Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2006-05-29 · Administracinė byla Nr. A-438-40-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-05-29
Bylos Nr.
A-438-40-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Birutė Janavičiūtė (pirm.), Stasys Gudynas, Romanas Klišauskas (pran.)
Pareiškėjas
V.M., F.P.
Atsakovas
Panevėžio teritorinei muitinei
Trečiasis asmuo
Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 65.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A8 - 40/2006Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 65.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. gegužės 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Stasio Gudyno, Birutės Janavičiūtės (pirmininkė) ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,proceso dalyviams ir jų atstovams nedalyvaujant,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V.M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2004 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V.M. ir F.P. skundą atsakovui Panevėžio teritorinei muitinei, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo išmokėti darbo užmokesčio dalį.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjai V.M. ir F.P. kreipėsi į teismą prašydami pripažinti neteisėtu ir panaikinti atsakovo Panevėžio teritorinės muitinės 2003-10-30 viršininko įsakymą Nr. A4-199, kuriuo, vadovaujantis Vyriausybės 2003-01-17 nutarimo Nr.53 "Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių" (toliau - Taisyklės) 2 punktu, 2003 m. ketvirtam ketvirčiui muitinės pareigūnams buvo nustatytas 0,61 apskaičiuoto darbo užmokesčio indeksavimo koeficientas, įpareigoti Panevėžio teritorinę muitinę išmokėti dėl tokio įsakymo priėmimo 2003 m. ketvirtame ketvirtyje jiems neišmokėtą darbo užmokesčio dalį: V.M. - 4233,54 Lt, F.P. - 2619,16 Lt.

Nurodė, kad atsakovas nebuvo privalomai įpareigotas taikyti darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą jį sumažindamas, tai galėjo daryti tik Muitinės departamentas kaip asignavimų valdytojas. Be to, neaišku kokiais kriterijais buvo vadovaujamasi kas ketvirtį nustatant vis kitokį darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą.

Atsiliepimas

Atsakovas Panevėžio teritorinės muitinė prašė skundų netenkinti. Teigė, kad taikant darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą įstatymai nebuvo pažeisti, atsakovas tai galėjo daryti atsižvelgdamas į gautas darbo užmokesčiui skirtas lėšas.

Tretysis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas prašė skundų netenkinti.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2004 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjų skundus atmetė kaip nepagrįstus.

