motina A. B. mirė 1971-01-17, todėl teisė į palikimą pareiškėjui atsirado dar galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui (toliau - 1964 m. CK), todėl šioje byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė pastarojo kodekso teisės normas. Palikimas atsiranda palikėjui mirus arba paskelbus jį mirusiu, ir palikimo atsiradimo momentu laikomas palikėjo mirties momentas (1964 m. CK 568 straipsnis, 569 straipsnio 1 dalis; 2000 m. CK 5.3 straipsnio 1 dalis). Tam, kad įpėdinis įgytų palikimą, jis turi jį priimti (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis; 2000 m. CK 5.50 straipsnio 1 dalis).Byloje esantys rašytiniai įrodymai, pareiškėjo ir kitų proceso dalyvių paaiškinimai patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, kad pareiškėjas po motinos mirties kreipėsi į notarų biurą dėl palikimo priėmimo per įstatymo nustatytą terminą ir 1971-12-08 jam buvo išduotas Paveldėjimo teisės liudijimas (registro Nr. IV-5920). Todėl manome, kad byloje esant dokumentui patvirtinančiam A. B. palikimo priėmimo faktą pareiškėjo prašomas nustatyti palikimo priėmimo faktas ypatingąja teisena teisme negalėjo būti nustatomas.Įstatyme yra nustatytas draudimas priimti palikimą iš dalies, su sąlyga ar išlygomis, todėl įpėdinis, priėmęs dalį palikimo, laikomas priėmusiu visą palikimą (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis; 2000 m. CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Dėl šios priežasties, kreipiantis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio palikimo priėmimo fakto nustatymo, pareiškime nurodyta paveldimo turto apimtis (sudėtis) reikšmės neturi, nes teismas sprendžia ar patenkinti pareiškimą ir nustatyti juridinę reikšmę turintį viso palikimo priėmimo faktą arba tokį pareiškimą atmesti, t. y. šios kategorijos bylose teismas, priimdamas sprendimą palikimo sudėties neidentifikuoja, nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjas buvo, ar nebuvo nurodęs pareiškime tikslią palikimo sudėtį.Mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog byloje nepateikta dokumentų, kad 92,82 kv. m priestatas la2p ir 14,00 kv. m garažas 2G0b, esantys (duomenys neskelbtini), iki 1971-01-17 nuosavybės teise priklausė A. B. (pats pareiškėjas tvirtino, jog tokių dokumentų neturi), todėl nurodytas nekilnojamasis turtas nebuvo paveldėtinas jos turtas, t. y. pareiškėjas negalėjo jo priimti kaip A. B. palikimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apelianto pareikšto prašymo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka

Spręsdamas šį prašymą teismas visų pirma pažymi, kad CPK 321 straipsnio 1 dalis pagrindine apeliacinio proceso forma laiko rašytinį procesą, o apeliacinės bylos nagrinėjimas žodine tvarka yra ekstraordinarinė (išimtinė forma). Dalyvaujantys byloje asmenys dėl bylos nagrinėjimo šia forma savo procesiniuose dokumentuose gali teikti motyvuotus prašymus (CPK 322 str.). Tačiau nagrinėjamoje byloje prašyme dėl skundo žodinio nagrinėjimo apeliantas konkrečiai nenurodė, kokios bylos aplinkybės galės būti tinkamai išaiškintos tik žodinio nagrinėjimo metu ir kokios gali susidaryti kliūtys, trukdysiančios visapusiškai ir objektyviai patikrinti skundžiamo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą nagrinėjant skundą rašytinio proceso tvarka. Apeliantas nekonkretizavo, kokius svarbius klausimus apeliacinės instancijos teismas gali išsiaiškinti būtent žodinio nagrinėjimo būdu, apsiribodamas abstrakčiu nurodymu, jog apeliacinis skundas nagrinėtinas žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad visos aplinkybės, kurias bylos dalyviai laikė reikšmingomis išaiškinti apeliacinio proceso metu, yra jų išsamiai išdėstytos ir gali būti patikrintos, ištirtos bei įvertintos rašytinio proceso būdu. Teismas neturi pagrindo daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą rašytinio proceso tvarka, neturi galimybės tinkamai išaiškinti, įvertinti ir kvalifikuoti esmines nagrinėjamos bylos aplinkybes bei priimti teisingą procesinį sprendimą dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo. Apeliantas neargumentavo, kaip žodinis apeliacinio skundo šioje byloje nagrinėjimas užtikrintų ekonomiškesnį ir operatyvesnį bylai reikšmingų aplinkybių išaiškinimą. Priešingai, teismas, atsižvelgdamas į CPK 7 straipsnyje įtvirtintus civilinio proceso eigos principus, neturi būtinumo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teismas konstatavo, jog nėra būtinybės pareiškėjo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl šio prašymo netenkina.

Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad apeliacinis skundas iš esmės netenkintinas, pripažįstant, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau sprendimas naikintinas ir byla nutrauktina kaip nenagrinėtina teisme (CPK 293 straipsnio 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teismo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką šios kategorijos bylose, ne kartą yra pažymėjęs, kad teismas ypatingosios teisenos tvarka nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis).

Toks įstatyminis reglamentavimas reiškia, kad ypatingosios teisenos tvarka teismas kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Teismine tvarka nenustatinėjami faktai, kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę neturi juridinės reikšmės, nustatomi remiantis palikimo atsiradimo momentu paveldėjimo santykius reglamentavusiais įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta c.b. 3K-7-24/2008).

Vienas iš juridinę reikšmę turinčių faktų yra palikimo priėmimas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Palikimo priėmimu įgyvendinami paveldėjimo teisiniai santykiai, kurių metu mirusio fizinio asmens turtinės teisės, pareigos ir kai kurios asmeninės neturtinės teisės pereina jo įpėdiniams. Palikimo priėmimo faktas nustatomi vadovaujantis palikimo atsiradimo momentu (palikėjo mirties momentas) paveldėjimo santykius reglamentavusiais įstatymais. Nagrinėjamoje byloje apeliantas pirmosios instancijos teismo prašė nustatyti juridinį faktą, jog jis priėmė mirusios mamos B. A. d. K. palikimą, susidedantį iš 92,82 kv. m. priestato 1a2p ir 14,00 kv. m garažo 2G0b, esančių (duomenys neskelbtini). Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjo motina A. B. mirė 1971 m. sausio 17 d. (b.l. 5, 64), todėl paveldėjimo santykiams nustatyti taikytinos tuo metu galiojusio 1964 m Civilinio kodekso normos (LR civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 str.). Pagal tuo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 568 straipsnį palikimas atsiranda, palikėjui mirus arba paskelbus jį mirusiu (v. ž. 1964, Nr. 19-138). Palikimui įgyti įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama palikimą priimti dalinai arba su sąlyga ar išlygomis. Laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Šiame straipsnyje nurodyti veiksmai turi būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (1964 m., CK 587 str. ). Apeliantas kaip įpėdinis į notarų kontorą kreipėsi 1971 m. liepos 19 d. (b.l. 63). Tuo pagrindu jam 1971 m. gruodžio 8 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, kuriame notarė R. L. patvirtino, jog B. A., d. K., mirusios 1971 m. sausio 17 d., viso palimo paveldėtojas yra sūnus B. J. – A., s. V. (b.l. 5). Išduodant šį liudijimą notarei buvo žinoma, kad palikimą sudarė piniginis indėlis ir 0,07 dalys medinio namo I aukštas su salka, rūsiu ir priestatu gyvenamojo namo ir kiemo įrenginių, esančių (duomenys neskelbtini), kvartale 84, žemės sklypas 6b. Šias aplinkybes patvirtina ir apelianto prie apeliacinio skundo pateiktas tuometinio Kauno tarpmiestinio inventorizacijos biuro 1971 m. rugpjūčio 16 d. išduotas pažymėjimas (b.l. 67), bei paties apelianto paaiškinimai teismo posėdžio metu (b.l. 43). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas palikimą jau priėmė.

