Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. S. ir atsakovo UAB „Vasmangas“ apeliacinius skundus dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. S. ieškinį atsakovui UAB „Vasmangas“, dėl paskleistų duomenų, žeminančių garbę ir orumą ir neatitinkančių tikrovės, paneigimo bei žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Konstatavo, kad straipsnyje paskelbta žinia – kad, „šis nuožmusis „tvarkos sergėtojas“, nepagrįstomis baudomis ir šantažu sužlugdęs verslą“, - yra žinia apie R. S., kad jis atlikdamas savo tarnybines pareigas skiria neteisėtai baudas ir šantažuoja verslininkus, dėl ko yra daroma žala Širvintų visuomenės ir verslininkų interesams. Ši žinia, kad ieškovas daro teisės ir moralės normų pažeidimus, siekdamas savanaudiškos naudos, grąsina, akivaizdžiai menkina ieškovo, kaip pareigūno vardą, žemina jo garbę ir orumą. Tai yra konstatuojamo pobūdžio duomenys, kuriuos galima patikrinti, o ne ieškovo vertinimas, paremtas subjektyviu straipsnio autorių suvokimu apie baudų pagrįstumą. Aplinkybę, kad ieškovas pažeidinėja įstatymus, atsakovas įrodinėja liudytojų G. B. ir Č. Ž. parodymais, kurie tik išdėsto savo samprotavimus, kad R. S. skiria per griežtas baudas, kitų dėl to nusiskundimus ir pergyvenimus. Byloje pateiktos Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo ir Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartys, parodo, kad pažeidėjai buvo patraukti administracinėn atsakomybėn teisėtai. Straipsnio teiginys, kad „...jis be jokio gailesčio susidoroja su kitą nuomonę bandžiusiu pareikšti pavaldiniu..., „...antai vienas iš jo buvusių pavaldinių – A. G. netgi buvo priverstas baigti gyvenimą savižudybe...“; „...panašus likimas ištiko ir kitą principingą aplinkosaugos pareigūną – A. V.“...“, yra paskelbta žinia, kad R. S. savo pavaldinius privedė prie savižudybės. Tokia informacija suprantama vienareikšmiškai, kad R. S. padarė nusikalstamą veiką. Visuomenė žmogų, padariusį nusikaltimą, vertina neigiamai. Ši paskelbta žinia žemina R. S. garbę ir orumą, pažeidžia jo nekaltumo prezumpciją ir neatitinka tikrovės. Straipsnio autoriai šiuo atveju, kaltindami R. S. elgiasi ypatingai nesąžiningai, nes atsakovas pripažįsta žinojęs, kad savižudybės aplinkybės jiems nėra jiems žinomos. Teiginys „...per kitų galvas „darydamas karjerą...“ laikytinas nesąžiningu ir neetišku nuomonės išreiškimu pareiškėjo atžvilgiu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartys parodo, kad pažeidėjai buvo patraukti administracinėn atsakomybėn teisėtai“. Teiginys dėl baudų skyrimo yra laikytinas žinia, kurią galima patikrinti tiesos požiūriu. Atsakovas neįrodė kad ieškovas R. S. įstatymų nustatytais atvejais būtų pažeidęs administracinių nuobaudų skyrimo tvarką.

LR aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius R. M. (tiesioginis apelianto vadovas) paliūdijo, kad apeliantas ne kartą skatintas už gerą darbą, esamas pareigas užima ne dėl skiriamų nuobaudų skaičiaus, o dėl nepriekaištingai atliekamų pareigų, gerai išlaikytos valstybės pareigūnų atestacijos, tinkamo išsilavinimo, žinių. Teismas, vertinant šį teiginį, netinkamai vertino šio teiginio žeminantį pobūdį - tikrovės neatitinkanti žinia yra ne Širvintų rajone skiriamų baudų skaičius, o tai, jog neteisėtomis priemonėmis, apeliantas be įstatymo įtvirtinto pagrindo skiria baudas, t.y., apeliantas šiuo teiginiu kaltinamas piktnaudžiavimu jam suteiktais įgaliojimais, netinkamu pareigų atlikimu.

