Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo J. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 11 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš J. B. priteista nukentėjusiajam V. T. 1 869 Lt turtinei ir 3 131 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2007 m. lapkričio 18 d., apie 20.00 val., (duomenys neskelbtini), būdamas nukentėjusiajam V. T. priklausančiame name, girtas kilusio konflikto su T. T. metu tyčia sudavė pastarajam rankomis, kojomis ir buteliu ne mažiau kaip trisdešimt penkis smūgius į galvą, krūtinę, rankas ir kojas, tuo padarydamas jam odos nubrozdinimus viršugalvyje, dešinio momenkaulio gumburo srityje, kaktoje, nosyje, pasmakrėje, abiejose šlaunyse, dešiniame kelyje, kraujosruvas ausų kaušeliuose, kaktoje, akių vokuose, skruostuose, apatinėje lūpoje ir abiejų lūpų gleivinėse, galvos minkštuosiuose audiniuose momens ir smilkinių srityse, abiejuose smilkininiuose raumenyse, krūtinėje, juosmenyje, dešinėje alkūnėje, kairiame petyje, kairiame žaste, kairiame dilbyje, kairėje plaštakoje, dešiniame klube, kairiame sėdmenyje, abiejose šlaunyse ir dešiniame kelyje, muštines žaizdas dešiniame smilkinyje, kairiame momenyje, kairėje užausinėje srityje, dešinės akies apatiniame voke, abiejų lūpų gleivinėse, nosies kaulų daugiaskeveldrinį lūžimą, dešinės pusės IV-VIII tiesioginius uždarus šonkaulių lūžius ir kraujosruvas tarpšonkauliniuose raumenyse lūžių vietoje, kairės pusės V-VIII, XI, XII tiesioginius uždarus bei IX, X tiesioginius atvirus į krūtinplėvės ertmę šonkaulių lūžius ir kraujosruvas tarpšonkauliniuose raumenyse lūžių vietoje, dešinės kepenų skilties kapsulės ir paviršinio audinio plyšimą, pjautinę žaizdą pakaušio dešinėje pusėje, dėl ko nuo stipraus kūno, ypač galvos ir krūtinės ląstos, sumušimo, pasireiškusio kaukolės veidinės dalies kaulų lūžimu, dauginiais šonkaulių lūžimais, kuris komplikavosi aspiracija krauju, T. T. mirė, ir taip tyčia jį nužudė.

Nuteistasis J. B. apeliaciniu skundu prašo pritaikyti BK 75 straipsnį arba kiek galima sušvelninti paskirtą bausmę. Nurodo, kad nusikaltimą padarė gindamas nukentėjusįjį V. T., nes jo gyvybei grėsė realus pavojus. T. T. pagriebęs peilį dūrė nukentėjusiajam V. T., o apeliantas, būdamas už pusantro metro, sugebėjo sutrukdyti T. T. padaryti nusikaltimą. Vėliau tas peilis rastas sulaužytas įvykio vietos apžiūros metu. Apeliantas tyčia T. T. nemušė, šis pats sukėlė konfliktą, kurio metu grėsė pavojus ir pačiam apeliantui. Nukentėjusiojo V. T. parodymai apie įvykio aplinkybes prieštaringi bei melagingi. Akistatos metu jis teigė neatsimenąs, jog jam buvo grasinama peiliu, nes buvo girtas. Nukentėjusysis V. T. gali neprisiminti visų įvykio aplinkybių ir dėl senyvo amžiaus. Apeliantui pasišalinant iš įvykio vietos, T. T. buvo sąmoningas, kalbėjo. Nesimatė, kad jo gyvybei gresia pavojus, jis neprašė kviesti greitosios medicinos pagalbos. Jeigu nebūtų vartojęs alkoholio, didelė tikimybė, jog būtų išgyvenęs, nes specialisto išvadoje nurodyta, kad didelis išgerto alkoholio kiekis paskatino kraujavimą ir sutrikdė kepenų veiklą. Suduotų smūgių skaičiaus apeliantas tiksliai neprisimena. Jo nuomone, sudavė apie 10 smūgių, nors galėjo būti ir daugiau.

