- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-12
- Bylos Nr.
- I-2921-279/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-03087-2018-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- A. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. L. (toliau – ir A. L., ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2-3) kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, atlyginti už laikotarpį nuo 2018 m. vasario 20 d. iki 2018 m. gruodžio 18 d.
Pareiškėjas A. L. skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 20 d. iki 2018 m. gruodžio 18 d. atliekant bausmę pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma, didžiąją dalį ploto užėmė baldai. Neužtikrinama nuteistųjų socialinė reabilitacija. Kamerų tipo patalpose nebuvo užtikrinama galimybė pasinaudoti pareigūnų iškvietimo mygtuku, kiekvieną kartą tekdavo daužyti duris. Kamerų tipo patalpose buvo suteikiama tik 1 valanda pasivaikščioti, nors priklauso 8 valandos. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo labai maži, nebuvo šiukšlių dėžių, ant sienų kaupėsi pelėsis. Kamerų tipo patalpose nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna ir tamsu. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nebuvo unitazo, tik skylė grindyse. Dažnai nebūdavo karšto vandens dušuose. Į kamerų tipo patalpas atnešdavo jau atšalusį maistą. Kamerų tipo patalpose žiemą būdavo šalta. Tokios kalinimo sąlygos buvo antisanitarinės, kankinančios, nežmoniškos, pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, LR Konstitucijos 21 straipsnį. Dėl minėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią emociniais, dvasiniais išgyvenimais, bendravimo galimybių sumažėjimu.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Pravieniškių PN-AK) atsiliepime (b. l. 10-18) nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjui pataisos įstaigoje atliekant bausmę minimaliai tenkančio vienam kalinamam bendrabučio tipo bei kamerų tipo patalpose asmeniui gyvenamųjų patalpų norma pažeista nebuvo. Pabrėžė, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Atkreipė dėmesį, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau. Be to, pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Nurodė, kad patalpos buvo vėdinamos per langus, kamerų tipo patalpose įrengta rekuperacinė vėdinimo sistema. Pareiškėjas dėl atšalusio maisto į administraciją nesikreipė. Pareiškėjas pozityvaus užimtumo priemonėse dalyvavo vangiai. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos, pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą, neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais padarė nuteistajam žalos. Atsakovės atstovas laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 20 d. iki 2018 m. gruodžio 18 d. patirtą neturtinę žalą.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.).
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Žemesnės instancijos teismas
LR Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Pareiškėjas teigė, kad jam tekęs minimalus plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).
Taisyklių 11¹.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, Taisyklių 11¹.2 punktas – minimalų 3,6 kv. m plotą kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 23 d. iki 2018 m. vasario 27 d. buvo paskirtas į karantino patalpas, kurių plotas 36,43 kv. m, įrengta 10 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,64 kv. m (36,43/10) ploto; nuo 2018 m. vasario 27 d. iki 2018 m. kovo 13 d. – į 7 būrio 3 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 34,57 kv. m, įrengta 11 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,14 kv. m (34,57/11) ploto; nuo 2018 m. kovo 23 d. iki 2018 m. balandžio 23 d. – į 7 būrio 4 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 56,99 kv. m, įrengta 18 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,16 kv. m (56,99/18) ploto; nuo 2018 m. balandžio 23 d. iki 2018 m. gegužės 15 d. – į 9 būrio 8 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 35,40 kv. m, įrengta 11 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,21 kv. m (35,40/11) ploto; nuo 2018 m. gegužės 15 d. iki 2018 m. birželio 12 d. – į 9 būrio 7 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 35,40 kv. m, įrengta 11 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,21 kv. m (35,40/11) ploto; nuo 2018 m. birželio 12 d. iki 2018 m. birželio 13 d. – į 2 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 30,11 kv. m, įrengtos 9 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 3,34 kv. m (30,11/9) ploto; nuo 2018 m. birželio 13 d. iki 2018 m. spalio 9 d. – į 2 būrio 6 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 22,08 kv. m, įrengtos 7 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 3,15 kv. m (22,08/7) ploto; nuo 2018 m. spalio 9 d. iki 2018 m. gruodžio 18 d. – į 9 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 24,73 kv. m, įrengtos 7 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 3,53 kv. m (24,73/7) ploto (b. l. 11, 22, 25). Laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 2 d. iki 2018 m. gruodžio 18 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose Nr. 2, Nr. 4, Nr. 13, Nr. 15 ir Nr. 16, kuriose jam tekdavo nuo 3,64 kv. m ploto (b. l. 11, 24, 25). Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo į bylą pateiktomis oficialiomis pažymomis, todėl jomis remiasi. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, todėl daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma, o kamerų tipo patalpose – Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma.
Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Nagrinėjamos bylos atveju nenustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas. Vadinasi, nėra pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių baldų užimamą plotą, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę už kameros ribų; nebuvo trukdoma naudotis teisės aktų suteiktomis teisėmis: eiti pasivaikščioti gryname ore, naudotis kitomis teisėmis, jis nebuvo kalinamas blogesnėmis sąlygomis nei kiti asmenys. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su ploto, užstatyto baldais, pažeidimu.
Pareiškėjas žalą kildino iš aplinkybės, kad buvo nepakankamai socialinės reabilitacijos programų.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą ir 2019 m. sausio 23 d. pažymoje Nr. 61-320 (b. l. 23) nurodė, kad pareiškėjui atvykus į pataisos namus, buvo sudarytas Individualus socialinės reabilitacijos planas, nuteistasis pozityvaus užimtumo priemonėse dalyvavo vangiai, nors informacija apie organizuojamus renginius buvo skelbiama būrio informaciniame stende. Atliekant nuobaudas kamerų tipo patalpose, su nuteistuoju buvo bendraujama individualių pokalbių metu, į kameras duodami stalo žaidimai, laikraščiai, knygos. (b. l. 46-48). Teismas pažymi, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog minėti užsiėmimai nebuvo vykdomi, tačiau šių aplinkybių visiškai nedetalizavo, nenurodė, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, todėl tik pagal tokias pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovės atstovo veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams. Darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovės atstovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Pareiškėjo nurodomos bendro pobūdžio aplinkybės apie kalinimo sąlygas jo nurodytų faktų nepatvirtina. Taigi, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl socialinių ir psichologinių užsiėmimų nevykdymo nelaikytini pakankamai aiškiais bei detalizuotais ir atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerų tipo patalpose sanitariniuose mazguose nebuvo unitazo – tik sanitarinis įrenginys grindyse.
Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015). Higienos norma 134:2015 specialių reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui nenumato. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – Aprūpinimo normos) nustatyta, kad kamerų tipo patalpoje turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupiamas), praustuvė –1 komplektas. Atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas tvirtino, kad kamerų tipo patalpose nebuvo jokios ventiliacijos, drėgna, veisėsi pelėsis, buvo šalta.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 punktas).
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą ir 2019 m. sausio 29 d. pažymoje Nr. 77-240 (b. l. 25-27) nurodė, kad kamerų tipo patalpose įrengta mechaninė vėdinimo sistema, kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Teismas taip pat pažymi, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 4 punktą, gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį (b. l. 44-46). Taigi, pareiškėjo teiginys, kad gyvenamosios patalpos netvarkingos, apipelijusios, patvirtina aplinkybę, jog atsakingas už patalpos tvarkymą asmuo tinkamai neatliko savo pareigų. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai prižiūri, tvarko savo patalpas, neturi problemų dėl pelėsio ir grybelio patalpose. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją. Byloje nėra ir jokių kompetentingų institucijų priimtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpų higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl ventiliacijos, drėgmės ir pelėsio atmetami kaip nepagrįsti.
Higienos normos HN 134:2015 16 punktas reglamentuoja, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C.
Atsakovės atstovas nepateikė duomenų apie ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose buvusią temperatūrą. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją dėl netinkamos temperatūros, ar šildytuvo neišdavimo, ar į Visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamos temperatūros. Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, jog pareiškėjo teiginiai dėl buvusios netinkamos temperatūros gyvenamosiose patalpose yra deklaratyvūs ir atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerų tipo patalpose apšvietimas buvo labai prastas.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 14 punktą mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Natūralios apšvietos Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja.
Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą, tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes, nenurodydamas kada, kuriose kamerų tipo patalpose apšvietimas neatitiko Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjui skunde tik abstrakčiai nurodžius, kad temperatūra, dirbtinė, dieninė-naktinė apšvieta neatitiko reikalavimų ir nepateikus į bylą duomenų, kad tuo metu, kai juto minėtus nepatogumus jis kreipėsi į atsakovą, o šiuo metu nesant galimybės nustatyti, kokia temperatūra ir apšvieta buvo ginčui aktualiu laikotarpiu, teismas neturi pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų ir paties žalos fakto konstatavimui.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerų tipo patalpose nebuvo iškvietimo mygtukų.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.11 punkte reglamentuota, jog kamerose įrengiamas radijo taškas ir prižiūrėtojo iškvietimo sistema.
Atsakovės atstovas atsiliepime nepateikė duomenų apie iškvietimo mygtukų įrengimą kamerų tipo patalpose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015 m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015). Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad ginčo laikotarpiu iškvietimo sistema kamerų tipo patalpose Nr. 2, Nr. 4, Nr. 13, Nr. 15 ir Nr. 16 nebuvo įrengta.
Kita vertus, reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas dėl neveikiančios iškvietimo sistemos nebūtų galėjęs išsikviesti pagalbos (pareigūnų), todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė neturtinės žalos egzistavimo fakto.
Pareiškėjas pažymėjo, kad būnant kamerų tipo patalpose į kiemą jis buvo vedamas tik 1 valandą per dieną, nors turėjo teisę į 8 valandas gryname ore.
BVK 145 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji, kuriems skirta nuobauda perkelti į kamerų tipo patalpas, turi teisę kasdien vieną valandą, o nepilnamečiai, neįgalieji, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniai (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas pasivaikščioti. Pareiškėjas neneigė, kad buvo vedamas pasivaikščioti kasdien 1 valandą. Kadangi pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kad jis turėjo teisę į ilgesnį pasivaikščiojimą gryname ore, įvertinęs bylos aplinkybes, teismas pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimų trukmės atmeta kaip nepagrįstus.
Teismas pabrėžia, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3] 8 ir daugiau valandų laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui tam tikromis veiklomis ne jų kamerose (angl. k. outside their cells).
Pareiškėjas skunde tvirtina, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo labai maži, purvini, sienos pažaliavusios, nebuvo šiukšlių dėžių.
Reikalavimai pataisos namų pasivaikščiojimo kiemų įrengimui yra nurodyti Eksploatavimo taisyklių 18-21 punktuose. Eksploatavimo taisyklių 20 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore, o 21 punkte – kad pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios.
Nei Eksploatavimo taisyklės, nei kiti teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių ploto, todėl pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimų kiemelių plotų atmestini kaip deklaratyvūs.
Nei Eksploatavimo taisyklių, nei kitų teisės aktų nuostatos nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo, sporto įranga ar sporto inventorius gali būti sumontuota, tačiau neprivaloma, šiukšlių dėžės kiemeliuose taip pat nėra privalomos, todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo kiemelių netinkamo įrengimo vertina kritiškai ir neturi pagrindo atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.
Teismas taip pat pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo sienų atitikimo teisės aktams pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, sietino būtent su šiais pažeidimais. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei teisinį reglamentavimą, teismas sprendžia, kad pareiškėjo argumentai dėl per mažų ir netvarkingų kiemelių yra atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl karšto vandens nebūvimo ir nesuteiktos galimybės nusimaudyti po šiltu dušu pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai ir kokiomis aplinkybėmis jis negalėjo pasinaudoti savo teise nusiprausti po šiltu dušu, o tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos aplinkybės pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, sietino būtent su šiais pažeidimais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl pažeistos teisės išsimaudyti po šiltu dušu atmetami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.
Pareiškėjo teiginiai dėl patiekiamo atšalusio maisto labai abstraktūs, šių aplinkybių jis visiškai nedetalizavo, nenurodė, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, todėl tik pagal tokias pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovų veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams. Darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovės atstovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Pareiškėjo nurodomos bendro pobūdžio aplinkybės apie kalinimo sąlygas jo nurodytų faktų nepatvirtina. Akcentuotina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Pravieniškių PN-AK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų. Taigi, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl tiekiamo atšalusio maisto nelaikytini pakankamai aiškiais bei detalizuotais ir atmestini kaip nepagrįsti.
Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo orumą žeminančių sąlygų Pravieniškių PN-AK yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 57 str.). Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
pareiškėjo A. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.