Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius, dalyvaujant pareiškėjų atstovei advokatei I. L., viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjų L. B., J. G., I. G., J. J., R. J., M. J., J. K., O. M., K. R., J. Š.-P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjai L. B., J. G., I. G., J. J., R. J., M. J., J. K., O. M., K. R., J. Š.-P. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su patikslintu skundu (III t., b. l. 67–82, 91–92) prašydami priteisti jiems iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir atsakovė, Generalinė prokuratūra), neišmokėtas darbo užmokesčio dalis.

Paaiškina, kad tarnybą prokuratūroje pareiškėja L. B. pradėjo 2000-11-27, o nuo 2012-08-09 yra vaiko priežiūros atostogose. Pareiškėjas J. G. tarnybą prokuratūroje pradėjo 2007-07-09, pareiškėja I. G. tarnybą prokuratūroje pradėjo 2010-06-04, pareiškėja J. J. –2005-08-22, pareiškėjas R. J. –2012-09-11, pareiškėjas M. J. – 2007-07-12, pareiškėja J. K. – 2007-12-03, pareiškėjas O. M. – 2003-02-24, pareiškėja K. R. – 2007-08-13, pareiškėja J. Š.-Pečkienė – 2002-07-17.

Pareiškėjai nurodo, kad nuo 2009-05-01 iki 2012-04-30 pareiginės algos koeficientas jiems buvo mažinamas du kartus, jų galiojimo laikas buvo pratęstas tris kartus. Dėl prokuratūros reformos padidinti prokurorų pareiginiai algos koeficientai, kurie turėjo būti taikomi nuo 2013-01-01 netaikomi iki šiol, nepagrįstai atidedant jų įsigaliojimo terminą. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013-07-01 nutarime pripažino, kad pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti neproporcingai tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintus teisingo apmokėjimo už darbą principą bei konstitucinį teisinės valstybės principą ir sukūrė moralinę pareigą nustatyti prokurorų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Pareiškėjai nurodo, kad mažinant valstybės tarnautojų, valstybės pareigūnų, teisėjų, politikų ir kitų viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokestį, buvo taikomas neproporcingas mažinimas, o be to, daliai valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai nebuvo mažinami visai. Daro išvadą, kad pareiškėjų darbo užmokestis sumažintas neteisėtai, pažeista jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, neproporcingai sumažinus pareiginės algos koeficientą pažeistas konstitucinis prokurorų nepriklausomumo principas. Taip pat teigia, jog vadovaujantis Konstitucinio Teismo jurisprudencija įstatymo, kuriuo buvo sumažintas prokurorų pareiginių algų koeficientas, galiojimas nepagrįstai buvo pratęsiamas. Atsižvelgus į tai, atsakovė privalo išmokėti pareiškėjams darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp faktiškai priskaičiuoto darbo užmokesčio (dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento dydžio) ir darbo užmokesčio, kurį nuo 2009-05-01 iki skundo padavimo teismui dienos buvo privalu išmokėti taikant nesumažintus pareiginės algos dydžio koeficientus.

Pareiškėjų atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog jos manymu Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) prieštarauja Konstitucijai, nes pažeidžia pareiškėjų teisę į teisingą atlyginimą.

Generalinė prokuratūra, kuri atstovauja ir Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti (III t., b. l. 95–98), o skundą nusprendus tenkinti – mokėjimus išdėstyti proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per vienerius metus.

Paaiškina, kad Generalinė prokuratūra, apskaičiuodama ir mokėdama prokurorų darbo užmokestį, vadovavosi ir vadovaujasi galiojančiais teisės aktais, t. y. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu. Tvirtina, kad Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime nepripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) priedėlis (2009-04-23 redakcija, 2009-07-17 redakcija) prieštaravo Konstitucijos nuostatoms, todėl Generalinės prokuratūros veiksmai nuo 2009-08-01 pagal Įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant sumažintą pareiginę algą, yra teisėti bei nepažeidžiantys pareiškėjų teisių ir teisėtų interesų. Nurodo, jog šiuo atveju turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 301 str., numatančiu, kad su darbo santykiais susijusios sumos gali būti priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.

