Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininko), Gintauto Koriagino ir Arūno Rudzinsko (pranešėjo), viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-11643-192/2014 pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti butą pripažinimo ir,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Teisę pirkti butą pagal LR Butų privatizavimo įstatymą (4 str.) ieškovas, įgijo kaip nuomininko šeimos narys, tačiau būdamas nepilnametis ir neturėdamas pilno civilinio teisinio veiksnumo (1964 m. red. CK 11, 13, 14 str.), patalpintas į vaikų globos namus, nors dar tebegaliojant Butų privatizavimo įstatymui (iki 1998 07 01), negalėjo šios savo teisės realizuoti. Nei senelė, kaip buto nuomininkė, nei tėvai, kaip įstatyminiai atstovai, dėl asocialaus gyvenimo buto privatizavimu nesirūpino ir ne dėl ieškovo kaltės nerealizavimo teisės privatizuoti butą; taip pat šios ieškovo teisės realizavimu nepasirūpino ir vaikų globos namų administracija. LR Butų privatizavimo įstatymas, suteikęs jame nurodytas sąlygas atitinkantiems asmenims įsigyti nuosavybėn butus, galiojo nuo 1991 iki 1998-07-01, todėl, nors ir tapęs buto nuomininku, pasibaigus jo galiojimo terminui ieškovas negalėjo šios savo teisės realizuoti. Tik 2008 metais ieškovas kreipėsi į atsakovą - Kauno miesto savivaldybę dėl buto privatizavimo lengvatine tvarka.

I. P. instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu ieškovas buvo nepilnametis ir pats negalėjo atlikto tokių įstatyme nustatytų veiksmų, nes 1964 m. red. CK 11 str., kuriuo rėmėsi teismas, civilinį teisinį veiksnumą A. M. galėjo įgyti tik sulaukęs pilnametystės. Tokiu būdu teismas netinkamai aiškino ir taikė paminėtas materialinės teisės normas, todėl neatskleidė bylos esmės ir neįvykdė teisingumo.1964 m. red. CK apibrėžia piliečių – fizinių asmenų teisnumo (civilinio teisnumo) turinį, pagal kurį galėjimas turėti civilines teises ir pareigas (civilinis teisnumas) pripažįstamas visiems fiziniams asmenims. CK draudžia apriboti piliečių ir fizinių asmenų teisnumą ar veiksnumą įstatymuose nenumatytais pagrindais. 1964 m. red. CK 13,14 str. nustatyta, kad už nepilnamečius iki 14 metų sandorius sudaro jų tėvai arba globėjai, o nepilnamečiai nuo 14 iki 18 sandorius sudaro patys, turėdami tėvų arba globėjų sutikimą. Analizuojant sistemiškai šių normų turini, akivaizdu, kad nepilnamečio (mažamečio) fizinio asmens tėvai arba globėjai pirmiausiai turėjo ir turi pareigą visokeriopai rūpintis nepilnamečiais vaikais ir visose situacijose veikti pirmiausiai tokių vaikų interesais, o ypatingai tais atvejais, kai yra pažeidžiami faktiškai nepilnamečių našlaičių esminiai įstatymų garantuoti interesai tuo, kad šie interesai sąmoningai ar nesąmoningai neapginami.Butų privatizavimo įstatymas A. M. kaip nuomininko šeimos nariui, garantavo lygias teises dalyvaujant buto privatizavimo procese ir įgyjant buto savininko ar bendraturčio teises. Tačiau būdamas nepilnametis ir neturėdamas pilno civilinio teisinio veiksnumo, patalpintas į vaikų globos namus, nors dar tebegaliojant Butų privatizavimo įstatymui, jis negalėjo šios savo teisės realizuoti. Nei jo senelė, kaip buto nuomininkė, nei jo tėvai, kaip įstatyminiai atstovai, dėl asocialaus gyvenimo buto privatizavimu nesirūpino ir ne dėl jo kaltės nerealizavimo šios jo teisės privatizuoti butą. Pabrėžtina ir ta svarbi aplinkybė, kad, nors butas buvo jam rezervuotas, tačiau jo teisės dalyvauti privatizuojant butą, ypač turint omenyje pirmiau nurodytą šeimos situaciją, nepadėjo realizuoti ir atsakovo jurisdikcijoje esančių vaikų globos namų „Atžalynas“ administracija. Teismo teiginys, kad A. M. nebuvo tinkamas subjektas Butų privatizavimo įstatymo prasme, yra nepagrįstas ir reiškia netinkamą (susiaurintą) šios normos aiškinimą ir taikymą sprendžiant lengvatinio privatizavimo ginčą.Kadangi apelianto teisė privatizuoti butą ir tapti pilnateisiu jo savininku nebuvo tinkamai ir laiku realizuota ne dėl jo kaltės (dėl jo neveiksnumo ir jo tėvų ir paskirto globėjo aplaidaus neveikimo), todėl šią jo teisę apginti turėtų teismas.Teismas privalėjo atsižvelgti į aplinkybes, kad apeliantas buvo tapęs faktišku našlaičiu, netgi nežinojusiu savo teisių ir negalėjusiu jų realizuoti, t. y. priimant sprendimą vertinti įrodymų visetą taip, kaip to reikalauja CPK 185 str. Teismas į nurodytas aplinkybes visiškai neatsižvelgė, savo pareigos vertinant įrodymus neatliko ir sprendime apie tai visiškai nepasisakė, tuo pažeisdamas CPK 270 str. nuostatas, todėl sprendimas yra iš esmės be motyvų.

