Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vytautas Kursevičius Kopija Teisėja Vilija Pilitauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-88-210/2009

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. kovo 27 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. S. dėl jai pareikšto kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 202 str. 1 d. išteisinta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d.1 p.).

UAB (duomenys neskelbtini) dėl jai pareikšto kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 202 str. 1 d. ir 3 d. išteisinta jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d.1 p.).

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, išteisintųjų ir jų gynėjo, prašiusių prokuroro apeliacinį skundą atmesti, prokurorės, prašiusios skundą tenkinti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. buvo kaltinama tuo, kad ji, būdama UAB (duomenys neskelbtini), įregistruotos 2006-10-16 adresu (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktore ir pagal 2006-09-26 UAB (duomenys neskelbtini) įstatus atsakinga už ūkinės, komercinės veiklos organizavimą, pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23d. nutarimo Nr. 2090 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr.1170 „Dėl kelių transporto veiklos licencijavimo” pakeitimo” 5 punkto reikalavimą, kad vežėjo, turinčio licenciją, transporto priemonei, kuri naudojama keleiviams ar kroviniams vežti ir yra įregistruota Lietuvos Respublikoje, išduodama atitinkanti licenciją licencijos kortelė, nes versliškai, stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės veiklos vežti keleivius lengvaisiais automobiliais užsakomaisiais reisais tarptautinio susisiekimo maršrutais, neturėdama licencijos kortelių automobiliams “Ford Transit”: valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2006-12-20 iki 2007-02-21, su kuriuo keleiviai vežti 5 užsakomaisiais reisais tarptautinio susisiekimo maršrutais Lietuva-Anglija-Lietuva, Lietuva-Ispanija-Lietuva, bendroje sumoje už 25860,00 Lt; valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2007-04-25 iki 2007-04-27, su kuriuo keleiviai vežti 1 užsakomuoju reisu tarptautinio susisiekimo maršrutu Lietuva-Anglija-Lietuva, bendroje sumoje už 4500,00 Lt; valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2007-10-19 iki 2007-12-11, su kuriuo keleiviai vežti 6 užsakomaisiais reisais tarptautinio susisiekimo maršrutu Lietuva-Ispanija-Lietuva, bendroje sumoje už 61025,00 Lt, iš viso keleiviai vežti 12 užsakomųjų reisų tarptautinio susisiekimo maršrutais Lietuva-Anglija-Lietuva, Lietuva-Ispanija-Lietuva, bendroje sumoje už 91385,00 Lt.

UAB (duomenys neskelbtini) buvo kaltinama tuo, kad bendrovės direktorė R. S. pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 str. 10 d. 1 p., 2006-09-26 UAB (duomenys neskelbtini) įstatus būdama atsakinga už bendrovės ūkinės, komercinės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, veikdama bendrovės vardu ir jos naudai bei interesais, turėdama teisę atstovauti, priimti sprendimus UAB (duomenys neskelbtini) vardu bei kontroliuoti jos veiklą, pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 2090 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr.1170 „Dėl kelių transporto veiklos licencijavimo” pakeitimo” 5 punkto reikalavimą, kad vežėjo, turinčio licenciją, transporto priemonei, kuri naudojama keleiviams ar kroviniams vežti ir yra įregistruota Lietuvos Respublikoje, išduodama atitinkanti licenciją licencijos kortelė, nes versliškai, stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės veiklos vežti keleivius lengvaisiais automobiliais užsakomaisiais reisais tarptautinio susisiekimo maršrutais, neturėdama licencijos kortelių automobiliams “Ford Transit”: valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2006-12-20 iki 2007-02-21, su kuriuo keleiviai vežti 5 užsakomaisiais reisais tarptautinio susisiekimo maršrutais Lietuva-Anglija-Lietuva, Lietuva-Ispanija-Lietuva, bendroje sumoje už 25860,00 Lt; valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2007-04-25 iki 2007-04-27, su kuriuo keleiviai vežti 1 užsakomuoju reisu tarptautinio susisiekimo maršrutu Lietuva-Anglija-Lietuva, bendroje sumoje už 4500,00 Lt; valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2007-10-19 iki 2007-12-11, su kuriuo keleiviai vežti 6 užsakomaisiais reisais tarptautinio susisiekimo maršrutu Lietuva-Ispanija-Lietuva, bendroje sumoje už 61025,00 Lt, iš viso keleiviai vežti 12 užsakomųjų reisų tarptautinio susisiekimo maršrutais Lietuva – Anglija - Lietuva, Lietuva - Ispanija - Lietuva, bendroje sumoje už 91385,00 Lt.

