Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI2-3729-535/2025 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05960-2024-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3

2025 m. vasario 25 d.

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Kaminsko ir Inos Kirkutienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas N. Z. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024-10-07 sprendimą Nr. 24S225841, kuriuo buvo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024-10-07 iki 2027-10-06 ir nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 2024-10-07 iki 2027-10-06 ir priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo.

Pareiškėjas nurodo, kad jam 2024-10-30 buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2026-01-03, UTPĮ 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje).

Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - Departamentas) 2024-04-17 sprendimu Nr. 24S101660 nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi vadovaujantis UTPĮ 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2 p. ir UTPĮ 50 str. 1 d. 6 p. Pareiškėjas ketino dirbti UAB „Hoptrans“, tačiau vykstant pas darbdavį, šis pareikalavo 650 Eur grynais pinigais už mokymus , tačiau atvykus į darbovietę jam buvo pasakyta, kad jis turi mokėti 950 Eur (grynais), su kuo pareiškėjas negalėjo sutikti, kadangi nesuprato, už ką turi mokėti. Susipykus su darbdaviu dėl neteisėto pinigų reikalavimo, pareiškėjas ieškojo kito darbo, kurį gavo kitoje Europos Sąjungos valstybėje ir dirba iki šiol.

Kadangi Pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), todėl neprieštaravo dėl 2024-04-17 sprendimo Nr. 24S101660, kuriuo nuspręsta panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi jo nesuprato ir teismine tvarka neskundė.

Departamentas 2024-10-08 raštu Nr. 24SD25804 „Dėl sprendimo“ informavo pareiškėją, kad Departamentas 2024-10-07 sprendimu Nr. 24SS225841 nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024-10-07 iki 2027-10-06 vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 1 dalimi. Šį raštą pareiškėjas gavo 2024-10-20. Kartu nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2024-10-07 iki 2027-10-06. Remiantis 2024-10-08 raštu matyti, kad uždraudimo sprendimas priimtas UTPĮ 133 str. 1 d., nes pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi.

Sprendimas grindžiamas UTPĮ 133 straipsnio 1 dalimi, pažymi, kad minėta teisės norma neįpareigoja, o tik suteikia teisę uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Draudimo atvykti trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes. Praktikoje draudimas atvykti dažniausiai nustatomas nuo 1 iki 3 metų, tačiau šiuo atveju nebuvo jokių aplinkybių leidžiančių taikyti minėtą teisės normą ir uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus.

UTPĮ 133 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (toliau - ir Tvarka).

Tvarka nustato pavyzdinius kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant užsieniečio duomenis iš Sąrašo ir jų vertinimo tvarką, taip pat apibrėžia šių kriterijų įtaką, priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio. Pagal Tvarkos 5 punktą, tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga. Tvarkos II skirsnis reglamentuoja draudimą atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas.

Pagal Tvarkos 11 punktą, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje toliau - leidimas gyventi) ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: 1) pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 2) esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; 3) tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: a) jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; b) užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko.

Užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis (Tvarkos 141 p.).

Nagrinėjamu atveju leidimas buvo panaikintas ir vadovaujantis UTPAĮ 35 str. 1 d. 5 p., UTPAĮ 50 str. 1 d. 6 p., kuriems nėra taikomos Tvarkos 141 p. nuostatos.

Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, kuriuo nustatomas ar sutrumpinamas užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis arba išbraukiami duomenys apie užsienietį iš sąrašo, turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, atsižvelgiant į Tvarkoje numatytus pavyzdinius kriterijus, t. y. Migracijos departamentas turi įvertinti visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą. Be to, Tvarka ir joje įtvirtintas Kriterijų sąrašas ir jų vertinimo tvarka priimant sprendimą sutrumpinti draudimo atvykti laikotarpį negali būti aiškinami taip, kad šis teisės aktas įtvirtina baigtinį sąrašą aplinkybių, kurioms esant gali būti priimamas užsieniečiui palankus/nepalankus sprendimas. Toks Tvarkos aiškinimas būtų nesuderinamas su 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau - ir Direktyva) tikslais. Minėta, kad pagal Direktyvą draudimo atvykti trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgiant į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, taigi kiekvieną kartą turi būti įvertinama užsieniečio individuali padėtis. Draudimas atvykti gali būti panaikintas ar sustabdytas ir dėl priežasčių, kurios nėra nurodytos Direktyvos 11 straipsnyje, t. y. ir dėl kitų priežasčių kaip nurodoma šiame straipsnyje. Toks Direktyvos 11 straipsnio aiškinimas pabrėžiamas ESTT praktikoje (ESTT 2018 m. gegužės 8 d. sprendimas byloje Nr. C82/16 K.A. ir kt. prieš Belgische Staat). Minėta, kad remiantis Direktyva, pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią Direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais.