Byla buvo tiriama vienašališkai. Nepadaryta ekspertizė siekiant nustatyti, ar visus smūgius sudavė apeliantas. Priėmusi apkaltinamąjį nuosprendį teisėja buvo šališka, nes anksčiau svarstė klausimą dėl suėmimo pratęsimo apeliantui.

Prašo atsižvelgti, jog savo kaltę pripažino nuo pat pradžių, nevengė atsakomybės, turi darbą, mažametį vaiką, kuriuo reikia rūpintis. Dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi, sutinka atlyginti nukentėjusiajam priteistą žalą. Be to, būdamas pataisos namuose negalės įvykdyti finansinių įsipareigojimų, o būdamas laisvėje galėtų daugiau padėti savo šeimai.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.

Nuteistojo J. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, J. B. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė tinkamą bausmę. Tačiau teismas, aprašydamas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, apsiriko nepašalinęs nepasitvirtinusios aplinkybės, kad apeliantas nukentėjusiajam sudavė buteliu ir padarė pjautinę žaizdą pakaušio dešinėje pusėje, nors nuosprendyje šią aplinkybę nepasitvirtinus motyvavo. Dėl to toks apsirikimas ištaisomas, nekeičiant nuosprendžio.

Dėl šališkumo

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Apeliantas skunde teigia ikiteisminį tyrimą ir bylos nagrinėjimą teisme buvus šališkus, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos skundo teiginius atmeta kaip nepagrįstus.

Byloje nenustatyta, kad atlikęs ikiteisminį tyrimą tyrėjas buvo šališkas. Be to, nenustatyta BPK 58 straipsnio 1 dalyje esančių nušalinimo pagrindų, dėl kurių šis pareigūnas nebūtų galėjęs atlikti ikiteisminio tyrimo. Pats nuteistasis taip pat nepareiškė pareigūnui nušalinimo.

Apeliantas tyrimo šališkumui pagrįsti nurodė tik vieną motyvą, jog nepadaryta ekspertizė siekiant nustatyti, ar visus smūgius žuvusiajam sudavė apeliantas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal BPK 208 straipsnio nuostatas ekspertizė skiriama tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas nusprendžia, jog nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos mokslo, technikos, meno ar kitos specialios žinios.

Šioje byloje toks būtinumas buvo nustatyti T. T. mirties priežastį, todėl specialistui buvo duota užduotis atlikti lavono tyrimą.

Tačiau specialisto išvada ar ekspertizės aktas tėra tik vienas iš įrodymų šaltinių, neturintis pranašumo prieš kitus įrodymus. Šioje byloje nustatyta, kad visi sužalojimai T. T. padaryti neilgai trukus iki mirties; tiksliai nustatyti visi girtavę asmenys; apeliantas niekada neparodė, jog be jo T. T. mušė nukentėjusysis V. T. arba liudytojas V. T. Taigi byloje nėra jokių duomenų, kad be J. B. kas nors kitas galėjo sumušti T. T., todėl nebuvo jokio pagrindo skirti ekspertizę šiai aplinkybei nustatyti.

Nesant kitų apeliacinio skundo motyvų, teisėjų kolegija atmeta skundo teiginį, jog ikiteisminis tyrimas atliktas šališkai.

Tas pat pasakytina dėl bylą nagrinėjusio teismo tariamo šališkumo.

Šališkumas susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo teisėjas ar teisėjai, negalėję dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, nepagrįstas.

Byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, turėjo išankstinę nuomonę dėl J. B. kaltės. Tai, kad teismas įrodymus vertino kitaip, nei pageidavo nuteistasis, nereiškia, jog teismas buvo šališkas. Duomenų, kad šią bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, byloje taip pat nėra.

Apeliantas teisėjos šališkumą sieja su tuo, jog priėmusi apkaltinamąjį nuosprendį teisėja anksčiau svarstė klausimą dėl suėmimo pratęsimo apeliantui.

Toks skundo motyvas nepagrįstas.

Bylos duomenys įrodo, kad 2008 m. gegužės 9 d. teisėja S. V. paskirta parengti ir nagrinėti teisme baudžiamąją bylą, kurioje kaltinamas J. B. (t. 1, b. l. 177, 178). Vadovaudamasi BPK 233 straipsnio 5 dalies nuostatomis, teisėja turėjo teisę surengti posėdį klausimui dėl kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimo išspręsti jos žinioje esančioje byloje. Tą teisėja padarė 2008 m. gegužės 15 d. (t. 1, b. l. 184-187). Taigi ji nepažeidė galiojančių teisės normų.

