Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Neringos Venckienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-345-658/2007 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui UAB „Kauno diena“, trečiajam asmeniui, nepareiškusiam savarankiškų reikalavimų, L. J. dėl garbės ir orumo gynimo bei moralinės žalos atlyginimo.

Ieškovas prašė: 1. pripažinti, kad atsakovas UAB "Kauno diena" 1997 04 28 straipsnyje „Garbės ieškiniu galima ir nusikaltimą pridengti" paskleidė ieškininiame pareiškime išvardintas konkrečias tikrovės neatitinkančias, ieškovo garbę ir orumą žeminančias žinias; 2. pripažinti, kad 1997 04 28 nurodytame straipsnyje atsakovo UAB „Kauno diena" paskleistos konkrečios ieškininiame pareiškime nurodytos žinios be ieškovo leidimo pažeidė ieškovo privataus gyvenimo neliečiamumą; 3. įpareigoti atsakovą UAB „Kauno diena" per 20 dienų po teismo sprendimo įsigaliojimo paskelbti dienraštyje „Kauno diena" sekantį paneigimo tekstą: „1998 04 28 dienraštyje „Kauno diena" buvo paskelbtas korespondento L. J. straipsnis „Garbės ieškiniu galima ir nusikaltimą pridengti", kuriame buvo paskleistos apie A. B., gyvenantį Parko 3-47, Jonava, tikrovės neatitinkančios, garbę ir orumą žeminančios, privataus gyvenimo neliečiamumą pažeidžiančios žinios. Teismo sprendimo įpareigota UAB „Kauno diena" atsiprašo A. B. už jo nekaltumo prezumpcijos pažeidimą baudžiamoje byloje Nr. 1-105/2005 arba Nr. 24-1-306-97 po 1998 04 28 straipsnio paskelbimo"; 4. priteisti ieškovui iš atsakovo UAB „Kauno diena" 10000 litų patirtos moralinės žalos atlyginimą už patirtus dvasinius išgyvenimus dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo, gero vardo visuomenėje ir šeimoje praradimo, trukdymo ir sudarymo nepatogumus realizuoti savo teises į gynybą baudžiamoje byloje Nr. 1-105/2005, reputacijos pablogėjimą ir neigiamą įtaką ieškovo kaip teisininko profesinei veiklai ir kvalifikacijai, kurstymą ir skatinimą ateityje susidoroti su ieškovu politiškai ir teisiškai teismo proceso metu apkaltinamuoju nuosprendžiu bei privataus gyvenimo neliečiamumo pažeidimą; 5. priteisti teismo išlaidas (b.l. 80-82, T. 1). Ieškovas savo ieškinyje nurodė, kad atsakovas paskleidė apie jį sekančias, tikrovės neatitinkančias, garbę ir orumą žeminančias žinias: 1. straipsnio pavadinime „Garbės ieškiniu galima ir nusikaltimą pridengti", 2. sakinyje „Kol pati nukentėjusioji/tokia ji pripažinta A. B. naujai iškeltoje byloje/, kurios vardu A. B. norėjo „už garbę ir orumą" iš redakcijos prisiteisti 5000, nepabėgo iš jo nelaisvės/buvo laikoma po „devyniais užraktais" ir neatsiėmė iš teismo pareiškimo", 3. sakinyje „Mes nujautėme, kad „ieškovė", kuriai atstovauja A. B. /dabar tapusi nuo jo nukentėjusia/ tikrai nieko nežino apie ieškinį redakcijai ir kad „atstovas" jai sprendžia kur kas pavojingesnes pinkles", 4. sakinyje „Kai pabandėme patys susirasti ieškovę pas A. B. tėvus, niekas mūsų ten neįsileido, o „atstovas" A. B. dar ir skundą parašė: "komunistų išperos" terorizuoja nekaltus žmones", 5. sakinyje „Ir be jokios abejonės, teisme būtų atsiradusios dar kelios bylos dėl „garbės ir orumo". Dabar jau A. B., bet „ieškovės" vardu - jis pats kažkodėl dėl savo garbės kovoti neišdrįso", 6. sakinyje