Apeliaciniu skundu ginčijami iš esmės teisės taikymo klausimai, kuriuos anot prokuroro neteisingai nustatė, įvertino ir taikė pirmosios instancijos teismas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Teisės aiškinimo ir taikymo teisiniai aspektai.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 202 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nustatyta: ,,Tas, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu...“.

Pirmosios instancijos teismo atskleistos bylos aplinkybės liudija, kad vežėjui – uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) 2006 m. gruodžio 13 d. neribotam laikui išduota veiklos licencija Nr. 014368 vežti keleivius lengvaisiais automobiliais užsakomaisiais reisais tarptautinio susisiekimo maršrutais. Pagal Kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklių 5 punktą, turinčio licenciją vežėjo transporto priemonei, kuri naudojama keleiviams ar kroviniams vežti ir yra įregistruota Lietuvos Respublikoje, išduodama atitinkanti licenciją licencijos kortelė. Apylinkės teismo ištirti įrodymai patvirtina, kad R. S., būdama bendrovės (duomenys neskelbtini) direktore, neužtikrino, jog automobilis „Ford Transit“ v. n. (duomenys neskelbtini) nuo 2006-12-20 iki 2007-02-21, automobilis „Ford Transit“ v. n. (duomenys neskelbtini) nuo 2007-04-25 iki 2007-04-27, automobilis „Ford Transit“ v. n. (duomenys neskelbtini) nuo 2007-10-19 iki 2007-12-11 turėtų licencijos korteles, dėl ko keleivių pervežimo paslaugos šiais lengvaisiais automobiliais užsakomaisiais reisais tarptautinio susisiekimo maršrutais buvo teikiamos neturint teisės aktuose nurodytų transporto priemonės išduodamų licencijos kortelių, t.y. pažeidžiant teisės aktais nustatytą automobilių naudojimo tvarką.

Pirmosios instancijos teismas, iš principo atskleidęs LR BK 202 str. numatytos nusikalstamos veikos ir UAB (duomenys neskelbtini) bei R. S. veiksmų turinį, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad UAB (duomenys neskelbtini) teikiant keleivių pervežimo paslaugas neturint transporto priemonės išduodamų licencijos kortelių, buvo pažeista ne bendrovės teisė verstis ūkine-komercine veikla, nes bendrovė, turėdama licenciją, turėjo ir teisę teikti keleivių pervežimo paslaugas, t.y. verstis ūkine – komercine veikla, kuriai leidimas (licencija) buvo išduota 2006 m. gruodžio 13 d., bet pažeista keleivių vežimo keleivinio kelių transporto priemonėmis ir šių konkrečių transporto priemonių naudojimo pervežimams tvarka, nes keleiviai buvo vežami neturint keleivinį kelių transportą reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytų dokumentų – licencijos kortelių, o už šiuos pažeidimus yra numatyta administracinė atsakomybė.

Grįžtant prie bylos faktų, darytina išvada, kad esminė šios bylos aplinkybė, kurią būtina atskleisti, yra ta, - ar UAB (duomenys neskelbtini) turėdama generalinę licenciją, leidžiančią vežėjui vežti keleivius arba krovinius už atlyginimą, t.y. verstis konkrečia ūkine – komercine veikla ir neturint privalomos, licenciją atitinkančios licencijos kortelės kiekvienai transporto priemonei iš esmės ir apskritai turėjo teisę verstis ūkine komercine veikla, ar tokios teisės neturėjo.