Vėliau bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje, nei J. B., nei jo gynėjas nepareiškė nušalinimo teisėjai (t. 2, b. l. 11, 30). Tai reiškia, jog jie neįžiūrėjo kliūčių teisėjai nagrinėti bylą ir nelaikė ją galėjus būti šališką. Toks motyvas atsirado tik apeliaciniame skunde. Tačiau nepasitenkinimas teismo sprendimu nėra pagrindas teismą laikyti šališku.

Beje, negalima neatkreipti dėmesio į aplinkybę, akivaizdžiai paneigiančią apelianto įtarimus dėl teisėjos šališkumo. Specialisto išvadoje Nr. M 524/07 (06) nurodyta, kad galvos srities sužalojimai padaryti mažiausiai 16 trauminių poveikių, iš jų pjautinė žaizda pakaušio dešinėje pusėje padaryta aštriu, pjaunamojo tipo daiktu (t. 1, b. l. 21-29). Teismas, ištyręs visus įrodymus, nenustatė neginčijamų įrodymų, jog J. B. sudavė T. T. buteliu į galvą ir padarė aptariamą sužalojimą, kadangi pastarasis galėjo susižaloti krisdamas ant stiklo šukių. Dėl to teismas šią abejonę traktavo kaltinamojo naudai ir T. T. suduotų smūgių skaičių sumažino.

Dėl J. B. kaltės

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo prieš T. T. pavartojęs smurtą, gindamas nukentėjusįjį V. T. nuo sūnaus puolimo peiliu.

Toks skundo motyvas atmetamas kaip nepagrįstas, nes jo nepatvirtina bylos duomenys.

Nukentėjusysis V. T. nei teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 44) neparodė aplinkybės, kad įvykio dieną sūnus T. T. jį mušė ar grasino mušti, o juo labiau rankoje turėdamas peilį. Nukentėjusysis neigė buvus su sūnumi bet kokį konfliktą, dėl kurio J. B. būtų reikėję jį ginti, sumušant T. T. .

Tiesa, nuteistasis apeliuoja į jo ir nukentėjusiojo V. T. akistatą (t. 1, b. l. 46-47), kurios metu pastarasis teigė buvęs išgėręs ir neprisimenąs to fakto. Iš to apeliantas daro išvadą, jog nukentėjusysis aptariamos aplinkybės neprisimena dėl girtumo ar senyvo amžiaus.

Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu akistatos protokolo turinio vertinimu, nes jo visuma rodo nukentėjusįjį pakankamai gerai prisimenant įvykį (pvz., kad J. B. gėrė alų, o ne degtinę, kas sutampa su apelianto parodymais). Taigi girtumas nukentėjusiajam netrukdė suvokti ir prisiminti esminių įvykio aplinkybių. Teisėjų kolegija neabejoja, kad, jeigu sūnus tėvą būtų puolęs peiliu, šis tokią aplinkybę prisimintų. Be to, negalima neįvertinti, jog išgirdęs J. B. versiją, kad sūnus nukentėjusiajam V. T. grasino peiliu ir todėl J. B. pradėjo mušti T. T., akistatos pabaigoje nukentėjusysis pareiškė liekąs prie savo parodymų. Tai rodo, jog nukentėjusysis atmetė nuteistojo versiją.

Antra vertus, tokią apelianto versiją, priešingai apeliacinio skundo teiginiui, paneigia įvykio vietos apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 7-8) duomenys, iš kurių matyti, kad įvykio vietoje nerastas nei sulaužytas, nei nesulaužytas peilis.

Apžiūrėjus J. B., ant jo kūno sužalojimo žymių nerasta (t. 1, b. l. 79-80) ir tai paneigia apeliacinio skundo teiginį, jog jis sugebėjo sutrukdyti turinčiam rankoje peilį T. T. padaryti nusikaltimą.

Visa tai įrodo, kad nuteistasis J. B. stipriai sumušė T. T. ne gindamas nukentėjusįjį V. T. , o dėl asmeninio konflikto. Juo labiau kad jau pirmos apklausos metu (t. 1, b. l. 85-86) J. B. parodė, jog nuo jo pirmo smūgio koja į pilvą T. T. pargriuvo ir nebegalėjo pasikelti, tačiau apeliantas ir toliau jį mušė.