„..."ieškovę", kurios vardu jis buvo pareiškęs ieškinį, "atstovas" jau buvo bebaigiąs „suvalgyti", 7. sakinyje „Išgavęs iš jos generalinį įgaliojimą, "sutvarkė" jos /užrašė savo tėvui/ butą Demokratų gatvėje, pasisavino tėvų /"ieškovės"/ butą Tvirtovės alėjoje, išparceliavo abiejų butų baldus, brangias žinomų dailininkų paveikslų kolekcijas.", 8. sakinyje „Bandė A. B. pasisavinti ir savo „globotinės" kompensaciją už sugrąžintą ir valstybės išpirktą žemę/beveik 14 tūkstančių litų/, apie kurią laimingoji savininkė net nežinojo...", 9. sakinyje „Įsižeidęs A. B. jau buvo pradėjęs rašyti skundus apie „korumpuotą ir komunistinę" Prienų žemėtvarkos tarnybą, 10. sakinyje „Keisčiausia, kad viso šio didelio turto A. B. pasirodė per maža: jis dar sugalvojo prisiteisti 5000 Lt iš redakcijos už svetimą „garbę ir orumą", 11. sakinyje „Ir dar vienas „garbėtroškai" būdingas bruožas. Taip „garbingai ir dorai" ilgą laiką gynęs savo globotinės garbę teismuose po to, kai ji pabėgo iš jo „priežiūros", ėmėsi visai kitokios „pagalbos". Pavyzdžiui, remdamasis generaliniu įgaliojimu, A. B. savo „globotinės" vardu sudaro sutartį, kad toji skolinasi 6000 dolerių iš ... „atstovo" tėvo V. B.. Tokia pačia sutartimi Aurelijus savo „globotinės" vardu „pasiskolino" 3000 dolerių iš savo tetos B. A.. Suprantama, iš kur įkalinta, nors ir ne „Kaukazo belaisvė", nebedisponuodama savo turtu, sugrąžins tokius pinigus. Nors šios sutartys surašytos ankstesnių metų data, tačiau popierius dar kaip „ledas" ir rašalas ne visai išdžiuvęs. O kam to prireikė, turbūt supras ir ne teisininkas..", 12. sakinyje „Apie tai, kaip A. B. sugebėjo įsidarbinti valstybės saugumo tarnyboje, prieš tai išnešęs iš Žiegždrių RPL, kur jis gydėsi, visą ligos istoriją, reikėtų parašyti dar vieną didelę istorija. Jo „asmeniniuose archyvuose" tardytojai kratos metu surado ir šios ligoninės vyr. gydytojos ir jos pavaduotojos rašytas pažymas saugumo departamento Kauno skyriaus viršininkui... Dėl to specialios komisijos buvo pripažintas tinkamu darbui saugumo ir vidaus reikalų organuose", 13. sakinyje „O pradėjęs dirbti iškart kibo ... į savo asmeninius reikalus. Pavyzdžiui, savo viršininkui parašė tarnybinį raportą, kad šis išreikalautų iš teismų civilines bylas, kurios neva jam reikalingos prokuroro J. B. „nusikalstamos veikos tyrimui". Tačiau visose šiose bylose apie minėtąjį prokurorą nėra jokių kompromituojančių žinių, bet visose A. B. yra kažkam „atstovavęs". „Valstybės saugumo užtikrinimo tikslais" A. B. „tardymui į rūsį" bandė nusitempti ir vieną KTU docentą, kuris ... vienoje A. B. „atstovaujamoje" civilinėje byloje išdrįso liudyti ne jo naudai", 14. sakinyje „Kur jis laiko policijos darbuotojo pažymėjimą/išduodamą saugumiečio „priedangai"/, kol kas dar niekas neišsiaiškino...", 15. sakinyje „Man teko skaityti A. B. ranka rašytą /iš kameros/ laiškelį dabartinei žmonai: Netikėk niekuo, nes čia vyksta politinis susidorojimas. Būtinai viską kuo greičiau papasakok Edmundui/iš ano garbingo laikraščio/.", 16. sakinyje „Dabartiniuose jo skunduose visą laiką pabrėžiama, jog su juo, buvusiu saugumo darbuotoju ir atsidavusiu Lietuvai, bando susidoroti „užsimaskavę" buvę komunistai.", 17. sakinyje „Tačiau „skundomanija" jis serga jau seniai..", 18. sakinyje „Tarp daugybės jo skundų yra ir toks: Žaloba Prezidiumu Verchovnovo Sovietą SSR ...v čestj 70-letija Velikoj Oktiabrskoj revoliuciji". Sprendžiant jau vien iš pavadinimo, tais laikais A. B. skriaudė Lietuvos „buržuaziniai nacionalistai", ir tikram tarybiniam patriotui beliko teisybės ieškoti tik Kremliuje. Šiandien jį nori sudoroti komunistų „išperos", 19. sakinyje „Gali atsitikti, kad jį išteisins, gal ir nepakaltinamu pripažins/tardytojai ekspertizę vis dėlto žada skirti/..", 20. sakinyje „Neatmetu galimybės, kad kurioje nors byloje už kablelį ar brūkšnelį jis prisiteis iš redakcijos gal būt ir visą dešimt tūkstančių, - sumokėsiu jam iš savo kišenės", 21. sakinyje „Ką reiškia tokia suma prieš tą turtą, kurį pavyko išsaugoti jo „globotinei": du butus, baldus, paveikslų kolekcijas, kompensaciją už žemę... O gal ir kai ką brangesnio neįkainojamo.", 22. sakinyje „O A. B. turtas reikalingas jau šiandien, vadinasi ir testamente reikalinga „korekcija". Taip pat ieškovas nurodė, kad išspausdintu straipsniu atsakovas pažeidė ir jo privataus gyvenimo neliečiamumą, paskleisdamas sekančias žinias: 1. sakinyje „Apie tai, kaip A. B. sugebėjo įsidarbinti valstybės saugumo tarnyboje, prieš tai išnešęs iš Žiegždrių RPL, kur jis gydėsi, visą ligos istoriją, reikėtų parašyti dar vieną didelę istoriją. Jo „asmeniniuose archyvuose" tardytojai kratos metu surado ir šios ligoninės vyr. gydytojos ir jos pavaduotojos rašytas pažymas saugumo departamento Kauno skyriaus viršininkui. Dėl to specialios komisijos buvo pripažintas „tinkamu darbui saugumo ir vidaus reikalų organuose", 2. sakinyje „Tačiau „skundomanija" jis serga jau seniai", 3. sakinyje „Gali atsitikti, kad jį išteisins, gal ir nepakaltinamu pripažins /tardytojai ekspertizę vis dėlto žada skirti/.

Ieškovas nurodė, kad šiuo straipsniu jis ir jo šeimos nariai buvo apjuodinti prieš visuomenę, dėl ko kaimynai pradėjo vengti su juo bendrauti; taip pat straipsnyje jis vaizduojamas kaip nusikaltėlis, apribojantis laisvę L. K. ir net norintis ją nužudyti,

klastojantis dokumentus. Taip pat šio straipsnio pasėkoje buvo sufabrikuota baudžiamoji byla,

kurioje jis buvo nepagrįstai nuteistas bei pažeistas ieškovo privatus gyvenimas, nes straipsnyje jis

vaizduojamas kaip ligonis, nors psichiatrinėje ligoninėje niekada nesigydė, o net ir jeigu būtų gydęsis - tai sudarytų medicininę paslaptį ir joks žurnalistas to negalėtų paviešinti. Dėl tokių neteisėtų veiksmų jis patyrė didžiulę žalą, kurią atsakovas jam privalo atlyginti, todėl

atsižvelgdamas į tuomet galiojusius įstatymus bei paties žurnalisto straipsnyje išdėstytą

pasižadėjimą jam sumokėti žalą, ir prašo priteisti 10000 Lt (b.l. 15-22, T. 4).

Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimu (b.l.67-80, T. 4) ieškinį patenkino iš dalies. Pripažino, kad atsakovo - UAB „Kauno diena" (į.k. 133348410, buv. Vytauto pr. 27, Kaunas a.s. (duomenys neskelbtini) AB banke „Hansabankas" b.k. 73000) 1997 m. balandžio 28 d. dienraščio „Kauno diena" numeryje Nr. 97 (15124) straipsnyje „3. Garbės ieškiniu galima ir nusikaltimą pridengti" paskelbti teiginiai: „Kai pabandėme patys susirasti ieškovę pas A. B. tėvus, niekas mūsų ten neįsileido, o „atstovas" A. B. dar ir skundą parašė: „komunistų išperos terorizuoja nekaltus žmones"; „Įsižeidęs A. B. jau buvo pradėjęs rašyti skundus apie „korumpuotą ir komunistinę" Prienų žemėtvarkos tarnybą"; „ Valstybės saugumo užtikrinimo tikslais A. B. „tardymui į rūsį" bandė nusitempti ir vieną KTU docentą, kuris vienoje A. B. atstovaujamoje civilinėje byloje išdrįso liudyti ne jo naudai"; „Man teko skaityti A. B. ranka rašytą iš kameros laiškelį dabartinei žmonai: Netikėk niekuo, nes čia vyksta politinis susidorojimas. Būtinai viską kuo greičiau papasakok Edmundui (iš ano garbingo laikraščio)"; „Tarp daugybės jo skundų yra ir toks: Žaloba Prezidiumu Verchovnogo Sovietą SSR v čestj 70-letija Velikoj Oktiabrskoj revoliucii". Sprendžiant jau vien iš pavadinimo, tais laikais A. B. skriaudė „buržuaziniai nacionalistai", ir tikram tarybiniam patriotui beliko teisybės ieškoti tik Kremliuje. Šiandien jį nori sudoroti „komunistų išperos" neatitinka tikrovės ir žemina ieškovo - A. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. Parko g. 3-47, Jonava) garbę ir orumą. Įpareigojo atsakovą - UAB „Kauno diena" (į.k. 133348410, buv. Vytauto pr. 27, Kaunas a.s. (duomenys neskelbtini) AB banke „Hansabankas" b.k. 73000) per 20 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos toje pačioje vietoje tolygaus dydžio bei tokia pat forma kaip paskelbtas straipsnis „3. Garbės ieškiniu galima ir nusikaltimą pridengti" paskelbti tokio turinio paneigimą: „Dienraščio „Kauno diena" redakcija, vykdydama teismo sprendimą, informuoja, kad 1997 m. balandžio 28 d. dienraščio „Kauno diena" numeryje Nr. 97 (15124) straipsnyje „3. Garbės ieškiniu galima ir nusikaltimą pridengti" paskelbti teiginiai „Kai pabandėme patys susirasti ieškovę pas A. B. tėvus, niekas mūsų ten neįsileido, o „atstovas" A. B. dar ir skundą parašė: „komunistų išperos terorizuoja nekaltus žmones"; „Įsižeidęs A. B. jau buvo pradėjęs rašyti skundus apie „korumpuotą ir komunistinę" Prienų žemėtvarkos tarnybą"; „Valstybės saugumo užtikrinimo tikslais A. B. „tardymui į rūsį" bandė nusitempti ir vieną KTU docentą, kuris vienoje A. B. atstovaujamoje civilinėje byloje išdrįso liudyti ne jo naudai"; „Man teko skaityti A. B. ranka rašytą iš kameros laiškelį dabartinei žmonai: Netikėk niekuo, nes čia vyksta politinis susidorojimas. Būtinai viską kuo greičiau papasakok Edmundui (iš ano garbingo laikraščio)"; ,, Tarp daugybės jo skundų yra ir toks: Žaloba Prezidiumu Verchovnogo Sovietą SSR v čestj 70-letija Velikoj Oktiabrskoj revoliucii". Sprendžiant jau vien iš pavadinimo, tais laikais A. B. skriaudė „buržuaziniai nacionalistai", ir tikram tarybiniam patriotui beliko teisybės ieškoti tik Kremliuje. Šiandien jį nori sudoroti „komunistų išperos" neatitinka tikrovės". Priteisė ieškovui A. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. Parko g. 3-47, Jonava) iš atsakovo UAB „Kauno diena" (į.k. 133348410, buv. Vytauto pr. 27, Kaunas a.s. (duomenys neskelbtini) AB banke „Hansabankas" b.k. 73000) 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) moralinei žalai atlyginti ir 34 Lt (trisdešimt keturis litus) teismo išlaidų. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.