Pirmos instancijos teismas teiginį, kad „(...) R. S. asmeniniams poreikiams nesidrovi pasinaudoti ir tarnybiniu automobiliu, mobiliuoju ryšiu“ pripažino žinia, tačiau nepagrįstai laikė, jog tokio pobūdžio žinia nėra žeminančio pobūdžio. Teismas rėmėsi liudytojo R. M. nurodyta tarnybinių automobilių laikymo tvarka ir tarnybinių telefonų naudojimosi tvarka, tačiau nenustatė jokių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad minėtąsias tvarkas ieškovas būtų pažeidęs. Pažymi, kad byloje nėra įrodymų, kad ieškovas naudojosi tarnybiniu automobiliu ir telefonu asmeniniams tikslams. Atsakovo kaltinimai dėl tariamai apelianto naudojimosi tarnybiniu automobiliu ir telefonu asmeniniais tikslais vertintini kaip ieškovo kaitinimas piktnaudžiavimu, siekiant įgyti turtinės ar asmeninės naudos valstybės sąskaita. Pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką, paskleistų žinių žeminantis pobūdis nėra įrodinėjamas, kai žodžiai ar jų junginiai, kuriais išsakytos žinios, pagal savo pobūdį yra akivaizdžiai žeminantys ir turi tik vieną įžeidžiamąją reikšmę.

Liudytojas G. B. taip pat patvirtino, kad Širvintų rajono aplinkos agentūra žlugdė verslą. Žodis „šantažas“ publikacijoje buvo pavartotas perkeltine prasme, kaip literatūrinė priemonė, reiškianti, kad pareigūnas R. S., atlikdamas savo pareigas netinkamai pasirinko darbo metodus, o vykdydamas aplinkosaugos funkcijas ir siekdamas įstatymų nustatytų tikslų pasirinko „žiaurių akcijų“, bekompromisio baudimo metodus, kas sukelia tiek gyventojų, tiek smulkių verslininkų baimę ir nepasitenkinimą, nes didelės baudos stumia juos į finansinę krizę ir bankrotą, tai yra žlugdo verslą.

Teismas neįvertino Aplinkos ministerijos sekretorės J. J. 2008-04-08 rašto Nr. (3.3)-D8-2969, kuriame teigiama, kad „nepagrįstai sužymėjo medžių kamienus dideliais skaitmenimis raudonais dažais, nes teisės aktai to nenumato. Be to, minėti pareigūnai pažeidė LR aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įst. 17 str. nuostatas ... . Vilniaus RAAD direktorius R. M. įpareigotas įvertinti Širvintų rajono agentūros pareigūnų veiksmus. Tai rodo, kad ieškovas pats, o taip pat duodamas neteisėtus nurodymus pavaldiems pareigūnams iš savanaudiškų paskatų atliko daug įrodytų ir neteisėtų veiksmų, kurie literatūrine kalba yra pavadinti „šantažu sužlugdęs verslą“.

