- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-18
- Bylos Nr.
- 1A-166-245/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Dargužis (pirm.), Valdas Vitunskas, Viktoras Preikšas
- Kaltinamasis
- M. J.
- Advokatai
- Marytė Vietaitė, Sigitas Žostautas
Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudžiamoji byla Nr. 1A-166-245/2015
Teisėjas Algimantas Brigadierius Teisminio proceso Nr. 1-66-1-00577-2014-0
2015 m. vasario 18 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Viktoro Preikšo ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorei Stasei Svetickienei, išteisintajam M. J., gynėjams advokatams Sigitui Žostautui, Marytei Vietaitei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės Stasės Svetickienės apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:
M. J. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 242 str., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. J. išteisintas dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 242 str., už tai, kad jis, žinodamas apie 2004 m. birželio 9 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo jis buvo nuteistas septynių mėnesių laisvės atėmimo bausme, tyčia išvyko iš savo gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), ir pasislėpė nuo nuosprendžio vykdymo, taip, būdamas nesuimtas, iki 2013 m. sausio 17 d. vengė atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, kol buvo sulaikytas Jungtinėje Karalystėje.
Šalies argumentai
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014-10-20 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: pripažinti M. J. kaltu padarius BK 242 str. numatytą nusikalstamą veiką ir paskirti jam vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., paskirtą bausmę subendrinti iš dalies sudedant su 2004 m. birželio 9 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausme ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams ir vienam mėnesiui. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.
Skunde prokurorė nurodo, kad teismas M. J. nepagrįstai išteisino, remdamasis vien tik jo duotais parodymais, kad nors jis ir dalyvavo nuosprendžio paskelbime, tačiau nežinojo, jog bausmės vykdymo atidėjimas jam buvo panaikintas. 2004 m. birželio 9 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu M. J. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 2 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 7 mėnesiams bei, taikant BK 75 straipsnio nuostatas, bausmės vykdymą atidedant vieniems metams ir šešiems mėnesiams ir įpareigojant iki 2004-10-01 atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos. Nustatyta, kad M. J. dalyvavo teisme paskelbiant šį nuosprendį. Preziumuojama, kad ir šiuo atveju, laikantis įstatymo reikalavimų, nuosprendį paskelbęs teisėjas nuteistajam M. J. išaiškino jam paskirtos bausmės esmę, jo teises ir pareigas, bausmės atlikimo tvarką bei jam paskirtų įpareigojimų nevykdymo pasekmes. Pažymima, kad BK 42 straipsnyje laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas nėra numatyta kaip atskira bausmės rūšis. Be to, nuosprendžio, kurio nuorašą M. J. gavo, rezoliucinėje dalyje aiškiai nurodyta, kad iki nuosprendžio įsiteisėjimo jam palikta galioti kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti, todėl esant teismo nuosprendžiu nepakeistai ir nepanaikintai šiai kardomajai priemonei, jis privalėjo jos laikytis ir neišvykti iš savo gyvenamosios vietos. Jis taip pat privalėjo per teismo nuosprendyje nustatytą terminą atlyginti padarytą žalą, tačiau nei vieno teismo įpareigojimo neįvykdė. Teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą, buvo pateiktas 2004 m. birželio 9 d. M. J. rašytinis pasižadėjimas, kuriuo jis pasirašytinai įsipareigojo nuosprendžiui įsiteisėjus nuvykti į pataisos inspekciją ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos, tačiau teismas nepagrįstai šio dokumento nevertino kaip M. J. kaltę patvirtinančio įrodymo. M. J. teisme pripažino šį pasižadėjimą pasirašęs, tačiau nurodė, kad tuoj po nuosprendžio paskelbimo išvyko į Angliją ir ten gyveno iki sulaikymo 2013 m. Tai akivaizdžiai rodo, kad jis tyčia vengė atlikti teismo nuosprendžiu jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, atidedant jos vykdymą. Tokią išvadą pagrindžia ir liudytojų V. K. ir J. J. parodymai.