Teisėjų kolegija, vertindama teisės normų, reglamentuojančių tokios veiklos turinį, atkreipia dėmesį į tokią aplinkybę ir konstatuoja, kad UAB (duomenys neskelbtini) turėjo licenciją teikti keleivių pervežimo paslaugas iš ko seka, kad nebuvo pažeista bendrovei licencijos garantuota teisė verstis ūkine – komercine veikla, kuriai reikalingas leidimas, nes tokią licenciją bendrovė turėjo, Tačiau teismas konstatuoja, kad visgi, pažeidimas buvo, - nes trnsporto priemonės, naudojamos leidžiamam licencijos verslui neturėjo visų reikiamų dokumentų – šiuo atveju licencinių kortelių, kurios privalomos kiekvienai transporto priemonei, naudojamai šiame versle, taigi kolegija konstatuoja, kad tuo buvo pažeista keleivių vežimo keleivinio kelių transporto priemonėmis tvarka ir automobilių naudojimo konkrečiai ūkinei - komercinei veiklai tvarka, kadangi keleiviai buvo vežami neturint keleivinį kelių transportą reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytų dokumentų – licencijos kortelių, o už minėtą pažeidimą yra numatyta administracinė atsakomybė, kurios ribas visais atvejais nustato institucija, turinti teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą ir paskirti nuobaudą. Taigi apelianto skundo argumentas, kad teismas, išteisindamas kaltinamuosius ir neišspręsdamas jų administracinės atsakomybės ribų pažeidė teisės normas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Grįžtant prie aptariamų šioje byloje taikytinų teisės normų aiškinimo, kolegija atkreipia dėmesį į prokuroro apeliaciniame skunde neteisingai aiškinamą teisės normų – baudžiamojo kodekso 202 straipsnį ir ATPK 172 straipsnį, bei šių teisės normų konkurenciją, jų sąlytį su ATPK 173 straipsniu.

Vertinant aptariamas teisės normas pagal jų turinį ir teisės pažeidimo objektą, iš esmės akivaizdu, kad baudžiamojo kodekso 202 straipsnyje nurodyta veika (ir pagal savo turinį ir pagal pažeidimo objektą) konkuruoja ne su ATPK 172 straipsniu, bet su ATPK 173 straipsniu. Todėl kolegija, atmesdama ir nepatenkindama prokuroro apeliacinio skundo, dar kartą grįžta prie taisės aiškinimo kitu aspektu – leidimo (licencijos) verstis ūkine komercine veikla išdavimo reglamentavimo aiškinimo.

Šiuo aspektu kolegija pažymi, kad reikalavimai tam, kad būtų išduota licencija verstis ūkine – komercine veikla yra ne tik labai griežti, bet ir turintys konkrečius tikslus, tiesiogiai sietinus su valstybės ekonomika, verslo tvarka, nes tai susiję su valstybės ūkio subjektų patikimumu, gebėjimu vykdyti prisiimtas funkcijas, mokesčių mokėjimu į valstybės biudžetą ir pan. Todėl tam, kad būtų išduota licencija verstis ūkine – komercine veikla reikalinga patikrinti:

kompetenciją, ir reputaciją.

