Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jūratė Jakubonienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi privačios kaltintojos A. R. skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 22 d. nutarties privataus kaltinimo byloje, kuria atsisakyta pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal A. R. skundą dėl A. K. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 2 d.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 22 d. nutartimi atsisakyta pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal A. R. skundą, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 1 p.).

Motyvuojamoji dalis

Privačios kaltintojos A. R. skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos BPK 1 str. 1 d. įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Pažymėtina tai, kad BPK numatytos sankcijos ir atsakomybė kaltiems asmenims gali būti taikoma tik tada, kai surenkama pakankamai duomenų, įrodančių, kad nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta ir kad tą veiką padarė baudžiamojo atsakomybėn traukiamas asmuo.

Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėja A. R. prašo A. K. patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 2 d. padarymo. Skunde nurodoma, kad jis apie pareiškėją paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją per visuomenės informavimo priemonę.

Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. nustatyta atsakomybė asmeniui, kuris šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Šmeižimas – tai paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo.

Aukštesnės instancijos teismas sprendžia, kad Kauno apylinkės teismo nutartis atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes yra teisėta ir pagrįsta. Lietuvos Respublikos BK 154 str. apibrėžia šmeižimo, kaip kriminalinio nusikaltimo, požymius. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, kas reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios yra žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo ir tokių pasekmių nori.

Lietuvos Respublikos BPK 412¹ str. 1 d. nustatyta, jog teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės. Viena iš šių aplinkybių – tai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Būtent šiuo pagrindu apylinkės teismas ir atsisakė pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal A. R. skundą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad A. K. veiksmuose nenustatyta nusikaltimo, numatyto BK 154 str. 2 d., požymių.

Lietuvos Respublikos BK 11 str. 1 d. nustatyta, kad nusikaltimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė. Ši BK nuostata reiškia, jog nusikalstama veika ne tik turi formaliai atitikti nusikalstamos veikos sudėtį, įtvirtintą BK straipsnyje, bet ir pavojingumo reikalavimą. Nenustačius veikos pavojingumo, baudžiamoji atsakomybė neturi būti taikoma. Veikos pavojingumas – tai veikos savybė padaryti žalą visuomeniniams žmonių santykiams, fiziniams ar juridiniams asmenims. Kartu tai ir kriterijus, pagal kurį įstatymų leidėjas diferencijuoja deliktus į nusikaltimus, administracinius ir drausminius nusižengimus bei civilinius teisinius santykius. Negali būti laikoma nusikaltimu veika, formaliai atitinkanti Baudžiamojo kodekso straipsnį, bet neturinti visuomenei pavojingo pobūdžio.

Pareiškėja teigia, kad A. K. straipsnyje išsakyti teiginiai niekina ir žemina ne tik ją, bet ir jos sutuoktinį R. A. R., tačiau apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šie teiginiai nelaikytini galinčiais tiek paniekinti ar pažeminti asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, taip pat nelaikytini tiek užgauliai, šiurkščiai pažeidžiantys kito asmens orumą, kad tai užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos, ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Tai dera ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos pačios griežčiausios priemonės – bausmės. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad A. K. straipsnyje panaudoti teiginiai yra tokia informacija, kuri gali paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, todėl pareiškėja, siekdama apginti savo galimai pažeistas teises, turi teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka (CK 2.24 str.).

Nagrinėdamas skundą, aukštesnės instancijos teismas be 2014-07-22 Kauno apylinkės teismo nutartyje nurodyto pagrindo, kuriuo atsisakyta pradėti privataus kaltinimo procesą, nustatė ir kitų skundo trūkumų, dėl kurių jis negalėjo būti priimtas.