Faktą, kad M. J. akivaizdžiai vengė atlikti jam paskirtą bausmę taip pat patvirtina tai, kad 2004-11-09 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi M. J. įspėtas, kad nevykdant teismo įpareigojimo bausmės vykdymo atidėjimas gali būti panaikintas. Šiame teismo posėdyje M. J. nedalyvavo, kviečiamas neatvyko. 2005-02-11 to paties teismo 2005-02-11 nutartimi bausmės vykdymo atidėjimas panaikintas, o M. J. pasiųstas atlikti 2004-06-09 nuosprendžiu paskirtą ir neatliktą septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Šiame teismo posėdyje M. J. taip pat nedalyvavo ir kadangi jis kviečiamas neatvyko, teismas konstatavo, jog M. J. nurodytu adresu nebegyvena, kad jis su šeima išvyko gyventi į kitą vietovę, be pataisos inspekcijos sutikimo pakeitė gyvenamąją vietą. Teismo motyvai, kad M. J. nedalyvavo šiuose teismo posėdžiuose ir todėl nežinojo apie teismo sprendimus paneigiami BPK 358 straipsnio nuostatomis, kad nuteistojo neatvykimas nesustabdo klausimo dėl bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimo arba bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų pakeitimo. Taigi, M. J. žinojo, jog jam paskirta laisvės atėmimo bausmė, atidedant jos vykdymą ir šios bausmės atlikimo tvarką bei jos neatlikimo pasekmes, privalėjo besąlygiškai vykdyti teismo jam paskirtus įpareigojimus ir savo 2004-06-09 teismui duotą įsipareigojimą, bei tuoj po nuosprendžio paskelbimo pasišalindamas iš savo nuolatinės gyvenamosios vietos ir nenurodydamas naujos savo buvimo vietos artimiesiems, nenuvykdamas į teisėsaugos institucijas bei nedeklaruodamas savo gyvenamosios vietos ir nepranešdamas apie ją, tyčia vengė atlikti jam 2004 m. birželio 9 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, kurios vykdymo tvarka buvo pakeista 2005-02-11 teismo nutartimi, todėl ši M. J. veika atitinka BK 242 straipsnyje numatyto nusikaltimo dispoziciją.
Teismo posėdyje prokurorė prašė skundą tenkinti iš dalies, išteisintojo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės apeliacinis skundas netenkinamas.
Kėdainių rajono apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatų ir teisingai nustatė, kad M. J. veiksmų negalima kvalifikuoti pagal BK 242 straipsnį, nes nėra šio nusikaltimo sudėties.
BK 242 straipsnyje numatytos dviejų nusikalstamų veikų sudėtys – asmens, nuteisto arešto ar laisvės atėmimo bausme, tačiau dar nesuimto, vengimas atlikti paskirtą bausmę, ir asmens, laikinai išleisto iš areštinės ar įkalinimo arba kardomojo kalinimo vietos, negrįžimas nustatytu laiku be svarbios priežasties. Analizuojamu atveju M. J. buvo inkriminuota pirmoji sudėtis, t. y. šiuo atveju reikia aiškintis, kokia bausmė M. J. buvo paskirta ir ar jo veiksmuose buvo piktybinio vengimo atlikti paskirtąją bausmę požymių. Vengimas atlikti laisvės atėmimo bausmę yra procesas, kurio metu nuteistasis aktyviais veiksmais stengiasi išvengti bausmės atlikimo. Subjektyvioji minėto nusikaltimo sudėties pusė pasireiškia tiesiogine tyčia – kaltininkas žino ir supranta savo pareigą vykdyti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, tačiau slapstydamasis ar kitokiais veiksmais sąmoningai stengiasi išvengti jos atlikimo. Veikos pagal BK 242 straipsnį kvalifikavimui neturi reikšmės, kokiais veiksmais nuteistasis vengė atlikti paskirtą arešto ar laisvės atėmimo bausmę. Pats vengimo terminas nusako nuteisto asmens tyčinius veiksmus – elgesio pasirinkimą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad 2004 m. birželio 9 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu M. J. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį buvo pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu septyniems mėnesiams su jo turto už 42,50 Lt konfiskavimu. Taip pat taikytas BK 75 straipsnis ir paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vienerių metų ir šešių mėnesių laikotarpiui, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, nekeisti gyvenamosios vietos ir iki 2004-10-01 atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Taigi minėtu nuosprendžiu M. J. nebuvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Nors, kaip teisingai apeliaciniame skunde pažymi prokurorė, bausmės vykdymo atidėjimas nėra atskira bausmės rūšis, tačiau toks bausmės vykdymo parinkimas suponuoja ir skirtingą bausmės atlikimo procesą. Atidėjus bausmės vykdymą, nuteistajam numatomi atitinkami įpareigojimai, kurių jis privalo laikytis. Nesilaikant šių įpareigojimų ar netinkamai juos vykdant, esant probacijos tarnybos (anksčiau pataisos inspekcijos) teikimui, teismas bausmės vykdymo atidėjimą gali panaikinti ir įpareigojimų nevykdantį asmenį pasiųsti atlikti visą skirtą laisvės atėmimo bausmę. Nagrinėjamu atveju taip ir buvo padaryta. 2004 m. lapkričio 9 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi M. J. buvo įspėtas dėl galimų įpareigojimų nevykdymo pasekmių, o to paties teismo 2005 m. vasario 11 d. nutartimi pasiųstas atlikti 2004 m. birželio 9 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmės. Vadinasi, už piktybinį, tyčinį skirtų įpareigojimų nevykdymą M. J. buvo nubaustas, t. y. atliko realią laisvės atėmimo bausmę, kai 2013 m. buvo sulaikytas Didžiojoje Britanijoje. Todėl inkriminuojamas BK 242 straipsnis būtų antrą kartą baudimas už tų pačių įpareigojimų nevykdymą, t. y. principo non bis in idem pažeidimas.
