Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. gynėjo advokato Arvydo Verpečinsko kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo pakeistas Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 8 d. nuosprendis: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria V. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalyje, perkvalifikavus iš BK 260 straipsnio 1 dalies, ir jam paskirta bausmė - laisvės atėmimas vieneriems metams ir dviem mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas V. K. atidėtas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi ir 69 straipsniu, jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - 30 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose įstaigose. Nemokamus darbus V. K. privalo atlikti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. V. K. paskirti įpareigojimai - per bausmės vykdymo atidėjimo laiką, be institucijos prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms bei per du mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti gydytis nuo narkomanijos - ir jis nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo sulaikymo dienos. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu V. K. nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, perkvalifikavus iš BK 260 straipsnio 1 dalies, laisvės atėmimu vieneriems metams ir dviem mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas V. K. atidėtas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi ir 69 straipsniu, jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - 30 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose įstaigose. Nemokamus darbus V. K. privalo atlikti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Paskirti V. K. įpareigojimai - per bausmės vykdymo atidėjimo laiką, be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms bei per du mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti gydytis nuo narkomanijos. V. K. į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas kardomajame kalinime įskaitytinai nuo 2010 m. lapkričio 10 d. iki 2011 m. balandžio 8 d.

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu nuteista ir M. U., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. nuteistas už tai, kad 2010 m. spalio-lapkričio mėn., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, Kaune, Sporto halės rajone, iš nenustatyto asmens per kelis kartus neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, įgijo - nusipirko narkotinę medžiagą - 0,834 g kanapių dervos bei psichotropines medžiagas: 0,031 g 1-(3-chlorofenil) piperazino (mCPP), 0,054 g amfetamino, 0,443 g metamfetamino, kurias neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, laikė savo namuose Kaišiadoryse, (duomenys neskelbtini), iki 2010 m. lapkričio 15 d. 16.30 val., kol kratos metu policijos pareigūnai šias narkotines bei psichotropines medžiagas surado ir paėmė. O psichotropinę medžiagą - 0,366 g metamfetamino, kurią anksčiau buvo neteisėtai įgijęs, būdamas apsvaigęs nuo psichotropinių medžiagų, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, V. K. laikė prie savęs rankinėje ir 2010 m. lapkričio 10 d. neteisėtai gabeno, turėdamas tikslą platinti, automobiliu „Opel Astra“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iki degalinės „Orlen Lietuva“, esančios Kaišiadorių rajone, Žiežmarių kaime, kur tą pačią naktį apie 0.45 val. buvo sulaikytas policijos darbuotojų, kurie šią psichotropinę medžiagą - metamfetaminą rado ir paėmė.

Kauno apygardos teismas neteisingai kvalifikavo tikslą platinti narkotines medžiagas ir jų platinimą, nes byloje ištirtos aplinkybės, liudytojų parodymai, rašytiniai ir daiktiniai įrodymai iš esmės to nepatvirtina. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Iš to išplaukia, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nes įrodymus vertino vienašališkai, subjektyviai, šališkai, palaikė ir vadovavosi tik kaltinimo kriterijais, nurodytais apeliacijoje, juos praktiškai pažodžiui perkėlę į nuosprendžio tekstą, nevertino prieštaravimų bei abejonių kaltinamojo naudai. Nagrinėjamoje byloje buvo pažeisti BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimai ir šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai baudžiamojoje byloje laikytini esminiais, nes todėl buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis.

Apeliacinės instancijos teismas vertindamas iš esmės tas pačias faktines aplinkybes, padarė visiškai priešingas išvadas negu pirmosios instancijos teismas. Kadangi pakeitus nuosprendį, kasacijoje nenumatyta galimybė atlikti įrodymų tyrimą, pažeidžiama kaltintojo teisė į teisminę gynybą, kuri įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos septintojo protokolo 2 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 37 13 punkte išdėstyta, kad nėra gabenimas, jei tai yra narkotinių priemonių nešiojimas sau suvartoti. Pagal ištirtas pirmosios instancijos teisme aplinkybes kaltinamasis narkotikus nešiojosi savo reikmėms, nes juos nuolat vartojo. Tai patvirtina policijos pareigūnų, sulaikiusių V. K., parodymai, aplinkybė, kad V. K. pats pasakė, kad turi narkotikų ir juos savanoriškai atidavė, kad kaltinamojo kraujyje buvo rasta narkotinių medžiagų, bei liudytojų parodymai, kad V. K. yra narkomanas. Dėl šių aplinkybių teismas nepasisakė, nors jų iš esmės nepaneigė. Kasatorius teigia, kad apklausti ne visi liudytojai, kurie davė parodymus ikiteisminiame tyrime, pvz., liudytojas D. K.. Teismo teiginys, kad pas V. K. rasta įvairių rūšių narkotikų, todėl jis turėjo tikslą platinti, paremtas tik prielaidomis, nes nėra jokių įrodymų, kad kasatorius narkotines medžiagas platino ar turėjo tikslą platinti.