Skundas atmetamas.

Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjų darbo užmokesčio sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki skundo padavimo teismui dienos bei susidariusios nepriemokos pareiškėjams priteisimo. Atsakovė teigia, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje turi būti taikomas DK 301 str.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė ieškinio senaties taikyti neprašo, teismas pareiškėjų reikalavimams senaties instituto netaiko.

Kaip minėta, Generalinė prokuratūra prašo taikyti ne DK 27 str. 2 d., o DK 301 str., kuris Konstitucinio Teismo 2014-05-08 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio (2008-11-06 redakcija), DK 298 str. (2002-06-04 redakcija), 301 str. (2012-06-26 redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl ši DK nuostata nagrinėjamoje byloje netaikoma.

Byloje nėra ginčo, kad Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjams mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašo jiems priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento.

Šiai bylai aktualus Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas, kuriame buvo konstatuota, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai nustatyti sumažinti pareiginių algų koeficientai, prieštaravo Konstitucijai, taip pat konstatuota, kad valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to valstybei negalint visa apimtimi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų visuomenės nariams, konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja proporcingą dėl tokios padėties patiriamų praradimų paskirstymą visuomenės nariams. Konstitucinis socialinio solidarumo principas, aiškinamas konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kontekste, suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti nediskriminacinį atlyginimų mažinimo mastą, kuriuo atlyginimai būtų proporcingai mažinami visoms šių asmenų kategorijoms neatsižvelgiant į tai, kuriose valstybės institucijose ir kokias pareigas jie eina. Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime, be kita ko, nurodė, kad Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 str. įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatų išaiškinimo, kuriame pažymėjo, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015-11-19 nutarime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Teismas pažymi, jog, atsižvelgus į susiklosčiusios situacijos panašumą (dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek valstybės tarnautojams, tiek prokurorams), šios bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki bus išnagrinėta administracinė byla Nr. A-602-1327/2014 (naujas bylos Nr. A-668-602/2016) (proceso Nr. 3-61-3-03580-2013-5), todėl šiuo atveju yra teisinis pagrindas vadovautis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos suformuota praktika minėtoje administracinėje byloje. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje byloje, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2014-12-22 nutarime nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Todėl teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį 2015-09-01. Grąžinimo įstatymo nuostatos taikomos ir prokurorams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis.

Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, laiko, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Generalinei prokuratūrai, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir LVAT formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A602-669/2016, kuriose LVAT nurodė, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.

Pareiškėjų atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog mano, kad Grąžinimo įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai.

Šiuo aspektu teismas pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime įpareigojo įstatymų leidėją nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, tačiau pažymėtina, jog minėtame nutarime nurodyta, jog teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos nuostatoms tik tiek, kiek yra neproporcingai sumažintas darbo užmokestis, t. y. Konstitucinis Teismas nurodė, jog įstatymų leidėjas turi pareigą „nustatyti nediskriminacinį atlyginimų mažinimo mastą, kuriuo atlyginimai būtų proporcingai mažinami visoms šių asmenų kategorijoms“. Vadinasi, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmu turi būti grąžinama nebūtinai visa neišmokėta darbo užmokesčio dalis, o tik tokia, kuri buvo neproporcingai sumažinta. Atsižvelgiant į tai, teismui nekyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo nuostatų atitikimo Konstitucijos normoms.

Pareiškėjų atstovė teismo posėdžio metu taip pat nurodė, jog Generalinė prokuratūra netinkamai apskaičiavo kompensavimo sumas. Šiuo aspektu teismas pažymi, kad dėl galimai netinkamai apskaičiuotų pagal Grąžinimo įstatymą grąžintinų sumų, pareiškėjai gali kreiptis į teismą su atskiru skundu.

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjų reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų L. B., J. G., I. G., J. J., R. J., M. J., J. K., O. M., K. R., J. Š.-P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.