- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-23
- Bylos Nr.
- 1A-137/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Gaudutienė (pirm.), Aloyzas Kruopy, Elena Vainienė, Aloyzas Kruopys
- Nuteistasis
- N. G.
- Advokatai
- Vytautas Sviderskis
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. G. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sviderskio apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 8 d. nuosprendžio, kuriuo N. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 8 punktus laisvės atėmimu dvylikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
N. G. nuteistas už tai, kad 2008 m. lapkričio 25 d., apie 20.10 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas menkavertę dingstį – kerštaudamas O. B. už pastarojo atsisakymą duoti smulkių pinigų, viešoje vietoje prie parduotuvės „M“, esančios (duomenys neskelbtini), demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir elementarių moralės bei elgesio normų niekinimą, invalido vežimėlyje sėdinčiam bejėgiškos būklės O. B., kuris negalėjo gintis, vengti pavojaus ar aktyviai pasipriešinti vartojamam smurtui dėl amputuotos iki viršutinio trečdalio kairės blauzdos, metaliniu strypu tyčia sudavė pastarajam 12 smūgių į krūtinės ląstą ir galūnes bei 3 smūgius į galvą, padarydamas nukentėjusiajam 6 kraujosruvas krūtinės ląstoje ir pilve, 2 kraujosruvas dešiniame žaste, 3 kraujosruvas kairėje šlaunyje ir vieną kraujosruvą dešinės plaštakos pirmame piršte bei 2 muštines žaizdas dešinėje smilkininėje-momeninėje srityje su aplinkinėmis kraujosruvomis galvos minkštuose audiniuose, kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžiu; kraujo išsiliejimu virš kietojo smegenų dangalo dešinėje momeninėje srityje; galvos smegenų sumušimu su kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais momeninėje – pakaušinėje skiltyje dešinėje pusėje, ko pasekoje nukentėjusysis mirė ir taip tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė bejėgiškos būklės O. B..
Šalies argumentai
Nuteistasis N. G. ir jo gynėjas advokatas V. Sviderskis apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti, nes neįrodytas N. G. dalyvavimas nusikaltimo padaryme, ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas nuosprendyje rėmėsi tik kaltinančiais įrodymais, neatsižvelgdamas į N. G. teisinančius, jų visiškai neįvertindamas, juos tik nutylėdamas, o išvadas dėl N. G. kaltės pagrindė prielaidomis, o ne įrodymais. Dėl viso to turi būti laikoma, kad nuosprendis surašytas esmingai pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, teismo išvados dėl N. G. kaltės neatitinka faktinių bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas), o teismas padarė esminius BPK pažeidimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis), ir toks dėl N. G. priimtas nuosprendis naikintinas.
Apeliantai skunde nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl N. G. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 8 punktus už bejėgiškos būklės O. B. tyčinį nužudymą, padarytą dėl chuliganiškų paskatų. Tvirtina, kad N. G. šio nusikaltimo nepadarė (jis neprisimena, kad mušė nukentėjusįjį), o liudytojai D. L., V. V., A. G., kurių parodymais teismas dėl N. G. priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės tik ir rėmėsi, N. G. apkalbėjo dengdami kitą asmenį – tikrąjį kaltininką, ir bijodami patys baudžiamojo persekiojimo. Teismo išvada, kad liudytojų D. L., V. V., A. G. parodymai dėl jų objektyvumo ir patikimumo nekelia abejonių, yra nuoseklūs ir neprieštarauja vieni kitiems, atitinka kitas faktines bylos aplinkybes, dėl to nėra pagrindo jais netikėti, yra nepagrįsta. Liudytojų parodymuose gausų nesutapimų. Liudytojai skirtingai aiškino apie tai, jog N. G. sumušė žmogų. D. L. 2009 m. sausio 19 d. parodė, kad N. G., V. V. ir jis iš karto po įvykio, prie Menų gimnazijos stotelės sutiko A. G. ir pastarajam pasakė, kad N. G. primušė žmogų. V. V. šią aplinkybę aiškino jau kitaip. V. V., apklaustas 2009 m. sausio 19 d., tvirtino, kad po įvykio D. L. nuėjo namo, o jis su N. G. sutiko A. G. ir būtent jis viską papasakojo kaip N. G. primušė žmogų (t. 1, b. l. 149-151). Tuo tarpu A. G. nurodė dar kitaip. Pagal A. G. parodymus, D. L. telefonu pasiūlius, jis atvyko į susirinkimą, kur buvo D. L., V. V. ir N. G., su kuriuo jis čia susipažino ir N. G. džiaugdamasis jam pasakė, jog ką tik užmušė žmogų (iš liudytojų D. L., V. V., N. G. parodymų matyti, kad faktą, jog sumuštas žmogus mirė, jie sužinojo tik po kelių parų). Taip pat liudytojų parodymuose yra nesutapimų ir dėl nusikaltimo padarymo motyvo. Apklaustas D. L. parodė, kad N. G. prie parduotuvės buvusių 2-3 ,,bomžų“ prašė pinigų, o V. V. teigė, jog N. G. pinigų iš ,,bomžų“ neprašė, o pinigų prašęs jis pats (V. V.). Be to, šių liudytojų parodymai prieštarauja ir kitiems byloje surinktiems įrodymams, kurie teismo nuosprendyje liko neįvertinti, suteikiant minėtų liudytojų parodymams privilegijuotą reikšmę, lyginant su kitais byloje surinktais įrodymais, nevertinant jų parodymų bylos įrodymų visete ir taip sutrukdžius išsamiai ir nešališkai išnagrinėjant visas bylos aplinkybes, vadovaujantis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis), ir kartu padarant teisingas išvadas dėl įvykio metu buvusių asmenų skaičiaus, nusikaltimo padarymo motyvo, tikrojo kaltininko. Vieni iš tokių įrodymų, kurie teismo liko neaptarti ir neįvertinti, apeliantų teigimu, būtų liudytojų B. B. (B.) (t. 1, b. l. 170-171), G. K. (t. 1, b. l. 178, 179), kurie jokiais saitais nesusiję su D. L., V. V., A. D. ir nėra kažkuo suinteresuoti meluoti, parodymai. Šie asmenys apklausti pirmomis dienomis po įvykio parodė, kad prie žmonių priekabiavo ne trijų, o keturių asmenų grupė, o pinigų reikalavęs asmuo kalbėjo rusų kalba (N. G. nemoka rusų kalbos). Be to, pagal šių liudytojų parodymus nustatyta, kad būtent vaikinas apsiavęs kariškais batais, su metaline grandine ant kelnių (pagal bylos duomenis tai yra A. D.), turėjo lazdą, agresyviai elgėsi, pastarąja grasinamai mojavo prieš O. B. prieš pat šiam įbėgant į parduotuvę. G. K., B. B. žinią apie keturių asmenų buvimą prieš pat įvykį perdavė apsaugos darbuotojui A. G. (G.) bei policijos darbuotojui M. K. (t. 1, b. l. 82). Apeliantai yra įsitikinę, kad esant tokiems liudytojų B. B., G. K. parodymams taip pat turėjo būti imtasi priemonių ir patikrinta, ar A. D. išvyko į Žirmūnus ir ten buvo, nes kitokiu atveju dėl teismo išvados, jog įvykio vietoje ir įvykio metu buvo tik D. L., V. V. ir N. G., o A. D., R. P. jau buvo išvykę, ir dėl O. B. mirties yra kaltas N. G., kyla abejonių. Juolab, kad apklausus D. L., A. G., R. P. paaiškėjo, jog pagrindiniai kaltinimo liudytojai yra bendramoksliai (N. G. su jais bendravo tik epizodiškai, jų bendrojoje buvo pažįstamas dvidešimt penkias dienas), o jų parodymuose bandoma suderintai ir vieningai N. G. apibūdinti kaip agresyvų, žiauriu elgesiu pasižymintį žmogų, nors kiti byloje surinkti įrodymai (N. G. parodymai, teismo psichiatrijos psichologijos stacionarinės ekspertizės išvados) tokios išvados apie N. G. neleidžia daryti. Pats N. G. tokius parodymus apie jo agresyvumą įvardijo kaip absurdiškus ir melagingus, o psichologinio tyrimo metu N. G. polinkis į žiaurumą neišryškėjo. Antra vertus, apeliantų teigimu, siekiant nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes, turėjo būti ištirti ir įvertinti be jau minėtų liudytojų parodymų ir prie bylos prijungtoje teismo medicinos specialisto konsultacinėje išvadoje užfiksuoti duomenys, kad O. B. žaizdos galvoje padarytos kairiarankio asmens (jie teismo nuosprendyje liko nutylėti), atsižvelgiant į anksčiau minėtų liudytojų parodymus apie A. D., ir tai, kad prieš apklausą teisme liudytojas A. D. visų teisminio proceso dalyvių akivaizdoje liudytojo priesaiką pasirašė kairiąja ranka. Taip pat, apeliantų nuomone, buvo būtina, atsižvelgiant į tai, kad N. G. parodė, jog neprisimena, kad būtų daužęs benamį, apie tai, kad būtent jis sumušęs benamį ir kaip tai padaręs jam pasakė D., kuris viską matė, ir byloje yra duomenų, kurie leidžia įtarti, jog N. G. turėjo ryškių psichikos sutrikimų (serga egzogenine bronchine astma, šienlige, atopiniu dermatitu, buvo gydomas didelėmis prednizolono dozėmis, vartojo antidepresanto doksepiną, buvo siųstas psichiatro konsultacijai), byloje patikrinti ir teismo psichiatrijos psichologijos stacionarinės kompleksinės ekspertizės akte ekspertų duotų išvadų pagrįstumą, paskiriant byloje pakartotinę ambulatorinę kompleksinę teismo psichiatrinę-farmakologinę, psichologinę ekspertizę. Apeliantai tvirtina, kad jie, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, prašė teismo imtis priemonių ir patikrinti jų nurodytas aplinkybes. Tačiau teismas nesutiko tirti, netyrė ir nevertino bylos duomenų, kurie prieštarauja teismo nuosprendžiu nustatytai įvykio versijai, N. G. tikrojo vaidmens nustatymui (atsisakė iškviesti liudytojus, kuriuos prokuroras buvo nurodęs 2009-07-09 rašte dėl teisiamajame posėdyje apklaustinų asmenų, kitus gynybos prašomus liudytojus ir kt.). Taip pat neišklausė gynėjo prašymo argumentų, neskaitė gynėjo įteikto rašto dėl ekspertizės paskyrimo ir buvo tos nuomonės, kad surinkta duomenų, kurie leidžia užbaigti įrodymų tyrimą. Tuo, apeliantų įsitikinimu, teismas akivaizdžiai pademonstravo išankstinę nuomonę ir ignoravo gynybos siekį šalinti byloje esamų įrodymų prieštaringumą, galėjusį turėti įtakos bylos išsprendimui.