Apeliaciniu skundu (b.l.86-87, T. 4) ieškovas A. B. prašo panaikinti 2007-11-13 Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-345-658/2007 ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Skunde nurodoma, jog sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes yra absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, pažeidus ir netinkamai pritaikius procesines teisės normas. Pažeistas CPK 329 str. 2 d. 7 p., nes pirmos instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir bylos negalima išskirti šio kodekso 327 str. 2 dalyje nustatyta tvarka. Sprendime neišnagrinėtas reikalavimas pripažinti, kad atsakovas ir tretysis asmuo 12 sakinyje paskleidė tikrovės neatitinkančias, garbę ir orumą žeminančias žinias. Tai padaryta tyčia ir sąmoningai, kad nepaaiškėtų korupcija ir būtų dengiami buvę KGB informatoriai su medikų chalatais nuo atsakomybės, nes priešingu atveju būtų tuo pačiu paneigtas ir apelianto „gydymosi Žiegždrių RPL“ faktas bei įrodyta suklastotos korupciniu pagrindu „stacionarinio ligonio kortelės ir kitų dokumentų“ faktai kaip neva kompromituojanti apeliantą medžiaga, kurią nesėkmingai bando panaudoti prieš jį infiltruota KGB agentūra teismuose, prokuratūrose, STT, saugume ir kt., kai neturi jokios jį kompromituojančios medžiagos ir duomenų. Paskleistos tikrovės neatitinkančios ir jo garbę ir orumą žeminančios 12 sakinyje žinios esmė yra ta, kad neva apeliantas sugebėjo įsidarbinti valstybės saugume ir vidaus reikalų organuose prieš įsidarbinimą išnešęs iš Žiegždrių RPL, kur neva gydėsi, visą ligos istoriją, t.y. sukčiavimo ir kitų neteisėtų veiksmų pagrindu „išnešė jį kompromituojančią ligos istoriją iš Žiegždrių RPL“ ir dėl to sugebėjo įsidarbinti saugumo ir vidaus reikalų tarnybose ir dėl to buvo pripažintas tinkamu dirbti saugume ir vidaus reikalų organuose, apie ką atsakovas ir tretysis asmuo ruošėsi „rašyti dar vieną didelę istoriją“, bet neparašė, kadangi paskleidė tikrovės neatitinkančias, garbę ir orumą žeminančias žinias. Atsakovas ir tretysis asmuo neįrodė, kad iki 1991-10-25 įsidarbinimo vidaus reikalų organuose ar iki 1993-04-06 įsidarbinimo saugumo organuose, prieš tai, t.y. prieš įsidarbinimą „išnešė kompromituojančią neva jį ligos istoriją“ ir dėl to buvo pripažintas tinkamu darbui saugume ir vidaus reikalų tarnybose, kadangi suklastota korupciniu pagrindu „ligos istorija“ teisėtai saugumo buvo išreikalauta tik 1993-09-10 iš Žiegždrių RPL, nes nebuvo ir negalėjo būti išnešta. Todėl atsakovas ir tretysis asmuo neįrodė ir negalėjo įrodyti, kad iki 1991-10-25 ar iki 1993-04-06 „išnešė iš ligoninės neva kompromituojančią ligos istoriją ir dėl to komisijos buvo pripažintas tinkamu darbui saugumo ir vidaus reikalų tarnybose“ ir grąžino tokią istoriją atgal, kad 1993-09-10 šią „istoriją galėtų teisėtai išreikalauti saugumo tarnyba“. Be to, sprendime buvo pažeistas CPK 185, 270 str., nes nenurodyti argumentai, dėl kurių buvo sprendime atmesti jo pateikti į teismo posėdį susipažinti rašytiniai įrodymai: dvi darbo knygelės, 1988-03-21 derinimo valdybos raštas Nr. 147, 1983-07-29 vietinės pramonės ir komunalinių buitinių įmonių darbininkų profesinės sąjungos respublikinio komiteto raštas Nr.8-582, kurie patvirtino saugumo tarnybinio patikrinimo išvadas ir įrodė, kad niekada nesigydė ir negalėjo nei gydytis, nei gulėti stacionare ligoninėje 1983 m. birželio mėnesį, kadangi tuo metu dirbo ir negalėjo tuo pačiu metu ir „gydytis“ ir dirbti darbą bei būti kitose nei ligoninėje vietose. Taip pat sprendime neišnagrinėtas reikalavimas pripažinti, kad straipsniu ir paskleistomis tikrovės neatitinkančiomis, jo garbę ir orumą žeminančiomis žiniomis buvo pažeista jo nekaltumo prezumpcija baudžiamoje byloje Nr.I-105/2005, kadangi buvo pažeistas ir netinkamai taikomas CPK 182 str. Pagal CPK 182 str. nereikia įrodinėti aplinkybių dėl asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Sprendime nustatoma, kad neva įsiteisėjusia apeliacinės instancijos teismo nutartimi yra konstatuota, kad dėl visuomenės informavimo priemonėse paskelbtos informacijos nebuvo pažeistos jokios ieškovo asmeninės teisės bei nekaltumo prezumpcija, tačiau nei nuosprendyje, nei nutartyje nebuvo ir negalėjo būti nagrinėjami ir įvertinti šioje civilinėje byloje nustatinėjami faktai ir jų įtaka nekaltumo prezumpcijai baudžiamoje byloje Nr. I-105/2005, kas turėjo būti išnagrinėta tik šioje civilinėje byloje. Be to, baudžiamoje byloje nebuvo ir negalėjo būti nagrinėjami ir įvertinti atsakovo ir trečiojo asmens nusikalstamų veiksmų pasekmės dėl jo teisių nepažeidimo ir nekaltumo prezumpcijos nepažeidimo ginčo straipsnyje, kad nustatytas įsiteisėjusiu nuosprendžiu ar apeliacinės instancijos teismo nutartimi aplinkybes būtų galima neįrodinėti šioje civilinėje byloje kaip jau prejudicinius faktus. Pažeistas CPK 14, 149 str. (1964 m. redakcija) ir nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos garbės ir orumo gynimo civilinėse bylose. 1998-05-15 Senato nutarimo Nr. I 7 punkte yra aiškiai pasakyta, kad kai asmuo, išreikšdamas nuomonę apie įvykius, reiškinius, poelgius ir kt., paskelbia naujas žinias, žeminančias asmens garbę ir orumą ir neatitinkančias tikrovės, asmens teisės yra ginamos CK 7 str. nustatyta tvarka ir VIĮ 20,21 str. nustatyta tvarka. 2004-03-10 nutartimi teisėjas A. Antanaitis nusprendė sujungti šią civilinę bylą su civiline byla Nr. 2-519-658/2007, nes abiejose bylose tas pats atsakovas, reikalavimai yra susiję ir vienarūšiai. Nutartis įsigaliojo ir tapo privaloma vykdyti, tačiau teisėjas N. Meilutis nevykdė nutarties sujungti ir išnagrinėti abi bylas. Apelianto teisės turėjo būti ginamos ir nagrinėjamos tik sujungus abi civilines bylas kartu. Be to, sprendime nustatant, kad neva atsakovas ir tretysis asmuo paskleidė nuomonę, o ne žinią, prieštaraujama elementariai logikai ir sprendime nustatytiems faktams ir aplinkybėms, nes nuomonės pripažinimas nepagrįstas faktais. 4, 9, 18 sakiniuose paskleistos žinios apie neva „skundų“ rašymą buvo pripažintos žiniomis, neatitinkančiomis tikrovės, kadangi tokių skundų nerašė ir negalėjo rašyti. Tačiau 17 sakinyje paskleista žinia, kad „neva skundomanija jis serga jau seniai“ buvo neteisėta pripažinta nuomone ir dar daugiau ne kaip žinia apie jo sveikatą net neįvertinus šiame straipsnyje ir šiame sprendime nustatytų faktų, jog atsakovas ir tretysis asmuo išgalvojo 4, 9, 18 sakiniuose paskleistas tikrovės neatitinkančias žinias ir faktus apie neva rašytus skundus, kurių nerašė ir negalėjo rašyti, kas yra faktų ne tik apie savo teisių ir teisėtų interesų gynimą įstatymo nustatyta skundo pateikimo tvarka iškraipymas, bet ir tikrovės neatitinkančios žinios apie sveikatą. 20 sakinyje paskleista žinia neteisėtai ir nepagrįstai pripažinta nuomone, kadangi atsakovas ir tretysis asmuo pirmesni paskleidė žinią, jog sumokės 10000 litų, jeigu bus nustatytas „kablelio, brūkšnelio ir pan. netikslumas“. Todėl ir buvo pareikštas ieškinys 10000 litų sumai, kadangi atsakovas ir tretysis asmuo privalo sumokėti „iš savo kišenės ne tik už kablelį ar brūkšnelį“. Kadangi atsakovas ir tretysis asmuo atsisakė sumokėti 10000 litų ne tik už kablelį ar brūkšnelį iš savo kišenės už tikrovės neatitinkančių žinių paskleidimą, tai šiame sakinyje buvo paskleista žinia, bet ne nuomonė, kadangi ji neparemta ir iškraipo faktus ir neatitinka tikrovės. Pažeisti CPK 214-222 str. reikalavimai, nes sprendime nenurodomi argumentai, dėl kurių atmetami pateikti įrodymai ir todėl eilėje sakinių paskleistos tikrovės neatitinkančios žinios pripažįstamos neva atitinkančiomis tikrovę. Pažeisti ir netinkamai taikomi CPK (1964 m. redakcija) 101, 112 str. dėl teismo išlaidų neatlyginimo, kadangi pagal CK 6.249 str. žala dėl turėtų teismo išlaidų paštui, susirašinėjimui, dokumentų dauginimui, atlyginimui liudytojams turi būti atlygintos ir nustatytos teismo, jeigu tokių išlaidų per 9 bylos nagrinėjimo metus tiksliai negali įrodyti ieškovas, o tokie duomenys yra bylos medžiagoje. Sprendimu yra pažeistas ir CPK 3 str., nes teismas privalėjo išspręsti teismo išlaidų atlyginimo klausimą vadovaudamasis protingumo ir teisingumo kriterijais ir priteisti jam 1341 Lt teismo išlaidų. Sprendime neteisėtai ir nepagrįstai nustatoma, kad neva nebuvo pažeistas privataus gyvenimo neliečiamumas, kadangi neįrodyta, jog buvo teisėtas visuomenės interesas be jo sutikimo paskelbti duomenis apie jo privatų gyvenimą, tame tarpe ir kratos metu paimtų dokumentų turinį bei viešai be leidimo pagarsinti ikiteisminio tyrimo medžiagą ir pažeisti nekaltumo prezumpciją. Pažeistas CPK 21 str., nes bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas ir priklausomas teisėjas, kuris buvo šalinamas, bet tyčia ir sąmoningai nesišalino nei nuo šios, nei kitų bylų nagrinėjimo.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Laisvė laisvai reikšti savo mintis ir teisė turėti įsitikinimus, o taip pat teisė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją yra konstitucinės nuostatos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje. Tačiau informacijos laisvė nėra absoliuti ir visa apimanti. Teisės į informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis, išreiškiančiomis kitų asmenų teises ir laisves bei būtinus visuomenės poreikius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str. nurodyta, kad kiekvienas, kuris naudojasi savo teisėmis, privalo laikytis įstatymais nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti laisvėmis, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 4, 19 straipsnius viešosios informacijos rengėjai, platintojai, žurnalistai viešąją informaciją turi pateikti teisingai, tiksliai ir nešališkai, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų, gerbti kitų teises. Spaudos laisvė ir teisė skleisti informaciją yra teisėta tol, kol nepažeidžia kito asmens teisių. Kai asmuo, įgyvendindamas savo teisę skleisti informaciją, pažeidžia teisės normas ir kitų asmenų teises, taikoma teisinė atsakomybė už asmens garbės ir orumo pažeidimą.