Kilus neaiškumams ar prieštaravimams apeliacinės instancijos teismas turi įgaliojimus atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis), tačiau jis to nepadarė, o tai yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.

Kasatorius mano, kad apygardos teismas pažeidė BPK 7, 10, 44 straipsniuose įtvirtintus teisės į teisingą procesą, teisės į gynybą, rungimosi principus. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo byloje paduoto apeliacinio skundo, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Patenkindamas apeliacinį skundą ir pakeisdamas nuosprendį, apygardos teismas nepagrįstai apkaltinamajame nuosprendyje neišdėstė ir nenurodė, kokiais įrodymais pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nenurodė nusikalstamos veikos padarymo vietos, laiko, būdo, padarinių bei kitų svarbių aplinkybių, taip pat nenurodė įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, bei motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus ir V. K. argumentus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Kasatoriaus teigimu, Kauno apygardos teismas nesilaikė BPK 301 straipsnio nuostatų ir nuosprendį grindė „ne tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje", bet vadovavosi „ikiteisminio tyrimo pareigūnų nurodytomis aplinkybėmis, visiškai neatsižvelgdamas į V. K., jo gynėjo argumentus ir pateiktus konkrečius faktus", o išvadas dėl jo kaltės - prielaidomis bei spėjimais ir teiginiu, jog V. K. parodymai tai tik būdas išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Apygardos teismas pažeidė ir BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nes Kauno apygardos teismo nuosprendyje nepasisakyta dėl V. K. kardomojo kalinimo laikotarpiu atliktos bausmės įskaitymo į bausmės laiką.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras prašo nuteistojo V. K. gynėjo advokato Arvydo Verpečinsko kasacinį skundą atmesti. Prokuroro teigimu, savo teiginius apie nuosprendžio ydingumą advokatas pagrindė tuo, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino bylos duomenis ir taip pademonstravo savo šališkumą bei iš esmės pažeidė BPK. Tačiau skunde nurodyta netinkama šališkumo apraiška – apygardos teismas, skirtingai nuo apylinkės teismo, kitaip įvertino V. K. veikos kvalifikavimą lėmusius duomenis. Prokuroras nurodo, kad teismo šališkumą nurodo ne duomenų ar jų pakankamumo įvertinimas, o proceso vedimas, sprendimai dėl jo reglamento bei tam tikros bylos medžiagos ignoravimas. Byloje nėra duomenų, kad buvo ribojamos ar pažeidžiamos kurio nors proceso dalyvio teisės. Be to, apeliacinės instancijos nuosprendžiu, priešingai nei teigia kasatorius, kaip tik buvo panaikinti nepakankamos duomenų analizės ir vertinimo trūkumai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas įrodymų netyrė, nes to nepageidavo proceso dalyviai, įrodymus vertino apeliacinio skundo ir nuosprendžio kontekste. Apeliacinės instancijos teismas, pasak prokuroro, padarė pagrįstas išvadas, kad V. K. kaltė dėl narkotinių medžiagų įgijimo turint tikslą jas platinti įrodyta ir nėra jokio pagrindo daryti priešingas išvadas. Kasacinio skundo teiginiai dėl esminių BPK ir suformuluotos teismų praktikos pažeidimų yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Prokuroro nuomone, bausmė nuteistajam paskirta nepažeidžiant įstatymo.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio nagrinėjimo ribų (BPK 376 straipsnio)

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teisme įrodymai buvo vertinami formaliai ir subjektyviai, nesusiejant jų su faktinėmis aplinkybėmis, liudytojų parodymai neinformatyvūs ir prieštaringi, nuosprendis neatitinka bylos faktinių aplinkybių.

Kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribos yra numatytos BPK 376 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu, t. y. nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, jeigu jis nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais nagrinėjant bylą kasacine tvarka, netikrinamas. Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų prerogatyva.

Kasaciniame skunde deklaratyviai nurodyti apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK 1 straipsnio 1 dalies, 7, 10, 44 straipsnių pažeidimai, neatskleidžiant šių pažeidimų esmės. Kiekvienas kasaciniame skunde nurodomas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas turi būti pagrįstas teisiniais argumentais, pagrindžiančiais teiginius apie netinkamą įstatymo taikymą.

Dėl įrodymų vertinimo

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, byloje esant neaiškumams ir prieštaravimams, neatlikęs įrodymų tyrimo esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą.

BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Iš byloje esančio Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 8 d. posėdžio protokolo matyti, kad kolegijos pirmininkas klausė proceso dalyvių nuomonės, ar reikia atlikti įrodymų tyrimą. Visi proceso dalyviai (tarp jų nuteistasis V. K. ir jo gynėjas advokatas A. Verpečinskas) nepageidavo, kad būtų atliekamas įrodymų tyrimas, todėl teisėjų kolegija pasitarusi nutarė įrodymų tyrimo neatlikti, o vertinti byloje surinktus įrodymus. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas atlieka tik tais atvejais, kai yra būtina pašalinti prieštaravimus bei abejones dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių, įrodymų vertinimas yra kitas bylos nagrinėjimo teisme etapas.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, nes išvadas dėl jo ginamojo kaltės grindė prielaidomis ir spėjimais.

Išties apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir spėjimais, tačiau Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. nuosprendžio išvados yra pagrįstos patikimais įrodymais, įvertinant jų tarpusavio ryšį ir visumą. Tuo tarpu kasatorius analizuoja kiekvieną įrodymą atskirai vieną nuo kito ir daro išvadas dėl nusikalstamos veikos aplinkybių nebuvimo, t. y. jų neįrodytumo.

BPK 20 straipsnyje reikalaujama, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl V. K. kaltės bei veikos kvalifikavimo, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, yra pagrįstos įrodymais. Kokie duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas įstatymo nustatyta tvarka įvertino bylos proceso metu gautus duomenis ir pripažino juos įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis), patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, jų pakankamą tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą (BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalys). Kauno apygardos teismas bylą išnagrinėjo laikydamasis rungimosi bei nešališkumo principų reikalavimų, išsamiai išnagrinėjo visas byloje iškeltas versijas, susijusias su įrodinėtinomis aplinkybėmis, ir tyrė tiek V. K. teisinančius, tiek ir kaltinančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl V. K. veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį yra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu; kasacinio skundo argumentai šių išvadų nepaneigia. Patikrinusi kasacinio skundo argumentus, kolegija daro išvadą, kad procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė.

Kasaciniame skunde nuteistojo gynėjas teigia, kad apygardos teismas pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepagrįstai apkaltinamajame nuosprendyje neišdėstė ir nenurodė įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių, taip pat įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, bei motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus ir V. K. argumentus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje, nepažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nurodyti V. K. nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas ir kitos svarbios aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nuteistojo nusikalstamą veiką kvalifikuodamas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, nuosprendyje išdėstė išsamius tokio sprendimo motyvus. Savo forma ir turiniu apeliacinės instancijos teismo nuosprendis atitinka BPK 331 straipsnio reikalavimus.

Kasacinio skundo argumentas, kad Kauno apygardos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo, yra nelogiškas ir nepagrįstas, nes apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir V. K. veiką perkvalifikuoti iš BK 259 straipsnio 1 dalies į BK 260 straipsnio 1 dalį, apeliacinį skundą tenkino. Nuteistasis V. K. nepasinaudojo BPK 312 straipsnyje numatyta teise apskųsti neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas ir taip pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatas. Kaip matyti iš kasacinio skundo, nuteistojo gynėjas apeliacinio teismo šališkumą grindžia jam nepalankiai įvertintais įrodymais, priimtu nepalankiu sprendimu, tačiau tai nėra pagrindas pripažinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio šališku. Laikyti, kad spręsdamas V. K. nusikalstamos veikos klausimus apeliacinės instancijos teismas pažeidė minėtas nuostatas, nėra pagrindo.

Dėl BK 260 straipsnio 1 dalies taikymo

Nuteistojo gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą kvalifikuodamas nuteistojo nusikalstamą veiką pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, nes byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių, jog V. K. įgijo narkotinių medžiagų turėdamas tikslą jas platinti. Kasatorius teigia, kad jo ginamasis narkotinių ir psichotropinių medžiagų įsigijo savo reikmėms, neturėdamas tikslo platinti.

Apeliacinės instancijos teismo kompetencijos bendrąsias nuostatas apibrėžia BPK 320 straipsnio 3 dalis. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. birželio 27 d. nuosprendžiu pripažino, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą V. K. padarytai nusikalstamai veikai, nes neteisingai įvertino įrodymus, neįvertino jų turinio reikšmės bei įrodymų viseto ir tai sutrukdė pirmosios instancijos teismui priimti pagrįstą nuosprendį. Pirmosios instancijos teismo išvada ir kasatoriaus teiginiai, kad V. K. narkotines ir psichotropines medžiagas įgijo, laikė ir gabeno neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, paneigti įvertinus byloje surinktų įrodymų visetą – V. K. parodymus, įvykio vietos apžiūros protokolą, kratos protokolą, specialistų išvadas, kratos metu paimtų daiktų apžiūros protokolą, liudytojų M. U., V. P., A. V. parodymus, SMS žinutes bei kitus byloje ištirtus įrodymus, kurių pagrindu neginčytinai įrodyta, kad V. K. turėjo tikslą platinti psichotropines ir narkotines medžiagas. Įvykio vietoje, apžiūrint V. K. automobilyje „Opel Astra“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) esančią rankinę, rastos trys pakuotės su 0,366 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, o atlikus kratą jo namuose - dvejos svarstyklės, 5 rūšių narkotinių ir psichotropinių medžiagų: 0,031 g 1(3-chlorofenil) piperazino (mCPP), 0,834 g kanapių dervos, 0,364 g metamfetamino, I kategorijos narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus)-1-fenil-2-propanono (sinonimai fenilacetonas, benzilmetilketonas (BMK) pėdsakai, 0,054 g amfetamino, 383 tušti nauji polietileniniai maišeliai, 77 maišeliai su psichotropinių medžiagų likučiais. Nuteistojo tikslą platinti narkotines ir psichotropines medžiagas patvirtina rastų narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekis (penkios rūšys), nes V. K. parodymuose kategoriškai teigė, kad pats vartoja tik amfetaminą. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neaptarė ir neįvertino SMS žinučių. Liudytojai L. P. ir A. V. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad su V. K. SMS žinutėmis susirašinėjo apie psichotropinių medžiagų įgijimą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. K. narkotines ir psichotropines medžiagas įgijo, laikė bei gabeno turėdamas tikslą jas platinti, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės

Nuteistojo V. K. gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad teismas, pažeisdamas teisingumo principą, nepagrįstai skyrė nuteistajam laisvės atėmimo bausmę.

Pagal BK 260 straipsnio 1 dalies sankciją kaltininkui gali būti skiriamas laisvės atėmimas nuo dvejų iki aštuonerių metų. Kauno apygardos teismas, perkvalifikavęs nuteistojo V. K. nusikalstamą veiką iš BK 259 straipsnio 1 dalies į BK 260 straipsnio 1 dalį, paskyrė jam trejų metų laisvės atėmimo bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad V. K. padarė sunkų tyčinį nusikaltimą, baustas administracine tvarka, nedirba, į kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kaltininko asmenybę apibūdinančius duomenis.

Nagrinėdamas baudžiamąją bylą kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija nenustatė, kad skiriant bausmę buvo netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas. BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė, todėl teismas, paskyręs V. K. laisvės atėmimo bausmę, kuri yra mažesnė nei sankcijos vidurkis, teisės taikymo aspektu nepažeidė įstatymo reikalavimų. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės nėra išimtinės, todėl nėra pakankamo pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų ir skirti V. K. švelnesnę bausmės rūšį. Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, laikėsi bendrųjų bausmės pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis atitinka bausmės paskirtį ir tikslus (BK 41 straipsnis).

Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apygardos teismas nuosprendyje nepasisakė dėl nuteistojo kardomojo kalinimo laikotarpiu atliktos bausmės įskaitymo į bausmės laiką.

Pagal BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punktą apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodomi sprendimai dėl bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės, taip pat suėmimo bei priverčiamosios medicinos priemonės įskaitymo į bausmės laiką, kai tam yra pagrindas.

Iš Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 8 d. nuosprendžio dalis dėl V. K. kardomajame kalinime išbūto laiko įskaitymo į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką palikta nepakeista. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 66 straipsnio nuostatomis, V. K. į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2010 m. lapkričio 10 d. iki 2011 m. balandžio 8 d., yra galiojanti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo V. K. gynėjo advokato Arvydo Verpečinsko kasacinį skundą atmesti.