Nurodė, jog byloje nustatyta, kad Muitinės departamentas 2003 m. negavo pakankamai lėšų darbo užmokesčiui mokėti ir prašė peržiūrint 2003 m. antro pusmečio valstybės biudžetą, padidinti darbo užmokesčio fondą 4093,8 tūkstančiais Lt. Tokių lėšų nebuvo gauta, todėl tiek departamentas, tiek jam pavaldžios teritorinės muitinės vertėsi su faktiškai gautais asignavimais darbo užmokesčiui. Tokia pat padėtis buvo ir Panevėžio teritorinėje muitinėje, kurioje 2003 m. nei vieną ketvirtį darbo užmokesčio koeficientas pareigūnams nesiekė vieneto, o buvo atitinkamai nustatytas muitinės vadovo ketvirčiais 0,85, 0,76 antrame ir trečiame ketvirčiuose bei 0,61 ginčijamu atveju. Ginčas kilęs dėl to, ar galėjo Panevėžio teritorinės muitinės vadovas savo įsakymais nustatyti apskaičiuoto darbo užmokesčio indeksavimo koeficientus, ar tai darydamas laikėsi įstatymų. Pagrindu tokiems įsakymams priimti yra Vyriausybės 2003-01-17 nutarimas Nr. 53 "Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių". Jame numatyta galimybė, bet ne pareiga, keisti darbo užmokesčio indeksavimo koeficientus, tai darant ne dažniau kaip kas ketvirtį, atsižvelgiant į lėšų darbo užmokesčiui poreikio pasikeitimą. Tokiu būdu padaryta išvada, kad atsakovas turėjo teisę, vadovaudamasis įstatymu ir atsižvelgdamas į darbo užmokesčio fonde esančiais lėšas, taikyti pareigūnams darbo užmokesčio indeksavimo koeficientus. Koeficientų keitimo forma - įsakymai, įstatymams taip pat neprieštarauja. Konkrečius indeksus nustato atsakovas, kada lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršija atitinkamiems metams valstybės biudžete darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus. Konstatuota, jog faktas, kad tokių lėšų 2003 m. trūko ne tik Panevėžio teritorinėje muitinėje, bet ir kitose muitinėse bei Muitinės departamente, akivaizdus. Pats Muitinės departamentas 2003 m. pradžiai Panevėžio teritorinei muitinei darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento nenustatė, tačiau dėl to negalima daryti išvadą, kad atsakovui darbo užmokesčiui buvo skirtas pakankamas finansavimas, t. y. koeficientas l, ir tik kaltais atsakovo veiksmais tokio dydžio jis nebuvo išmokamas. Kadangi atsakovas, taikydamas darbo užmokesčio indeksavimo koeficientus, įstatymų nepažeidė, teismas nusprendė, kad pareiškėjų reikalavimai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, taikant skundžiamą koeficientą, atmestini kaip nepagrįsti.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu pareiškėja V.M. prašė panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2004-02-17 sprendimą ir priimti naują sprendimą - Panevėžio teritorinės muitinės viršininko 2003-10-30 įsakymą Nr. A4-199 „Dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento nustatymo" panaikinti, Panevėžio teritorinę muitinę įpareigoti išmokėti jai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už 2003 m. spalio mėnesį - 1364,53 Lt, už lapkričio mėnesį - 1364,53 Lt, už gruodžio mėnesį -1504,48 Lt, viso - 4233,54 Lt.

Teigė, kad teismas rėmėsi tuo, jog Taisyklės numato galimybę keisti darbo užmokesčio indeksavimo koeficientus (toliau koeficientas). Kadangi 2003 m. Panevėžio teritorinei muitinei nebuvo skirta pakankamai lėšų darbo užmokesčiui, daroma išvada, kad Panevėžio teritorinės muitinės vadovas, priimdamas skundžiamą įsakymą, veikė teisėtai ir pagrįstai. Tokia išvada yra nepagrįsta. Taisyklės yra poįstatyminis aktas, detalizuojantis Įstatyme numatytą darbo užmokesčio mokėjimo tvarką. Įstatymo l str. 3 d. numato galimybę, kad darbo užmokesčio poreikis gali viršyti atitinkamiems metams darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus ir nurodo, kad tokiu atveju darbo užmokestis skaičiuojamas pagal Taisykles. Tačiau tame pačiame straipsnyje yra išlyga, kad valstybės tarnautojo pareiginė alga negali būti mažesnė nei buvo iki 2002-06-30. Sprendžiant šį ginčą būtina atsižvelgti ir į Biudžeto įstatymą. Šio įstatymo 2 str. l d. asignavimai apibrėžiami kaip biudžete nustatyta biudžetinių įstaigų ir kitų biudžeto lėšas gaunančių subjektų, atliekančių viešojo administravimo funkcijas išlaidoms ir ilgalaikiam materialiajam ir nematerialiajam turtui bei strateginėms atsargoms (toliau turtui) įsigyti skirta lėšų suma, kurią asignavimų valdytojas turi teisę biudžetiniais metais gauti iš biudžete sukauptų lėšų, pateikęs paraišką Valstybės iždą tvarkančiai institucijai arba savivaldybių administracijai, patvirtintoms programoms finansuoti". Biudžeto įstatymo 4 str. l d. nurodyta, kad valstybės biudžeto asignavimų valdytojai yra biudžetinių įstaigų, nurodytų Seimo patvirtintame valstybės biudžete, vadovai. Panevėžio teritorinė muitinė nesikreipia tiesiogiai į Valstybės iždą tvarkančią instituciją dėl lėšų skyrimo, jos nėra Seimo patvirtintame valstybės biudžeto įstaigų sąraše. Todėl akivaizdu, kad Panevėžio teritorinė muitinė nėra asignavimų valdytoja. Muitinės sistemoje asignavimų valdytoju yra Muitinės departamentas. Asignavimų valdytojui Biudžeto įstatymo 5 st. l d. 3 p. numatyta pareiga nustatyti ir tvirtinti vadovaujamos biudžetinės įstaigos ar pavaldžių įstaigų ir kitų subjektų programas, jų sąmatas, neviršijant šioms programoms patvirtintų bendrųjų asignavimų, tarp jų - išlaidoms, iš jų -darbo užmokesčiui ir turtui įsigyti, sumų. Biudžeto įstatymo 6 str. 2 d. asignavimų valdytojui suteikta teisė biudžetiniais metais vieną kartą per ketvirtį keisti bendrosios asignavimų sumos ketvirtinį paskirstymą programai vykdyti. To paties įstatymo 7 str. 2 d. numatyta, kad už atsiskaitymus su darbuotojais atsako asignavimų valdytojas. Iš sprendimo motyvuojamosios dalies galima daryti išvadą, kad teismas atmesdamas skundą vadovavosi Taisyklių 6 p., kur numatyta, kad atsižvelgiant į lėšų darbo užmokesčiui poreikio pasikeitimą, įstaigoje koeficientas gali būti tikslinamas, bet ne dažniau kaip kartą per ketvirtį. Tačiau iš aukščiau paminėtų Įstatymo, Biudžeto įstatymo bei Taisyklių analizės galima daryti išvadą, kad įstatymo leidėjas vartodamas žodį "įstaiga" kalba ne apie bet kurią biudžetinę įstaigą, o valstybės arba savivaldybės instituciją ar įstaigą - biudžeto asignavimų valdytoją. Panevėžio teritorinės muitinės viršininkui įstatymai nesuteikia teisės nustatinėti apskaičiuoto darbo užmokesčio indeksavimo koeficientus. Todėl jo 2003-10-30 įsakymas dėl 0,61 darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento nustatymo 2003 metų ketvirtam ketvirčiui yra neteisėtas ir naikintinas. Galima būtų sutikti, kad Muitinės departamento kaip institucijos - asignavimų valdytojos, įpareigotos gauti ir paskirstyti lėšas pavaldžioms įstaigoms (tame tarpe ir Panevėžio teritorinei muitinei) vadovas, galėjo nustatyti koeficientą, tačiau tai nebuvo padaryta. Be to tai nėra šio skundo nagrinėjimo dalyku. Neaišku kuo remdamasis teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje konstatuoja, kad 2003 metais lėšų darbo užmokesčiui trūko ne tik Panevėžio teritorinei muitinei, bet ir Muitinės departamentui. Atvirkščiai, yra žinoma, kad 2003 metais muitinės departamento darbuotojams bei kai kurių kitų įstaigų, pavaldžių Muitinės departamentui, darbuotojams nebuvo taikomi jokie darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai ir visus metus buvo mokamas pilnas paskaičiuotas atlyginimas. Tai teismo posėdžio metu patvirtino ir trečiojo suinteresuoto asmens - Muitinės departamento atstovas. Iš p teismo išvadų bei viso sprendimo teksto galima daryti išvadą, kad teismas atmetė skundą tuo pagrindu, jog Panevėžio teritorinė muitinė negavo reikiamų lėšų darbo užmokesčiui, todėl skundžiamas įsakymas yra pateisinamas, nes nebuvo kitos išeities. Darytina išvada, kad sprendimas priimtas vadovaujantis ekonominiais, o ne teisiniais motyvais, o tai pažeidžia Konstitucijos 109 str. bei ABTĮ 7 str. įtvirtintą vieną iš pagrindinių teisingumo principų, kad teismai vadovaujasi tik įstatymais. ABTĮ 3 str. 2 d. nustatyta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Atsiliepimas

Tretysis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutiko.

Nurodė, kad 2002-04-23 Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo l straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu valstybės institucijos ar įstaigos apskaičiuotas lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršys atitinkamiems metams darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, valstybės tarnautojų darbo užmokestis skaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintas valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles. Šią įstatymo nuostatą įgyvendina Taisyklės, pagal kurių l punktą, skaičiuojant darbo užmokestį minėtu atveju, taikomas indeksavimo koeficientas. Kadangi darbo užmokestį Panevėžio teritorinės muitinės tarnautojams moka pati muitinė, sprendimą dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo turi priimti šios muitinės viršininkas. Tai neprieštarauja apeliaciniame skunde paminėtam Biudžeto sandaros įstatymo 7 str. 2 p., pagal kurį biudžeto asignavimų valdytojai ir jiems pavaldžių biudžetinių įstaigų vadovai atsako už atsiskaitymus su darbuotojais. Pagal Biudžetinių įstaigų įstatymo 5 str. darbo apmokėjimo biudžetinėje įstaigoje tvarka turi būti nustatyta tos įstaigos nuostatuose, kuriuos tvirtina steigėjas. Finansų ministro 1998-07-10 įsakymu Nr. 171 patvirtintų Muitinės departamento nuostatų 11.12 punkte nustatyta, kad Muitinės departamento direktorius nustato Muitinės departamento darbuotojams, teritorinių muitinių ir kitų Muitinės kodekso nustatyta tvarka prie Muitinės departamento įsteigtų muitinės įstaigų vadovams tarnybinį atlyginimą. Todėl nustatyti darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą Panevėžio teritorinės muitinės tarnautojams turėjo ne Muitinės departamento direktorius, o Panevėžio teritorinės muitinės viršininkas. Muitinės departamento direktoriaus 2002-06-13 įsakymu Nr. 342 patvirtintų Panevėžio teritorinės muitinės nuostatų 17 punkte nustatyta, kad Panevėžio teritorinės muitinės viršininkas ir vyriausiasis finansininkas yra atsakingi už gautų lėšų naudojimą pagal paskirtį, o pagal 18 punktą Panevėžio teritorinės muitinės lėšos naudojamos tarnautojų ir kitų darbuotojų darbo užmokesčiui bei kitiems šiame punkte nurodytiems tikslams. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2003 m. Muitinės departamentas negavo pakankamai lėšų darbo užmokesčiui mokėti ir prašė peržiūrint 2003 m. antro pusmečio valstybės biudžetą, padidinti darbo užmokesčio fondą 4093,8 tūkstančių litų. Tokių lėšų nebuvo skirta, todėl Panevėžio teritorinėje muitinėje nebuvo galimybės netaikyti darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento. Kaip pagrįstai nurodyta teismo sprendime, Panevėžio teritorinės muitinės viršininkas, taikydamas darbo užmokesčio indeksavimo koeficientus, įstatymų nepažeidė, todėl reikalavimai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, taikant skundžiamą koeficientą, taip pat atmestini.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. birželio 15 d. nutartimi pareiškėjos V. M. skundą atmetė.

Nurodė, kad Panevėžio teritorinė muitinė teismui pateikė pažymą, jog 2003 m. IV ketvirčiui pagal patvirtintą išlaidų sąmatą darbo užmokesčiui buvo numatyta 1307.60 tūkst. Lt, o gauta 1114.4 tūkst. Lt., todėl atsakovas, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo l str. 3 d., turėjo teisinį pagrindą taikyti Taisykles. Pareiškėja ginčija atsakovo teisę taikyti darbo užmokesčio mažinimo koeficientą teritorinės muitinės priimamo vidaus administravimo teisės akto pagrindu. Tokia pareiškėjos pozicija yra nepagrįsta. Remiantis Biudžetinių įstaigų įstatymo 8 str. 1 d. biudžetinių įstaigų asignavimų valdytojai turi teisę naudoti biudžeto lėšas savo vadovaujamai įstaigai išlaikyti ir sąmatose numatytoms priemonėms finansuoti, taip pat paskirstyti jiems skirtas biudžeto lėšas pavaldžioms įstaigoms. Pagal šio įstatymo 5 str. biudžetinių įstaigų nuostatai yra teisinis dokumentas, kuriuo biudžetinė įstaiga vadovaujasi savo veikloje. Finansų ministro 1998-07-10 įsakymu Nr. 171 patvirtintų Muitinės departamento nuostatų 11.12 punkte nustatyta, kad Muitinės departamento direktorius nustato Muitinės departamento darbuotojams, teritorinių muitinių ir kitų Muitinės kodekso nustatyta tvarka prie Muitinės departamento įsteigtų muitinės įstaigų vadovams tarnybinį atlyginimą. Panevėžio teritorinės muitinės nuostatų, patvirtintų Muitinės departamento direktoriaus 2002 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 342, nurodoma, jog Panevėžio teritorinės muitinės viršininkas ir vyriausiasis finansininkas yra atsakingi už buhalterinės apskaitos organizavimą, finansinės atskaitomybės pateikimą laiku, už buhalterinių įrašų teisingumą, teisingą sąmatos sudarymą bei gautų lėšų naudojimą pagal paskirtį (17 p.). Panevėžio teritorinės muitinės lėšos naudojamos tarnautojų ir kitų darbuotojų darbo užmokesčiui, atsiskaitymams už komunalines ir kitas paslaugas, materialinei bazei gerinti ir kitiems sąmatoje numatytiems tikslams (18 p.). Darbo apmokėjimas Panevėžio teritorinėje muitinėje vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymu, Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statutu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais ir kitais teisės aktais (19 p.). Įvertinus paminėtas MD ir Panevėžio teritorinės muitinės nuostatuose įtvirtintas taisykles, daroma išvada, kad MD direktorius priima sprendimus tik dėl teritorinių muitinių vadovų darbo užmokesčio, o darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą Panevėžio teritorinės muitinės tarnautojams nustato šios teritorinės muitinės viršininkas, todėl ginčijamas įsakymas yra pagrįstas bei teisėtas ir jo naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų teisinio pagrindo nėra. Pagal pareiškėjos minimą Biudžeto sandaros įstatymą (5 straipsnis) valstybės biudžeto ir asignavimų valdytojai privalo naudoti skirtus biudžeto asignavimus pagal nustatytą paskirtį savo vadovaujamos institucijos programoms vykdyti, paskirstyti jiems skirtas biudžeto lėšas pavaldžioms institucijoms jų veiklai bei programoms vykdyti ir uždaviniams įgyvendinti. Pagal šio įstatymo 7 straipsnį valstybės biudžeto asignavimų valdytojams įstatymų nustatyta tvarka tenka atsakomybė už savo vadovaujamų ir pavaldžių institucijų atsiskaitymus su darbuotojais. Tačiau šios teisės normos nenustato asignavimų valdytojo pareigos tik jo vadovo sprendimais spręsti darbo užmokesčio mokėjimo pavaldžių institucijų tarnautojams klausimus, todėl pareiškėjos pateikiamas Biudžeto sandaros įstatymo aiškinimas yra neteisingas.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjos V.M. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A7 - 534 / 2004 remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 153 str. 2 d. 11 ir 12 p.