Tokie reikalavimai kyla iš tikslų, kurie keliami įmonėms, jų uždavinių ir valstybės ūkinių – ekonominių ir kt. poreikių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad finansiniam įmonės pajėgumui (šiuo konkrečiu, tiriamu atveju, tam kad būtų išduota licencija) – reikėjo turėti 5000 lt pirmajam automobiliui ir po 3000 lt kitiems automobiliams. taigi akivaizdu, kad išduodant licenciją į šiuos rodiklius turėjo būti ir buvo atsižvelgta. Kompetencijai – įmonės vadovas ar atsakingas asmuo turėjo turėti specialų pasiruošimą ir tai paliudijantį pažymėjimą, šiuo atveju turėti specialių žinių apie lengvųjų automobilių verslo ypatumus vežant keleivius užsakomaisiais reisais ir maršrutais, bei reputaciją – t.y. asmuo neturėjo būti baustas administracine tvarka už KET pažeidimus, finansinius pažeidimus, teistas ir pan. Akivaizdu, kad įmonė ir jos vadovas – šioje byloje kaltinamieji visus šiuos esminius reikalavimus visiškai atitiko, ko nekvestionuoja ir apeliantas, todėl įmonei pagrįstai buvo išduota licencija verstis ūkine komercine veikla. Gi vertinant licencinę kortelę, kiekvienam automobiliui, kaip privalomą dalyką tokios veiklos tvarkai garantuoti, iš esmės jokie reikalavimai, kurie keliami leidimui verstis atitinkamu verslu nekeliami. Yra tik vienas reikalavimas – transporto priemonės dokumentai ir automobilio techninės apžiūros talonas. Iš to galima teigti, kad licencinė kortelė reikalinga iš esmės tam, kad būtų galima užtikrinti keleivių saugumą pervežant juos, naudojant verslui konkrečias transporto priemones, kad būtų galima lengviau ir paprasčiau kontroliuoti pervežimus konkrečiais automobiliais, tikrinti juos kelyje, kaip laikomasi kitų keliamų pervežimams reikalavimų – tame tarpe ir vairuotojų darbo, poilsio trukmę, keleivių saugumą ir kt., t.y. dalykus, kurie tiesiogiai nesusiję su teise verstis verslu ir jo teisėtumu. Be to kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad licencinė kortelė išduodama tik pagrindinės – generalinės licencijos pagrindu ir jos terminas yra apibrėžtas ir trumpas – dveji metai, o generalinė licencija verstis verslu išduodama iš esmės neribotam laikui, yra tik vienas reikalavimas – perregistruoti ją kas penkeri metai. Taigi iš to akivaizdu, kad pagrindinis ir esminis dokumentas tam, kad nebūtų pažeistas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 202 straipsnio dispozicijoje nurodytas objektas ir šia teisės norma saugomi visuomeniniai santykiai, yra Kelių transporto veiklos licencija, kurią šiuo atveju ir šioje konkrečioje byloje UAB (duomenys neskelbtini) turėjo (Licencijos Nr. (duomenys neskelbtini)). Tai liudija bylos dokumentai, apeliacinio proceso metu prijungta prie bylos Licencija, to neginčija ir apeliantas. Todėl kolegijai nesuprantamas ikiteisminio tyrimo institucijos siekis šį esminį dokumentą ne tik kad neprijungti prie bylos, atliekant ikiteisminį tyrimą, bet jį nuneigti, neteisingai aiškinant ir taikant teisės normas, ir be teisinio pagrindo kriminalizuoti veiką, kurioje galimi ir stebimi tik administracinio teisės pažeidimo požymiai.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir dar kartą pasikartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, interpretuodamas ir aiškindamas BK 202 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, iš esmės atsižvelgė į paminėtas aplinkybes, todėl baudžiamasis įstatymas buvo išaiškintas ir taikytas tinkamai, nes šiuo atveju nėra BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymių, taigi nėra ir nusikaltimo.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų.

Prokuroro skunde nurodytas teiginys, jog teismas negalėjo remtis LR Vyriausiojo administracinio teismo 2007-01-26 nutartimi byloje Nr. N7 -205/2007, vien perkeliant į nuosprendį šios nutarties teksto atskiras dalis, nepagrįstas dėl ko atmestinas. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai, nustatęs, kad minėtoje veikoje yra administracinės atsakomybės požymių, vadovavosi LR Vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekdamas atriboto baudžiamąją atsakomybę nuo administracinės.

Kiti apelianto skunde nurodyti argumentai, kad pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje nenurodė, kas ir kokį administracinį teisės pažeidimą numatytą LR ATPK padarė, neanalizavo, kokio LR ATPK straipsnio, dalies dispozicija yra panaši su LR BK 202 str. 1 d. dispozicija, kokie požymiai leidžia atriboti administracinę nuo baudžiamosios atsakomybės, taip pat tai, jog pirmosios instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje turėjo išspręsti, kokią atsakomybę užtraukia padaryta veika, ar administracinę, numatytą LR ATPK 173 str. 1 d., ar baudžiamąją numatytą LR BK 202 str. 1 d., bet teismas šiuo klausimu nepasisakė, atmestini, nes jie iš esmės neturi įtakos priimto nuosprendžio teisėtumui ir teisingumui. Be to tai ne teismo, nagrinėjančio baudžiamąją bylą kompetencijos klausimas, apriori nuspręsti dėl kaltės, padarius konkretų administracinį teisės pažeidimą. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, jog už keleivių vežimo keleiviniu kelių transportu taisyklių pažeidimus yra numatyta administracinė atsakomybė, ir nurodė LR Vyriausiojo administracinio teismo bylą Nr. N7 -205/2007.