Apelianto argumentai, kad teismas pažeidė CPK 445 straipsnio nuostatas, nes pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo todėl, jog negali gauti dokumentų, kad ginčo pastatai nuosavybės teise priklausė jo motinai iki jos mirties, atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“ 13 punktą, teismas, nustatydamas palikimo priėmimo, taip pat palikimo atsiradimo vietos faktus, neturi aiškinti ar konstatuoti (įvardyti) palikto turto kiekio, jo dalių, vietos. Taip pat pažymėtina, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog 92,82 kv. m priestatas la2p ir 14,00 kv. m garažas 2G0b, esantys (duomenys neskelbtini), iki 1971-01-17 nuosavybės teise nepriklausė apelianto motinai A. B., jie neįregistruoti kaip atskiri turtiniai vienetai VĮ Registrų centre iki šiol, todėl nurodytas nekilnojamasis turtas nebuvo paveldėtinas turtas, t. y. pareiškėjas negalėjo jo priimti kaip A. B. palikimą. Šias aplinkybes patvirtina suinteresuoto asmens Kauno miesto savivaldybės administracijos atsiliepime į ieškinį nurodytos aplinkybės, Nekilnojamojo turto Registro centrinio duomenų banko išrašai (b.l. 12-17). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad iš Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog dėl tų pačių ginčo patalpų dėl pažeistų nuosavybės teisių gynimo Kauno apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-543-454/2013 pagal ieškovės, apelianto sesers O. S., ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai, kadangi ginčo patalpos šiuo metu priklauso Kauno miesto savivaldybės administracijai. Šios aplinkybės patvirtina, kad tarp bendrasavininkų yra ginčas dėl nuosavybės teisių į ginčo patalpas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad palikimo priėmimo faktas teismo tvarka gali būti nustatomas (CK 5.51 str.), kai įpėdinis nėra ir nebuvo padavęs palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimo dėl palikimo priėmimo ir nesikreipė į teismą dėl turto aprašo sudarymo, bet faktiškai savo atliktais veiksmais jį priėmė (CPK 444 str. 2 d. 8 p.).

Apelianto argumentai, kad 92,82 kv. m priestatas la2p ir 14,00 kv. m garažas 2G0b, esantys (duomenys neskelbtini), buvo statyti A. B. turint tam leidimą ir dar esant jai gyvai, tačiau dėl ligos ji nespėjo šį turtą teisiškai įregistruoti, atmestini, kadangi, kaip jau buvo minėta, bylose, kuriose sprendžiama dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, teismas nenustatinėja palikimo sudėties (palikto turto kiekio ar jo dalies).

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą prijungti prie bylos dokumentus ir kviesti liudytojus, kurie, pareiškėjo nuomone, galėtų patvirtinti aplinkybę, kad priestatas la2p ir garažas 2G0b, esantys (duomenys neskelbtini), buvo baigti statyti iki A. B. mirties. Tokių įrodymų pateikimo būtinybė neiškilo ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, todėl teismui nebuvo pagrindo į apeliacinės instancijos teismo posėdį kviesti apelianto nurodyto liudytojo (CPK 314 str.).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas bylai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“ 1.1 p. nustatyta, kad teismas ypatingosios teisenos tvarka kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 str. 1 d.). To paties Senato Nutarimo 13 p. nustatyta, kad jeigu į turtą yra kitam įpėdiniui išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, kol jis nenuginčytas, palikimo priėmimo ar palikimo atsiradimo vietos faktas ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatytas (CK 5.8 straipsnis), o 1.3 punktu išaiškinta, kad kai pareiškėjos prašomas nustatyti faktas nesukurs teisinių padarinių, kaip yra šiuo atveju (pirma turi būti nuginčytas minėtas paveldėjimo teisės liudijimas), teismas atsisako priimti tokį pareiškimą, kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 str. 2 d. 1 p.), o jeigu jis priimtas – bylą nutraukia (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta c.b. 3K-7-24/2008).

Taigi teismas, įvertinęs tai, kad apeliantui po jo motinos mirties per nustatytą terminą buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, o teismas nenustatinėja palikimo sudėties (palikto turto kiekio ar jo dalies), todėl ypatingąja teisena pareiškėjo prašomas nustatyti faktas negali būti nustatomas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė pareiškimą nagrinėti civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), priėmęs pareiškimą, teismas turėjo nutraukti bylą (CPK 293 straipsnio 1 punktas), tačiau apeliacinės instancijos teismas priima atitinkamą sprendimą ir nutraukia civilinę bylą (CPK 293 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos CPK 293 straipsnio 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu,

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimą panaikinti ir bylą pagal pareiškėjo A. J. B. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Kauno miesto savivaldybės administracijai, A. M., A. M., O. S., R. P. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nutraukti.