Teismas visiškai teisingai konstatavo, kad sprendžiant klausimą, turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas. Teismas sprendė, kad ieškovas, gimęs 1984-12-06, buvo nepilnametis, todėl nebuvo tinkamas subjektas Butų privatizavimo įstatymo prasme, nes neturėjo visiško civilinio teisinio veiksnumo ir negalėjo įgyti subjektinės teisės privatizuoti butą, esantį Kranto al. 64-26, Kaune. Jo interesus atstovavo tėvai, kurie turėjo teisę dalyvauti sudarant nuomininko ir šeimos narių susitarimą dėl buto pirkimo, numatyti, kieno vardu bus sudaroma sutartis ir kas taps bendrasavininkais. Sprendžiant tokio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, kokie veiksmai buvo atlikti įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ir tik nustačius tam tikrų aplinkybių visumą teismas gali konstatuoti, ar teisės aktų nustatyta tvarka buvo įgyta prašoma apginti teisė. Pats apeliantas pripažįsta, kad tokios procedūros nebuvo pradėtos, todėl teismas spręsti priešingai net neturėjo teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Patikrinusi apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas ginčas, ar apeliantas turi teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamą savivaldybei nuosavybės teise priklausantį butą, pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui.

1991 m. gegužės 28 d. priimtame Butų privatizavimo įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose. Šiame įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sąlygos ir tvarka. Butų privatizavimo įstatymui 1998 m. liepos 1 d. netekus galios, šio įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras galima užbaigti pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2013). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, sprendžiant klausimą, turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11, kiti straipsniai).

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į Butų privatizavimo bei Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymų nuostatas, yra būtina įvertinti, ar galiojant LR Butų privatizavimo įstatymui, apeliantas buvo tinkamas privatizavimo subjektas, turėjęs teisę privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bute, esančiame Kranto al. 64-26, Kaune, pagrindinės nuomininkės teisėmis nuo 1982 m. balandžio 27 d. buvo registruota apelianto močiutė – O. I. K., nuo 1984 m. spalio 25 d. nuomininkų teisėmis šiame bute registruoti apelianto tėvai – V. M., R. M., gimus jų vaikams, kartu registruoti ir jų nepilnamečiai vaikai: A. M. (gim. 1984 m.), L. M. (gim. 1988 m.) ir R. M. (gim. 1990 m.) (b. l. 53). Kauno miesto mero 1997 m. spalio 3 d. potvarkiu Nr. 384 apeliantas A. M. apgyvendintas vaikų globos namuose „Atžalynas“ (b. l. 18). Kauno miesto apylinkės teismo 1998 m. gruodžio 17 d. sprendimu apelianto močiutė Ona I. K., apelianto tėvai V. M. ir R. M. pripažinti netekę teisės į butą, esantį (duomenys neskelbtini), išsaugant teisę į gyvenamąjį plotą vaikams A. M., L. M. ir R. M. (b. l. 48). Kauno apygardos teismas 1999 m. vasario 10 d. nutartimi prieš tai minėtą teismo sprendimą paliko nepakeistą (b. l. 49). Kauno miesto valdyba 2000 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 1060 nusprendė rezervuoti nepilnamečiams A. M., L. M. ir R. M. butą, esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 8). Nuo 2000 m. gegužės 1 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės registruotos Kauno miesto savivaldybės vardu (b. l. 14). 2001 m. rugpjūčio 31 d. apeliantas išbrauktas iš vaikų globos namų „Atžalynas“ gyventojų sąrašo (b. l. 19). Kauno miesto savivaldybės admininistracijos direktorius 2003 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. A-907 pakeitė A. M. 1 kambario 29,95 kv. m. bendrojo ploto buto (duomenys neskelbtini)nuomos sutartį ir įpareigojo savivaldybės įmonę „Panemunės butų ūkis“ sudaryti su A. M. šio buto nuomos sutartį (b. l. 35). 2003 m. liepos 16 d. Kauno miesto savivaldybė su apeliantu A. M. sudarė gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 287, pagal kurią apeliantui išnuomojo ginčo butą (b. l. 10–12). Taigi, iš nustatytų aplinkybių akivaizdu ir šalys to neginčija, kad galiojant LR butų privatizavimo įstatymui apeliantas buvo nepilnametis, kuris iki 1997 m. spalio 2 d. gyveno kartu su močiute ir tėvais ginčo bute, o nuo 1997 m. spalio 3 d. patalpintas į vaikų globos namus „Atžalynas“. Tai reiškia, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, apeliantas nebuvo tinkamas subjektas Butų privatizavimo įstatymo prasme, nes neturėjo visiško civilinio teisinio veiksnumo ir negalėjo įgyti subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą (1964 m. red. CK 11 str.).

