- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-16
- Bylos Nr.
- A-492-1417-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00326-2012-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Virgilijus Valančius, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- J. Ž.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- akcinei bendrovei „Litgrid“
- Kategorijos
- 4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus ir Virginijos Volskienės (pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-201-428/2013 pagal pareiškėjos J. Ž. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui akcinei bendrovei „Litgrid“ dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja J. Ž. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino (b. l. 5-7, 68-70), prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Lazdijų, Druskininkų žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2012 m. kovo 1 d. įsakymą Nr. 4VĮ - (14.4.2.) - 325 „Dėl žemės servituto administraciniu aktu nustatymo Lazdijų rajone“ (toliau – ir Įsakymas).
Nurodė, kad skundžiamu Įsakymu pareiškėjos asmeninės nuosavybės teise valdomame žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), buvo nustatytas žemės servitutas (toliau – ir Servitutas) viešpataujančio daikto savininkui – akcinei bendrovei (toliau – ir AB) „Litgrid“, kurio paskirtis – 400 kV elektros perdavimo oro linijos „Alytaus transformatorių pastotė – Lenkijos Respublikos siena“ statybai ir aptarnavimui pagal žemės sklypo planą. Pareiškėja paaiškino, kad jos Žemės sklypas yra suformuotas atlikus preliminarius matavimus, todėl nėra aišku, ar Servitutui reikalingas toks Žemės sklypo dalies plotas, koks nustatytas Įsakyme. Nurodė, jog Žemės sklypo naudmenų našumas yra 33.4 balai, jo plotas – 3,403 ha. Servituto reikmėms būtų paimta 1,6607 ha Žemės sklypo, t. y. jis sutrukdytų net pusės Žemės sklypo tinkamą naudojimą. Paaiškino, jog Servitutas Žemės sklypą kerta itin neracionaliai, kadangi yra numatytas ne sklypo pakraštyje, o įsiterpia į jo vidurį. Pareiškėjos teigimu, skundžiamas Įsakymas priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 23 straipsnio reikalavimus. Pažymėjo, jog skundžiamame Įsakyme yra nurodyta, kad Servitutas nustatytas atsižvelgiant į AB „Litgrid“ prašymą, tačiau nepateikiami jokie įrodymai, jog AB „Litgrid“ yra užsakovas, kaip to reikalauja Žemės įstatymo 23 straipsnio 3 dalis. Žemės sklypo planas, kuris yra skundžiamo Įsakymo dalis, nesuderintas su tarnaujančio daikto savininku – pareiškėja. Pareiškėja taip pat nurodė neturinti duomenų, jog sprendimas nustatyti Servitutą yra priimtas viešpataujančio daikto savininkui išreiškus valią dėl jo reikalingumo, kaip to reikalauja Žemės įstatymo 23 straipsnio 3 d. Įsakyme nėra duomenų, kada buvo parengtas teritorijų planavimo dokumentas. Nesant prašymo suprojektuoti Servitutą teritorinio planavimo dokumentu, jis negalėjo būti nustatytas ginčo aktu. P. Ž. sklypo planas neturi jokių koordinačių, posūkio taškų, kas daro šį planą niekiniu. Be to, planą parengusi įmonė nėra žemės matininkas. Skundžiamas Įsakymas pažeidžia pareiškėjos, kaip žemės savininkės, teisę ir garantijas, jog nuosavybė gali būti apribota tik išimtinais atvejais, kai to neišvengiamai reikia kito savininko poreikiams tenkinti ir kai kito savininko poreikių tenkinimo nėra galimybės išspręsti jokiu kitu būdu, kaip tik administracinio servituto nustatymu. Šioje situacijoje Žemės sklypo dalis, reikalinga tam tikrų projektų įgyvendinimui, turėtų būti nupirkta iš savininkų arba paimta visuomenės poreikiams, vietoje to, kad savininkai turės mokėti žemės mokesčius, tvarkyti žemę, negalės jos naudoti pagal paskirtį, turės savo žemės sklype aplinką teršiantį ir sveikatai pavojingą įrenginį, kuris iš esmės sugadins žemės sklypo savininko turtą, sumažins jo vertę. Pareiškėjos įsitikinimu, priimant skundžiamą Įsakymą buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintų Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 12-15 punktų nuostatos. Atsakovas netinkamai taikė Žemės įstatymo normas, kadangi pareiškėjos įsitikinimu, Žemės sklypas suvaržomas Servitutu infrastruktūros objektų statybai, o ne komunikacijų tiesimui, kaip nurodoma Įsakyme. Šią savo poziciją grindžia 2010 