Kiti prokuroro skunde nurodyti teiginiai, jog R. S. ir UAB (duomenys neskelbtini) vertėsi versliškai, nes keleiviai vežti lengvaisiais automobiliais 12 užsakomųjų reisų tarptautinio susisiekimo maršrutais, iš atliktų 12 užsakomųjų reisų gavo pajamų bendroje sumoje už 91385,00 Lt, tai yra viršyta 500 MGL dydžio suma, o administracinė atsakomybė yra, kada gaunamos pajamos neviršija 500 MGL dydžio sumos, pervežta iki 192 keleivių, ir visi šie požymiai, pasak apelianto, leidžia atriboti padarytą veiką nuo administracinės atsakomybės pagal LR ATPK 173 str., be to, pagal LR ATPK 9 str. 2 d. administracinė atsakomybė už LR ATPK numatytus teisės pažeidimus atsiranda, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, atmestini. Apeliantas teisus teigdamas, kad R. S. ir UAB (duomenys neskelbtini) vertėsi versliškai, to neginčijo ir kaltinamieji, taipogi teisus, jog bendrovė iš atliktų 12 užsakomųjų reisų gavo pajamų bendroje sumoje už 91385,00 Lt (atkreiptinas dėmesys, kad bendrovė visus mokesčius sumokėjusi), tai yra viršyta 500 MGL dydžio suma, o administracinė atsakomybė yra, kada gaunamos pajamos neviršija 500 MGL dydžio sumos, kad tai leidžia atriboti padarytą veiką nuo administracinės atsakomybės pagal LR ATPK 173 str. Tačiau vėl pasikartojant ir grįžtant prie aukščiau išdėstytų teisinių argumentų pažymėtina, jog ir pagal BK 202 straipsnį ir pagal ATPK 173 straipsnį baudžiamoji arba administracinė atsakomybė atsiranda, kai verčiamasi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) tokiai veiklai, kuriai reikalinga Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyta licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu ir gaunamos pajamos (įplaukos) ar paskutiniųjų 12 mėnesių pajamos (įplaukos), ar nustatyta tvarka neįtrauktų į apskaitą prekių vertė neviršija 500 minimalių gyvenimo lygių (MGL) dydžio sumos (administracinei atsakomybei). Tačiau esminė aplinkybė atsakant į šį apelianto argumentą šioje byloje visgi yra ta, kad įmonė (duomenys neskelbtini) licenciją turėjo, taigi šiuo atveju nekyla klausimas dėl jos atsakomybės nei pagal BK 202 straipsnį, nei pagal ATPK 173 straipsnį.

Kolegija, įvertinusi byloje ištirtus įrodymus, nuosprendyje nurodytus motyvus ir argumentus, dėl ko buvo priimtas išteisinamasis teismo nuosprendis, išteisinantis R. S. ir UAB (duomenys neskelbtini) dėl jiems pareikštų kaltinimų nusikalstamomis veikomis, numatytomis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 202 straipsnio 1 dalyje ir 3 dalyje, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, o apeliacinį skundą šioje dalyje atmeta kaip nepagrįstą.

Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas neišsprendė R. S. kardomosios priemonės - rašytinio pasižadėjimo neišvykti klausimo, kuo neįvykdė LR BPK 307 str. 4 d. 3 p. reikalavimo. Nors šį pažeidimą galima ištaisyti pirmosios instancijos teisme Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 361, 362 straipsnių tvarka, tačiau esant prokuroro skundui, šis minėtas pažeidimas ištaisytinas apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti R. S. paskirtą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Likusioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą