Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims VĮ „Regitra“, A. Ū. dėl nurodymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. gruodžio 5 d. nurodymu Nr. (23.31-08)467-261693 (toliau – ir Nurodymas) (b. l. 4) nurodė nurašyti 2760,34 Eur mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo sąskaitos.

Pareiškėjas skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismą ir prašo panaikinti VMI 2016 m. gruodžio 5 d. nurodymą Nr. (23.31-08)467-261693.

Paaiškino, kad pareiškėjui pasidomėjus, kokiu pagrindu jam buvo įregistruota mokestinė nepriemoka, VMI jam persiuntė 2012 m. rugpjūčio 8 d. prašymą Nr. 8760974, kuriuo valstybės įmonės „Regitra“ (toliau – ir VĮ „Regitra“) Šiaulių filialo prašoma įregistruoti transporto priemonę Volvo S60, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini). Šis juridinis faktas ir lėmė nepriemokos atsiradimą. Pareiškėjo teigimu, minėtame 2012 m. rugpjūčio 8 d. prašyme Nr. 8760974 yra ne jo parašas, o jis nei automobilio Volvo S60 neįsigijo, nei 2012 m. rugpjūčio 8 d. prašymo VĮ „Regitra“ Šiaulių filialui neteikė. Todėl Nurodymas naikintinas kaip neteisėtas.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas prašė skundą patenkinti jame išdėstytais argumentais.

Atsakovė VMI su skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 17–19) paaiškino, kad mokesčių administratorius, gavęs VĮ „Regitra“ duomenis apie įsigytą transporto priemonę, privalėjo apskaičiuoti privalomai mokėtiną pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) sumą. Mokesčių administratorius, priimdamas VĮ „Regitra“ dokumentus, neprivalėjo tikrinti jų teisingumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas, nesutikdamas su pateiktais duomenimis, privalo kreiptis į VĮ „Regitra“. Nėra juridinio pagrindo teigti, kad VĮ „Regitra“ pateikti duomenys yra neteisingi.

Mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką yra įtvirtinta MAĮ 33 straipsnio 8 punkte. Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje numatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, t. y. pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės yra motyvuotos, jame aiškiai suformuluotos nustatytos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, jis pasirašytas tinkamai įgalioto asmens.

Teismo posėdyje VMI atstovė prašė skundą atmesti, palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ „Regitra“ atsiliepime (b. l. 45–46) prašo pareiškėjo skundą nagrinėti teismo nuožiūra. Paaiškino, kad pareiškėjo A. P. vardu užpildytas 2012 m. rugpjūčio 8 d. prašymas Nr. 8760974 „Dėl transporto priemonės registracijos“ su prie jo pridėtais transporto priemonės registracijai reikalingais dokumentais atitiko Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių keliamus reikalavimus, todėl VĮ „Regitra“ neturėjo pagrindo atsisakyti įregistruoti transporto priemonę Volvo S60 A. P. vardu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. Ū. atsiliepime prašo sprendimą byloje priimti teismo nuožiūra. Paaiškina, kad 2012 metų rugpjūčio mėnesio pradžioje dėl automobilio Volvo S60 jis kreipėsi į asmenį, prisistačiusį A. P.. Kadangi pardavėjo siūlomas automobilis jam tiko, nutarė jį pirkti. Pardavėjas iš pradžių automobilį siūlė pirkti su užsienietiškais dokumentais. Su tokiu pasiūlymu jis nesutiko. 2012 m. rugpjūčio 8 d. pardavėjas įregistravo VĮ „Regitra“ Šiaulių filiale automobilį savo vardu, gavo valstybinius numerius. Tą pačią dieną su pardavėju jis sudarė automobilio Volvo S60 pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią minėtą automobilį įgijo už 44 000 Lt. Pardavėjas 2012 m. rugpjūčio 8 d. pirkimo - pardavimo sutartyje pasirašė kaip A. P.. Pardavėjui pinigus jis padavė po to, kai automobilis buvo užregistruotas jo vardu. Pardavėjas VĮ „Regitra“ Šiaulių filiale prisistatė kaip A. P., įmonės specialistams rodė asmens dokumentą. Tuo metu niekam nekilo abejonių dėl pardavėjo tapatybės. Pardavėjo atpažinti dėl prabėgusio ilgo laiko jis negalėtų.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens VĮ „Regitra“ atstovas, A. Ū. nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 77 str.).