m. gruodžio 30 d. Alytaus RAAD sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos leistinumo 5 punktu, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2011 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 1-211 “Dėl 400 kV elektros perdavimo oro linijos „Alytaus transformatorių pastotė – Lenkijos respublikos siena“ statybos specialiojo plano patvirtinimo. Kadangi Žemės sklype bus statomas statinys, AB “Litgrid” turėjo spręsti arba statinio servituto, arba užstatymo teisės sandorio sudarymą, arba žemės paėmimo visuomenės poreikiams, ar žemė sklypų pirkimo klausimus. Pažymėjo, jog statinio servitutas nėra servitutas, nustatomas administraciniu aktu. Be to, elektros perdavimo liniją planuojama eksploatuoti 50 metų. Toks laiko tarpas, kurį žemės sklypo savininkas negali naudotis didele dalimi jam priklausančio žemės sklypo, yra esminis savininko teisių ribojimas ir jis negali būti sprendžiamas komunikacijų tiesimo servituto nustatymu. Atsakovas neturėjo pagrindo nustatyti komunikacijų tiesimo Servituto iki tol, kol nėra parengtas tikslus elektros linijos techninis projektas, patvirtinantis konkrečias atramų vietas. Servitutas neturi tikslių matavimų XY koordinačių sistemoje. Kadangi Servituto objektais esantys žemės sklypai yra nekilnojamieji daiktai, Servitutas turi būti parengtas su planu (schema), pagal kurią galima būtų tiksliai nustatyti suvaržymų ir kitokių ribojimų lokalizaciją, plotą, konfigūraciją ir ribas tarnaujančio žemės sklypo teritorijoje ir nebūtų išeita už žemė sklypo ribų.
Atsiliepimas
Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 25-29; 93-95) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Nurodė, kad vadovaujantis Žemės įstatymo nuostatomis, administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius servitutai, be kita ko, nustatomi privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentą numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendro naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministras 2011 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 1-211 „Dėl 400 kV elektros perdavimo oro linijos „Alytaus transformatorių pastotė – Lenkijos Respublikos siena“ statybos specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtino specialųjį teritorijų planavimo dokumentą dėl 400 kV elektros perdavimo oro linijos statybos. Specialiajame plane yra pažymėtos Servituto ribos ir nurodytas plotas. Specialiuoju planu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams, todėl atsakovas neturėjo pagrindo bei galimybių įgyvendinti pareiškėjos reikalavimą paimti žemę visuomenės poreikiams. Viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko AB „Litgrid“ valia dėl Servituto nustatymo administraciniu aktu buvo išreikšta AB „Litgrid“ 2011 m. vasario 22 d. ir 2011 m. balandžio 19 d. prašymuose atsakovui. Per pareiškėjos Žemės sklypą numatoma tiesti elektros linija yra priskiriama centralizuotiems (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklams, todėl servitutai reikalingi viešajam interesui tenkinti ir jie gali būti nustatomi administraciniu aktu (Žemės įstatymo 23 str. 2 d. 3–5 p.). Tokiais atvejais nereikalingas žemės savininko sutikimas servitutui nustatyti, tačiau įstatymas nustato tarnaujančiojo žemės sklypo savininkui kompensacinio pobūdžio teisines garantijas. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. sausio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A492-367/2012, išaiškino, kad administraciniu aktu servitutai gali būti nustatomi tais atvejais, kai jie reikalingi viešajam interesui, numatytam įstatyme, tenkinti. Jie pagrįsti socialine nuosavybės funkcija ir viešojo intereso viršenybės virš privačios nuosavybės principu, įtvirtintais Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Tokiais atvejais įstatymas nustato tarnaujančio žemės sklypo savininkui kompensacinio pobūdžio teisines garantijas: nuostolių atlyginimą, vienkartines ar periodines išmokas. Be to, tvirtino, jog pareiškėjos Žemės sklypas suformuotas atlikus kadastrinius matavimus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Litgrid“ atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 45-52; 85-89) nurodė, jog su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.