Publikacijoje „Pareigūno „rūpestingumas“ kelia baimę verslo pasauliui“ yra išreikšta visuomenei reikšminga nuomonė apie viešąjį asmenį - valstybės pareigūną, tačiau normaliai jautrus asmuo į tai turėtų reaguoti ne kaip į garbės ir orumo pažeidimą, o kaip į pozityvią kritiką ir ją savikritiškai priimti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Patikrinama, ar pirmos instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės ir procesinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra LR CPK 329 str. numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje nustatyta, kad 2007-03-10 atsakovo UAB „Vasmangas“ leidžiamo laikraščio „Širvinta“ Nr. 18, 1 ir 3 puslapiuose buvo publikuotas straipsnis „Pareigūno „rūpestingumas“ kelia baimę verslo pasauliui“. Ieškovas nurodo, jog minėtame straipsnyje apie ieškovą paskleisti duomenys neatitinka tikrovės ir žemina jo garbę ir orumą. Pirmos instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, pripažinęs, jog paskleisti duomenys: kad „šis nuožmusis „tvarkos sergėtojas“ nepagrįstomis baudomis ir šantažu, sužlugdęs verslą“; „jis be jokio gailesčio susidoroja su kitą nuomonę bandžiusiu pareikšti pavaldiniu. Antai vienas iš jo pavaldinių – A. G. netgi buvo priverstas baigti gyvenimą savižudybe...; „per kitų galvas „darydamas“ karjerą...“; „panašus likimas ištiko ir kitą principingą aplinkosaugos pareigūną – A. V.....“, neatitinka tikrovės ir žemina R. S. garbę ir orumą. Kiti teiginiai : „šios valstybės įstaigos pareigūnai, apsilankę pas juos, būtinai, bet kuriuo atveju atras kokią nors priežastį ir dėl mažiausio menkniekio be jokių įspėjimų išrašys astronomines baudų sumas...(...); bene labiausiai tokiu „uolumu“ pasižymi pats agentūros skyriaus vedėjas R. S....“; „(...) rajono vyriausias aplinkosaugininkas šitokį aukštą postą vis dar sugeba išlaikyti didindamas baudų skyrimo statistinį skaičių“; „jie ne sykį buvo kreipęsi...(...) į „rūpestingąjį aplinkos sergėtoją“ poną R. S., tačiau į tas jų problemas buvo numota...“ ; „sprendžiant šią problemą ponas R. S. su savo nenuilstančiais pareigūnais lyg tyčia tada sėdėjo kaip pelės po šluota...“; „(...) šiam arogantiškam pareigūnui...,(...) jam stinga elementaraus supratimo apie aplinkosaugą“; (...) jo konfliktiškas ir ūmus charakteris, tad jo vadovaujamame kolektyve tvyro psichologinė įtampa; R. S. nepakenčia savarankiškai mąstančių, principingų specialistų“ - yra paskelbta viešosios informacijos rengėjo nuomonė. Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad teiginiai, kad „(...) R. S. asmeniniams poreikiams nesidrovi pasinaudoti ir tarnybiniu automobiliu, mobiliuoju ryšiu“ yra žinia, tačiau nėra žeminanti, nes pagal Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento tarnybinių lengvųjų automobilių naudojimo taisykles R. S. leista tarnybinį automobilį laikyti prie jo gyvenamojo namo, o toks automobilio laikymas prie pareigūno namų duoda pagrindo formuotis nuomonei, kad automobilis naudojamas jo asmeniniams poreikiams. Ieškovui taip pat sudarytos galimybės pasinaudoti tarnybiniu mobiliuoju telefonu ir asmeniniams pokalbiams. Ieškovas nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria dalis straipsnio teiginių pripažinta nuomone o ne žinia, ir prašo ieškinį tenkinti pilnai. Atsakovas nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria dalis straipsnio teiginių pripažinti žiniomis, kurios žemina ieškovo garbę ir orumą ir prašo ieškinį atmesti.

Pagal LR CK 2.24 str. 5 d., visuomenės informavimo priemonė, paskleidusi asmens reputaciją žeminančius ir tikrovės neatitinkančius duomenis, privalo atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą tik tais atvejais, kai ji žinojo ar turėjo žinoti, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, taip pat kai tuos duomenis paskelbė jos darbuotojai ar duomenys paskleisti anonimiškai, o visuomenės informavimo priemonė atsisako nurodyti tuos duomenis pateikusį asmenį. LR Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 4, 19 str. nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjai, platintojai, žurnalistai viešąją informaciją turi pateikti teisingai, tiksliai ir nešališkai, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų, gerbti kitų asmenų teises. Spaudos laisvė ir teisė skleisti informaciją yra teisėta, jeigu tai nepažeidžia kito asmens teisių.

Apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad teiginiai - „šios valstybės įstaigos pareigūnai, apsilankę pas juos, būtinai, bet kuriuo atveju atras kokią nors priežastį ir dėl mažiausio menkniekio be jokių įspėjimų išrašys astronomines baudų sumas...(...); bene labiausiai tokiu „uolumu“ pasižymi pats agentūros skyriaus vedėjas R. S....“,yra nuomonė, o ne žinia. Kolegija atmeta šiuos apelianto argumentus.

Žinia - tai informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y., reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis (VIĮ 2 str. str. 14 d.). Žiniai taikomas tiesos kriterijus, nes fakto ir duomenų egzistavimą galima nustatyti LR CPK 177 str. numatytais įrodymais. Nuomonė - asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, perduodamos mintys, idėjos bei pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais (VIĮ 2 str., 15d.). Teismas, atribodamas žinią nuo nuomonės, turi analizuoti visą straipsnio ar kalbos kontekstą, pasisakymo aplinkybes, sakinio konstrukciją ir kt.

Nagrinėjamu atveju minėtame straipsnyje nurodoma, kad ...„Pastaruoju metu gyventojai dažnokai skundžiasi, kad juos nepagrįstai baudžia Širvintų rajono aplinkosaugos agentūros inspektoriai. Savo verslą mūsų mieste bei rajone plėtojantys verslininkai teigia, kad šios valstybinės įstaigos pareigūnai, apsilankę pas juos, būtinai bet kuriuo atveju atras kokią nors priežastį ir dėl mažiausio menkniekio be jokių įspėjimų išrašys astronomines baudų sumas. Bene labiausiai tokiu „uolumu“ pasižymi pats agentūros skyriaus vedėjas R. S.....“.

Taigi, straipsnyje nurodoma, kad ... „gyventojai skundžiasi“, o „verslininkai teigia“, kad bet kuriuo atveju pažeidimai atrandami“, baudžiama už „mažiausius menkniekius“, baudos „astronominės“, o „uoliausiai“ šias baudas skiria agentūros skyriaus vedėjas. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, su nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia. Iš straipsnio turinio matyti, jog straipsnio autoriai perpasakoja miestelio gyventojų ir verslininkų mintis ir subjektyvų vertinimą apie jiems paskirstas baudas už teisės aktų pažeidimus. Perpasakojimas „miestelio gyventojų ir verslininkų“ kalbų, skundų, negali būti pripažintinas žinia.

Kolegija taip pat nesutinka su apelianto R. S. argumentais, jog teiginiai, kad „...rajono vyriausiasis aplinkosaugininkas šitokį aukštą postą vis dar sugeba išlaikyti didindamas baudų skyrimo statistinį skaičių“ yra žinia, o ne nuomonė.

Įvertinus straipsnio turinį matyti, kad šie teiginiai išimti iš konteksto. Straipsnyje teigiama, kad ...„Ne tik verslininkams, bet ir daugumai blaiviai mąstančių širvintiškių kelia ypatingą nuostabą, kad rajono vyriausiasis aplinkosaugininkas šitokį aukštą postą vis dar sugeba išlaikyti didindamas baudų skyrimo statistinį skaičių“. Taigi, straipsnio autoriai pateikia „verslininkų ir blaiviai mąstančių širvintiškių nuomonę ir nuostabą“, jog postas gali būti išlaikytas tik didinant baudų skyrimo statistinį skaičių. Akivaizdu, jog minėtas teiginys apie verslininkų ir daugumos blaiviai mąstančių širvintiškių nuomonę ir ypatingą nuostabą, negali būti pripažintas žinia, o taip pat žeminti ieškovo garbės ir orumo.

