Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2014-05-28 · Administracinė byla Nr. P-756-46-14

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-05-28
Bylos Nr.
P-756-46-14
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
Pareiškėjas
A. J.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai
Trečiasis asmuo
Lietuvos
Kategorijos
  • 80.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P756-46/2014Procesinio sprendimo kategorija 80.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2014 m. gegužės 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. J. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-547/2007 pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kariuomenės logistikos valdybai dėl potvarkio panaikinimo ir profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su 2006 m. liepos 22 d. skundu (b. l. 1–9), kuriuo prašė: panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Krašto apsaugos ministerija) valstybės sekretoriaus 2006 m. liepos 3 d. potvarkį Nr. PS-755 „Dėl vyr. psk. A. J. išleidimo į atsargą“ ir pripažinti neteisėtu profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimą.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepimu (b. l. 33–34) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. spalio 23 d. sprendimu (b. l. 62–64) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. J. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 64–75), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 23 d. sprendimą ir priimti naują – jo skundą patenkinti.

II.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2007 m. gegužės 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-547/2007 (b. l. 88–92) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad iš pareiškėjo skundžiamo 2006 m. liepos 3 d. potvarkio matyti, kad su pareiškėju (2002 m. rugpjūčio 5 d.) sudaryta profesinės karo tarnybos sutartis buvo nutraukta ir jis buvo išleistas į atsargą Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 38 straipsnio 1 dalies 7 punkto bei 45 straipsnio 4 dalies 2 punkto pagrindu. Todėl šioje administracinėje byloje yra būtina pateikti nurodytų teisės normų aiškinimą bei išaiškinti, ar šiose normose numatytos aplinkybės atitinka buvusias minėto potvarkio priėmimo metu faktines pareiškėjo profesinės karo tarnybos aplinkybes.

Teismas nurodė, kad Įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 7 punkte (2004 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. IX-2560 redakcija) nustatyta, kad profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos sutartis turi būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje, kai pasibaigia profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos sutarties terminas arba kariui sukanka šio įstatymo 45 straipsnio 4 dalyje ar 32 straipsnio 3 dalyje nustatytas amžius, jei tarnybos laikas nustatyta tvarka nebuvo pratęstas. Įstatymo 45 straipsnio 4 dalis nustato kario tarnybos laiko ribojimą dėl jo amžiaus. Pagal šios dalies 2 punktą, į atsargą profesinės karo tarnybos kariai (nuo viršilos iki vyresniojo puskarininkio imtinai), išskyrus nurodytus šio straipsnio 5 ir 6 dalyse, išleidžiami sukakę 50 metų.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 7 punkte pateikta kaip viena iš alternatyvų nuoroda į Įstatymo 45 straipsnio 4 dalį reiškia, kad pastarojoje normoje nustatyto amžiaus suėjimas yra pakankamas pagrindas atlikti du veiksmus: nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį ir išleisti karį į atsargą. Tai matyti iš šios nuorodos formuluotės, pagal kurią ji yra taikytina siekiant nutraukti profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos sutartį ir (ar) atleisti karį iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje. Šiai bylai aktualiu klausimu pažymėtina, kad šios įstatymo nuostatos formuluotė bei jos imperatyvus būdas rodo, jog ši teisės norma skirta reglamentuoti teisinius santykius dėl galiojančios (o ne pasibaigusios) karo tarnybos sutarties nutraukimo. Tai matyti ir iš Įstatymo 31 straipsnio 4 dalies, pagal kurią esant Įstatymo 38 straipsnyje numatytam pagrindui profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nutraukta prieš terminą. Pažymėtina, kad galimybė nutraukti minėtą (2002 m. rugpjūčio 5 d.) su pareiškėju sudarytą profesinės karo tarnybos sutartį šioje sutartyje yra aptarta (6 p.). Atsižvelgiant į minėtą imperatyvią nuostatą, pažymėtina, kad karo tarnybos sutarties nutraukimas (esant nurodytame punkte numatytoms sąlygoms) yra kitos šios sutarties šalies pareiga, o ne teisė. Taip pat pažymėtina, kad išimtį iš šios situacijos sudaro aplinkybė, kai kario tarnybos laikas nustatyta tvarka buvo pratęstas. Aiškindama nurodytą išimtį, kolegija pažymi, kad toks kario tarnybos laiko pratęsimas yra skirtas situacijai, kai karys sulaukė amžiaus, kuriuo yra ribojamas jo tarnybos laikas. Tai reiškia, kad taikant šią išimtį yra būtina remtis faktu apie minėto amžiaus suėjimą. Be to, kolegija pažymėjo, kad nurodytos išimties taikymas (skirtingai nuo Įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 7 punkto reglamentuojamos situacijos) yra krašto apsaugos ministro teisė, o ne jo pareiga. Tai reiškia, kad toks kario tarnybos laiko pratęsimas (numatytas Įstatymo 46 straipsnis) yra krašto apsaugos ministro diskrecija.