Šioje nagrinėjamoje byloje civilinius santykius, susijusius su garbės ir orumo gynimu bei moralinės žalos atlyginimu, kai žinios, paskelbtos per visuomenės informavimo priemones, reguliuoja Visuomenės informavimo įstatymas, o Civilinio kodekso (1964 m. redakcija) 7, 7¹ straipsnių nuostatos šiems teisiniams santykiams taikomos tokioje apimtyje, kiek jų nereguliuoja Visuomenės informavimo įstatymas. Pagal CK 7, 7¹ straipsnius ir Visuomenės informavimo įstatymo 20, 21 straipsnius ieškinys dėl garbę ir orumą žeminančių ir tikrovės neatitinkančių žinių paneigimo gali būti tenkinamas tuo atveju, jeigu yra nustatoma: žinių paskleidimo faktas ir faktas, jog žinios yra apie ieškovą; faktas, jog žinios neatitinka tikrovės; faktas, kad žinios žemina ieškovo garbę ir orumą. Šioje byloje nebuvo iškilę neaiškumai, susiję su žinių paskleidimo fakto ir fakto, jog žinios apie ieškovą nustatymu, nes ginčijamoje publikacijoje šie faktai akivaizdūs ir šalių neginčijami. Tarp šalių kilo ginčas dėl paskleistų žinių atitikimo tikrovei ir jų žeminančio pobūdžio. Sąvoka „atitikimas tikrovei“ vertinama dviem aspektais: ar teisingas pranešimas apie faktus, ar teisingai (adekvačiai) vertinami įvykę įvykiai. Civilinio kodekso 7 straipsnio 3 dalis įtvirtino paskleistų žinių atitikimo tikrovei įrodinėjimo taisyklę, kuri įpareigoja asmenį, paskleidusį žinias, įrodyti, kad žinios atitinka tikrovę. Ši norma procesinio pobūdžio, todėl taikoma ir tais atvejais, kai asmens garbę ir orumą žeminančios, tikrovės neatitinkančios žinios paskleistos per visuomenės informavimo priemones. Nagrinėjant šalių ginčą, teismas padarė teisingą išvadą, kad atsakovas nepateikė įrodymų apie ginčijamų žinių atitikimą tikrovei 4-ame, 9-ame, 13-ame (iš dalies), 15-ame ir 18-ame punktuose. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šiuose išvardintuose punktuose žinios neatitinka tikrovės.

Teismas, nustatęs, kad 4-ame, 9-ame, 13-ame (iš dalies), 15-ame ir 18-ame punktuose paskleistos žinios neatitinka tikrovės, pagrįstai sprendė klausimą dėl moralinės žalos atlyginimo, perkeliant įrodinėjimo naštą pačiam ieškovui.

Galiojusio Civilinio kodekso (1964 m. redakcija) 7, 7¹ straipsniai bei Visuomenės informavimo įstatymo 15, 16, 54 straipsniai gina asmenines neturtines teises – garbę ir orumą, tačiau šie įstatymai gynimo objektų sampratos nepateikia, todėl tikslinga nustatyti, kaip turi būti suprantama garbė ir orumas. Garbė – tai teigiamas asmens socialinis vertinimas, gera viešoji nuomonė apie jį; orumas – tai yra asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Orumas nėra subjektyvus savęs vertinimas, jį lemia visuomeninis vertinimas – visuomenė nustato, kokie elgesio standartai yra teigiami, kokie neigiami, todėl asmens savęs vertinimo kriterijus turi būti viešoji nuomonė. Įstatymai gina asmens garbę ir orumą kaip asmens moralinį vertinimą, tačiau saugo ne visas šio vertinimo puses – jie garantuoja asmeniui tik tą įvertinimą, kurį jis savo poelgiais užsitarnauja. Teisė į garbę ir orumą – tai asmens teisė reikalauti, kad viešoji nuomonė apie jį būtų formuojama informacijos, atitinkančios tikruosius poelgius, pagrindu ir moralinis vertinimas atitiktų tai, kaip jis tikrovėje vykdo įstatymų, bendražmogiškos moralės normų reikalavimus. Garbė ir orumas pažeidžiami apie asmenį paskleidus jo garbę ir orumą žeminančią ir tikrovės neatitinkančią informaciją, žinias.