Šalies argumentai

Pareiškėja nurodė, kad valstybės tarnautojams priklausančio darbo užmokesčio sumažinimą dėl valstybės biudžete patvirtintų asignavimų stygiaus įteisinusi Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 str. 3 d. norma bei šios normos realizavimą nustačiusios Taisyklės Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu pripažintos antikonstitucinėmis. Ši aplinkybė yra pagrindas atnaujinti procesą pagal jos skundą. Taip pat nurodė, kad tiek pirmos instancijos teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, jog Panevėžio teritorinės muitinės viršininkas teisėtai nustatė darbo užmokesčio indeksavimo koeficientus Panevėžio teritorinės muitinės pareigūnams. Faktiškai tuo pripažindamas, kad darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai gali būti nustatomi skirtingi atskirose muitinės įstaigose. 2005 m. sausio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-46-05 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatuoja, kad „LR Muitinė pagal galiojusio LR Muitinės kodekso ir 2004 m. balandžio 27 d. Muitinės įstatymo nuostatas yra traktuojama kaip vieninga valstybės institucija, muitinės įstaigų visuma. Nagrinėjamo ginčo požiūriu pažymėtina, kad valstybės biudžete visoms muitinės įstaigoms asignavimai nustatomi kaip vienai muitinės institucijai, o šių asignavimų valdytojo funkcijas atlieka Muitinės departamentas. Taigi, paskirstant biudžeto asignavimus muitinės įstaigoms nagrinėjamu atveju - kai šių lėšų nepakako nustatytam valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui Muitinės departamentas turėjo asignavimus paskirstyti nepažeisdamas pirmiau nurodytos LR Vyriausybės 2003-01-17 nutarimo Nr.53 taisyklės, kad visiems muitinės institucijoje (muitinės įstaigų sistemoje) dirbantiems valstybės tarnautojams darbo užmokestis būtų mažinamas vienodai lygiai - taikant vienodą indeksavimo koeficientą". Tokia išvada prieštarauja motyvams, kuriais buvo atmestas jos skundas. Todėl, siekiant užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą, yra pagrindas atnaujinti procesą pagal jos skundą ir priimti naują sprendimą. Be to, ABTĮ 10 str. įtvirtinta teismų pareiga padėti proceso dalyviams įgyvendinti procesines jų teises, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių. Nagrinėjant skundą tiek pirmos instancijos teisme, tiek Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme nebuvo pasiūlyta prašyti kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 str. 3 d. normos bei šios normos realizavimą nustačiusių Taisyklių prieštaravimo Konstitucijai. ABTĮ 4 str. numato teismų pareigą kreiptis į Konstitucinį teismą, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai. Tai nebuvo padaryta, nors jos skundo nagrinėjimo metu Konstituciniame Teisme jau buvo priimti nagrinėjimui administracinių teismų prašymai dėl aukščiau paminėtų teisės normų prieštaravimo Konstitucijai.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. balandžio 7 d. nutartimi atnaujino procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjos V.M. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A(7)-534/2004 pagal pareiškėjų V.M. ir F.P. skundą atsakovui Panevėžio teritorinei muitinei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Muitinės departamentui dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo išmokėti dalį darbo užmokesčio bei bylą perdavė iš naujo nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėja prašymą atnaujinti procesą grindžia dviem pagrindais: ABTĮ 153 str. 2 d. 11 punktu - kai panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą, bei ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p. - kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Kolegija nevertino pareiškėjos argumentų dėl ABTĮ 153 str. 2 d. 12 punkto, nes yra praleistas terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu paduoti. Vadovaujantis ABTĮ 156 str. 1 d., prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Teismo priimto sprendimo neatitikimo jau suformuotai administracinių teismų praktikai paaiškėjimo momentas sietinas su šio sprendimo įsiteisėjimo momentu. Taigi, nagrinėjamu atveju ABTĮ 156 str. 1 d. numatyto termino eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėja sužinojo arba turėjo sužinoti apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. birželio 15 d. nutartį, kuri, vadovaujantis ABTĮ 145 str., įsiteisėjo jos priėmimo dieną. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja V.M. 2004-06-15 bylos nagrinėjime Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme dalyvavo, tą pačią dieną priimta nutartis jai buvo paskelbta, tad ši diena ir laikytina termino prašymui dėl proceso atnaujinimo padavimo eigos pradžia. Prašymas dėl proceso atnaujinimo teisme gautas 2005 m. vasario 25 d. (išsiųstas paštu 2005-02-24), tai yra praleidus ABTĮ 156 str. 1 dalyje numatytą trijų mėnesių prašymo atnaujinti procesą pateikimo terminą.

Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad terminas paduoti prašymui dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 str. 2 d. 11 punkto pagrindu nepraleistas. Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo grindžiamas prašymas, oficialiai paskelbtas 2004 m. gruodžio 18 d., o prašymas atnaujinti procesą gautas 2005 m. vasario 25 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas, išspręsdamas bylą, rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal kurią tuo atveju, jeigu valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos apskaičiuotas pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršys atitinkamiems metams Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, valstybės tarnautojų darbo užmokestis skaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintas valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles, tačiau valstybės tarnautojo pareiginė alga neturi būti mažesnė už jo pareiginę algą, gautą iki 2002 m. birželio 30 d., bei rėmėsi Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 ir juo patvirtintomis Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklėmis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad paminėtos nuostatos bei teisės aktai Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Todėl tokio Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimas yra pagrindas atnaujinti procesą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 11 punktą. Remiantis išdėstytais argumentais bei vadovaujantis ABTĮ 153 str. 2 d. 11 p. procesas šioje administracinėje byloje buvo atnaujintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija:

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas.

Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse.

Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų.

Pažymėtina, kad Darbo kodekso 297 straipsnio l dalis, kuri nustato sutrumpintą (l mėnesio) ieškinio senaties terminą ginčams dėl darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo, šios kategorijos bylose yra netaikytina, nes valstybės tarnautojo tarnyba dėl savo specifikos -nebuvimas darbo sutarties ir dvišalio susitarimo dėl darbo apmokėjimo sąlygų - nepatenka į

Darbo kodekso 120 straipsnio 3 dalies reguliavimo sferą.

Taigi, valstybės tarnautojo reikalavimui dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas trejų metų senaties terminas.

Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų sprendimai administracinėse bylose Nr. A12-219/2004; A1-638/2005).

Byloje nustatyta, kad teisės aktai - Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo l straipsnio 3 dalis (2002 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1243 redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimo 53 l ir 2 punktai bei šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės, kuriais remdamasis atsakovas valstybės tarnautojams mokėjo tik dalį jiems priklausančio darbo užmokesčio Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13d. nutarimu buvo pripažinti antikonstituciniais.

Tokiu būdu, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą valstybės tarnautojui visa apimtimi.

Byloje reikalavimas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo pateiktas nepraleidus senaties terminų, o tai, kaip minėta, yra ta sąlyga, kuri įgalina ginčijamus atsakovo sprendimus dėl ne viso darbo užmokesčio išmokėjimo laikyti neįvykdytais Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Apibendrinant kas pasakyta, darytina išvada, kad reikalavimas dėl neišmokėtosios darbo užmokesčio dalies priteisimo yra pagrįstas.

Dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, tenkinant pareiškėjos skundąpareiškėjo prašymas ir jai iš atsakovo priteisiant 4233,545560,13 litų 4285,68darbo užmokestį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio l dalies 3 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. birželio 15 d. nutartį.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2004 m. vasario 17 d.balandžio 28 d. sprendimą pakeisti: panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjos V.M. skundas ir pareiškėjai priteisti iš Panevėžio teritorinės muitinės 4233,545560,13 Lt (penkispenkisketuris tūkstančius du šimtus trisdešimt tris lt šešiasdešimt litų trylikapenkiasdešimt keturis ct) darbo užmokesčio.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gudynas Birutė JanavičiūtėRomanas Klišauskas