Apeliantas R. S. nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad teiginiai - „Jie ne sykį buvo kreipęsi į rajono valdžią, taip pat ir į „rūpestingąjį aplinkos sergėtoją“ poną R. S., tačiau į tas jų problemas abejingai buvo numota...“ yra paskelbta nuomonė.

Straipsnyje teigiama - ...„Jei jau ponas R. S. būtų toks principingas, galbūt jau seniai būtų buvusi išspręsta ir UAB „Žalmargės pienas“ veiklos problema. Betgi ilgą laiką vietiniai gyventojai buvo priversti kęsti nepakeliamą smarvę iš tos įmonės sklindančių teršalų. Kodėl tada rajono aplinkosaugininkai, užuot rimtai susirūpinę, ar šios bendrovės veikla atitinka aplinkosaugos reikalavimus, toliau pro pirštus žiūrėjo ir tebežiūri į tą įsisenėjusią bėdą? Įtartinai aplinkosaugininkai iki šiol, tyli ir dėl netoli mūsų miesto esančio Puorių paukštyno. Vietos gyventojai jau ne vienerius metus bando apsiginti nuo šio paukštyno skleidžiamo triukšmo ir nepakeliamo dvoko. Jie ne sykį buvo kreipęsi į rajono valdžią, taip pat ir į „rūpestingąjį aplinkos sergėtoją“ poną R. S., tačiau į tas jų problemas abejingai buvo numota“...

Šiuo atveju straipsnio autoriai kelia klausimą, ar UAB „Žalmargės pienas“ ir Puorų paukštyno veikla atitinka aplinkosaugos reikalavimus, nes dėl bendrovių veiklos, gyventojai kenčia nepakeliamą dvoką. Taigi, šiuo atveju teiginiu, kad ...“jie ne sykį buvo kreipęsi į rajono valdžią, taip pat ir į „rūpestingąjį aplinkos sergėtoją“ poną R. S., tačiau į tas jų problemas abejingai buvo numota...“ išreikšta nuomonė, jog bendrovių veikla ir gyventojų interesai nėra suderinti. „Numota“ ar „ne“ , negali būti patikrinti LR CPK 177 str. nustatyta tvarka, todėl minėti teiginiai nėra vertintini kaip žinia. Atitinkamai nėra pagrindo pripažinti, kad šie teiginiai žemina ieškovo garbę ir orumą.

Apeliantas nurodo, jog pirmos instancijos teismas teiginį, kad „..R. S. asmeniniams poreikiams nesidrovi pasinaudoti ir tarnybiniu automobiliu, mobiliuoju ryšiu“ pripažino žinia, tačiau nepagrįstai laikė, jog tokio pobūdžio žinia nėra žeminanti.

Žeminančiomis asmens garbę ir orumą yra klaidinga ir diskredituojanti asmenį informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį buityje, šeimoje, viešajame gyvenime, nesąžiningą visuomeninę, gamybinę-ūkinę, komercinę veiklą ir panašiai.

Byloje nustatyta, kad skirti tarnybiniai automobiliai, dėl darbo specifikos yra laikomi pagal gyvenamąją vietą (b.l.52). Inspektoriams suteikti tarnybiniai telefonai, ir nustatyti pokalbių limitai. Viršlimitinius pokalbius inspektoriai apmoka patys. Taigi, ieškovas turi teisę tarnybinį automobilį laikyti prie namų ir naudotis tarnybiniu telefonu asmeniniams poreikiams, apsimokant asmeninių pokalbių išlaidas. Tačiau tokia nustatyta automobilių laikymo ir telefonais naudojimosi tvarka sudaro prielaidas visuomenei susidaryti nuomonę, jog valstybės tarnautojai naudoja asmeniniams poreikiams suteiktas darbui priemones ir naudojasi tarnybine padėtimi. Sudarius prielaidas tokiai nuomonei susidaryti, nėra pagrindo pripažinti, jog ši straipsnio autorių paskleista žinia žemina ieškovo garbę ir orumą.