Nurodė, kad atsakovas neprivalėjo vertinti, ar nustatyti Servitutą buvo neišvengiamai būtina, taip pat neturėjo teisės spręsti klausimo dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams, kadangi pareiga administraciniu aktu nustatyti Servitutą jam kilo vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentu – specialiuoju planu. AB „Litgrid“, kaip viešpataujančio daikto savininkas, savo valią dėl žemės servitutų nustatymo išreiškė 2011 m. vasario 18 d. ir 2011 m. balandžio 18 d. atsakovui pateiktais prašymais. Teisės aktai nenumato atsakovo ar viešpataujančiojo daikto savininko pareigos suderinti žemės sklypo planą, kuriame numatyta nustatomas servitutas, su žemės sklypo savininku. Servitutu nustatomi žemės sklypo savininko teisių apribojimai, jų plotas, vieta, lokalizacija, pažymimi žemės sklypo, kuriame įbraižomas servitutas, plane. Pareiškėjai priklausantis Žemės sklypas, kuriame nustatytas Servitutas, yra žemės ūkio paskirties. Priešingai, negu teigia pareiškėja, Įsakymas nepanaikina pareiškėjos galimybės naudotis Žemės sklypu pagal žemės ūkio paskirtį. Pagal teisės aktų reikalavimus elektros perdavimo oro linija bus tiesiama mažiausiai 9–10 m (ties atramomis – 12–15 m) aukštyje virš žemės. Taigi, galimybė naudotis Žemės sklypu faktiškai bus apribota tik ta dalimi, kurią užims atramos. Ar pareiškėjos Žemės sklype bus atramos, paaiškės tik parengus linijos statybos techninį projektą. Pareiškėja nenurodė, kokie Taisyklių 12, 13, 14 ir 15 punktų reikalavimai atsakovo buvo pažeisti. Pažymėjo, jog Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktas ir Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – ir Elektros energetikos įstatymas) 75 straipsnio 3 dalis vienareikšmiškai nustato, kad centralizuotų (bendro naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklų (požeminių ir antžeminių komunikacijų), konkrečiai – elektros energetikos objektų ir įrenginių tiesimui ir aptarnavimui yra nustatomi žemės, o ne statinių servitutai, kaip teigia pareiškėja. Pareiškėja netinkamai aiškina Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 nuostatas, neteisingai nurodydama, kad pagal šio reglamento VIII dalį „Infrastruktūros tinklai“ 10.6 punktą statiniais laikomi elektros tinklai. Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 IV dalis numato statinių rūšis pagal naudojimo paskirtį. Išskiriamos dvi statinių rūšys pagal jų naudojimo paskirtį: pastatai ir inžineriniai statiniai, kurie skirstomi į tris grupes: susisiekimo komunikacijas; inžinerinius tinklus; kitus statinius. Šio reglamento VIII skyriaus „Inžineriniai tinklai“ 10.6 punkte numatytas vienas inžinerinių tinklų pogrupis – elektros tinklai. Reglamento 10.6.1 – 10.6.7 punktuose elektros tinklai skirstomi atsižvelgiant į įtampą (10.6.1 p.): elektros tinklai iki 400 kV įtampos (10.6.2 p.); elektros tinklai iki 110 kV įtampos (10.6.3 p.); elektros tinklai iki 35 kV įtampos (10.6.4 p.); elektros tinklai iki 10 kV įtampos (10.6.5 p.); žemosios įtampos elektros tinklai (10.6.6 p.); transporto (troleibusų, tramvajų) kontaktiniai tinklai (10.6.7 p.); kiti inžineriniai statiniai. Atrama, ant kurios bus kabinami elektros laidai, priešingai nei teigia pareiškėja, jokiuose teisės aktuose nėra priskiriama statiniams. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 4.122 straipsnyje numatytas statinio servitutas gali būti taikomas pastatams, o inžineriniai tinklai nėra pastatai – jie priskiriami inžinerinių statinių (ne pastatų) grupei. Pažymėjo, jog žemės naudojimas servitutų pagrindu suprojektuojamas specialiajame plane ir įtvirtinamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos įsakymais, o techninis projektas rengiamas pagal specialiojo plano sprendinius, atsižvelgiant į servitutais įtvirtintą žemės naudojimo daiktinę teisę.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 4 d. sprendimu (b. l. 153-160) pareiškėjos skundą atmetė.
