Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-10-14 · Administracinė byla Nr. A-2414-624/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-11-16Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-10-14Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-10-14
Bylos Nr.
A-2414-624/2016
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-02566-2015-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Dirvonas (pran.), Dalia Višinskienė
Pareiškėjas
R. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-2414-624/2016Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02566-2015-3Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 20 000 Eur neturtinę žalą (b. l. 2–6).

Nurodė, kad Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2015 m. rugpjūčio mėn. perpildytose kamerose, kurių plotas apie 16 kv. m, su 2–12 asmenų, o kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų: kamerose šalta, drėgna. Patalpose yra 5 gultai (dviejų aukštų), stalas, suoliukai, sanitarinis mazgas. Tokiose patalpose sveikas žmogus priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Gyvenamosiose patalpose nėra užtikrintas natūralus apšvietimas, kas kenkia regėjimui, rūkantieji laikomi su nerūkančiaisiais, pareigūnai tyčia sudaro konfliktines situacijas tarp įkalintų asmenų. Atvykstant ar išvykstant etapu, talpinami į antisanitarines laikino laikymo kameras. Taip pat skunde pareiškėjas nurodė, kad atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, asmens ar daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, nes asmenys, esant žemai oro temperatūrai, verčiami nusirengti, o daiktai dedami į nešvarias dėžes. Dėl tokių Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepatogumus. Mano, kad atsakomybę turi prisiimti Šiaulių TI administracija, kuri laikė kamerose daug žmonių ir neužtikrino laikymo-kalinimo sąlygų. Nurodė, kad įrodinėdamas neturtinę žalą, vadovaujasi Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, nurodė Lietuvos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (b. l. 123–131) prašė taikyti reikalavimo senaties terminą, pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas periodiškai nuo 2010 m. sausio 29 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikomas senaties terminas, Šiaulių TI buvo laikomas kamerose: Nr. 45 su 1–4 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 18,5 iki 4,62 kv. m, Nr. 87 su 3–6 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 6,53 iki 3,27 kv. m, Nr. 9 su 2–4 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 8,13 iki 4,07 kv. m, Nr. 5 su 2–3 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 6,35 iki 4,23 kv. m, Nr. 32 su 3–5 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 6,97 iki 4,18 kv. m, Nr. 89 su 3–5 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 6,24 iki 3,75 kv. m, Nr. 66 su 4–5 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 5,65 iki 4,52 kv. m, Nr. 101 su 2–4 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 9,13 iki 4,56 kv. m, Nr. 105 su 3–6 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 8,07 iki 4,04 kv. m. Pabrėžė, kad EŽTT praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija). Pažymėjo, kad higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Trumpalaikio laikymo kameros ir režiminiame korpuse esančios paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Šiose patalpose yra griežtai draudžiama rūkyti. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. kovo 4 d. patikrinimo akte Nr. EP-84 konstatavo, kad PK-6 kameroje tualetai neatitverti nuo likusios kameros dalies. Ventiliacinės sistemos įrengimas ir su tuo susijęs oro judėjimo greitis, langų dydis, jų įrengimo aukštis nevertinti, nes reikalavimai, susiję su pastato rekonstrukcijos darbais, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms netaikomi, oro temperatūra 12,2 C, santykinė oro drėgmė 40,8 proc., dirbtinė apšvieta 5 lx, pelėsio nėra, nuo lubų nesilupa, nebyra. Atsakovas pabrėžė, kad Šiaulių TI administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Atkreipė dėmesį, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus. Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Pažymėjo, kad Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju taikytinos tik tos taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į tai, negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo šviesos patekimo į patalpas, drėgmės ar šalčio, ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius, kuris yra numatytas teisės aktuose. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose. Kamerų remontas Šiaulių tardymo izoliatoriuje atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus resursus. Šiaulių TI kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Visuomenės sveikatos centras ne vieną kartą pasisakė, kad apšvietimo užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Šiaulių tardymo izoliatoriui nėra taikomas. Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis HN 76:2010 ir Taisyklių reikalavimais. Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. 