Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo J. V. gynėjos advokatės Loretos Guižauskienės skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 19 d. nutarties, kuria kaltinamajam J. V. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2015 m. kovo 20 d.

Teisėjas, susipažinęs su gauta baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjęs kaltinamojo J. V. gynėjos skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje J. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 249 straipsnio 3 dalį, BK 180 straipsnio 3 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 181 straipsnio 3 dalį, BK 180 straipsnio 1 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 181 straipsnio 3 dalį, BK 289 straipsnio 1 dalį, BK 253 straipsnio 1 dalį kaltinamas tuo, kad jis dėl savanaudiškų paskatų, turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2010 m. sausio mėnesio, organizavo šaunamaisiais ginklais ginkluotą nusikalstamą susivienijimą, jam vadovavo iki 2012 m. rugsėjo mėnesio, ir dalyvaudamas nusikalstamo susivienijimo veikloje kartu su kitais nusikalstamo susivienijimo nariais padarė plėšimus, sukčiavo, prievartavo svetimą turtą bei kitus nusikaltimus.

J. V. 2012 m. sausio 27 d. buvo pripažintas įtariamuoju, paskelbta paieška bei išduotas Europos arešto orderis. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartimi J. V. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnyje nustatyta tvarka J. V. 2012 m. birželio 20 d. buvo sulaikytas. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartimi palikta galioti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis, kuria J. V. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir nustatytas suėmimo terminas trims mėnesiams. Vėlesnėmis teismų nutartimis suėmimo terminas buvo tęsiamas iki 2015 m. kovo 20 d.

Gynėjos tvirtinimu, skundžiamojoje Vilniaus apygardos teismo nutartyje nurodyti kardomosios priemonės – suėmimo pagrindai numatyti BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte, nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis.

Skunde remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika ir atkreipiamas dėmesys į tai, kad neužtenka pagrįsto manymo, jog kaltinamais galėjo padaryti jam inkriminuojamas veikas, kaip kardomosios priemonės skyrimo pagrindo, būtina nustatyti ir kitus pagrindus. Be to, turi būti kruopščiai tikrinami konkretūs faktai, patvirtinantys būtinybę asmenį laikyti suimtą.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pasikeitus teismo sudėčiai, baudžiamoji byla turės būti pradėta nagrinėti iš naujo.

Gynėjos nuomone, apygardos teismas nevertino J. V. paieškos pagrįstumo, išduoto Europos arešto orderio teisėtumo, todėl kaltinamojo paieška buvo paskelbta nepagrįstai, o Europos arešto orderis išduotas neteisėtai. Be to, kaltinamasis apie paskelbtą jo paiešką nežinojo, nebuvo įteikti šaukimai, o sulaikytas buvo netoli savo gyvenamosios vietos, bet ne ketinant išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad kaltinamojo ankstesnis teistumas išnykęs, ilgą laiko tarpą jokio įstatymo pažeidimo nepadarė, yra saistomas tvirtais socialiniais ryšiais, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, vedęs, turi keturis mažamečius vaikus, kuriais iki suėmimo rūpinosi, buvo registruotas darbo biržoje, šiuo metu taip pat turi realią galimybę įsidarbinti. Todėl gynėjos vertinimu, vien kaltinimas sunkių ir labai sunkių nusikaltimų padarymu bei gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga neribotą laiką taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, kai kitos aplinkybės neduoda pagrindo manyti, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo ar darys naujus nusikaltimus. Skunde nurodoma, kad bylą pradėjus nagrinėti pirmosios instancijos teisme buvo apklausti liudytojai, kurie nepatvirtino tariamo nusikalstamo susivienijimo egzistavimo ar šiai bendrininkavimo formai būdingų požymių. Be to, kitiems kaltinamiesiems šioje baudžiamojoje byloje, taikomos švelnesnės kardomosios priemonės.

Todėl gynėjos nuomone, nėra būtinybės riboti kaltinamojo J. V. laisvės, o BPK 119 straipsnyje nustatyti tikslai gali būti pasiekti ir švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis.

Prokuroras prašo gynėjos skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo J. V. gynėjos skundas atmetamas.

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 19 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Apygardos teismas, pratęsdamas kardomosios priemonės – suėmimo terminą kaltinamajam J. V. BPK 119 straipsnio, BPK 121 straipsnio, BPK 122 straipsnio, BPK 127 straipsnio, BPK 130 straipsnio, reikalavimų nepažeidė.

Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, privaloma sąlyga yra duomenų, leidžiančių manyti, kad kaltinamasis (įtariamasis) galėjo padaryti nusikalstamas veikas, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad asmeniui pareikšti kaltinimai turi būti pagrįsti. Apeliacinis teismas mano, kad šioje baudžiamosios bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, pagrįstai leidžiančių manyti, jog kaltinamasis J. V. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tai patvirtina duomenų visuma bei kaltinamajame akte nurodomi duomenys. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo metu baudžiamoji byla nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme, todėl įrodymų vertinimas yra ne Apeliacinio teismo kompetencija, sprendžiant suėmimo termino pratęsimo klausimą. Sprendžiant suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo klausimus byloje esantys duomenys vertinami tik tiek, kiek tai yra susiję su šios kardomosios priemonės skyrimo ar jos termino pratęsimo sąlygų ir pagrindų buvimo ar nebuvimo nustatymu.

Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti taikomas, kai yra suėmimo skyrimo sąlygos, numatytos BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse, ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 – 4 dalyse numatytų pagrindų.