Dėl atsakovo UAB „Vasmangas“ apeliacinio skundo.

Pirmos instancijos teismas pripažino, kad minėtame straipsnyje buvo paskleistos tokios neatitinkančios tikrovės ir žeminančios R. S. garbę ir orumą: „šis nuožmusis „tvarkos sergėtojas“ nepagrįstomis baudomis ir šantažu, sužlugdęs verslą“ ir „jis be jokio gailesčio susidoroja su kitą nuomonę bandžiusiu pareikšti pavaldiniu. Antai vienas iš jo pavaldinių – A. G. netgi buvo priverstas baigti gyvenimą savižudybe..., „per kitų galvas „darydamas“ karjerą...“, „Panašus likimas ištiko ir kitą principingą aplinkosaugos pareigūną – A. V.....“.

Apeliantas UAB „Vasmangas“ nurodo, jog straipsnyje pateikiami ne faktai, duomenys ar žinios, bet faktų ir duomenų bei žinių pagrindu išreikšta nuomonė, t.y., subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas, pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Ši nuomonė yra išreikšta kritine forma, t.y., išsakyta kritinė nuomonė, požiūris, kritinis duomenų vertinimas, kuriais siekiama kritikuoti netinkamus ar nepagrįstus valstybės pareigūno darbo metodus, pasirinktus prioritetus. Publikacijoje išreikšta nuomonė yra paremta faktais, tačiau tai nėra paskelbta žinia, ji nėra nesąžininga ar neetiška, ja sąmoningai nenuslepiama ir neiškraipoma duomenų. Kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais, ir atmeta juos kaip nepagrįstus.

Žinią atribojant nuo nuomonės yra būtina įvertinti, ar skelbiami faktai, ar tik tų faktų vertinimai. Straipsnyje nurodoma, kad „...šis nuožmusis „tvarkos sergėtojas“ nepagrįstomis baudomis ir šantažu, sužlugdęs verslą,,,“; „... jis be jokio gailesčio susidoroja su kitą nuomonę bandžiusiu pareikšti pavaldiniu. Antai vienas iš jo pavaldinių – A. G. netgi buvo priverstas baigti gyvenimą savižudybe...“, „...per kitų galvas „darydamas“ karjerą...“, „Panašus likimas ištiko ir kitą principingą aplinkosaugos pareigūną – A. V.....“. Taigi teiginiai - nepagrįstomis baudomis, šantažu, sužlugdęs verslą, susidoroja, kolega buvo priverstas baigti gyvenimą savižudybe, per kitų galvas darydamas karjerą, reiškia ne ką kitą, o valstybės tarnautojo, padarytą teisės, moralės, paprotinių normų pažeidimą, negarbingą, netinkamą, prieštaraujantį įstatymams, bei valstybės interesams elgesį. Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog tai yra konstatuojamo pobūdžio duomenys, kuriuos galima patikrinti , o ne straipsnio autorių subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas.

Aplinkybė, kad agentūros paskirtos baudos už administracinės teisės aktų pažeidimus teismo buvo sumažintos (nuo 750 Lt iki 500 Lt), nereiškia, jog administracinės teisės pažeidimai nebuvo padaryti, o agentūros ar jo darbuotojų paskirtos baudos buvo nepagrįstai.

Atsakovas pateikė LR Seimo kontrolieriaus 2007-09-11 pažymą Nr. 4D-20071-637, kaip įrodymą, jog R. S. rajone „žlugdė“ verslą. Minėtoje LR Seimo kontrolieriaus išvadoje konstatuota, kad J. B. skundas dėl Aplinkos ministerijos bei jai pavaldžių pareigūnų veiksmų pripažintas pagrįstas tik dalyje - dėl medžių ženklinimo. Tačiau šioje išvadoje konstatuota, jog dažais medžių ženklinimą atliko Vilniaus RAAD Širvintų rajono agentūros pareigūnai K. U., R. S., K. K., t.y., R. S. ženklinant šiuos medžius nedalyvavo. Taigi, apeliantas nepagrįstai nurodo, jog ieškovas pats ir taip pat duodamas neteisėtus nurodymus pavaldiems pareigūnams iš savanaudiškų paskatų, atliko daug įrodytų ir neteisėtų veiksmų.