Nurodė, jog remiantis teisiniu reglamentavimu, įtvirtintu Civiliniame kodekse, Žemės įstatyme, Taisyklėse, Elektros energetikos įstatyme, administraciniu aktu žemės servitutas nustatomas tik tiesiogiai įstatyme numatytais atvejais ir būtent administraciniu aktu žemės servitutai nustatomi tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas) pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius. Teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais yra išreiškiamas servitutų poreikis, servitutą suplanuojant (suformuojant) teritorijų planavimo dokumente. Administraciniu aktu žemės servitutai nustatomi pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius.
Ginčo atveju žemės Servituto nustatymą administraciniu aktu nulėmė Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2011 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 1-211 patvirtintas 400 kV elektros perdavimo oro linijos „Alytaus transformatorių pastotė – Lenkijos Respublikos siena“ statybos Alytaus apskrityje specialusis planas (toliau – ir Specialus planas). Būtent ginčo žemės Servitutas buvo suformuotas Specialiajame plane (projekte), kuriame buvo pažymėta 400 kV elektros perdavimo oro linijos vieta bei šios elektros linijos tiesimui ir aptarnavimui reikalingų servitutų vieta ir dydis, ribos ir plotas, užtikrinantis viešpataujančio daikto tinkamą statybą, naudojimą, eksploataciją, kuo mažiau ribojant tarnaujančiojo žemės sklypo savininko teises naudotis žemės sklypu. Specialaus plano 7.7 punkte buvo numatyta, kad planuojamos 400 kV elektros perdavimo oro linijos tiesimas kitų asmenų žemėje galimas tik sudarius sutartis arba įstatymų nustatyta tvarka nustačius žemės servitutą.
Skundžiamas Įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Specialiuoju planu. Atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo nesivadovauti Specialiojo plano sprendiniais ir nustatyti kitokius nei numatyta Specialiojo plano sprendiniuose atlyginimo ar naudojimosi pareiškėjos Žemės sklypu būdus ir pagrindus. Elektros perdavimo oro linija yra inžinieriniai tinklai su jų įrenginiais ir atskiros elektros perdavimo oro linijos dalys, šiuo atveju pareiškėjos nurodyta atrama negali būti laikoma atskiru statiniu Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalies prasme (Statybos įstatymo 2 str. 10 d., Aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 6. p.). Todėl nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad 400 kV elektros perdavimo oro linijos tiesimui, t. y. inžinieriniam statiniui, turėjo būti nustatytas statinio, o ne žemės servitutas.