2012 m. liepos 9 d. buvo atliktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas, kurio išvados išdėstytos 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-254. Iš patikrinimo akto matyti, kad priėmimo-paskirstymo skyrius tvarkingas, išvalytas. 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-84 užfiksuota, kad laikino laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpoje esančios 4 vonelės nešvarios. Pareiškėjo teiginiai dėl šalčio yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais. Nuo 2010 metų Šiaulių tardymo izoliatoriuje taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras ? rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs. Be to, pats nenurodo galimai esąs nerūkantis ir šios aplinkybės niekaip nepagrindžia, o skundžiasi abstrakčiai – dėl tariamo rūkančiųjų ir nerūkančiųjų asmenų laikymo toje pačioje kameroje fakto. Kaip matyti iš asmens sveikatos istorijos, pareiškėjo žalingi įpročiai yra rūkymas bei alkoholis. Įstaiga teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė, nes pareiškėjas buvo laikomas įstaigoje nesant jokių pareiškėjo pretenzijų dėl galiojančių Tabako kontrolės įstatymo nuostatų įgyvendinimo. Vadovavosi CK 1.138 straipsnio 8 punkto norma. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Atsakovas taip pat prašė teismo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kas aukščiau išdėstyta, bei, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimu (b. l. 138–151) pareiškėjo R. K. skundą tenkino iš dalies. Administracinės bylos dalį pagal pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 29 d. iki 2015 m. balandžio 6 d. dėl nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, nutraukė, nes yra įsiteisėjęs Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2033-362/2015, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo R. K. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais už šį laikotarpį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad administracinės bylos dalis pagal pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 29 d. iki 2015 m. balandžio 6 d. dėl nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, nutrauktina, nes yra įsiteisėjęs Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2033-362/2015, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015 m. rugsėjo 29 d. pažymos Nr. 60/09-32225 „Dėl R. K. laikymo“ teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas periodiškai nuo 2010 m. sausio 29 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. Buvo atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą. Teismas vadovavosi CK 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalimis. Įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuota, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Atsižvelgęs į CK 1.125 straipsnio 8 dalį, įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. rugsėjo 15 d., tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jų teisių pažeidimą, teismas sprendė, kad pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2010 m. sausio 29 d. iki 2012 m. gegužės 29 d. Atsakovas, atstovaujamas Šiaulių tardymo izoliatoriaus, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už aukščiau nurodytą laikotarpį nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Šiuo atveju pareiškėjas skunde nieko nepasisakė dėl praleisto termino kreiptis į teismą ar svarbių tokio termino praleidimo priežasčių. Teismo nuomone, tai, jog pareiškėjo laisvė yra apribota, negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo, o pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą fundamentalų teisės principą, praleistas terminas kreiptis į teismą negali būti pateisinamas remiantis tariamu teisės norminių aktų turinio nežinojimu. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažinta, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo R. K. nuo 2010 m. sausio 29 d. iki 2012 m. gegužės 29 d. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas R. K. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo periodiškai nuo 2010 m. sausio 29 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d., ginčui aktualus laikotarpis buvo dėl nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos nuo 2015 m. balandžio 7 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d., o dėl laikymo-kalinimo sąlygų (išskyrus nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos) – 2015 m. sausio 16 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31d.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu. Byloje pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015 m. rugsėjo 29 d. pažyma Nr. 60/09-32225 „Dėl R. K. laikymo“, iš kurios matyti, kad pareiškėjas periodiškai Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo nuo 2015 m. balandžio 7 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. (128 dienas). Pareiškėjas nurodytu laiku buvo laikomas 128 dienas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, todėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. atsakovas veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 yra viešai paskelbtas teisės aktas ir būtent jis konkrečiai reglamentuoja aktualų teisinį reguliavimą.