Moralinę žalą ieškovas įrodinėjo savo paaiškinimais bei liudytojos R. B. paaiškinimais (b.l. 21 a.p., 23-24, T.4). Ieškovas savo ieškinyje teigė, kad moralinė žala jam pasireiškė tuo, kad viešas tokių žinių paskleidimas vienareikšmiškai įstatymo ir moralės požiūriu diskreditavo jį ir klaidino visuomenę, sukeldamas neigiamą nuomonę apie jį padarius nusikaltimus, viešai pažeidė jo nekaltumo prezumpciją baudžiamoje byloje Nr. 1-105/2005 arba Nr. 24-1-306-97, įtakojo, kurstė ir skatino politinį ir teisinį susidorojimą ateityje su juo apkaltinamuoju nuosprendžiu, žemino jo vardą ir asmenį šeimoje ir visuomenėje, trukdė ir sudarė jam nepatogumus realizuoti savo teises į gynybą nuo sufabrikuoto kaltinimo baudžiamoje byloje Nr. 1-105/2005, padarė išankstinę neigiamą įtaką jo kaip teisininko profesinei veiklai ir kvalifikacijai. Pirmosios instancijos teisme teismo posėdžio metu aiškinantis aplinkybes, kuo konkrečiai pasireiškė jam moralinė žala, ieškovas nurodė, kad pablogėjo santykiai su kaimynais, kadangi jie su juo pradėjo nesisveikinti, o taip pat dingo klientai, kuriems teikė teisines paslaugas (b.l. 21 a.p., T.4). Įvertinęs įrodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad ieškovas įrodė, jog moralinė žala jam pasireiškė bendravimo galimybių sumažėjimu, t.y. konkrečiai tuo, kad po tikrovės neatitinkančių žinių paskleidimo su ieškovu pradėjo vengti bendrauti kaimynai. Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai žinias pripažino žeminančiomis todėl, kadangi teiginiuose, esančiuose 4-ame, 9-ame, 13-ame (iš dalies), 15-ame ir 18-ame punktuose, yra nurodyti duomenys, kurie teisės, moralės ir kitų visuomenėje pripažintų normų ir priimtinų elgesio taisyklių požiūriu rodo esant nepriimtiną, netoleruotiną asmens elgesį ir jį vaizduoja neigiamu aspektu. Visi kiti ieškovo argumentai dėl moralinės žalos atsiradimo pagrįstai buvo laikyti nepagrįstais, kadangi: ieškovas buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą baudžiamoje byloje Nr. 1-105/2005 ir nuosprendis yra įsiteisėjęs, jokių pažeidimų nagrinėjant šią bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismai nenustatė; ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad jam kas nors būtų trukdęs ir sudaręs nepatogumus realizuoti savo teises į gynybą baudžiamojoje byloje Nr. 1-105/2005, ir kad kaltinimas joje yra sufabrikuotas; įsiteisėjusia apeliacinės instancijos teismo nutartimi yra konstatuota, kad dėl visuomenės informavimo priemonėse paskelbtos informacijos paskelbimo nebuvo pažeistos jokios ieškovo asmeninės teisės bei nekaltumo prezumpcija (b.l. 60, T.l); ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad kas nors būtų su juo susidorojęs politiškai ir teisiškai; ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie padidėjusį ar sumažėjusį jo klientų skaičių, tokių aplinkybių nenurodė ir ieškovo kviestas liudytojas J. K. (b.l. 82, T.2), o ieškovo sutuoktinės R. B. parodymais, kur ji teigia, kad po šio straipsnio ieškovo klientūra sumažėjo, pirmosios instancijos teismas nesirėmė, kadangi ji pati teismui paaiškino, kad yra suinteresuota, kad ši byla būtų išspręsta A. B. teigiama linkme (b.l. 23, T.4).

Pažymėtina, kad apelianto A. B. nurodymas, kad viešas paskelbimas, jog jam iškelta baudžiamoji byla, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, yra nepagrįstas. Nekaltumo prezumpcija reiškia, kad asmuo gali būti pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką tik teismo nuosprendžiu. Iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo galioja asmens nekaltumo prielaida. Tačiau nekaltumo prezumpcija nėra kliūtis baudžiamajam bylai iškelti (šiuo metu – pradėti ikiteisminį tyrimą) ir pradėti baudžiamąjį asmens, įtariamo padarius nusikaltimą, persekiojimą. Atitinkamos valstybės institucijos, nustačiusios nusikaltimo požymius, turi teisę iškelti bylą ir pradėti įtariamo asmens baudžiamąjį persekiojimą bei rinkti įrodymus, patvirtinančius jo kaltę. Tačiau, ar surinktų įrodymų tikrai pakanka asmenį, kaltinamą nusikaltimo padarymu, pripažinti kaltu, gali spręsti tik teismas. Dėl šių išdėstytų motyvų nei baudžiamosios bylos iškėlimo faktas ieškovui A. B., nei jo patraukimas baudžiamojoje byloje įtariamuoju ar kaltinamuoju pats savaime nereiškia nekaltumo prezumpcijos pažeidimo su sąlyga, kad asmuo yra tik kaltinamas nusikaltimo padarymu (t.y. bandoma tik įrodyti, kad asmens veikoje yra nusikaltimo sudėtis), tačiau kategoriškai neteigiant, kad jis yra tikrai kaltas padaręs konkretų nusikaltimą.