Pažymėjo, jog specialus planas – teritorijų planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir tikslus, nustatytos atskiroms veiklos sritims reikalingų teritorijų vystymo, infrastruktūros tvarkymo ir (ar) apsaugos kryptys, priemonės ir reikalavimai (Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 31 p.). Inžinerinės, susisiekimo, rekreacinės, turizmo, socialinės, kultūrinės ir kitos infrastruktūros, taip pat urbanistinės sistemos ar jų dalys yra specialiojo teritorijų planavimo objektai (Teritorijų planavimo įstatymas 13 str. 1d.). Patvirtinto specialaus plano sprendiniai yra privalomi planuojamai veiklai, taip pat nustato privalomus reikalavimus kitiems to paties ar žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentams rengti (Teritorijų planavimo įstatymo 16 str. 2 d.). Todėl nagrinėjamojoje byloje nevertintos pareiškėjos skundo aplinkybės dėl Servituto užimamos padėties pareiškėjos Žemės sklype, Servituto ploto poreikio, elektros perdavimo oro linijos apsaugos zonos pločio, elektros perdavimo oro linijos taršos aplinkai, pavojingumo sveikatai, nes nurodyti Servituto parametrai nustatyti specialiajame plane ir nustatant žemės Servitutą skundžiamu administraciniu aktu pareiškėjos Žemės sklype jie nebuvo keičiami. Ginčijamas žemės Servitutas buvo nustatytas pagal patvirtintą Specialųjį planą. Pareiškėja neginčijo galiojančio Specialaus plano sprendinių teisėtumo. Specialus planas yra galiojantis ir jo sprendiniai yra privalomi tiek atsakovui, tiek pareiškėjai.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad viešpataujančio daikto – 400 kV elektros perdavimo oro linijos „Alytaus transformatorių pastotė – Lenkijos Respublikos siena“ savininkas – AB „Litgrid“ pateikė 2011 m. balandžio 18 d. prašymą Nr. SD-1390 dėl žemės servitutų nustatymo tikslingumo pagal parengtą teritorijų planavimo dokumentą iki teritorijų planavimo dokumento – Specialaus plano patvirtinimo. Atsakovas, išnagrinėjęs AB „Litgrid“ prašymą dėl Servituto tikslingumo, 2011 m. balandžio 27 d. raštu Nr. 4SD-(14.4.7)-2180 patvirtino tikslingumą nustatyti servitutus administraciniu aktu. Todėl nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad žemės Servituto nustatymui nebuvo išreikšta viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko – AB „Litgrid“ valia dėl Servituto reikalingumo. Taip pat nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad žemės sklypo planas, kuris yra skundžiamo Įsakymo dalis, turėjo būti suderintas su tarnaujančio daikto savininku. Teisės aktuose, kurie reglamentuoja ginčo santykius, Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 23 straipsnyje ir Taisyklėse, nėra numatyta, kad žemės sklypo planas, kuriame nustatomas servitutas, būtų suderintas su žemės sklypo savininku.
Pažymėjo, kad pareiškėjai priklausantis Žemės sklypas, kuriame nustatytas žemės Servitutas, yra žemės ūkio paskirties, suformuotas atliekant kadastrinius matavimus. Ginčijamas Įsakymas nepakeitė pareiškėjos Žemės sklypo žemės ūkio paskirties ir neatėmė galimybė naudotis Žemės sklypu pagal žemės ūkio paskirtį. Pareiškėjos kaip žemės savininkės teisių suvaržymas žemės Servitutu kompensuojamas vienkartine kompensacija, nurodyta skundžiamo Įsakymo 1.1.3. punkte, kurios dydžio nagrinėjamojoje byloje pareiškėja neginčijo, o teismas nenustatė kompensacijos dydžio apskaičiavimo neteisėtumo pagrindų.
Teismas byloje nenustatė jokių įrodymų ar pagrįstų duomenų teigti, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Įsakymą, pažeidė Žemės įstatymo 23 straipsnio ir Taisyklių reikalavimus. Skundžiamame atsakovo Įsakyme nurodytas konkretus faktinis ir teisinis Servituto nustatymo pagrindas. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto įstatymo viršenybės principo atsakovas nepažeidė. Atsakovas, nustatęs žemės Servitutą pareiškėjos Žemės sklype, veikė teisės aktų nustatytos kompetencijos ribose ir nustatytos kompetencijos neviršijo.
III.
Pareiškėja (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (b. l. 167-172) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.