Atsiliepimas

Pareiškėjas skunde nurodė, jog kamerose šalta, drėgna. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos normos reikalavimams patikrinimų. Teismas atsižvelgė į Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo aktą Nr. EP-254 (patikrinimas atliktas 2012 m. birželio 25 d.), Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo aktą Nr. EP-84 (patikrinimas atliktas 2015 m. kovo 4 d.). Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. rugsėjo 29 d. pažymoje Nr.62/08-946 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodoma, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo 39 punkte nustatyta, kad tinkamas laisvės atėmimo vietų apšvietimas, galimybė gauti natūralios šviesos ir oro – svarbūs teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo aspektai. Higienos normos HN 76:2010 24 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Tuo metu gyvenamosios kalinimo patalpos apšvietimo reikalavimus nustato higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 punktai. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Tuo metu gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. 40 punkte numatyta, kad administracinių teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad higienos normų, susijusių su tinkamu kalinimo patalpos vėdinimu ir apšvietimu, pažeidimai gali būti veiksniai, prisidedantys prie kalinimo sąlygų bloginimo. Paprastai šis aspektas vertinamas kitų kalinimo sąlygų kontekste. Rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų buvę nustatyti aukščiau minimi esminiai HN 76:2010 pažeidimai Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu, nėra.

Šalies argumentai

Pareiškėjo skunde nurodoma, kad patikrinimų metu atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių liepiama nusirengti esant žemai temperatūrai, dėti daiktus į nešvarias dėžes.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas rėmėsi Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 143, 144, 145 punktais. Atsižvelgė į Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo aktą Nr. EP-254 (patikrinimas atliktas 2012 m. birželio 25 d.), 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo aktą Nr. EP-84. Iš turimų rašytinių įrodymų negalima konstatuoti, jog Šiaulių tardymo izoliatorius visada laikosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų dėl apžiūros (patikros) patalpų, tačiau nėra rašytinių įrodymų, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje (ar atvežimo į Šiaulių tardymo izoliatorių) metu tokie pažeidimai būtų nustatyti. Pareiškėjo teiginiai dėl šalčio yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. Dėl šių priežasčių byloje negalima nustatyti neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo.

Šalies argumentai

Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose rūkantieji laikomi su nerūkančiais. Teismas vadovavosi HN 76:2010 14 punktu. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-254 (patikrinimas atliktas 2012 m. birželio 25 d.) konstatuota, kad visur pateikta informacija, kad rūkyti draudžiama. Iš pareiškėjo sveikatos istorijoje esančio pirminės gydytojų apžiūros lapo matyti, kad prie pareiškėjo žalingų įpročių priskiriamas rūkymas, alkoholis. Pažymėta, kad neturima įrodymų, kad pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją nurodydamas, jog yra nerūkantis, ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, daryta išvada, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo kamerose drauge su rūkančiais asmenimis nenustatyta.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvusios sąlygos kenkė regėjimui. Susipažinus su pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašo įrašais, daryta išvada, kad asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, iš kurių būtų matyti, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl regėjimo sutrikimų, akių ligų. Iš pateiktos asmens sveikatos istorijos matyti, kad jokių įrašų dėl dvasinių išgyvenimų, emocinės depresijos, ką akcentavo pareiškėjas savo skunde, nėra užfiksuota. Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, negalima konstatuoti, kad dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus sąlygų pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus, ką nurodė savo skunde. Tuo pačiu teismas pažymėjo, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas antisanitarinėse laikino sulaikymo kamerose. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punktu, priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Atsakovas pateikė Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2015 m. rugsėjo 29 d. pažymą Nr. 69/06-5171 „Dėl R. K.“, iš kurios matyti, kad pareiškėjas laikino sulaikymo-paskirstymo kamerose buvo: PK-6. Atsakovas nėra įpareigotas registruoti duomenis, kiek asmenų buvo patalpinti kartu su pareiškėju į laikino paskirstymo kameras, o higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui, todėl laikino sulaikymo-paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Iš byloje esančios Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2015 m. spalio 2 d. pažymos Nr. 61/04-3120 matyti, kad pareiškėjas su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų ir prašymais perkelti į kitą kamerą kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių, į kuriuos buvo atsakyta arba administracinė procedūra nutraukta.

Pareiškėjo skundo teiginiai, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai tyčia sudaro konfliktines situacijas tarp įkalintų asmenų, nepagrįsti jokiais įrodymais ir subjektyvūs.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, taip pat atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką analogiškose bylose, teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir pažeidimo pripažinimas, įvertinus jo trukmę, mastą bei intensyvumą, t. y. pareiškėjas visą nurodytą laiką (128 dienas) buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, galimi konkretūs higienos normų pažeidimai nenustatyti, laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjas nepatyrė tokių didelių kančių ar nepatogumų bei dvasinė skriauda nėra tokia didelė, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą (b. l. 154–155).

Nurodo, kad pareiškėjas yra kreipęsis į Šiaulių TI administraciją su prašymais ir skundais daugybę kartų. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo teiginį, kad asmens ir daiktų apžiūros metu pareiškėjas verčiamas nusirengti žemoje oro temperatūroje, daiktus dėti į nešvarias dėžes. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas kreipėsi psichologinės pagalbos. Prašo taikyti CK 1.125 straipsnio 1 dalyje numatytą dešimties metų senaties terminą.

Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą dėl senaties termino netaikymo (b. l. 165), kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo netaikyti senaties terminų, kadangi atsakovas pripažino, jog kameros ploto norma buvo pažeista.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 163–164).