Viešosios informacijos rengėjai, paskelbę tikrovės neatitinkančias žinias, žeminančias asmens garbę ir orumą, atlygina moralinę žalą (CK 7¹ str., VIĮ 16, 54 str.). Žala asmeniui padaroma neteisėtais atsakovo veiksmais, kuris, paskelbdamas žinias ar informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą, pažeidžia įstatymų, ginančių šias teises reikalavimus. Asmeniui, paskelbusiam tokio pobūdžio informaciją, atsiranda civilinė deliktinė atsakomybė. Atsakovo kaltė tokio pobūdžio byloje yra preziumuojama. Civilinių santykių atsiradimo metu galioję įstatymai nepateikė moralinės žalos sąvokos. Moralinės žalos sąvokos suvokimas yra svarbus, nes ieškovas, reikalaudamas atlyginti moralinę žalą, privalo įrodyti, jog dėl tikrovės neatitinkančių žinių paskleidimo, jis patyrė moralinę žalą. Žala gali būti priteisiama, kai nustatomas priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir moralinės žalos. Moraline žala laikomi: asmens dvasinis skausmas, išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, gero vardo praradimas ir pan., padaryti veiksmais, kuriais pažeista asmens garbė ir orumas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl priteistinos moralinės žalos dydžio, pagrįstai atsižvelgė į atsakovo ir tuometinio jo darbuotojo, t.y. trečiojo asmens L. J. kaltę, tikslus, kurių siekiant buvo išspausdintas straipsnis, žinių paskleidimo būdą, formą, apimtį, turinį, paskleistų žinių santykį su visu straipsnio kontekstu, moralinės žalos pobūdį. Įvertinęs visus šiuos kriterijus teismas padarė pagrįstą išvadą, kad patirta moralinė žala nėra didelė ir vertintina 1000 Lt suma.

Žinių paskleidimo momentu galiojęs įstatymas numatė ieškovui teisę reikalauti paneigti paskelbtas žinias, kurios neatitinka tikrovės ir žemina jo garbę bei orumą (VIĮ 20 str. 1 d.). Iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad ieškovas registruotu laišku atsakovui buvo išsiuntęs reikalavimą paneigti žinias (b.l. 7-9, T. l), tačiau atsakovas šio reikalavimo neįvykdė. Teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą per 20 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos toje pačioje vietoje tolygaus dydžio bei tokia pat forma kaip paskelbtas straipsnis „3. Garbės ieškiniu galima ir nusikaltimą pridengti" paskelbti tokio turinio paneigimą: „Dienraščio „Kauno diena" redakcija, vykdydama teismo sprendimą, informuoja, kad 1997 m. balandžio 28 d. dienraščio „Kauno diena" numeryje Nr. 97 (15124) straipsnyje „3. Garbės ieškiniu galima ir nusikaltimą pridengti" paskelbti teiginiai „Kai pabandėme patys susirasti ieškovę pas A. B. tėvus, niekas mūsų ten neįsileido, o „atstovas" A. B. dar ir skundą parašė: ,, komunistų išperos terorizuoja nekaltus žmones"; „įsižeidęs A. B. jau buvo pradėjęs rašyti skundus apie „korumpuotą ir komunistinę" Prienų žemėtvarkos tarnybą"; „ Valstybės saugumo užtikrinimo tikslais A. B. „tardymui į rūsį" bandė nusitempti ir vieną KTU docentą, kuris vienoje A. B. atstovaujamoje civilinėje byloje išdrįso liudyti ne jo naudai"; „Man teko skaityti A. B. ranka rašytą iš kameros laiškelį dabartinei žmonai: Netikėk niekuo, nes čia vyksta politinis susidorojimas. Būtinai viską kuo greičiau papasakok Edmundui (iš ano garbingo laikraščio)"; „ Tarp daugybės jo skundų yra ir toks: Zaloba Prezidiumu Verchovnogo Sovietą SSR v čestj 70-letija Velikoj Oktiabrskoj revoliucii". Sprendžiant jau vien iš pavadinimo, tais laikais A. B. skriaudė „buržuaziniai nacionalistai", ir tikram tarybiniam patriotui beliko teisybės ieškoti tik Kremliuje. Šiandien jį nori sudoroti „komunistų išperos" neatitinka tikrovės".

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog 1-ame, 3-ame, 5-ame, 6-ame, 10-ame (iš dalies), 11-ame (iš dalies), 17-ame, 19-ame, 20-ame, 21-ame, 22-ame punktuose aptartose frazėse yra pareikšta nuomonė, o ne žinia, todėl ieškovo teisės pagal CK 7, 7¹ str. ir VIĮ 20, 21 str. (1996-07-02 redakcija) neginamos, o ieškinys šioje dalyje laikytas nepagrįstu ir buvo atmestas.

Taip pat pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog 2-ame, 7-ame, 8-ame, 10-ame (iš dalies), 11-ame (iš dalies), 12-ame, 13-ame (iš dalies), 14-ame, 16-ame punktuose išvardintos žinios iš esmės atitinka tikrovę ir nežemina ieškovo garbės ir orumo, t.y. atsakovas nepadarė neteisėtų veiksmų, todėl nėra jokio pagrindo įpareigoti atsakovą šias žinias paneigti, taip pat atsakovui nekyla ir civilinė atsakomybė, kad būtų galima priteisti iš jo moralinės žalos atlyginimą. Dėl tokių motyvų ieškinys šioje dalyje taip pat laikytas nepagrįstu ir buvo atmestas.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada apie faktų visumos nebuvimą asmens garbės ir orumo gynimui pagal CK (1964 m. redakcija) 7, 7¹ straipsnį bei Visuomenės informavimo įstatymą. Skundžiamu sprendimu teisingai konstatuota, jog dalis apie ieškovą paskleistos informacijos yra tikrovę atitinkančios žinios, kita dalis – tikrais faktais paremta straipsnio autoriaus nuomonė. Ši nuomonė negatyvi, tačiau yra išreikšta sąžiningai. Autorius turėtų faktų sąmoningai neiškreipė. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos faktines aplinkybes, sprendė, ar paskleistos žinios, ar tik pareikšta nuomonė. Atriboti žinią nuo nuomonės buvo būtina, nes asmens teisės ginamos paskelbus žinias. Atribojant žinią (faktą ir duomenis) nuo nuomonės, teismas teisingai vadovavosi fakto, duomenų, žinios ir nuomonės sampratomis. Faktas – tikras, nepramanytas įvykis, reiškinys, dalykas. Duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija. Žinia – tai informacija apie faktus ir jų duomenis, t.y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Nuomonė – asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, perduodamos mintys, idėjos bei pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, nes fakto ir duomenų egzistavimą galima nustatyti įrodymais. Nuomonei tiesos kriterijus netaikomas, bet ji turi remtis tikrais faktais. Nuomonės yra subjektyvios, tačiau jų autorius privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ar duomenų. Taigi pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis šiomis sampratomis, pagrįstai atskyrė žinią nuo nuomonės, analizuodamas visą straipsnio kontekstą, ištyrus ir įvertinus visas bylos aplinkybes. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio civilines bylas, yra nurodęs, kad teisė reikšti savo nuomonę apima ir tam tikro laipsnio faktų perdėjimą – hiperbolizavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-03-10 nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. ir kt. v. S. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2003).