Tai, kad J. B. dėl asmeninių priežasčių pykosi su T. T., teisme parodė nukentėjusysis V. T. paaiškinęs, jog J. B. norėjo gyventi senelio, t. y. nukentėjusiojo V. T., namuose, tačiau pastarojo sūnus T. T. su tuo nesutiko.

Liudytojas V. Z. teisme parodė, kad nukentėjusysis V. T. nesiskundė dėl sūnaus T. T. elgesio.

Taigi jokie įrodymai byloje nepatvirtina nuteistojo versijos, jog jis sumušė T. T., gindamas nuo jo nukentėjusįjį V. T. Šią versiją teisėjų kolegija vertina kaip apelianto pasirinktą gynybos būdą.

Kadangi įvykio metu ne tik nebuvo būtinosios ginties situacijos, bet net prielaidų jai, teisėjų kolegija neanalizuoja BK 28 straipsnio teorinių nuostatų dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo.

Apeliantas pripažįsta sumušęs T. T. , tik neigia smurto apimtį ir kaltės formą – tyčią.

Teismo nuosprendyje ir šioje nutartyje išdėstyti motyvai įrodo, kad nuteistasis tyčia sumušė T. T., suduodamas smūgius rankomis ir kojomis, dėl asmeninių priežasčių kilus konfliktui. Nuosprendyje išsamiai atskleistas tyčios turinys, motyvuota, jog tai padaryta netiesioginės tyčios forma. Teisėjų kolegija sutinka su teismo motyvais, todėl jų nekartoja.

Apeliacinio skundo teiginiai, kad nuteistajam pasišalinant iš įvykio vietos T. T. buvo sąmoningas, kalbėjo, tačiau neprašė kviesti greitosios medicinos pagalbos, nesimatė pavojaus jo gyvybei, nepaneigia apelianto kaltės.

Teismas teisingai nustatė, jog nuteistasis veikė netiesiogine tyčia, t. y. smurtaudamas suvokė pavojingą savo veikos pobūdį, numatė, kad dėl to gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Normaliai psichiškai išsivystęs kaltininkas pats turėjo suvokti, jog smarkiai sumuštas žmogus gali mirti, todėl aukos neprašymas medicinos pagalbos neatleidžia kaltininko nuo pareigos juo pasirūpinti.

Apeliacinio skundo motyvas, kad, jei nebūtų vartojęs alkoholio, T. T. tikriausiai būtų išgyvenęs, nepagrįstas bylos duomenimis. Specialistas pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog negalima pasakyti, ar T. T. būtų išgyvenęs, jei būtų buvęs blaivus. Nuteistasis skunde T. T. mirtį sieja su vidiniu kraujavimu ir sutrikusia kepenų veikla, tačiau specialisto išvados Nr. M 524/07 (06) duomenys (t. 1, b. l. 21-29) rodo, kad mirties priežastis kita.

Apeliantas neigia sudavęs T. T. tiek daug smūgių, kiek jam inkriminuota. Jo nuomone, sudavė apie 10 smūgių, nors apeliaciniame skunde nurodo, jog galėjo būti ir daugiau. Pasak apelianto, turėjo būti nustatyta, ar visus smūgius sudavė jis.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad T. T. padarytų sužalojimų mastą objektyviai nustatė specialistas, kurio išvada teismas neturi pagrindo abejoti. Jau minėtos specialisto išvados Nr. M 524/07 (06) duomenys įrodo, jog T. T. sužalojimai padaryti mažiausiai 36 trauminių poveikių. Pirmosios instancijos teismas vieno trauminio poveikio nevertino kaip padaryto J. B., nes nėra neginčytinų įrodymų, kad pjautinė žaizda pakaušyje padaryta suduodant buteliu, ji galėjo atsirasti T. T. griūvant ant stiklo šukių.

