Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno (pirmininkaujantysis), Jolantos Raščiuvienės ir Prano Šimkaus,

nukentėjusiajai D. M.

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-03-02 nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir jam paskirta bausmė – areštas 50 parų, bausmę atliekant areštinėje, jos pradžią skaičiuojant nuo sulaikymo vykdant šį nuosprendį; be to, į bausmės laiką įskaitytos laikinajame sulaikyme jo išbūtos 2 paros.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. nuteistas už tai, kad jis 2015-08-28 apie 20.15 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu su D. M. metu, tyčia sudavė jai kumščiu vieną kartą į lūpą, vieną kartą kumščiu į kairįjį žandą bei vieną kartą kumščiu į kairę ranką, padarydamas D. M. galvos sumušimą, pasireiškusį pogleivio kraujosruva apatinės lūpos vidiniame paviršiuje, apatinio dešinės pusės 2-o danties panirimu, bei kairio žasto sumušimu, tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajai D. M. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą.

Teismo posėdyje apeliantas ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, o prokuroras ir nukentėjusioji – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis apeliaciniu skundu neigia savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, teigia prieš nukentėjusiąją nesmurtavęs bei kritikuoja pastarosios parodymus. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus nagrinėjamos bylos kontekste, neįžvelgia priežasčių skundžiamo teismo nuosprendžio keitimui ar naikinimui, nes jos vertinimu, apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo A. S. padarytą nusikalstamą veiką bei paskyrė teisingą bausmę už ją.

Nuteistajam A. S. inkriminuota BK 140 str. 1 d., kurioje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu nustatė, kad nuteistasis konflikto metu kumščiu sudavė D. M. vieną kartą į lūpą, vieną kartą į kairįjį žandą bei vieną kartą į kairę ranką, taip sukeldamas jai fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiosios sveikatą. Apeliantas neneigė kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tarp jo ir D. M. buvus konfliktui, tačiau neigia sudavęs nukentėjusiajai smūgius bei tam tikrais argumentais iš esmės ginčija su tuo susijusius teismo konstatuotus faktus. Tačiau jo teiginiai yra paneigti teismo posėdyje ištirtais įrodymais.

Nukentėjusioji D. M. nuo pat pradžių nurodė, kad konflikto metu ją sužalojo būtent A. S.. Jos parodymai nekito ir buvo nuoseklūs viso proceso metu. D. M. padarytas sveikatos sutrikdymas patvirtintas byloje esančia specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, galimai suduodant kumščiu ar panašiai, mažiausiai vienu trauminiu poveikiu. Be to, mažai tikėtina, kad D. M. galėjo susižaloti pati griūdama, nes tam prieštarauja sužalojimų pobūdis ir lokalizacija (b.l. 26). Nors ir netiesiogiai, bet nukentėjusiosios parodymus patvirtino ir liudytojas Ž. S., kuriam iš karto po įvykio D. M. parodė aplinkybes apie A. S. prieš ją vartotą fizinį smurtą, taip pat tarnybinis pranešimas, užfiksavęs D. M. paaiškinimus iš karto po įvykio. Taigi netikėti nuosekliais kitais įrodymais patvirtintais nukentėjusiosios D. M. parodymais dėl sužalojimus padariusio asmens ir jų padarymo aplinkybių, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Tuo tarpu nuteistojo deklaratyvių teiginių apie fizinio smurto nevartojimą nukentėjusiosios D. M. atžvilgiu nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys, o šiuos teiginius vertinant byloje esančio įsiteisėjusio teismo nuosprendžio kitoje baudžiamojoje byloje dėl fizinio smurto tos pačios nukentėjusiosios D. M. atžvilgiu kontekste (b.l. 82-85), nuteistojo parodymai laikytini nepatikimais. Be to, nuteistojo teiginiai paneigti aukščiau nurodytų įrodymų visuma. Todėl apylinkės teismas pagrįstai nuteistojo parodymus vertino kritiškai, kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija be kita ko atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis apylinkės teisme ginčydamas savo kaltę formaliai, deklaratyviais ir tik prielaidomis vertintinais teiginiais kritikavo specialisto išvados įrodomąją vertę, o apeliaciniame skunde savo kaltę jau neigė kitais motyvais – tariamu D. M. siekiu apkaltinti jį nebūtais dalykais ir iškraustyti jį iš namų. Toks nuteistojo pozicijos nenuoseklumas, jo teiginių deklaratyvumas bei nepagrindimas jokiais objektyviais duomenimis tik patvirtina A. S. siekį išvengti atsakomybės.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje pakanka įrodymų konstatuoti A. S. kaltę dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo, jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 str. 1 d., todėl išteisinti jį dėl to nėra jokio pagrindo.

Teisingai kvalifikavęs nuteistojo A. S. nusikalstamus veiksmus, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė jam bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skirdamas bausmę A. S. ir parinkdamas jos rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į bausmės paskirtį bei bausmės skyrimo pagrindus, tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę, ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad sprendžiant nuteistojo A. S. baudžiamosios atsakomybės klausimą, įrodymų vertinimo ar jam įstatymų garantuotų teisių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, nepadaryta, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.