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas, pasak jo, patyrė laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2015 m. rugpjūčio mėn. jį Šiaulių TI laikant netinkamomis kalinimo sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, bylos dalį dėl neturtinės žalos, atsiradusios laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 29 d. iki 2015 m. balandžio 6 d. dėl nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos pažeidimo, atlyginimo, nutraukė, taip pat taikė senaties terminą pareiškėjo skundo reikalavimui dėl kitos neturtinės žalos, atsiradusios laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 29 d. iki 2012 m. gegužės 29 d. Dėl reikalavimo atlyginti likusiu laikotarpiu patirtą žalą, nurodė, kad Šiaulių TI administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto; byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad Šiaulių TI kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų buvę nustatyti esminiai HN 76:2010 pažeidimai Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu; negalima konstatuoti, jog Šiaulių TI visada laikosi HN 76:2010 reikalavimų, nustatytų apžiūros (patikros) patalpoms, tačiau nėra rašytinių įrodymų, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI (ar atvežimo į Šiaulių TI) metu tokie pažeidimai būtų nustatyti; pareiškėjo teiginiai dėl šalčio yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais; Šiaulių TI neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo kamerose drauge su rūkančiais asmenimis nenustatyta; dėl pareiškėjo skundo teiginio, kad jis buvo laikomas antisanitarinėse laikino sulaikymo kamerose, nurodė, kad atsakovas nėra įpareigotas registruoti duomenis, kiek asmenų buvo patalpinti kartu su pareiškėju į laikino paskirstymo kameras, o laikino sulaikymo-paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos; pareiškėjo skundo teiginiai, kad Šiaulių TI pareigūnai tyčia sudaro konfliktines situacijas tarp įkalintų asmenų, nėra pagrįsti jokiais įrodymais, yra itin subjektyvūs. Atsižvelgiant į tai, teismas nusprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir kad pažeidimo pripažinimas, įvertinus jo trukmę, mastą bei intensyvumą, laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys duomenys. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pareiškėjo apeliacinio skundo prašymas taikyti CK 1.125 straipsnio 1 dalyje numatytą bendrą dešimties metų ieškinio senaties terminą yra nepagrįstas: pareiškėjas nagrinėjamu atveju kelia reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, o CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, todėl būtent pastaroji nuostata, nustatanti trejų metų ieškinio senaties terminą, yra taikytina šioje byloje. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas R. K. su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo į Šiaulių apygardos administracinį teismą kreipėsi 2015 m. rugsėjo 15 d. (b. l. 7), atsakovas jo reikalavimui prašė taikyti ieškinio senatį (b. l. 123–131). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose pasisakoma, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų padarymo metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, atitinkamai – leidžiančių kitaip skaičiuoti senaties termino pradžią. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 29 d. iki 2012 m. gegužės 29 d.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas taip pat apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas skundėsi dėl asmens ir daiktų apžiūros: šiuos pareiškėjo teiginius pirmosios instancijos teismas vertino ir, atsižvelgęs į Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-84 nustatytus pažeidimus, konstatavo, kad iš turimų rašytinių įrodymų negalima vertinti, jog Šiaulių tardymo izoliatorius visada laikosi HN 76:2010 reikalavimų dėl apžiūros (patikros) patalpų. Įvertinęs minėtų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo R. K. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas ir apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią būtų būtina įvertinti pinigais.

Pažymėtina, kad dalis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų yra itin nekonkretūs: pavyzdžiui, pareiškėjas, skunde pirmosios instancijos teismui teigęs, kad patirtą neturtinę žalą patvirtina sveikatos sutrikimai, apeliaciniame skunde jau teigia, kad jo patirtą žalą patvirtina tai, kad jis kreipėsi psichologinės pagalbos, tačiau nesukonkretino, nei kada, nei kur, nei dėl kokios priežasties kreipėsi dėl tokios pagalbos suteikimo, o iš į bylą pateiktos asmens sveikatos istorijos (b. l. 74–122) nėra matyti, kad pareiškėjas ginčui reikšmingu laikotarpiu būtų kreipęsis į medikus dėl netinkamų kalinimo sąlygų sukeltų pasekmių; nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog jis daugybę kartų yra kreipęsis į Šiaulių TI su prašymais bei skundais, iš teismo sprendimo matyti, jog ši aplinkybė buvo įvertinta ir atsižvelgta, kad į šiuos pareiškėjo prašymus bei skundus buvo atsakyta arba administracinės procedūros nutrauktos (b. l. 24–52).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs visas reikšmingas bylai faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs procesinės ir materialinės teisės normas, nenukrypęs nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasArūnas DirvonasDalia Višinskienė