Byloje nėra duomenų, jog be J. B. kas nors kitas galėjo sumušti T. T. . Įvykio metu kambaryje dar buvo tik pastarojo tėvas, nukentėjusysis V. T., tačiau apeliantas niekada neparodė, kad šis mušė sūnų. To niekada neteigė ir nukentėjusysis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tuo, jog niekas kitas be apelianto negalėjo smurtauti prieš T. T. Teisėjų vidiniam įsitikinimui, pagrįstam išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, susiformuoti (BPK 20 straipsnio 5 dalis) pakanka byloje surinktų įrodymų. Tam nereikalinga ekspertizė, kuri tėra tik vienas iš įrodymų, neturintis pranašumo prieš kitus įrodymus.

J. B. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nes T. T. mirė dėl stipraus kūno, ypač galvos ir krūtinės ląstos, sumušimo, pasireiškusio kaukolės veidinės dalies kaulų lūžimu, dauginiais šonkaulių lūžimais, kuris komplikavosi aspiracija krauju, ir to padariniai – mirtis – turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su J. B. pavartotu smurtu.

Dėl bausmės

Teismas motyvavo bausmės skyrimą.

Teismas atsižvelgė, kad J. B. tyčia padarė pavojingą visuomenei labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis).

Antra vertus, teismas įvertino kaltininko asmenybę: atsižvelgė, jog jis anksčiau teistas už nesunkų nusikaltimą, nebaustas administracinėmis nuobaudomis, iki sulaikymo dirbo.

Apeliantas prašo atsižvelgti, kad jis savo kaltę pripažino nuo pat pradžių, nevengė atsakomybės.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė J. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi.

Viena iš BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Norint pripažinti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nepakanka nustatyti, kad kaltininkas iš dalies prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, o būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 ,,Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 punkte išaiškinta, jog kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų; kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes.

Iš bylos medžiagos matyti, kad J. B. pripažino sudavęs T. T. tik dešimt smūgių ir ne tokiomis aplinkybėmis, kokias nustatė teismas. Nuteistasis laikėsi versijos, jog gynė nukentėjusįjį V. T. nuo jam gresiančio realaus ir akivaizdaus pavojaus.

Toks apelianto prisipažinimas, dėstant sau palankią įvykio versiją, nelaikomas nuoširdžiu.

Teismas teisingai nurodė ir motyvavo, kad pavartoto smurto apimties akivaizdus mažinimas prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams bei paties kaltininko pirminiams parodymams, todėl tai nėra esminių bylos aplinkybių pripažinimas, kuris gali būti laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Darydamas nusikalstamą veiką apeliantas buvo išgėręs alaus ir truputį degtinės, tačiau teismas motyvavo, jog šis alkoholio kiekis neturėjo realios įtakos nusikalstamai veikai padaryti, todėl nepripažino atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad nuteistasis nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio.

Išdėstyti motyvai nulėmė, jog J. B. paskirta vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmė.

Kiti apeliacinio skundo motyvai (turi mažametį vaiką, kuriuo reikia rūpintis, sutinka atlyginti nukentėjusiajam priteistą žalą, o būdamas pataisos namuose negalės įvykdyti finansinių įsipareigojimų) nėra pakankamas pagrindas švelninti bausmę, kadangi viena iš bausmės paskirčių yra užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, o šis principas reiškia, kad turi būti atsižvelgta ne tik į kaltininko, bet ir į aukos bei visuomenės interesus.

Apelianto prašymas taikyti BK 75 straipsnį yra nepagrįstas, nes pagal šio straipsnio nuostatas paskirtos bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus. Apeliantas padarė labai sunkų nusikaltimą, už kurį paskirtos bausmės vykdymas negali būti atidėtas.

Teisėjų kolegijos nuomone, J. B. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisinga.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Dėl rašymo apsirikimo

Teismas, nuosprendžio aprašomojoje dalyje formuluodamas J. B. nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, pirmame lape padarė klaidą, nepašalinęs nepasitvirtinusios aplinkybės, kad apeliantas T. T. sudavė buteliu į galvą ir padarė pjautinę žaizdą pakaušio dešinėje pusėje, nors šią aplinkybę nepasitvirtinus labai išsamiai motyvavo to paties nuosprendžio penktame lape.

Akivaizdu, jog tai rašymo naudojant technines priemones apsirikimas dėl teisėjos neatidumo. Dėl to klaida ištaisoma nekeičiant nuosprendžio.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo J. B. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti aplinkybę, kad J. B. T. T. sudavė buteliu į galvą ir padarė pjautinę žaizdą pakaušio dešinėje pusėje.