Pažymi, kad pareiškėjas nuo 2024 gegužės mėnesio gyvena ir dirba (duomenys neskelbtini), turi minėtos valstybės leidimą laikinai gyventi, moka mokesčius. Šios aplinkybės apibūdina pareiškėjo individualią padėtį, todėl jos turi būti vertinamos, nors ir nėra nurodytos Tvarkoje, numatančioje pavyzdinius kriterijus, kuriems esant gali būti priimamas užsieniečiui palankus sprendimas.

Nagrinėjamu atveju neaišku, kokiu pagrindu Departamentas nusprendė į Šengeno informacinę sistemą įtraukti perspėjimą dėl draudimo Pareiškėjui atvykti ir apsigyventi uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2024-10-07 iki 2027-10-06.

Taisyklės nustato užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo toliau - sąrašas) sudarymo, tvarkymo ir duomenų iš šio sąrašo teikimo centrinei Šengeno informacinei sistemai (toliau - C. SIS) tvarką. Į sąrašą duomenys įrašomi Įstatymo 133 straipsnio 8 dalyje nurodytų subjektų priimtų sprendimų uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindu Taisyklių 5 p.), o Sąrašą tvarko ir duomenis iš šio sąrašo C. SIS teikia Departamentas (Taisyklių 4 p.).

Pagal Taisyklių 15 punktą, duomenys iš Nacionalinio sąrašo teiktini Šengeno informacinei sistemai jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau - SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose, 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinimas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2021 m. liepos 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/1152, (toliau - SIS reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

Mano, kad šiuo atveju buvo pažeistos Reglamento (ES) 2018/1861 21 straipsnio („Proporcingumas“) 1 dalies nuostatos, kurios skelbia, kad prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.

Nurodo, kad uždrausdamas pareiškėjui atvykti ne tik į Lietuvą, bet ir kitas Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis ( Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritoriją, yra perteklinis ir yra neproporcingas, nemotyvuotas (pažeidžiantis išsamumo, įstatymo viršenybės, gero administravimo ir kitus viešojo administravimo principus) ir nepagrįstas. Šis sprendimas užkerta kelią pareiškėjui susitikti su šeimos nariais, draugais, bičiuliais ne tik Lietuvos Respublikoje, bet ir kitose Šengeno erdvei priklausančiose valstybėse, taip pat šiose valstybėse dirbti ir užsiimti bet kokia ūkine-komercine veikla, prieštarauja laisvo asmenų judėjimo teisei, taip pat laisvei pasirinkti profesiją ir teisei dirbti.

Pagal Taisyklių 28.1. papunktį, duomenys apie užsienietį, kuriam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką UTPĮ 133 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu, gali būti išbraukiami iš sąrašo arba sutrumpintas draudimo šiam užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikas sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priėmusios įstaigos sprendimu, jeigu sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priėmusiai įstaigai pateikus motyvuotą užsieniečio prašymas išbraukti duomenis apie jį iš sąrašo ar sutrumpinti draudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką laiką.

Duomenis iš sąrašo, pateiktus C. SIS, šioje sistemoje sprendimą dėl uždraudimo atvykti priėmusios įstaigos sprendimu atšaukti įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento arba 25 straipsnį ar perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 arba 25 straipsnį panaikina Migracijos departamentas (Taisyklių 32 p.).

Sprendimas atšaukti įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį ar perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 arba straipsnį priimamas: 1) jeigu duomenys apie užsienietį, kurio duomenys iš sąrašo pateikti C. SIS, išbraukiami iš sąrašo (Taisyklių 32.2. p.); 2) jeigu užsienietis, dėl kurio paskelbtas įspėjimas C. SIS, arba taisyklių 9 punkte nurodyta valstybės institucija ar įstaiga pateikia motyvuotą prašymą sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priėmusiai įstaigai ir ji nustato, kad nebeliko SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnyje ar SIS reglamento 24 arba 25 straipsnyje nurodyto pagrindo taikyti įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo į Šengeno erdvę, tačiau išlieka pagrindas drausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką Taisyklių 32.3. p.). Mano, kad šiuo atveju yra visi pagrindai išbraukti pareiškėjo duomenis iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo arba bent sutrumpinti draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį iki 1 metų.