Apeliantas nurodo, jog teiginiais „...jis be jokio gailesčio susidoroja su kitą nuomonę bandžiusiu pareikšti pavaldiniu. Antai vienas iš jo pavaldinių – A. G. netgi buvo priverstas baigti gyvenimą savižudybe...“ laikraštis siekė informuoti visuomenę apie dviejų tos pačios institucijos pareigūnų tragišką mirtį ir išanalizuoti priežastis, galėjusias jas sąlygoti, o taip pat apie aplinkybes, galėjusias turėti kokios nors įtakos jų apsisprendimui savanoriškai pasitraukti iš gyvenimo. Šiais teiginiais buvo išreikštas požiūris į vadovo asmeninį elgesį su pavaldiniais. Kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais.

Minėtame straipsnyje teigiama, kad „.....R. S. nepakenčia savarankiškai mąstančių, principingų specialistų. Kilus net menkiausiam konfliktui, jis be jokio gailesčio susidoroja su kitą nuomonę bandžiusiu pareikšti pavaldiniu. Antai vienas iš jo buvusiu pavaldinių – A. G. netgi buvo priverstas baigti gyvenimą savižudybe...“.

Taigi, šiais teiginiais nėra išreiškiamas požiūris apie dviejų tos pačios institucijos pareigūnų tragišką mirtį, o konstatuojama, kad R. S. be gailesčio susidoroja su pavaldiniais, o vienas iš jų buvo priverstas baigti gyvenimą savižudybe. Pagal LR BK 133 str., sukurstymas nusižudyti ar privedimas prie savižudybės užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Asmuo viešai kaltinamas padaręs LR BK 133 str. nusikaltimą vertinamas neigiamai, todėl pripažintina, jog ši žinia, žemina ieškovo garbę ir orumą.

LR 25 str. įtvirtinta žmogaus laisvė reikšti savo mintis ir teisė turėti įsitikinimus, teisė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, tačiau informacijos laisvė nėra absoliuti. Spaudos laisvė ir teisė skleisti informaciją yra teisėta, jeigu tai nepažeidžia kito asmens teisių. Pagal Visuomenės informavimo priemonių įstatymo 41 str. 2 d. 1 p. žurnalistai turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai būtina nurodyti skelbiamoje informacijoje.

Nagrinėjamu atveju straipsnyje nėra išreikšta abiejų šalių pozicija, o visas straipsnio turinys subjektyviai nukreiptas prieš ieškovą. Paskleistos žinios neatitinka tikrovės, įvykiai klostėsi ne taip, kaip nurodoma, o pareigūno poelgiai vertinami neadekvačiai vykusiems faktams. Nors viešojo asmens kritikos ribos yra platesnės, tačiau žinios turi būti pateiktos nešališkos, teisingos ir neiškraipant faktų. Tokiu atveju, kai asmuo, įgyvendindamas savo teisę skleisti informaciją, pažeidžia teisės normų nustatytus reikalavimus ir kito asmens teises ir teisėtus interesus, jam taikoma teisinė atsakomybė, nustatyta LR CK 2.24 str. 1 d.