Nurodo, kad teismas ginčą išnagrinėjo formaliai. Nesprendė, ar pareiškėjos nuosavybės teisės į Žemės sklypą galėjo būti apribotos Servituto nustatymu, kai šiam tikslui pasiekti yra apribota Žemės sklypo savininkės teisė naudotis puse Žemės sklypo, o tam tikra jo dalis užstatoma statiniu (atrama), ir, kai Elektros energetikos įstatymu yra nustatyta speciali garantija žemės savininkams – jų žemės sklypo su visu jam esančiu turtu išpirkimas, tuo atveju, kai žemės sklypo savininko teisė yra iš esmės apribojama. Atsakovas ir trečiasis asmuo nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjos nuosavybės teisės į Žemės sklypą nebus iš esmės apribotos. Remiantis Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 8 dalimi atsakyti į klausimą, ar servitutas iš esmės neapribos žemės sklypo savininko teisių, turi Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudaryta komisija, tačiau tokia komisija sudaryta nebuvo. Byloje nėra jokių įrodymų dėl Įsakymu nustatyto Servituto teisinių pasekmių. Servitutų nustatymas nėra specialiojo teritorijų planavimo objektas ar uždavinys, todėl rengiant Specialųjį planą turėjo būti vadovaujamasi Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio nuostatomis. Servitutų nustatymas administracine tvarka yra ne Energetikos ministro kompetencija, o speciali Nacionalinės žemės tarnybos funkcija, todėl ši institucija turi įvertinti, ar administracinis žemės servitutas yra vienintelė tinkama, galima ir teisėta priemonė. Specialusis planas yra tik prielaida, o ne pagrindas servitutui nustatyti. Vien tik specialaus plano buvimas neatima iš pareiškėjos teisės ginčyti šio plano pasekmes, todėl pareiškėjai nebūtina ginčyti specialųjį planą, kad apgintų savo teises, kurias pažeidžia šio dokumento sukeltos pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009). Todėl teismas nepagrįstai nevertino pareiškėjos argumentų, susijusių su Servituto dydžiu, apsaugos zonos poreikiu, oro tarša, elektros linijų keliamu pavojumi sveikatai. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad elektros perdavimo linijos atrama negali būti statiniu. Savo nesutikimą grindžia 2006 m. spalio 23 d. Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti nutartimi Nr. T-XX-80-06.
Atsiliepimas
Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 190-193) su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Pakartoja savo atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Litgrid“ atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 195-201) su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymi, jog priimdamas skundžiamą Įsakymą, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo vadovautis Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 8 dalimi, kadangi ši norma taikoma tik po to, kai servitutas yra nustatytas. Pareigą įvertinti, ar nustatytas servitutas iš esmės apriboja naudojimąsi žemės sklypu, įstatymų leidėjas priskyrė ne atsakovui, o Vyriausybės sudarytai komisijai. AB „Litgrid“ nurodo neturinti duomenų, kad Vyriausybė būtų įpareigojusi atsakovą tokią komisiją sudaryti. Pažymi, jog Tarnyba veikė savo kompetencijos ribose. Nurodo, jog Specialusis planas nustato elektros linijos tiesimo sąlygas bei suteikia AB „Litgrid“ teisę nustatytame infrastruktūros koridoriuje tiesti elektros liniją ir prašyti administracinio servituto (Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 31 d., 13 str. 2 d. 2 ir 5 p., 16 str. 2 d.), t. y. servitutų nustatymas specialiajame plane yra viena iš būtinų sąlygų specialiajame plane numatytai planuojamai veiklai. Nurodo, jog esant Žemės įstatymo 23 straipsnyje numatytoms sąlygoms, viešojo administravimo subjektas, šiuo atveju Tarnyba, privalo priimti servitutą nustatantį administracinį aktą, nes jam teisės aktai nesuteikia diskrecijos spręsti dėl servituto nustatymo ar nenustatymo. Pareiškėja turėjo teisę skųsti administracinį aktą, kuriuo buvo patvirtintas Specialusis planas, todėl Specialiojo plano sprendinių teisėtumo ir pagrįstumo klausimas yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas. Tokią AB „Litgrid“ poziciją patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Šis teismas yra pasisakęs, jog tokie klausimai, ar elektros linija būtinai turi būti tiesiama per pareiškėjų žemę, ar nustatomas servitutas proporcingas žemės savininkų daiktinės teisės suvaržymams, turi būti nagrinėjama byloje dėl specialiojo plano teisėtumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-167/2012; 2012 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-367/2012 ).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro teritorijos specialiajame plane numatyto servituto nustatymo administraciniu aktu pareiškėjos nuosavybės teise valdomiems žemės sklypams teisėtumas ir pagrįstumas.