Draudimu atvykti užsieniečiams į Lietuvos Respubliką siekiama užkirsti kelią nesąžiningiems bei nepatikimiems užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką; į Pareiškėjo nustatytas aplinkybes, dėl kurių panaikintas Pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi pagal UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą (duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, asmuo neturi pakankamai lėšų ir ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje ir darbo sutartis su asmeniu nesudaryta), tačiau šiuo atveju Pareiškėjas pateikė teisingus duomenis, darbo sutartis su Pareiškėju buvo sudaryta, tačiau Pareiškėjas negalėjo įtakoti bendrovės, kad pastaroji jį aprūpintu darbu, juo labiau negalėjo įtakoti bendrovės sprendimo nutraukti darbo sutarties su Pareiškėju. Taigi, Pareiškėjas neturi būti baudžiamas už sprendimus, kuriuos priėmė ne jis, o kiti asmenys. Taigi, teigtina, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, neatsižvelgė į Kriterijų vertinimo tvarkoje nustatytus kriterijus, o pareiškėjui taikomas draudimas 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcinga priemonė siekiamiems tikslams užtikrinti.

Pareiškėjo vertinimu, jo veiksmuose nėra teisės pažeidimo, nėra administracinio teisės pažeidimo įrodymų ir sprendimu iš esmės pažeidžiamas UTPĮ, Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. kovo 15 d. reglamento (EB) Nr. 562 2006, nustatančio taisykles, reglamentuojančias asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodekso (Šengeno sienų kodeksas), Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos reglamento „Dėl 2009 m. liepos 13 d. Bendrijos vizų kodekso nustatymo“ (toliau - Vizų kodeksas) ir kt. reikalavimus.

Teigia, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti. Ginčijamas sprendimas naikintinas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir šio sprendimo pagrįstumą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 3 p.). Atsakovas netinkamai taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, pažeidė gero administravimo, objektyvumo, protingumo ir kitus principus, teisės aktų reikalavimus ir Pareiškėjo teises. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, tik formaliai įvertino situaciją, neanalizavo kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių ar dokumentų, todėl padarė nepagristas išvadas. Vadovaudamasis atsakingo valdymo principais ir kitais iš jo išplaukiančiais aukščiau nurodytais principais, kaip viešojo administravimo institucija, turėjo tinkamai įvertinti visas faktines aplinkybes ir pareiškėjo situaciją.

Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodo, kad 2024-04-17 Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau - Įstatymas) 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2 p. (duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės) bei Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p. (darbo sutartis su asmeniu nesudaryta), priėmė sprendimą Nr. 24S101660, kuriuo nusprendė asmeniui panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) (išduotą 2023-10-30 pagal Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p.). Migracijos departamentas šiame sprendime, atsižvelgdamas į tai, kad asmuo pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ketindamas dirbti UAB „Hoptrans1“ (toliau - Bendrovė), atsiėmęs leidimą laikinai gyventi ir atvykęs į Lietuvos Respubliką, Bendrovėje neįsidarbino, o vykdo individualią veiklą, konstatavo, kad asmuo, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

2024-07-10 Regionų administracinis teismas priėmė sprendimą byloje Nr. eI2-9787-426/2024 netenkinti pareiškėjo skundo dėl sprendimo panaikinimo. Migracijos departamentas 2024-10-07 priėmė ginčijamą sprendimą Nr.24S225841 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 36 mėnesius (3 metus).

Kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ir jų vertinimo tvarką apibrėžia Kriterijų vertinimo tvarka. Kriterijų vertinimo tvarkos 11 p. nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas gyventi, atsižvelgiama į pagrindą, dėl kurio leidimas gyventi buvo panaikintas, esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika, tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo panaikinti leidimą gyventi priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 p. užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. (pagal 35 str. 1 d. 2 p.) nurodytu pagrindu, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Pažymi, kad, vertinant asmens ryšius su Lietuvos Respublika, nustatyta, kad asmeniui anksčiau nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi, Lietuvos Respublikoje nedirba. Tai leidžia daryti išvadą, jog asmuo neturi ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas taip pat nenustatė, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, - apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse duomenų nėra.

Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti asmeniui išduotą leidimą laikinai gyventi - tai, kad jis savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 14 p., jam nustatytinas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatomas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, jis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus.