Iš bylos matyti, kad pagal laipsnį pareiškėjui yra taikytina Įstatymo 45 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta 50 metų amžiaus riba. Nurodytas amžius pareiškėjui suėjo 2006 m. birželio 19 d. Pagal užimamas pareigas pareiškėjas nepatenka į Įstatymo 45 straipsnio 5 ir 6 dalių reglamentavimo sferą. Pareiškėjui nebuvo taikoma minėta, Įstatymo 46 straipsnyje numatyta, išimtis dėl tarnybos laiko pratęsimo. Išvardintos faktinės bylos aplinkybės visiškai atitinka aplinkybes, numatytas Įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 7 punkte bei 45 straipsnio 4 dalies 2 punkte. Todėl darytina išvada, kad atsakovas teisingai ir pagrįstai pritaikė šias Įstatymo nuostatas pareiškėjui. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

III.

Pareiškėjas A. J. 2007 m. rugpjūčio 30 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-547/2007 (b. l. 99–105) Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto (esminis materialinės teisės normų pažeidimas) pagrindu.

Žemesnės instancijos teismas

Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 19 d. nutartimi (b. l. 112–119) atsisakė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-547/2007, kadangi, teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų, motyvų ar argumentų, kurie vienareikšmiškai paneigtų LVAT 2007 m. gegužės 22 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A143-547/2007 išvadas.

IV.

Pareiškėjas A. J. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2014 m. vasario 10 d. (spaudas ant voko, b. l. 158) pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-547/2007. Pareiškėjos nuomone, procesas šioje administracinėje byloje atnaujintinas vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu – bylos užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujintas, kai Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimas byloje prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai (toliau – ir Konvencija) ir jos papildomiems protokolams. Pareiškėjas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir Teismas) 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu pripažino, kad bylos nagrinėjimas administraciniuose teismuose, imant bendrai, neatitiko teisingo ir viešo nagrinėjimo reikalavimų, kaip apibrėžta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Taigi, Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, jog buvo pažeistos jo teisės, nustatytos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, o tai, pasak pareiškėjo, yra pagrindas atnaujinti procesą. Trijų mėnesių termino, nustatyto ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje, pareiškėjas nepraleido, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas priimtas 2013 m. lapkričio 12 d. ir trijų mėnesių terminas baigiasi tik 2014 m. vasario 12 d.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Prašymas tenkintinas, procesas administracinėje byloje Nr. A143-547/2007 atnaujintinas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., LVAT 2010 m. birželio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis (žr. LVAT 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011). Pažymėtina, jog šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodyto įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 1 dalis nustato, jog prašymas atnaujinti procesą gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 3 dalį, prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduotas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau nei penkeri metai, išskyrus šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą atvejį.

Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismui pateikto prašymo, pareiškėjas A. J. prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-547/2007, kurioje priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 22 d. nutartis, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje J. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 25330/07, kuria pareiškėjas grindžia prašymą atnaujinti procesą, priimta 2013 m. lapkričio 12 d. (b. l. 134–157), vadinasi trijų mėnesių terminas baigėsi 2014 m. vasario 12 d. Prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-547/2007 Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paštu išsiųstas 2014 m. vasario 8 d. (spaudas ant voko, b. l. 158). Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjas A. J. nepraleido ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino minėtam prašymui pateikti.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad bylos užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujintas, kai Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimas byloje prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir jos papildomiems protokolams. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje J. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 25330/07) priimtas nagrinėjamoje byloje pareiškėju esančio asmens, t. y. A. J., atžvilgiu. Be to, minėtas Teismo sprendimas susijęs su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 23 d. sprendimu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 22 d. nutartimi, kurioje prašoma atnaujinti procesą (žr., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo 49 pastraipą (13 puslapis), b. l. 134–157).

Iš byloje esančių duomenų teisėjų kolegija nustatė, kad Krašto apsaugos ministerijos valstybės sekretoriaus 2006 m. liepos 3 d. potvarkiu Nr. PS-755 „Dėl vyr. psk. A. J. išleidimo į atsargą“ buvo nutraukta su pareiškėju 2002 m. rugpjūčio 5 d. sudaryta profesinės karo tarnybos sutartis ir jis buvo išleistas į atsargą Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 7 punkto bei 45 straipsnio 4 dalies 2 punkto pagrindu. Skundu, kuriuo buvo prašoma panaikinti minėtą Krašto apsaugos ministerijos valstybės sekretoriaus potvarkį bei pripažinti profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimą neteisėtu (b. l. 1–9), pareiškėjas A. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Šį skundą pareiškėjas, be kita ko, grindė ir tuo, kad išleidimą į atsargą, t. y. profesinės karo tarnybos sutarties su juo nutraukimą, įtakojo jo išsakyta nuomonė bei pasisakymai dėl kito karininko (R. V.) išleidimo vaiko priežiūros atostogų (pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui bei kariuomenės vadui apskundė drausminę nuobaudą, kuri jam paskirta už tai, kad jis rekomendavo savo vadui minėtam karininkui suteikti vaiko priežiūros atostogas). Pasak pareiškėjo, profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimui taip pat įtakos turėjo jo įsitikinimai bei pažiūros (pareiškėjas kreipėsi į dienraštį „Kauno diena“, išsakydamas savo nuomonę dėl Kariuomenės drausmės statuto problemų) bei jo teikiami tarnybiniai pranešimai, kuriuose pareiškėjas išdėstė savo nuomonę apie tarnyboje kylančias problemas. Skunde pareiškėjas nurodė, jog Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostata buvo pritaikyta išimtinai tik jam, nes Lietuvos Kariuomenėje tarnauja daug tokių karių, kuriems jau yra sukakęs atleidimo iš profesinės karo tarnybos amžius, tačiau jie tarnauja toliau, kol nesibaigia jų profesinės karo tarnybos sutartis, o štai pareiškėjas buvo atleistas vos tik suėjus nustatytam amžiui, nors jo profesinės karo tarnybos sutartis galiojo iki 2007 m. rugpjūčio 5 d. Iš A. J. pirmosios instancijos teismui pateikto skundo matyti ir tai, jog pareiškėjas teismo prašė išreikalauti keturių karininkų, kuriems jau yra sukakęs išleidimo į atsargą amžius, tačiau jie iki šiol nėra atleisti iš tarnybos, profesinės karo tarnybos sutartis. Šie įrodymai, pareiškėjo manymu, galėjo įrodyti jo diskriminaciją bei persekiojimą dėl jo išsakytos nuomonės. Tai, kad pareiškėjo atleidimo pagrindu buvo diskriminacija bei persekiojimas už nuomonės pareiškimą, A. J. dar kartą nurodė ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktame apeliaciniame skunde (b. l. 69–75).

Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo 49 pastraipos (bylos J. prieš Lietuvą 13 puslapis) matyti, jog pareiškėjas A. J. (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime vadinamas ieškovu) Teisme įrodinėjo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, priėmęs 2006 m. spalio 23 d. sprendimą, bei Lietuvos vyriausiasis administracinis, priėmęs 2007 m. gegužės 22 d. nutartį, buvo šališki, neteisingi bei ignoravo jo procedūrines teises, nes atsižvelgiant į tai, kad bylos esmė buvo tariamai neteisėtas jo atleidimas iš karo tarnybos dėl diskriminacijos, siekdamas visapusiškai išnagrinėti bylą, ieškovas prašė teismo įpareigoti bataliono vadovaujančius karininkus pateikti įrodymus, kurių jis pats negalėjo gauti, dėl keturių karių, kurie tuo metu tarnavo tame pačiame dalinyje. A. J. Teismui nurodė, jog jei tam tikro amžiaus suėjimas yra absoliutus pagrindas atleisti iš karo tarnybos, tai tada visi tie keturi kariai turėjo būti atleisti žymiai anksčiau nei jis. Tačiau, Lietuvos teismai ignoravo jo prašymą, netgi nenurodydami atsisakymo priežasčių, todėl buvo pažeista jo teisė pateikti įrodymus, kurie buvo esminiai teisingam jo skundų nagrinėjimui dėl diskriminacijos už jo požiūrį ir mintis.

Europos Žmogaus Teisių Teismas 2013 m. lapkričio 12 d. sprendime (bylos J. prieš Lietuvą 55, 57, 58 pastraipos, 16 bei 17 puslapiai) pažymėjo, jog rašytiniame skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui, ieškovas teigė, jog jis buvo diskriminuojamas dėl savo nuomonės. Ieškovui, turint omenyje, kad jo skundo pagrindas buvo tariama diskriminacija, jo situacijos palyginimas su keturių karių situacija buvo būtinas, kad jis galėtų pareikšti nusiskundimą. Ieškovas pakartojo apeliaciniame skunde, kad žemesnės instancijos teismas atsisakė nurodyti kariniam vadui pateikti įrodymus, susijusius su minėtų keturių karių tarnybos istorija, atėmė jam galimybę įrodyti, kad jis buvo vienintelis karys, kuriam taip griežtai buvo pritaikytas šis įstatymas (Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Taigi, Teismo manymu, A. J. skunde pateiktas diskriminacijos aspektas turėjo būti nagrinėjamas administraciniuose teismuose. Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, jog ieškovas pateikė detalią informaciją, kokius konkrečius įrodymus jis norėjo gauti ir kodėl tai buvo tiesiogiai susiję su jo skundu, ir atsižvelgiant į tai, kad tame nagrinėjimo etape dar nebuvo galima nuspręsti, ar tie įrodymai buvo būtini ieškovo diskriminacijos bylos užbaigimui, Teismas nustatė, kad dėl administracinių teismų nesugebėjimo padėti ieškovui gauti įrodymus ir juos apsvarstyti, arba bent jau pateikti priežastis, kodėl tai nėra būtina, ieškovas negavo esminių priemonių atstovauti savo bylą. Atsižvelgiant į išdėstytą, Teismas nusprendė, jog bylos nagrinėjimas administraciniuose teismuose, imant bendrai, neatitiko teisingo ir viešo nagrinėjimo reikalavimų kaip apibrėžta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje; vadinasi, ši nuostata buvo pažeista.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog minėtas Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo priėmimas yra pagrindas atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, bylą perduodant iš naujo nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. J. prašymą tenkinti ir procesą administracinėje byloje Nr. A143-547/2007 atnaujinti.

Bylą perduoti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusVaida Urmonaitė-MaculevičienėSkirgailė Žalimienė