2008 m. birželio 20 d. apeliantas kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės merą su prašymu leisti jam lengvatinėmis sąlygomis išsipirkti ginčo butą (b. l. 22 antra pusė). Į šį apelianto raštą Kauno miesto savivaldybė 2008 m. liepos 4 d. atsakė, kad savivaldybės nuosavybės teise valdomos gyvenamosios patalpos neprivatizuojamos, išskyrus atvejus, nustatytus Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymu (b. l. 23). Šiuo raštu taip pat informavo apeliantą, kad klausimą dėl galimybės lengvatinėmis kainomis privatizuoti butą apeliantas gali spręsti teismine tvarka, pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Kauno miesto savivaldybės administracijos Privatizavimo skyrius 2014 m. gegužės 12 d. raštu informavo apelianto atstovą, kad šiame skyriuje nėra A. M., R. M., Onos I. K., V. M., R. M. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu pateikto prašymo ir kitų dokumentų dėl gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini)privatizavimo (b. l. 36).

Apeliantas nurodo, kad LR Butų privatizavimo įstatymas A. M. kaip nuomininko šeimos nariui, garantavo lygias teises dalyvaujant buto privatizavimo procese ir įgyjant buto savininko ar bendraturčio teises. Tačiau būdamas nepilnametis ir neturėdamas pilno civilinio teisinio veiksnumo (1964 m. red. CK 11, 13, 14 str.), patalpintas į vaikų globos namus, nors dar tebegaliojant Butų privatizavimo įstatymui (iki 1998 07 01), jis negalėjo šios savo teisės realizuoti.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais. Sutiktina su apelianto teiginiu, kad jo, kaip nepilnamečio interesus turėjo atstovauti tėvai, kurie turėjo teisę dalyvauti sudarant nuomininko ir šeimos narių susitarimą dėl buto pirkimo, numatyti, kieno vardu bus sudaroma sutartis ir kas taps bendrasavininkiais (Butų privatizavimo įstatymo 4, 5 str.), tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad apelianto nei tėvai, nei senelė galiojant Butų privatizavimo įstatymui dėl ginčo buto privatizavimo niekur nesukreipė.

Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju nėra kitos būtinos privatizavimo sąlygos: apelianto senelė ar tėvai, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, neatliko įstatyme nustatytų veiksmų, kurie privalomi gyvenamosios patalpos privatizavimo teisei įgyti, pvz., nesikreipė raštu į institucijas dėl buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, nepateikė atitinkamoms savivaldybės institucijoms nuomininko ir šeimos narių susitarimo, kas taps nuomojamo buto savininku, pagal atskiras nuomos sutartis nuomojamo buto nuomininkų sutikimo privatizuoti butą ir kt. Savivaldybės institucijai pareiga pradėti privatizavimo procedūras atsiranda tik asmeniui pateikus prašymą ir įstatyme nustatytus duomenis dėl buto privatizavimo. Taigi nuosavybės teisei į gyvenamąją patalpą privatizavimo pagrindu atsirasti įstatyme nustatytus veiksmus tinkamai turi atlikti reikalavimo teisę turintis asmuo, šiuo atveju apelianto tėvai, tačiau jie to nepadarė. Teisiniam santykiui dėl buto privatizavimo atsirasti reikalinga juridinių faktų sudėtis, t. y. byloje nesant duomenų apie vieno juridinio fakto buvimą, negalima pripažinti, jog yra juridinių faktų sudėtis. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantas nebuvo tinkamas subjektas Butų privatizavimo įstatymo prasme, todėl negalėjo įgyti subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą, be to ginčo buto privatizavimo procedūra nebuvo pradėta.

Esant nustatytoms aplinkybėms, kad Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu apelianto subjektinė teisė privatizuoti ginčo butą nebuvo įgyta, o jo tėvai šio įstatymo galiojimo metu tokios teisės neįgyvendino, dabar apelianto subjektinė teisė negali būti įgyvendinama pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatas, nes pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktai nėra savarankiški gyvenamųjų patalpų privatizavimo pagrindai; pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas negalima iš naujo pradėti butų privatizavimo procedūros, pagal ją galima tik tęsti butų pardavimą lengvatine tvarka netekus galios Butų privatizavimo įstatymui, todėl, netekus galios Butų privatizavimo įstatymui, teismine tvarka galima apginti tik šio įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas asmenų subjektines teises, kurios buvo pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vilkpėdės seniūnija, Nr. 3K-3-394/2002).

Įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija kitus apeliacinio skundo argumentus ginčo atveju laiko teisiškai nereikšmingais ir dėl jų nepasisako bei sprendžia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistu, o ieškovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

V. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartimi apeliantui atidėtas žyminio mokesčio sumokėjimas valstybei iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus netenkinti ieškovo apeliacinio skundo, iš jo valstybės naudai priteistina atidėto už apeliacinį skundą mokėtina žyminio mokesčio dalis – 35 Eur (CPK 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 96 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) 35,91 Eur (trisdešimt penkis eurus 91 ct) (124,00 Lt) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą valstybės naudai.