Įstatymo 133 str. 7 ir 8 d. nustatyta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, Nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš Nacionalinio sąrašo SIS teikia, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas nustatyta tvarka. Pagal Nacionalinio sąrašo sudarymą ir tvarkymą nustatančių Taisyklių 15 p., duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į Nacionalinį sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 str. nustatytus pagrindus. Pagal SIS reglamento 24 str. 1 d. a p., duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas - kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Pagal SIS reglamento 24 str. 2 d. c p., situacija, kuriai taikomas 1 d. a p. susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje.

Įvertinus tai, kad asmeniui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, tai, kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, galima daryti pagrįstą išvadą, kad asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų - užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į Šengeno informacinę sistemą, jo duomenys, vadovaujantis NAS taisyklių 15 p., iš Nacionalinio sąrašo teiktini Šengeno informacinei sistemai.

Akcentuoja, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014). Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, todėl nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių reikalavimų, privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotus leidimus laikinai gyventi. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintose Lietuvos migracijos politikos gairėse nurodė, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių: Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje; būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes.

Pažymi, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl manome, kad ginčijami sprendimai atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. 24S225841 teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas 2024 m. balandžio 17 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; darbo sutartis su pareiškėju nesudaryta. 2024-07-10 Regionų administracinis teismas priėmė sprendimą byloje Nr. eI2-9787-426/2024 netenkinti pareiškėjo skundo dėl sprendimo panaikinimo.

Migracijos departamentas Sprendimu uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus); įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai priklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), kadangi pareiškėjo leidimas gyventi buvo panaikintas. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a papunkčiu ir 2 dalies c papunkčiu, Taisyklių 15 punktu ir Kriterijų vertinimo taisyklių 11 ir 14 punktais.Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į teismą.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja Įstatymas, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog Migracijos departamentas priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi nustatęs, kad pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ketindamas dirbti UAB ‚Hoptransa“, atsiėmęs leidimą laikinai gyventi ir atvykęs į Lietuvos Respubliką, bendrovėje neįsidarbino, o vykdo individualią veiklą, su pareiškėju nebuvo sudaryta darbo sutartis. Atsižvelgdamas į tai Migracijos departamentas konstatavo, kad asmuo bendrovėje faktiškai nedirbo, o tai reiškia, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą, užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2p. (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą), 50 str. 1 dalies 6p. nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.

Pagal Taisyklių 15 punktą duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose, SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a papunktyje ir 2 dalies c papunktyje nustatyta, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai valstybė narė, vadovaudamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje.

LVAT, vertindamas aptarto reglamentavimo turinį, yra pažymėjęs, jog vien tai, kad užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvoje, nesukuria Migracijos departamentui pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu tokiu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Aptartas reglamentavimas suteikia Migracijos departamentui diskreciją spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo. Ne tik užsieniečiui nustatyto draudimo atvykti į Lietuvą trukmė, bet ir Migracijos departamento diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Atlikdamas šį vertinimą, Migracijos departamentas taip pat turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus, vadovaujantis ir laikantis konstitucinio atsakingo valdymo principo bei viešojo administravimo principų (žr., pvz., 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2194-575/2024).

Nagrinėjamu atveju ginčijamas Sprendimas priimtas iš esmės vadovaujantis Migracijos departamento 2024 m. balandžio 17 d. sprendimu, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjo leidimas gyventi Lietuvoje. Konkrečiai, buvo atsižvelgiama į šiame sprendime nurodyta leidimo panaikinimo pagrindą, įtvirtintą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte (pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą), kuris pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą ir Taisyklių 15 punktą yra pagrindas taikyti 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį bei įtraukti perspėjimą į SIS. Kitaip tariant, ginčijamu Sprendimu draudimas 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką ir perspėjimo įtraukimas į SIS pareiškėjui buvo nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas konstatavus, jog jis, kreipdamasi dėl leidimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, o ši išvada savo ruožtu buvo padaryta nustačius faktą, kad pareiškėjas Bendrovėje neįsidarbino, o vykdo individualią veiklą.