Nagrinėjamu atveju trūksta ne tik objektyvių veiksmų – realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimo, bet ir subjektyviosios pusės – tyčios išvengti realaus laisvės atėmimo. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad M. J. žinojo apie jam taikyto bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimą. Tai, jog BPK 358 straipsnio 2 dalis numato, kad sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimo klausimą nuteistojo ar jo atstovo neatvykimas nesustabdo klausimo nagrinėjimo, nėra pagrindas konstatuoti M. J. veiksmuose tyčią išvengti realios laisvės atėmimo bausmės. Jo tyčia buvo nukreipta į paskirtų įpareigojimų nevykdymą, todėl, jau minėta, jis privalėjo atlikti visą Kėdainių rajono apylinkės teismo 2004 m. birželio 9 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 66 straipsnio 1 dalis įtvirtina normą, jog po nuosprendžio įsiteisėjimo nuteistasis, kuriam paskirta laisvės atėmimo bausmė, yra suimamas. Tačiau nei BVK, nei BPK nenumato jokių nuteistojo veiksmų, kuriuos jis turėtų atlikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, taip pat nenumato, kur jis turėtų kreiptis įsiteisėjus nuosprendžiui, kuriuo jam paskirta laisvės atėmimo bausmė, kad jam ši bausmė būtų įvykdyta. M. J. apie 2005 m. vasario 11 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartį informuotas nebuvo, byloje nėra duomenų, kad apie šį sprendimą būtų informuoti jo giminės ar artimieji, taigi jo tyčia negalėjo staiga pasikeisti nuo teismo skirtų įpareigojimų nevykdymo iki piktybinio laisvės atėmimo bausmės vengimo. Todėl nustatytas faktas, kad M. J. beveik dešimtmetį buvo išvykęs į užsienį, dirbo Anglijoje, ten sukūrė šeimą, siejamas su teismo jam paskirtų įpareigojimų pažeidimu, tačiau nesudaro pagrindo laikyti, kad jis pasislėpė ir taip vengė atlikti laisvės atėmimo bausmę.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, t. y. kad M. J. nebuvo skirta reali laisvės atėmimo bausmė, jis pagal 2004 m. birželio 9 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendį neturėjo būti suimtas, todėl neturėjo ir tyčios vengti laisvės atėmimo, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamas Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nes M. J. veiksmuose nėra BK 242 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties.
Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo išteisintajam M. J. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Iš 2014-12-15 pažymos Nr. TP-7-(2.10)-4729 matyti, kad advokatė Marytė Vietaitė, pateikusi advokato orderį Nr. 390829, teikia antrinę teisinę pagalbą M. J. ir antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 32,78 Eur (b. l. 165).
Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš išteisintojo M. J. nepriteistinos. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Taigi įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Be to, 2014-12-16 teismo posėdžio metu M. J. išreiškė norą būti atstovaujamas advokato, su kuriuo yra sudaręs teisinių paslaugų teikimo sutartį, todėl valstybinę teisinę pagalbą teikianti advokatė buvo atleista nuo baudžiamosios bylos nagrinėjimo, taigi apeliaciniame procese ji faktiškai nedalyvavo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.