Pareiškėjos ginčijamas žemės servitutas 400 kV elektros perdavimo oro linijos „Alytaus transformatorių pastotė – Lenkijos respublikos siena“ statybai ir aptarnavimui buvo nustatytas administraciniu aktu – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Lazdijų, Druskininkų žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2012 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 4VĮ - (14.4.2.) - 325 „Dėl žemės servituto administraciniu aktu nustatymo Lazdijų rajone“. Šiuo įsakymu buvo nustatytas administracinis žemės servitutas viešpataujančio daikto savininkui – AB „Litgrid“ pareiškėjos asmeninės nuosavybės teise valdomame žemės sklype. Žemės servituto paskirtis buvo numatyta 400 kV elektros perdavimo oro linijos „Alytaus transformatorių pastotė – Lenkijos Respublikos siena“ statybai ir aptarnavimui pagal žemės sklypo planą (b.l. 16-18). Skundžiamas Įsakymas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2011 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 1-211 patvirtintu 400 kV elektros perdavimo oro linijos „Alytaus transformatorių pastotė – Lenkijos Respublikos siena“ statybos specialiuoju planu, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 22 straipsnio 5 dalimi, 23 straipsnio 2 dalies 4 punktu, Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289, 2.4. punktu, Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančio daikto savininkui ar valstybės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu, Nr. 1541 1.81. ir 9.1. punktais, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr.343 VI skyriumi, AB “Litgrid“ 2011 m. balandžio 4 d. prašymu (b. l. 16-17).
Administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, konstatavęs, kad Servituto nustatymas yra numatytas Specialiajame plane, jame numatyti parametrai nustatant Servitutą nebuvo keičiami, jo nustatymui buvo išreikšta viešpataujančio daikto savininko AB „Litgrid“ valia, remiantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktu, Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 2.4 p., administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius servitutai nustatomi privačios žemės sklypams nereikalaujant tos žemės savininkų sutikimo. Teismo sprendime padarytos išvados atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose formuojamą praktiką sprendžiant bylas dėl servitutų nustatymo administraciniais aktais.
CK numato, kad servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas. Iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai (4.124 str. 1 ir 2 d.). Servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejai ir tvarka numatyti Žemės įstatymo 23 straipsnyje. Administraciniu aktu servitutus nustato Nacionalinė žemės tarnyba vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu (23 str. 1 d.). Administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius servitutai nustatomi išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti (23 str. 2 d. 4 p.). Specialusis planas (projektas) pagal Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 31 dalį yra teritorijų planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir tikslus, nustatytos atskiroms veiklos sritims reikalingų teritorijų vystymo, infrastruktūros tvarkymo ir (ar) apsaugos kryptys, priemonės ir reikalavimai. Taigi, pačiu specialiuoju planu servitutai žemės sklypams nėra nustatomi, o tik suprojektuojami.
Nutartyje, priimtoje 2013 m. sausio 22 d. administracinėje byloje Nr. A-525-355/2013, teisėjų kolegija, išaiškinusi teisės aktus, konstatavo, kad servitutas, suteikiantis teisę tiesti Elektros liniją, ja naudotis bei aptarnauti, pagal patvirtintą specialųjį planą, nustatomas administraciniu aktu – Nacionalinės žemės tarnybos vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu ? Vyriausybės nustatyta tvarka. Tokiam administraciniam aktui priimti iki teritorijų planavimo dokumento, šiuo atveju – Specialiojo plano – patvirtinimo, prašymu Nacionalinei žemės tarnybai dėl siūlomo servituto turi būti išreikšta viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia dėl servituto reikalingumo. Tarnaujančiojo(-iųjų) sklypo savininko(-ų) valia, sutikimas dėl servituto nustatymo administraciniu aktu nėra reikalingas, tačiau jam (jiems), šalims susitarus ar teismo sprendimu, atlyginami dėl nustatytų servitutų atsirandantys nuostoliai. Teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl servituto nustatymo administraciniu aktu, plačiau apeliacinio skundo argumentų minėtais aspektais nenagrinėja.