Lietuvos Respublikos BPK 412 str. 2 d. nustatyta, kad skunde ar pareiškime turi būti nurodyta: teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas; nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vieta, laikas, padariniai ir kitos esminės aplinkybės; duomenys, kurie patvirtina skunde ar pareiškime išdėstytas aplinkybes; nukentėjusiojo, nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens bei liudytojų vardai, pavardės ir gyvenamoji vieta. Skundas turi būti pasirašytas nukentėjusiojo, o 408 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju pareiškimas – nukentėjusiojo teisėto atstovo.

Teismas, privataus kaltinimo tvarka gavęs pareiškimą/skundą turi patikrinti, ar jame išlaikyti imperatyvūs BPK 412 str. numatyti privataus kaltinimo skundui/pareiškimui keliami reikalavimai. Privataus kaltinimo proceso ypatumas yra tas, kad byla nagrinėjama teisme be ikiteisminio tyrimo, todėl privataus kaltintojo skunde/pareiškime turi būti nuosekliai, aiškiai ir konkrečiai nurodyta veikos, kuria yra kaltinamas baudžiamojon atsakomybėn prašomas patraukti asmuo, padarymo vieta, laikas, padariniai ir kitos esminės aplinkybės; duomenys, kurie patvirtina skunde/pareiškime išdėstytas aplinkybes; nukentėjusiojo, nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens bei liudytojų vardai, pavardės ir gyvenamoji vieta. Baudžiamajame procese (taip pat ir privataus kaltinimo bylose) galioja iš esmės tie patys principai, tarp kurių vienas svarbiausių principų yra rungimosi principas (BPK 7 str.) bei teisė į gynybą (BPK 10 str.). Tai reiškia, kad nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo turi žinoti, kuo jis yra kaltinamas ir turėti galimybę gintis nuo kaltinimų. Privataus kaltinimo skundas/pareiškimas, kai abstrakčiai nurodomos įvykių aplinkybės, nesuformuluojamas konkretus kaltinimas, nenurodomi duomenys, pagrindžiantys skunde/pareiškime išdėstytas aplinkybes, negali būti laikomas BPK 412 str. įtvirtintus reikalavimus atitinkantis procesinis dokumentas. Kaltinimas turi būti suformuotas tinkamai, o pačiame skunde/pareiškime turi būti nurodyti kaltinimus patvirtinantys konkretūs ir aiškūs bylos duomenys. Privačiam kaltintojui, kaip tokio proceso iniciatoriui (kaltintojui), tenka ypatinga pareiga būti aktyviam ir rūpintis savo teisių bei interesų gynyba, pagrindžiant skunde/pareiškime nurodytas aplinkybes bei pateikiant objektyvius neginčytinus duomenis.

Konstatuojama, kad nagrinėjamu atveju privačios kaltintojos A. R. skundas neatitinka BPK 412 str. skundui keliamų reikalavimų – jame nėra suformuluotas konkretus kaltinimas, nenurodomos kaltinimo ribos. Iš pateikto A. R. skundo matyti, jog jis neatitinka keliamų turinio reikalavimų, nėra aiškus, konkretus. Pareiškėja skunde analizuoja A. K. straipsnyje išsakytus teiginius, pateikia savo motyvus, vertinimus, tačiau konkretaus kaltinimo nesuformuluoja. Šiuo atveju, nesant suformuluoto kaltinimo, būtų iš esmės pažeista kaltinamojo teisė į gynybą – teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir turėti galimybę nuo pateiktų kaltinimų gintis. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja A. R. A. K. kaltina ir tuo, kad jo publikuotame straipsnyje nurodyti faktai yra paniekinantys ir pažeminantys jos sutuoktinį R. A. R., tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ji yra įgaliota atstovauti savo sutuoktinį, pareiškėjos skundas R. A. R. nepasirašytas, todėl A. R. skundas taip pat turėjo būti nepriimamas ir grąžinamas kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos BPK 412 str. reikalavimų (BPK 412 str. 3 d.).

Įvertinęs aukščiau aptartų aplinkybių visumą aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti apeliacinio skundo motyvais objektyvaus pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutarė:

atmesti privačios kaltintojos A. R. skundą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 22 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.