Apeliacinis teismas pritaria Vilniaus apygardos teismo išvadai, kad šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, t. y. užtikrinti J. V. dalyvavimą bylos nagrinėjime teisme ir nuosprendžio įvykdymą, o už nusikaltimus, dėl kurių padarymo J. V. pareikšti kaltinimai, įstatymas numato griežtą laisvės atėmimo bausmę, todėl sąlygos pratęsti suėmimo terminą nėra išnykusios.

Pažymėtina, kad šios kardomosios priemonės taikymo teoriniai pagrindai, numatyti BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose, detaliai išdėstyti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 15 d., 2014 m. birželio 25 d., 2014 m. spalio 17 d., 2015 m. sausio 7 d. nutartyse, todėl netikslinga dar kartą analizuoti šių argumentų ir kartoti ankstesnėse nutartyse išdėstytus motyvus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltinamojo J. V. gynėja šiame skunde naujų ir įtikinamų argumentų, kurie paneigtų Vilniaus apygardos teismo nurodytus suėmimo termino pratęsimo pagrindus ir būtų pakankamas pagrindas panaikinti griežčiausią kardomąją priemonę, nenurodo. Skunde nurodomi iš esmės analogiški argumentai, kaip ir ankstesniuose gynėjos skunduose.

Bylos duomenys patvirtina, kad J. V. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, kurios priskiriamos apysunkių, sunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijomis (BK 11 straipsnio 4, 5, 6 dalys). Taip pat nustatyta, kad J. V. galbūt organizavo šaunamaisiais ginklais ginkluotą nusikalstamą susivienijimą bei jam vadovavo, kurio veika buvo susijusi su plėšimais, sukčiavimu, svetimo turto prievartavimu. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinamasis praeityje buvo teistas (teistumas išnykęs), baustas administracine tvarka, iki suėmimo neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio, niekur nedirbo, inkriminuojami nusikaltimai galbūt susiję su lėšų gavimu iš nusikalstamos veikos, slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, dėl to buvo išduotas Europos arešto orderis.

Apeliacinio teismo nuomone, šios nurodytos aplinkybės, nusikalstamų veiksmų darymo sistemingumas, susiformavusios kaltininko antivisuomeninės nuostatos leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būdamas laisvėje ir siekdamas išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės, laisvės atėmimo, kaltinamasis J. V. gali bėgti (slėptis) nuo teismo bei daryti naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje.

Apeliacinis teismas atsižvelgia į kaltinamojo J. V. gynėjos skunde nurodytas aplinkybes, t. y. kad kaltinamasis jau ilgą laiko tarpą jokio įstatymo pažeidimo nepadarė, yra saistomas tvirtais socialiniais ryšiais, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, vedęs, turi keturis mažamečius vaikus, kuriais iki suėmimo rūpinosi, buvo registruotas darbo biržoje, šiuo metu taip pat turi realią galimybę įsidarbinti, tačiau šios aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo paskirtų suėmimo pagrindų bei negali būti pakankamas pagrindas griežčiausiai kardomajai priemonei panaikinti.

Nors skunde gynėja ginčija Europos arešto orderio išdavimo teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau pažymėtina, kad nagrinėjant skundą dėl kardomosios priemonės – suėmimo pratęsimo, Europos arešto orderio išdavimo teisėtumas ir pagrįstumas nevertinamas, nes tai nėra šio skundo nagrinėjimo dalykas.

Apeliacinis teismas sutinka su gynėjos pastebėjimais, kad kaltinamajam J. V. griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo terminas tęsiasi ilgą laiką. Tačiau atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad maksimalus leistinas suėmimo taikymo kaltinamajam terminas teisminio bylos nagrinėjimo stadijoje nei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatyme, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatose nėra konkrečiai apibrėžtas, todėl suėmimo trukmės pagrįstumas turi būti įvertinamas kiekvienoje byloje atsižvelgiant į konkrečias jos savybes. Be to, besitęsiantis suėmimas konkrečioje byloje gali būti pateisinamas tik esant aiškioms tikro viešojo intereso apraiškoms, kuris, įvertinus nekaltumo prezumpciją, nusveria teisę į laisvę.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad ši pirmosios instancijos teismo nagrinėjama baudžiamoji byla yra ypatingai sudėtinga (kaltinimai pareikšti dvidešimt devyniems kaltinamiesiems, daug nukentėjusiųjų, liudytojų) ir didelės apimties (bylą sudaro septyniasdešimt aštuoni tomai), todėl privaloma užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese bei netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme. Tai, kad kitiems kaltinamiesiems yra taikomos švelnesnės kardomosios priemonės, neįpareigoja teismo netęsti suėmimo termino J. V., kadangi teismas kardomųjų priemonių taikymo klausimus dėl kiekvieno kaltinamojo sprendžia individualiai.

Apeliacinis teismas įvertinęs pirmiau išdėstytas aplinkybes konstatuoja, kad kaltinamojo J. V. teisės suvaržytos nepažeidžiant nei proporcingumo, nei teisėtumo principų bei laikantis BPK nustatytų reikalavimų, ir toks suimtojo teisių suvaržymas šiuo metu yra pateisinamas. Pusiausvyra tarp galimai padarytų nusikalstamų veikų sunkumo ir griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo taikymo išlaikyta, todėl nėra jokių teisinių argumentų naikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 19 d. nutartį. Be to, apygardos teismas pratęsdamas kaltinamajam J. V. kardomosios priemonės – suėmimo terminą atsižvelgė į nacionalinę bei EŽTT jurisprudenciją, nepažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Baudžiamojo proceso kodekso normų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaltinamojo J. V. gynėjos advokatės Loretos Guižauskienės skundą atmesti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.