Toliau apeliantai skunde dėsto jų nuomone padarytus BPK pažeidimus, kurie verčia abejoti ir liudytojų D. L., V. V., kaip ir nuteistojo N. G., parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, leistinumu. Apeliantų teigimu, atsižvelgiant į tai, kad liudytojų D. L., V. V. ir N. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams, apie nusikaltimo padarymo aplinkybes yra identiški ikiteisminio tyrimo teisėjui duotiems ir protokoluose užfiksuotiems parodymams, galima daryti išvadą, kad minėtų liudytojų ir N. G. parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjo (išskyrus N. G. parodymus apie tai, kad visas benamio sumušimo aplinkybes, šis sužinojo iš D. L.) buvo užfiksuoti ne pagal tai, ką šie asmenys parodė apklausos pas ikiteisminio tyrimo metu, o perrašius ar kitaip atsižvelgus į ankstesnius liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir dėl to buvo pažeistos BPK 179 straipsnio, 188 straipsnio 4 dalies normas, reglamentuojančias asmenų apklausos protokolo surašymo tvarką. Dėl tos priežasties, atsižvelgiant į susiformavusią teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 17 d. nutartis Nr. 2K-562/2006, Teismų praktika Nr. 27), apeliantų įsitikinimu, liudytojų D. L., V. V., kaip ir nuteistojo N. G., ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, kadangi jie neatitinka leistinumo reikalavimo, nebuvo galima remtis nuosprendyje.
Tokią pačią išvadą apeliantai daro ir dėl A. G. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, tvirtindami, jog A. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai taip pat gauti neteisėtais būdais ir jais negalima remtis. Apeliantams kyla abejonių dėl A. G. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų leistinumo dėl to, kad teisme A. G. parodė, jog policijoje prieš apklausą jis pirmiausia kalbėjosi su kažkokiais žmonėmis (gal kriminalistais), o po to šie dalyvavo ir jo apklausoje (sakė, kad viską pasakytų), nors protokole apie tai, kad apklausoje dalyvavo pašaliniai asmenys nepažymėta. Jų nuomone, tai yra BPK 179 straipsnio 2 dalies pažeidimas, kuris minėto liudytojo parodymus daro niekinius.
Šalies argumentai
Apeliantai skunde taip pat ginčija ir kitų įrodymų leistinumą, nurodydami, jų nuomone, padarytus BPK pažeidimus, dėl kurių šie negali būti laikomi patikimais įrodymais.
Vienas iš tokių būtų – 2009 m. kovo 20 d. protokolas, kuriame užfiksuota (duomenys neskelbtini) gatvės bei šalia esančio kalniuko ir ant jo esančio miškelio apžiūra (t. 1, b. l. 20-24), kuomet buvo rastas metalinis strypas. Apeliantai tvirtina, kad atliekant įvykio vietos apžiūra buvo pažeisti BPK straipsnių, reglamentuojančių minėto tyrimo veiksmo atlikimo tvarką, jų fiksavimą, reikalavimai (BPK 36, 179 straipsniai). Tokį pažeidimą jie sieja su tuo, kad protokole yra pažymėta, jog atliekant įvykio vietos apžiūrą buvo rastas metalinis strypas, apžiūros metu buvo filmuojama ir sudarytas planas, kuris pridedamas prie protokolo, tačiau sudarytas planas nepridėtas, nenurodytas rastojo metalinio strypo ilgis, protokole nėra įrašo, kodėl būtent šioje vietoje buvo ieškoma strypo, atliekant apžiūrą nė vienas proceso dalyvis – liudytojas ar įtariamasis nedalyvavo. Jų nuomone, dėl to, atsižvelgiant į tai, kad liudytojas V. V. neatpažino nei vieno iš pateiktų strypų, taip pat ir metalinio strypo paimto įvykio vietos apžiūros metu, D. L., nors ir atpažino metalinį strypą, tačiau pastarojo atpažinto metalinio strypo forma skiriasi nuo tos, kurią jis buvo nupiešęs 2009 m. sausio 19 d. apklausos metu (t. 1, b. l. 127-129), o liudytojams G. K., B. B. ir nuteistajam N. G. net nebuvo pasiūlyta atpažinti nusikaltimo įrankio, taip pat kyla abejonių ir dėl metalinio strypo kaip daiktinio įrodymo leistinumo.
Apeliantams taip pat kyla abejonių ir dėl ikiteisminio tyrimo metu liudytojų G. K., G. N., B. B., J. R. duotų pirminių parodymų teisėtumo. Apeliantams atrodo keistas ir kartu verčiantis abejoti šių liudytojų apklausų teisėtumu faktas, kad minėtų liudytojų parodymuose vaikinai, dalyvavę įvykio vietoje, apibūdinami kaip vaikinai Nr. 1, Nr. 2, Nr. 5. Iš apklausų protokolų nėra aišku, kodėl liudytojai vaikinus apibūdina pagal numerius. Visa tai, apeliantų įsitikinimu, leidžia manyti, jog liudytojams buvo rodomi vaikinų atvaizdai, nors šie tai ir neigia.
Taip pat apeliantai yra įsitikinę, kad kai kuriuos nuotraukos, padarytos iš vaizdo įrašų fragmentų, yra modifikuotos. Tai, jų nuomone, rodo, kad yra pašalinti datos ir laiko rodmenys. Pagal liudytojo A. G. parodymus, negali būti, jog vienose nuotraukose ar vaizdo įrašuose yra datos ir laiko rodmenys, o kitose ne.
Dėl viso tai, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, apeliantai mano, kad turi būti daroma išvada, jog pagrindinių kaltinimo liudytojų parodymai, vertinant juos tiek atskirai, tiek visumoje, nepatvirtina teismo padarytos išvados, kad minėtų liudytojų parodymai įrodo, jog N. G. padarė sužalojimus O. B., ir prašo atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje kaltinimai kitiems asmenims nepareikšti ir nuosprendis priimtas tik dėl N. G., vadovaujantis tuo, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistasis prašo patenkinti jo apeliacinį skundą ir jį išteisinti arba sušvelninti jam paskirtą bausmę, gynėjas prašo tenkinti apeliacinį skundą; prokuroras prašo nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo N. G. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sviderskio apeliacinis skundas atmestinas.
Iš nuosprendžio matyti, kad svarbiausi N. G. kaltės įrodymai iš tikrųjų yra liudytojų V. V. ir D. L. parodymai, duoti teisiamajame posėdyje. Tačiau, priešingai nei teigia apeliantai, nėra pagrindo teigti, kad šių liudytojų parodymai yra neteisingi, neobjektyvūs, prieštaraujantys teismo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Iš esmės per visą ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo laiką jie davė nuoseklius, išsamius ir kategoriškus parodymus apie tai, kad N. G. sudavė smūgius metaliniu strypu nukentėjusiajam O. B. Kaltinančius N. G. parodymus patvirtino D. L. apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 1, b. l. 133-135), parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 136-144). Daiktų atpažinti parodymų metu D. L. atpažino įrankį, kuriuo N. G. sužalojo O. B. (t. 1, b. l. 145-148). Šias bylai reikšmingas aplinkybes jis patvirtino apklaustas apeliacine tvarka teismo posėdyje. Liudytojas V. V. N. G. kaltinančius parodymus taip pat davė apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 1, b. l. 154-156), jis savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 157-164), taip pat nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.
Liudytojas A. G. įvykio nematė, apie jį sužinojo iš V. V., D. L. ir paties N. G. Pastarieji patvirtino, kad po įvykio susitiko su A. G. Šis parodė, kad D. L. ir V. V. pasakė, kad N. G. sumušė su ,,armatūra“, kažkokiu įrankiu ,,bomžą“. D. L. parodė, kad po įvykio jie susitiko su A. G. ir jam apie įvykį papasakojo (t. 3, b. l. 137). N. G. patvirtino, kad po įvykio susitiko A. G., jį matė pirmą kartą (t. 4, b. l. 22). Dar be to, jis parodė, kad būtent V. V. pasiūlė susitikti su A. G. (t. 4, b. l. 22). Taigi, byloje nenuginčijamai nustatyta, kad A. G. netrukus po įvykio susitiko su liudytojais ir nuteistuoju. Iš jų jam tapo žinoma apie įvykį. Pažymėtina, kad tai, ką jis parodė, jis galėjo sužinoti tik iš asmenų, buvusių įvykio vietoje ir jį mačiusių, nes pats nukentėjusiojo sužalojimo metu nebuvo. Kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių (BPK 78 straipsnis). Liudytojai V. V., D. L. ir A. G. apklausti teismo posėdyje apeliacine tvarka, patvirtino, kad jie buvo apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodymai jiems buvo perskaityti, parodymus jie patvirtino ir pasirašė protokoluose. Liudytoja D. B. (K.), šios bylos tyrėja, patvirtino, kad liudytojai buvo apklausiami teisme. Ji bylos medžiagą perdavė prokurorui, pati nedalyvavo pačiuose proceso veiksmuose, nes to nenumato įstatymas. Šių asmenų parodymais paneigiamos apeliacinio skundo abejonės dėl apklausos protokolų pas ikiteisminio tyrimo teisėją tikrumo.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad A. G. buvo apklaustas pažeidžiant BPK 179 straipsnio 2 d. reikalavimus, nes jam buvo daromas spaudimas, kiti dalyvavę apklausoje asmenys protokole nepažymėti. Apeliaciniame teisme apklaustas kaip liudytojas A. G. parodė, kad jam spaudimo niekas nedarė, sulaikytas jis nebuvo, po pokalbio su kriminalistais jis davė parodymus tyrėjai, ši jį apklausinėjo viena.
Pagal teismų praktiką asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Matyti, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė tik tais parodymais, kurie buvo duoti teisiamajame posėdyje. BPK 301 straipsnio prasme tokie įrodymai yra leistini. Nekyla abejonių dėl liudytojų D. L., V. V. ir A. G. parodymų patikimumo, o kartu ir dėl N. G. kaltės įrodytumo. Išvadą apie jo dalyvavimą padarant minėtą veiką teismas padarė remdamasis ne vien liudytojų D. L., V. V., A. G. parodymais, bet ištyręs ir įvertinęs kitų bylos duomenų: liudytojų R. P., A. D. parodymais, 2008 m. lapkričio 25 d. lavono apžiūros (t. 1, b. l. 3-5), 2008 m. lapkričio 26 d. įvykio apžiūros (t. 1, b. l. 6-12) protokolų, specialistų išvadų visetą.
Liudytojas V. V., nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje patvirtino ankstesnius parodymus. Jis parodė, kad N. G. lazda sudavė smūgius O. B. Įvykio vietoje jie buvo trise: jis, N. G. ir D. L. Iš benamių asmenų būtent jis prašė pinigų, tačiau nei vieno atpažinti negali. Apeliacine tvarka teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas V. K. parodė, kad pinigų prašė iš jo, tačiau kuris iš jaunuolių, taip pat negali atpažinti. V. V. patvirtino atpažinimo iš nuotraukų procesinį veiksmą ir įvardijo asmenis, kurie jose užfiksuoti. Nuotraukose Nr. 8, 9 jis atpažino N. G., kuris rankoje laiko metalinį strypą (t. 4, b. l. 134).
Liudytojas V. K. parodė, kad datos neatsimena, apie 21-22 val. ėjo į parduotuvę, prie kurios invalido vežimėlyje sėdėjo žmogus be kojos. Jį pažinojo iš matymo, persimesdavo keletą žodžių. Jį buvo apstoję 4 paaugliai, vyko konfliktas. Jis žmogaus, kuris sėdėjo invalido vežimėlyje, paklausė, ar viskas gerai. Jis atsakė, kad ne viskas gerai. Kažkuris iš vaikinų jam pasakė: ,,seni, ar tu nori gauti į galvą, ar tai į snukį“. Jis suvokė, kad paaugliai gali tai padaryti, ką žada, be to, vieno iš vaikinų rankose pamatė metalinį strypą. Vienas iš paauglių jo paprašė 50 centų. Jis jam davė. Nuėjo į parduotuvę, priėjo prie apsauginio ir papasakojo apie tai, kas vyksta lauke. Praėjus 5-6 minutėms, kai jis įėjo į parduotuvę ir apsauginiam papasakojo apie tai, kas vyksta lauke, su apsauginiu išėjo į lauką. Tas žmogus sėdėjo vežimėlyje, paauglių jau nebebuvo. Žmogaus galvoje aiškiai matėsi žaizda. Apsauginis iškvietė policiją, dar po kelių minučių suprato, kad reikia kviesti greitąją medicinos pagalbą. Nematė, kas sužalojo žmogų, sėdintį invalido vežimėlyje. Nuteistasis yra žymiai vyresnis nei kad buvę įvykio vietoje paaugliai. Jo ten nematė. Atpažinti įrankį, kurį matė vieno iš paauglių, buvusių įvykio vietoje, rankoje, gali, policijos pareigūnams jis nupiešė, kaip atrodo strypas. Tyrimo metu pareigūnai įrankio atpažinti jau nedavė. Įrankis buvo storas, pusės metro ilgio, tai buvo vandentiekio vamzdis, aprūdijęs, su geltonos ar salotinės spalvos dažais, rankena buvo su lankeliu, o priekyje strypo matėsi varžtas, kuris buvo pradurtas skersai strypo (t. 4, b. l. 130-131). Parodžius fotonuotrauką prie 2009 m. kovo 20 d. apžiūros protokolo, G. K. parodė, kad tai tas pats strypas, kurį matė įvykio vietoje (t. 1, b. l. 132, t. 4, b. l. 132).
Taigi, V. K. atpažino metalinį strypą, kuris pagal D. L. parodymus, buvo rastas 2009 m. kovo 20 d. apžiūrint dalį (duomenys neskelbtini) gatvės ir šalia esantį kalniuką, ant kurio auga miškelis. Kaip matyti iš apžiūros protokolo, apžiūrėjus miško masyvą, einant link M.K. P. g. ½, Vilniuje esančio pastato, žolėje ir lapuose rastas metalinis strypas, padengtas korozijos, kuris paimtas (t. 1, b. l. 20-24). Iš specialisto išvados Nr. MK-420/09(01) matyti, kad neatmetama galimybė, kad sužalojimai O. B. galvoje yra padaryti pateiktu metaliniu strypu. Pasisakyti, ar šiuo konkrečiu strypu padaryti O. B. sužalojimai, negalima, kadangi sužalojimuose užsifiksavę požymiai yra plačios grupinės priklausomybės (t. 1, b. l. 39).
Iš liudytojos D. B. (K.) parodymų matyti, kad 2009 m. kovo 20 d. protokolą, kuriame užfiksuotas metalinio strypo suradimas, užpildė ji pati. Ant nuotraukų padarė atžymas ir tai vertino kaip planą, nes atskiro įvykio vietos apžiūros plano nesudarinėjo, o strypo ji neapžiūrėjo įvykio vietoje, jį supakavo ir perdavė tyrimui pėdsakams surasti (t. 4, b. l. 129). 2009 m. kovo 20 d. protokole parašyta, kad apžiūros objektas yra miško masyvas ant kalniuko, esantis prie (duomenys neskelbtini) gatvės tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Apžiūrėjus masyvą ir esant prie M.K. P. g. ½ Vilniuje esančio pastato sienoje, žolėje ir lapuose rastas metalinis strypas, padengtas korozijos. Strypas supakuojamas ir paimamas. Protokole pažymėta, kad apžiūros metu fotografuota, sudarytas planas. Apžiūroje dalyvavę asmenys (tyrėjai) pasirašė, protokolą surašė tyrėja D. K. (t. 1, b. l. 20-21). Kaip priedas prie apžiūros protokolo pridėtos trys nuotraukos, dviejose iš jų raudonomis rodyklėmis pažymėtos strypo gulėjimo vietos (t. 1, b. l. 22-24). 2009 m. kovo 24 d. apžiūros protokole parašyta, kad metalinis strypas yra apvalaus skersmens, 2 cm pločio, 57,5 cm ilgio. Viename strypo gale pritvirtinta metalinė kilpa 14x17,5 cm dydžio; 10 cm atstume nuo kito strypo galo pritvirtinta stačiakampio formos 17,4x8,2 cm dydžio metalinis virbas. Taip pat protokole pažymėta specialisto išvada, kad objektas savo konstrukcija ir matmenimis nepriskiriamas prie nešaunamųjų ginklų. Protokolą surašė tyrėja D. K. (dabar B.) (t. 1, b. l. 25-28). 2009 m. kovo 30 d. užduotimi tyrėja D. K. (dabar B.) pasiuntė metalinį strypą DNR tyrimui atlikti (t. 1, b. l. 30), o vėliau medicininiam kriminaliniam tyrimui atlikti (t. 1, b. l. 33). Vien tai, kad metalinio strypo pagrindiniai požymiai apibūdinti ne jo suradimo vietos protokole, o vėlesniame, nekelia abejonių dėl jo kaip daiktinio įrodymo leistinumo ir liečiamumo. Būtent 2009 m. kovo 20 d. apžiūros protokolas teisėtai panaudotas kaip šaltinis, iš kurio gautos žinios apie metalinio strypo, kaip nusikaltimo įrankio, suradimo būdą ir priemones. Esminių BPK 36, 179 straipsniuose išdėstytų reikalavimų pažeidimų nenustatyta.
Liudytojų G. K., B. B. ir G. N. parodymai nepaneigia teismo išvados apie N. G. kaltumą tyčia nužudžius O. B. ir nepatvirtina apeliaciniame skunde iškeltos versijos, jog pastarąjį nužudė A. D. Liudytojai B. B., G. N. (t. 1, b. l. 182-183, t. 4, b. l. 130) ir G. K. nematė kaip buvo sužalotas O. B. ir kas jį sužalojo. Liudytojai D. L. ir V. V. parodė, kad A. D. įvykio metu nebuvo. Jis dar prieš įvykį su R. P. atsiskyrė nuo jų ir išėjo susitikti su merginomis. Liudytojai A. D., R. P. ir pats nuteistasis tą aplinkybę patvirtino (t. 3, b. l. 139, 140, t. 4, b. l. 22).
Nuteistasis N. G. nepareiškė pastabos dėl šios aplinkybės, nurodytos teisiamojo posėdžio protokole (t. 4, b. l. 45-46). Tas faktas, kad specialistas konsultacinėje išvadoje nurodė, kad žaizdos O. B. galvoje padarytos kairiarankio asmens, nepatvirtina apeliaciniame skunde išdėstytų abejonių apie N. G. nekaltumą. Pirmiausia, teismas šiuo aspektu atliko tyrimą. Teisiamajame posėdyje apklausė teismo medicinos ekspertę N. J., kuri atliko O. B. lavono teismo medicinos tyrimą, nustatė mirties priežastį ir surašė specialisto išvadą Nr. M2191/08(01). Ekspertė N. J. parodė, kad galėjo būti suduotas smūgis ir kaire, ir dešine ranka (t. 3, b. l. 209). Teismų praktikoje laikomasis nuostatos, kad pridėta prie bylos konsultacinė išvada tiriama ir vertinama kaip ir kiti dokumentai (BPK 290 straipsnis).
Liudytojų D. L., V. V., R. P., A. D. ir nuteistojo N. G. parodymų, jog A. D. nukentėjusiojo sužalojimo metu nebuvo įvykio vietoje, konsultacinė išvada apie kairiarankį asmenį nepaneigia. Ji nepaneigia teismo išvadų dėl N. G. kaltumo ir kitu aspektu. Iš įtariamojo N. G. parodymų patikrinimo vietoje protokolo ir nuotraukų, pridėtų prie šio protokolo, matyti, kad smūgius O. B. jis sudavė laikydamas įrankį kairėje rankoje, smūgius sudavė į galvą iš vienos ir kitos pusės ties smilkiniais (t. 2, b. l. 32,35). Taigi, konsultacinė išvada netgi patvirtina šiuos N. G. parodymus apie sužalojimo padarymo būdą.
Kolegija pažymi, kad nei vienas iš skundžiamų proceso trūkumų apsvarstytas atskirai, neleidžia padaryti išvados, kad N. G. byla išnagrinėta neteisingai.
Liudytoja D. B. (K.) parodė, kad apklausų metu, kai apklausiamas žmogus negali nurodyti vardo ir pavardės asmenų, ji asmenis sunumeruoja, pvz. asmuo Nr. 1, Nr. 2, tai daro dėl aiškumo, nes žmogus negali konkrečiai nurodyti vardo ir pavardės, jis žmones apibūdina pagal bruožus, tokiu būdu išvengiama klaidos dėl atliktų veiksmų (t. 4, b. l. 128). Šios liudytojos parodymais išsklaidytos abejonės dėl ikiteisminio tyrimo veiksmų (liudytojų G. K., G. N., B. B., J. R. apklausų) protokolų teisėtumo. D. B. paneigė apeliantų prielaidas, jog liudytojams prieš apklausą buvo rodomi vaikinų atvaizdai. D. B. apklausos duomenimis paneigiamos apeliacinio skundo abejonės dėl vaizdo įrašų, kuriuose užfiksuoti asmenys ,,M.“ parduotuvėje, tikrumo. Iš jos parodymų matyti, kad vaizdo įrašai gauti teisėtu būdu, įstatymo nustatyta tvarka. Tas faktas, kad vienose nuotraukose matosi nustatyta data, o kitose ne, nėra pagrindas teigti, kad nuotraukos suklastotos (t. 4, b. l. 128).
Nėra pagrindo abejoti Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė akto Nr. 754-1-70 pagrįstumu (t. 3, b. l. 178-183). Iš eksperto A. Galinio apklausos teismo posėdyje apeliacine tvarka matyti, kad klausimai, kurie yra sietini su įvykiu ir nuteistojo N. G. psichine būkle buvo ištirti. Ekspertas pažymėjo, kad N. G. skirtingai nurodė antidepresantų vartojimo būdą, pradžioje jis atvykęs pas ekspertus sakė vienaip, kitą kartą kitaip, t. y. antidepresantus vartojo tris kartus per dieną, o kitą kart sakė, kad iš ryto visas tabletes iš karto išgėrė. Todėl kilo abejonės, ar jis vaistus iš tikrųjų vartojo. Be to, jis teigė, kad paskutines keturias dienas jis gėrė. Šiuo atveju apie vaistų poveikį ekspertai gali kalbėti tik teoriškai. N. G. yra priklausomas nuo alkoholio. Jo psichikos elgesio sutrikimai vartojant alkoholį pas jį pasireiškė, tačiau jie nesiekė psichozės lygio, todėl neturėjo įtakos jo pakaltinamumui. Tai yra priklausomybės sindromas (t. 4, b. l. 71, 72).
Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 754-1-70 išvadose konstatuota, kad N. G. nusikaltimo padarymo metu lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo, galėjo suprasti savo veiksmų pobūdį ir juos valdyti. Jam nustatoma psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas (1.2 p.); N. G. nusikalstamos veikos metu nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje, nusikaltimą padarė paprasto girtumo būsenoje, galėjo suprasti savo veiksmų pobūdį ir juos valdyti (3 p.); inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu N. G. nebuvo fiziologinio ir pataloginio afekto ar kitokioje emocinėje būsenoje, kuri galėjo turėti esminės įtakos jo sąmonei ir veiklai (5.6 p.). Iš eksperto paaiškinimų teisme ir ekspertizės akto tiriamosios dalies matyti, kad prieštaravimų tarp tiriamosios dalies ir išvadų nėra, ekspertams pateikta medžiaga buvo išsamiai ištirta ir įvertinta, ekspertų išsilavinimas, specialybė, kvalifikacinė kategorija, darbo stažas neleidžia suabejoti jų kompetencija, kvalifikacija ir objektyvumu. Kita vertus, ekspertams pateiktoje medžiagoje buvo duomenys apie N. G. gydymą detiksikuojančiais vaistais, raminamaisiais, prednizolonu, ciklosparinu, taip pat pateiktos specialistų išvados dėl galimo vaistų šalutinio poveikio, preparatų charakteristikų santraukos: specialisto D. S. (gydytojo-psichiatro) konsultacinėje išvadoje parašyta, kad nusikaltimo padarymo metu alkoholio ir legalių vaistų (prednizolono ir ciklosporino) poveikyje N. G. galėjo klaidingai vertinti savo veiksmų esmę ir juos valdyti; doc. dr. J. G. konsultacinėje išvadoje - įvertinus tai, kad N. G. ilgai buvo gydytas didelėmis prednizolono dozėmis, vartojo antidepresantus, buvo siųstas psichiatro konsultacijai, rašoma, kad galima įtarti, kad N. G. turėjo ryškių psichikos sutrikimų. Šie duomenys rodo, kad abiem atvejais specialistai pareiškė, jog reikalingas N. G. psichinės sveikatos ištyrimas, jo gebėjimas vertinti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Teismui paskyrus psichiatrinę stacionarinę ekspertizę, šis klausimas ištirtas.
Iš psichiatro eksperto A. Galinio apklausos ir ekspertizės akto tiriamosios dalies matyti, kad apie vaistų vartojimą buvo paklausinėtas ir pats teisiamasis N. G., kuris atvykęs į stacionarą teigė, kad doksepiną 1 tabletę gėrė ryte, 12 tablečių prednizolono per pietus ir 17 val. ciklosporino 2 tabletes. Ekspertizės dieną pareiškė, kad visus vaistus gėrė ryte ( t. 3, b. l. 182). Pagal ekspertus, vaistų vartojimas šioje nusikaltimo situacijoje kokio nors ryškesnio poveikio sąveikoje su alkoholiu N. G. sąmonei nenustatytas (t. 3, b. l. 182). Teismo psichiatrų ir psichologo komisijai priėjus išvadą, kad N. G. nusikalstamos veikos metu nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje, nebuvo fiziologinio ar patologinio afekto ar kitokioje emocinėje būsenoje, kuri galėjo turėti esminės įtakos jo sąmonei ir veiklai, nepripažįstami pagrįstais apeliacinio skundo teiginiai, jog jis neprisimena, kad būtų mušęs nukentėjusįjį. Iš ekspertizės akto matyti, kad ekspertizės metu apie nusikaltimą nepasakoja, teigia, kad ,,buvo ganėtinai girtas ir neprisimena, kad būtų mušęs benamį“. Visas kitas įvykio aplinkybes pasakoja detaliai. Pažymima, kad ekspertizės metu apie atminties sutrikimo laiką teigia visai kitaip nei 2009 m. sausio 19 d. pirminės apklausos metu.
Pirmosios instancijos teismas N. G. parodymus apie tai, kad jis kaltu neprisipažįsta, teigdamas, jog jis neatsimena, kad būtų nukentėjusįjį O. B. mušęs metaliniu strypu, laikė jo gynybine pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, ir vertino juos kritiškai. Tokia teismo išvada neprieštarauja bylos duomenims. Teisiamajame posėdyje N. G. pasakojo visas dienos aplinkybes, išskyrus O. B. sužalojimo situaciją. Iš jo parodymų galima suprasti, kad prieš O. B. sužalojimą jis metalinį strypą atidavęs D. L. (t. 4, b. l. 22). Pažymėtina, kad 2009 m. sausio 19 d. įtariamojo apklausos metu, dalyvaujant jo gynėjai, parodė, kad jis turėtu rankoje metaliniu pagaliu, benamiui sėdint invalido vežimėlyje ir nieko nesakant, jam sudavė į galvą, kiek kartų trenkė pasakyti negali, tikrai daugiau nei vieną kartą, daužė per galvą“ (t. 2, b. l. 21). 2009 m. sausio 21 d. apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad tuo metu turėjo rankoje metalinį pagalį. Benamis invalido vežimėlyje jam nieko nesakė, ar tuo metu benamį jis mušęs per galvą, negali dabar pasakyti, nes neatsimena (t. 2, b. l. 29). 2009 m. sausio 19 d. įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje metu parodė, kad rankoje turėtu metaliniu pagaliu, nieko nesakydamas, užsimojo ir pradėjo daužyti benamiui, sėdinčiam invalido vežimėlyje, per galvą. Pagalį jis laikė kairėje rankoje. Smūgius sudavė į galvą iš vienos pusės ir kitos pusės ties smilkiniais. V. V. priėjęs prie jo sugriebė už rankos ir pasiūlė bėgti. Jis pasišalino iš įvykio vietos. Taip pat apytiksliai nurodė vietą kur numetė pagalį (t. 2, b. l. 31-32, 33-37). 2009 m. sausio 21 d. teismo posėdyje sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės suėmimo paskyrimo N. G. prašė neskirti šios kardomosios priemonės, dėl jam pareikšto įtarimo kaltę pilnai prisipažįsta, tik neprisipažįsta, kad sudavė į krūtine metaliniu pagaliu, teigia parodęs kur numestas nusikaltimo įrankis (t. 2, b. l. 40-41).
Tačiau, teismui priėmus nutartį paskirti kardomąją priemonę suėmimą ir ją paskelbus, N. G. 2009 m. sausio 21 d., t. y. tą pačią dieną, po pusvalandžio apklaustas kitame teismo posėdyje pakeitė parodymus: tuo metu rankoje turėjęs metalinį pagalį, benamis invalido vežimėlyje jam nieko nesakė, ar sumušęs šį benamį per galvą dabar pasakyti negali, nes neatsimena (t. 2, b. l. 29).
2009 m. liepos 9 d. įtariamojo apklausos protokole N. G. parodyta, kad kuo įtariamas supranta, kadangi jis to vakaro neatsimena, tai negali pasakyti, kad prisipažįsta arba kad neprisipažįsta. Pasilieka prie savo parodymų, duotų 2009 m. sausio 21 d. apklausos pas teisėją metu (t. 2, b. l. 25-26). Iš visų šių duomenų matyti, kad pagal N. G. parodymus iš pradžių atmintis nebuvo sutrikusi, vėliau, kai teismas neatsižvelgė į jo prašymą neskirti kardomosios priemonės, atmintis sutriko prieš pat O. B. sužalojimą, paskiau neatsimena viso vakaro, teisiamajame posėdyje neprisimena O. B. sužalojimo situacijos, bet prisimena, kad prieš tai metalinį strypą atidavė D. L.. N. G. parodymai apie atminties sutrikimą pagrįstai teismo įvertinti kaip jo gynybos priemonė, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės už O. B. tyčinį nužudymą.
Pagal specialisto išvadą Nr. M2191/08 (01) O. B. mirė nuo galvos sumušimo (t. 1, b. l. 52). Tarp N. G. veiksmų ir jais sukeltų padarinių (nukentėjusiojo mirties) yra tiesioginis priežastinis ryšys. N. G. nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 p. ir 8 p., kadangi nužudė bejėgiškos būklės žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Teismų praktikoje bejėgiškumo būseną teismas sprendžia pagal konkrečias nukentėjusiojo fizinę ar psichinę būklę apibūdinančias aplinkybes. N. G. suvokė nukentėjusiojo būklę ir ja pasinaudodamas atėmė gyvybę (O. B. sėdėjo invalido vežimėlyje, jo kairė koja žemiau kelio amputuota). Nužudymas padarytas dėl aiškaus žmogaus negerbimo, elementarių moralės be elgesio normų niekinimo panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį – atsisakymą duoti smulkių pinigų. Skirdamas N. G. bausmę teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, taip pat įvertino šių aplinkybių visumą. Paskirtos bausmės dydį skaičiuojant nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnis), ji mažesnė už vidurkį. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka neatsirado jokių naujų pagrindų, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalyje, paskirtai bausmei sušvelninti. Tai, kad buvo pateikta teigiama charakteristika apie N. G. iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo socialinės reabilitacijos skyriaus, rodanti jo norą taisytis, nėra nulemianti aplinkybė nuosprendžiui pakeisti ir paskirtai bausmei sušvelninti.
Iš byloje esančių duomenų negalima pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija buvo šališka. Tai, kad teismas priėmė kitokio turinio nuosprendį nei tikėjosi apeliantai ar kitaip įvertino ištirtus įrodymus, ne visa apimtimi tenkino jų prašymus, nerodo teismo šališkumo.
Nesant pagrindų nuosprendžiui panaikinti ar pakeisti, nuosprendis pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, o apeliacinis skundas atmestinu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u taria:
Nuteistojo N. G. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sviderskio apeliacinį skundą atmesti.