Migracijos departamento 2024 -04-17 sprendimas, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, buvo apskųstas teismui ir 2024-07-10 Regionų administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr.eI2-9787-426/2024 pareiškėjo skundas buvo atmestas. Teismas, spręsdamas dėl Sprendimo pagrįstumo ir pareiškėjui nustatyto draudimo atvykti ir įtraukimo į SIS proporcingumo, negali ignoruoti nuoseklios LVAT praktikos, pagal kurią vien faktinė aplinkybė, kad asmuo negauna sutarto atlyginimo ir neturi pajamų, reikalingų pragyvenimui, nėra pakankama konstatuoti, jog asmuo, kreipdamasis dėl leidimo išdavimo, teikė tikrovės neatitinkančią informaciją. LVAT yra pabrėžęs, kad įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme atsakovas, pirmiausiai, turėjo pareigą, prieš priimdamas sprendimą minėtu pagrindu, surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės, tik pastarasis neatitikimas paaiškėjo vėliau.

Nagrinėjamu atveju atsakovo nurodytos aplinkybės, jas vertinant pirmiau nurodytos LVAT praktikos kontekste, nepatvirtina, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo išdavimo, teikė tikrovės neatitinkančią informaciją; byloje taip pat nėra kitų duomenų, kurie leistų daryti tokią išvadą, taigi, nagrinėjamu atveju nėra Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte (pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą) nurodyto pagrindo, o tai savo ruožtu reiškia, kad Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktas ir Taisyklių 15 punktas nagrinėjamu atveju nėra aktualūs ir 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir įrašymo į SIS terminas negali būti taikomas, nes tam nėra faktinio pagrindo. Sprendime dėl uždraudimo ir bylą nagrinėjant teisme nebuvo nustatyta kitų aplinkybių, kurios sudarytų Įstatyme nurodytą pagrindą nustatyti draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką ar SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a papunktyje ir (ar) 2 dalies c papunktyje nurodytą pagrindą įvesti perspėjimą į SIS sistemą.

Dėl šios priežasties darytina išvada, kad Sprendimas nėra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, jame nėra individualizuotų, objektyviais duomenimis pagrįstų motyvų, kodėl pareiškėjui nustatytas draudimas atvykti ir įtrauktas perspėjimas į SIS yra adekvatus ir proporcingas. Teismo vertinimu, Migracijos departamento veiksmai, kai nepaisant nuoseklios suformuotos LVAT praktikos, vien faktinės aplinkybės, kad asmuo Bendrovėje neįsidarbino, o vykdo individualią veiklą, padaryta išvada, kad kreipdamasis dėl leidimo išdavimo, teikė tikrovės neatitinkančią informaciją, ir todėl asmeniui yra uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukiamas perspėjimas į SIS, neatitinka gero administravimo principo.

Atsižvelgiant į tai, kad Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis tuo pagrindu, jog asmens leidimas buvo panaikintas, o šis sprendimas dėl leidimo panaikinimo, kaip jau konstatuota, (apgaulės aspektu) nėra tinkamai motyvuotas ir neatitinka faktinės situacijos, darytina išvada, kad Sprendimas negali būti laikomas teisėtu.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas turi (duomenys neskelbtini) išduotą leidimą laikinai gyventi, t. y. teisėtą pagrindą būti Europos Sąjungos valstybėse. Reglamento 29 straipsnis numato, kad kai paaiškėja, jog valstybė narė įvedė perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi dėl trečiosios šalies piliečio, turinčio kitos valstybės narės išduotą galiojantį leidimą gyventi ar galiojančią ilgalaikę vizą, susijusios valstybės narės, pasikeisdamos papildoma informacija, konsultuojasi tarpusavyje: perspėjimą pateikusi valstybė narė apie perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi informuoją išduodančiąją valstybę narę; išduodančioji valstybė narė, remdamasi perspėjimą pateikusios valstybės narės informacija, apsvarsto, ar yra priežasčių panaikinti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą ir per 14 kalendorinių dienų nuo prašymo dėl konsultacijos gavimo praneša perspėjimą pateikusiais valstybei narei apie savo sprendimą; jei išduodančioji valstybė narė praneša perspėjimą pateikusiais valstybei narei, kad ji palieka galioti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą, perspėjimą pateikusi valstybė narė tuojau pat ištrina perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

Atsižvelgdama į aptartą teisinį reglamentavimą bei LVAT praktiką teisėjų kolegija sprendžia, kad Migracijos departamento Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti, todėl šis Sprendimas naikintinas.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjas už skundo pateikimą sumokėjo 23 Eur žyminį mokestį, todėl pareiškėjui priteistina 23 Eur jo sumokėto žyminio mokesčio.

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 4 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo N. Z. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. 24S2225841.

Priteisti pareiškėjui N. Z. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 23 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.