Straipsnio antraštė pavadinta „Pareigūno rūpestingumas kelia baimę verslo pasauliui“, t.y., jau antraštėje kalbama apie vieną pareigūną. Straipsnyje nurodytas pareigūno vardas ir pavardė, jo atvaizdas, bei jo statomas namas. Iš straipsnio turinio aišku, jog kalbama apie R. S.. Iš minėto straipsnio teiginių - „... šis nuožmusis „tvarkos sergėtojas“ nepagrįstomis baudomis ir šantažu, sužlugdęs verslą,,,“; „... jis be jokio gailesčio susidoroja su kitą nuomonę bandžiusiu pareikšti pavaldiniu. Antai vienas iš jo pavaldinių – A. G. netgi buvo priverstas baigti gyvenimą savižudybe...“, „...per kitų galvas „darydamas“ karjerą...“, „Panašus likimas ištiko ir kitą principingą aplinkosaugos pareigūną – A. V.....“ galima daryti išvadą, kad pareigūnas nepagrįstomis baudomis, „šantažu“, sužlugdė verslą, „susidorojo“ su kolegomis, privedė iki savižudybės, t.y., kalbama apie valstybės tarnautojo, padarytus teisės, moralės, paprotinių normų pažeidimus, negarbingą, netinkamą, prieštaraujantį įstatymams elgesį. Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad tokio turinio žinių paskleidimas sukėlė ieškovui neigiamus išgyvenimus, dėl ko yra pagrindas priteisti ir neturtinę žalą. Viešieji asmenys pagal įtvirtintą įstatymo nuostatą ir Lietuvos teismų praktiką nesinaudoja vienoda teisine pažeistų teisių gynyba, ir priteisiama neturtinė žala gali būti minimali ar artima minimaliai. Pirmos instancijos teismo priteista 3 000 Lt neturtinė žala objektyviai vertinant bei atsižvelgiant į žinių paskleidimo mąstą atitinka šiuos kriterijus, todėl nėra pagrindo keisti pirmos instancijos teismo sprendimo ir šioje dalyje.

Kolegija atmeta apelianto argumentus, kad teismas nevertino atsakovo rašytinių įrodymų ir atsakovui palankių liudytojų parodymų. Teismo sprendime nėra nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, o taip pat šių įrodymų vertinimas.

Įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (LR CPK 176 str. 1 d.). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (LR CPK 185 str.1 d.). Įvertindamas įrodymus, teismas turi iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas, kad tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Nagrinėjamoje byloje kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmos instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino pažeisdamas jų vertinimo taisykles. Pirmos instancijos teismo išvados apie faktines bylos aplinkybes padarytos remiantis įrodymų viseto duomenimis ir atitinka byloje surinktus įrodymus.

Kolegija atmeta apelianto argumentus, kad teismas neteisėtai apribojo tiek atsakovo atstovų pasisakymų teismo posėdžio metu, tiek baigiamųjų kalbų trukmę, nes nesuderinęs su dalyvaujančiais byloje asmenimis tęsė teismo posėdį gerokai po oficialių teismo darbo valandų, tokiu būdu pažeidė LR CPK 255 str. nuostatas.

Iš pirmos instancijos teismo 2009-03-19 posėdžio protokolo matyti, kad ištyrus visus įrodymus, buvo pereita prie baigiamųjų kalbų. Šalys neprašė papildyt bylos medžiagos, pasisakė baigiamosiose kalbose, o replikos teise nepasinaudojo. Nei ieškovas nei atsakovas nereiškė pastabų dėl teismo posėdžio protokolo, todėl laikytina, kad šalims nebuvo apribota teisė pasisakyti. Atitinkamai nėra pagrindo pripažinti, jog buvo pažeistos LR CPK 255 str. nuostatos.

Kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, apeliacinių skundų argumentus, ginčo šalių bei jų atstovų pasisakymus ginčo klausimu ir juos įvertinusi (LR CPK 185 str.) konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialines bei procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo naikinti pirmos instancijos teismo sprendimo, todėl apeliaciniai skundai atmestini kaip nepagrįsti.

Atmetus apeliacinių skundu materialinius reikalavimus, atmestini šalių reikalavimai priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 93 str., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str. 326 str. 1 d. 1 p., kolegija,

nutarė:

Širvintų rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.