Apeliaciniame skunde pareiškėja akcentuoja, kad nepagrįstai administraciniu buvo nustatytas žemės servitutas, nes jos sklype bus statomas atrama, kuri Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalies prasme yra statinys, todėl turėjo būti sprendžiama arba dėl statinio servituto nustatymo, arba dėl užstatymo teisės sandorio, arba žemės paėmimo visuomenės poreikiams, ar žemės sklypo pirkimo klausimo. Pareiškėja teigia, kad remiantis Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 8 dalimi, jei servitutu iš esmės apribojama savininko teisės, turi būti išperkamas visas žemės sklypas su jame esančiu turtu.
Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte ir Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 3 ir 6 dalyse, kuriose aptariami žemės servitutų nustatymo pagrindai, nurodyta, jog centralizuotų (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklų (požemines ir antžemines komunikacijų) įrenginių tiesimui nustatomi žemės servitutai. Šių servitutų esmė yra ta, kad jie nustatomi žemės sklypams, taip pat ir privatiems, kurie yra tarnaujantys daiktai, suteikiant teisę juose tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti. Viešpataujantys daiktai nagrinėjamu atveju yra inžinerinės infrastruktūros tinklai, kurių sąvoka turi būti aiškinama ne tik pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje pateikiamą apibrėžimą, bet ir atsižvelgiant į Statybos įstatymo 2 straipsnio 10 dalį, Aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 10.6.1 punktą. Elektros perdavimo oro linija yra inžinieriniai tinklai su jų įrenginiais ir atskiros elektros perdavimo oro linijos dalys, šiuo atveju, pareiškėjos nurodyta atrama negali būti laikoma atskiru savarankišku statiniu. Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas servitutas žemei sklypui reiškia, kad šiuo žemės sklypu, kaip tarnaujančiu daiktu, suteikiama teisė naudotis visos inžinerinės infrastruktūros tinklų įrenginių, įskaitant ir atramų, įrengimui, naudojimui ir aptarnavimui. Pareiškėja, teigdama, kad atramos įrengimui turi būti nustatomas servitutas (t. y. teisė) naudotis žemės sklypu atskirai, ydingai interpretuoja tiek inžinerinės infrastruktūros tinklų sąvoką, tiek Žemės įstatymo 23 straipsnyje numatyto žemės servituto sąvoką, tiek CK 4.122 straipsnyje numatytą statinio servituto sąvoką.
Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta teismų praktika dėl teritorijų planavimo dokumentų vertinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-559/2009), dėl ginčų teismingumo nustatymo bylose dėl žalos atlyginimo (Teismingumo kolegijos 2006 m. spalio 23 d. nutartis byloje Nr. T-XX-80-06) nėra reikšminga nagrinėjamoje byloje, nes suformuota bylose, kuriose iš esmės skiriasi nagrinėjami fakto klausimai, jose nėra pateikiama aktualių nagrinėjam ginčų teisės išaiškinimų.
Teisėjų kolegija pareiškėjos argumentų, kad turėjo būti sprendžiama, remiantis Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 8 dalimi, dėl viso žemės sklypo išpirkimo su visu jame esančiu turtu, nes servitutu iš esmės apribojama savininko teisės, nepripažįsta reikšmingais sprendžiant dėl ginčijamo Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo, šios aplinkybės galėtų būti savarankiško ginčo dalykas ir nepatenka į nagrinėjamos bylos ribas. Priimdamas skundžiamą Įsakymą, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo vadovautis Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 8 dalimi, kadangi ši norma taikoma tik po to, kai servitutas yra nustatytas. Pareigą įvertinti, ar nustatytas servitutas iš esmės apriboja naudojimąsi žemės sklypu, įstatymų leidėjas priskyrė ne atsakovui, o Vyriausybės sudarytai komisijai.
Pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas faktines ir teisines aplinkybes, reikšmingas ginčo teisingam sprendimui, teisingai aiškino ir taikė servitutų nustatymą administraciniu aktu reglamentuojančias teisės normas ir teismų praktiką, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjos J. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.