Pažymėtina, kad apie asmenį paskelbtos žinios vertintinos visos informacijos, visų faktinių aplinkybių, sąlygojusių tos informacijos paskelbimą, kontekste, o ne izoliuotai. Aiškinantis, ar žinios atitinka tikrovę, būtina atsižvelgti į visas ginčo faktines aplinkybes, įvykusias tiek iki žinių paskelbimo, tiek ir po jų paskelbimo. Tik kompleksiškas ginčo aplinkybių įvertinimas gali leisti daryti išvadą, kad konkrečios bylos aplinkybės pripažintinos pakankamu pagrindu laikyti paskelbtas žinias teisingomis, nors jos ir neabsoliučiai atitinka tikrovei, jeigu jų neabsoliutus atitikimas tikrovei pasireiškia tik neesminiais netikslumais, sąlygotais žinias paskelbusio asmens sąžiningo suklydimo.

Dėl privataus gyvenimo neliečiamumo pažeidimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad žmogaus teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą pagal CK 7¹ str. ir Visuomenės informavimo įstatymą yra ginamos, kai nustatoma šių faktų visuma: a) informacijos paskleidimo faktas; b) faktas, jog paskleista informacija yra apie ieškovą; c) faktas, jog paskleista informacija yra apie žmogaus privatų gyvenimą; d) faktas, jog informacija paskleista be asmens sutikimo; e) faktas, jog informacija paskleista nesant teisėto visuomenės intereso. Įvertinęs visumą įrodymų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamu sakiniu buvo paskleista informacija; ši informacija apie ieškovą; dalis informacijos yra apie jo privatų gyvenimą (gydymąsi psichiatrijos ligoninėje); informacija paskelbta be ieškovo sutikimo. Tačiau teismas pažymi, kad paskelbtoji informacija buvo išplatinta esant teisėtam visuomenės interesui. Straipsnio atspausdinimo metu galiojusi Visuomenės informavimo įstatymo 8 str. 2 dalis numatė, kad informaciją apie privatų žmogaus gyvenimą galima skelbti, kai informacija padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikaltimus. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad kratos metu pas ieškovą buvo rasti dokumentai (jo asmens ligos istorija), kuri pagal galiojusius norminius aktus arba privalėjo būti saugoma gydymo įstaigoje, arba ją pareikalavusioje kompetentingoje institucijoje, t.y. Valstybės saugumo departamente. Tuo tarpu ieškovas, jau nedirbdamas saugume, neturėjo jokio teisinio pagrindo laikyti ją pas save namuose, o išeidamas iš darbo ją privalėjo priduoti darbdaviui. Tuo metu galiojęs BPK numatė, kad vienas iš pagrindinių baudžiamojo proceso uždavinių yra greitai ir pilnutinai išaiškinti nusikaltimus, o teismas, prokuroras, tardytojas ir kvotos organas privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų nustatytas nusikaltimo įvykis bei kaltieji nusikaltimo padarymu asmenys (BPK (1961 m. redakcija) 2, 3 str.). Todėl ir bylą tyręs tardytojas pagrįstai turėjo aiškintis aplinkybes, ar ši kortelė nebuvo pavogta ar pan. (b.l. 135, T.2). Dėl šių dokumentų dingimo buvo pradėtas atskiras ikiteisminis tyrimas (prijungt. skundų nagrinėjimo medžiaga Nr. 59s-98). Įvertinęs šias aplinkybes, bei tai, kad tuo metu A. B. jau buvo iškeltos dar dvi baudžiamosios bylos, o taip pat atsižvelgdamas ir į 2000-05-08 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime paskelbtą išaiškinimą, jog asmuo, darydamas nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neturi ir negali tikėtis privatumo. Žmogaus privataus gyvenimo apsaugos ribos baigiasi tada, kai jis savo veiksmais nusikalstamai ar kitaip neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei. Taigi teismas pagrįstai padarė išvadą, kad buvo pagrindas atspausdinti ginčijamą teiginį, kadangi toks paskelbimas buvo pagrįstas siekiu padėti atskleisti padarytus įstatymo pažeidimus ir nusikaltimus (išsiaiškinti dokumentų dingimo aplinkybes). Taigi ieškovo privataus gyvenimo neliečiamumas nebuvo pažeistas.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė, kad fraze „Tačiau „skundomanija" jis serga jau seniai" nėra paskleista jokių žinių, o tik nuomonė. Skundomanija nėra diagnozė. Šiuo išsireiškimu yra įvertintas asmens pomėgis rašyti skundus. Žodis „serga" taip pat panaudotas ne tiesiogine prasme, bet hiperbolizuotai išreiškiant pomėgį rašyti skundus. Jau minėta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad asmens teisė reikšti savo nuomonę apima ir tam tikro laipsnio faktų hiperbolizavimą. Frazėje „Gali atsitikti, kad jį išteisins, gal ir nepakaltinamu pripažins (tardytojai ekspertizę vis dėl to žada skirti)", nėra paskleista žinių apie asmens privatų gyvenimą. Žurnalistas išsako savo nuojautas apie baudžiamosios bylos eigą, kurios patenka į nuomonės sąvoką.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad sprendime išvardintos ir ieškiniu ginčijamos frazės nepažeidė ieškovo privataus gyvenimo neliečiamumo, todėl atsakovui nekilo ir civilinė atsakomybė, kad būtų galima priteisti iš jo neturtinę žalą. Dėl aukščiau išvardintų motyvų pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį šioje dalyje laikė nepagrįstu ir atmetė.

Apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus reikalavimus, yra visiškai nepagrįstas. Teismas pasisakė dėl kiekvieno ieškovo pareikšto reikalavimo, taip pat ir dėl teismo išlaidų. Byloje buvo įrodymai (b.l.5, T. 1), kad ieškovas buvo patyręs 136 Lt teismo išlaidų, todėl atsižvelgiant į patenkintus reikalavimus, teismas proporcingai jam priteisė 34 Lt teismo išlaidų. Jokių kitų ieškovo turėtų teismo išlaidas patvirtinančių dokumentų byloje nėra. Pažymėtina, kad ieškovas buvo pateikęs prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo, prašydamas priteisti 1341 Lt turėtų teismo išlaidų (prijungta medžiaga Nr. P2-20427-658/2007 iš Kauno miesto apylinkės teismo), tačiau prie jo prašymo (prijungtos medžiagos b.l.2-3) jokių išlaidas patvirtinančių dokumentų taip pat nebuvo pateikta.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas teisingai taikė ir procesinės, ir materialinės teisės normas, todėl naikinti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.