Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo V. U. atskirąjį skundą, pareikštą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 11 d. nutarties, kuria patenkintas ieškovų V. Z. ir S. Z. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovai pareiškė teisme ieškinį atsakovams K. J. ir V. U. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir daikto išreikalavimo iš svetimo valdymo. Pastarajam materialiniam subjektiniam reikalavimui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti traktorių CASE IH 1056XL, registruotą atsakovo V. U. vardu.

Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovo atskirasis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

nėra pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, nes ieškovai tikėtinai nepagrindė materialinių subjektinių reikalavimų, pareikštų atsakovui. Atsakovas yra sąžiningas ginčo traktoriaus įgijėjas. Todėl ginčo traktorius gali būti išreikalautas tik įstatymo nustatytais atvejais, kurių taikymo sąlygas privalo pagrįsti, bet nepagrindžia, ieškovai; pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė ekonomiškumo principą. Atsakovas yra ūkininkas, todėl visapusiškas nuosavybės teisės į ginčo traktorių ribojimas sutrikdys jo įprastą ūkinę veiklą ir lems neproporcingų suvaržymų patyrimą.

ieškovai tikėtinai pagrindė materialinius subjektinius reikalavimus, pareikštus atsakovui. Nors skundžiama nutartimi ir nenurodyta, kad preliminariai įvertintas ieškinio reikalavimų tikėtinas pagrįstumas, nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas neatliko tokio vertinimo;skundžiama nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti esamą padėtį. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, siekė ne tik eliminuoti turto perleidimo tretiesiems asmenims galimybę, bet ir užtikrinti ginčo traktoriaus būklės stabilumą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu (atskiruoju) skundu (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas atsakovo atskiruoju skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Šios apeliacijos paskirtis – patikrinti, pagrįstai ar ne pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones. Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalis numato pagrindą laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Pagal šią procesinės teisės normą teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, kaip numato Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalis, yra būtinos dvi sąlygos. Pirma, tikėtinas materialinio subjektinio reikalavimo, kuriam užtikrinti prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrindimas. Antra, būsimo teismo sprendimo neįvykdymo / vykdymo pasunkėjimo rizikos buvimas. Šias sąlygas turi įrodyti asmuo, kuris prašo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepasisakė, egzistuoja ar ne pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga. Teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra pagrindas asmens teisėms suvaržyti. Todėl tokia teismo nutartimi turi būti motyvuotai pasisakyta, kokios aplinkybės patvirtina pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti buvimą. Ieškiniu, be kitų materialinių subjektinių reikalavimų, pareikštas reikalavimas dėl ginčo traktoriaus išreikalavimo iš apelianto valdymo. Šiam materialiniam subjektiniam reikalavimui užtikrinti ir yra pateiktas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Reikalavimas tikėtinai pagrįsti ieškinį, kaip sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, reiškia reikalavimą nurodyti faktines aplinkybes ir pateikti faktinius duomenis, kurių preliminarus įvertinimas sudarytų teismui pakankamą pagrindą manyti, jog ieškinys, bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje nustačius juo nurodomas faktines aplinkybes, bus patenkintas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovai tikėtinai pagrindė savo materialinį subjektinį reikalavimą, pareikštą apeliantui. Jeigu bus nustatytos ieškovų nurodomos faktinės aplinkybės, tai yra paaiškės, jog ginčo traktorius be ieškovų valios (ydinga valia) nustojo būti jų valdomas, bus pagrindas jų reikalavimui dėl ginčo traktoriaus išreikalavimo iš apelianto valdymo patenkinti, nepriklausomai nuo apelianto sąžiningumo aplinkybės (Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, priešingai negu nurodo apeliantas, egzistuoja pirminė sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.

Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė ekonomiškumo principą – taikė jam neproporcingus ribojimus (suvaržymus), kurie nėra tiesiogiai susiję su pareikštu materialiniu subjektiniu reikalavimu ir būsimo teismo sprendimo įvykdymu. Šis apelianto teiginys yra nepagrįstas. Ieškovai, kaip nustatyta, pareiškė apeliantui materialinį subjektinį reikalavimą dėl ginčo traktoriaus išreikalavimo iš jo valdymo. Pagal skundžiamą nutartį yra apribota tik disponavimo ginčo traktoriumi teisė. Toks ribojimas yra įregistruotas Turto arešto aktų registre. Disponavimo ginčo traktoriumi teisės ribojimas užkerta kelią šio daikto dalyvavimui civilinėje apyvartoje. Taip yra užtikrinamas tiek esamos padėties išsaugojimas, tiek ieškovams galimai palankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymas, tai yra įgyvendinami įstatymo numatyti tikslai, kuriems realizuoti yra skirtos laikinosios apsaugos priemonės. Be to, priešingai negu nurodo apeliantas, skundžiama nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos – nuosavybės teisės ribojimo mastas yra tik toks, kokio reikia įstatymo numatytiems tikslams įgyvendinti (ieškovų materialiniam subjektiniam reikalavimui ir kartu būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti).

Pirmosios instancijos teismas, nors ir nepakankamai motyvavo skundžiamą nutartį, pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamai nutarčiai pakeisti ar panaikinti. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paliekama nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Proceso įstatymas numato, jog už atskirąjį skundą dėl nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių mokamas 28 Eur žyminis mokestis (Civilinio proceso kodekso 80 straipsnio 2 dalis). Atskirasis skundas pateiktas elektroninių ryšių priemonėmis. Todėl, reiškiant atskirąjį skundą, turėjo būti sumokėtas 21 Eur žyminis mokestis (Civilinio proceso kodekso 80 straipsnio 7 dalis). Apeliantas nesumokėjo žyminio mokesčio. Todėl, atmetus atskirąjį skundą, valstybei iš apelianto priteisiamas 21 Eur žyminis mokestis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

palikti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 11 d. nutartį nepakeistą.

Priteisti valstybei iš V. U. 21 Eur žyminį mokestį.