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus 2016 m. gruodžio 5 d. nurodymo Nr. (23.31-08)467-261693, kuriuo nurodyta nurašyti mokestinę nepriemoką iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių mokesčių mokėtojo sąskaitų, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nurodymas nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčio mokėtojo sąskaitos priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio 8 punktu, 105 straipsniu ir 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriuo nuspręsta nurašyti mokestinę nepriemoką iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių mokesčių mokėtojo sąskaitų, siekiant užtikrinti pareiškėjo mokestinės prievolės įvykdymą.

Nustatyta, kad mokesčių administratorius, gavo iš VĮ „Regitra“ duomenis, kad pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 8 d. yra įregistravo savo vardu naują automobilį Volvo S60, kurį pagal pirkimo-pardavimo sutartį tą pačią dieną pardavė A. Ū.. Registruodamas automobilį Volvo S60, VĮ „Regitra“ Šiaulių filialui pareiškėjas pateikė prašymą Nr. 8760974, automobilį Volvo S60, įsigijimą patvirtinantį dokumentą (sąskaitą faktūrą Nr. 11.70.700526), draudimo liudijimą Nr. AIB1365860, asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini). Prašyme parašu patvirtino, kad transporto priemonė priklauso nuosavybės teise. Įregistravus automobilį pareiškėjui buvo išduotas automobilio registracijos liudijimas Nr. D840849 ir išduoti valstybinio numerio ženklai Nr. (duomenys neskelbtini) Mokesčių administratorius gavęs šiuo dokumentus (2012-08-08 prašymą Nr. 8760974, 2012-06-21 PVM sąskaitą faktūrą Nr. 11.70.700526) 2016-10-13 suformavo Pareiškėjui pranešimą Nr.(17.16-40) RES-210363, kuriame informavo, kad už įsigytą automobilį „Volvo S60“ (automobilio vertė 13 000,00 EUR) buvo apskaičiuota 2 730,00 EUR mokėtina PVM suma (b. l. 20-25, 32-37, 89-97).

Pareiškėjo teigimu, minėtame 2012 m. rugpjūčio 8 d. prašyme Nr. 8760974 yra ne jo parašas, o jis nei automobilio Volvo S60 neįsigijo, nei 2012 m. rugpjūčio 8 d. prašymo VĮ „Regitra“ Šiaulių filialui neteikė.

Mokesčių administratorius nesutinka su pareiškėjo teiginiais, argumentuodamas, kad VMI, gavusi VĮ „Regitra“ dokumentus dėl įsigyto automobilio neprivalėjo tikrinti jų teisingumo ir pagrįstumo, o vadovaudamasi MAĮ ir PVM įstatymo nuostatomis privalėjo apskaičiuoti privalomai mokėtiną PVM sumą, nes naujas automobilis buvo registruotas pareiškėjo vardu.

Ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio (toliau - ir PVMĮ), Mokesčių administravimo įstatymo (toliau - ir MAĮ), Viešojo administravimo įstatymas (toliau- ir VAĮ).

Pagal PVMĮ 2 straipsnio 16 dalies nuostatas, nauja transporto priemonė, tai motorinė kelių ar kita sausumos transporto priemonė, kurios variklio cilindrų darbinis tūris yra didesnis kaip 48 kubiniai centimetrai arba variklio galia didesnė kaip 7,2 kilovato, patiekta praėjus ne daugiau kaip 6 mėnesiams nuo eksploatavimo pradžios (pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintus eksploatavimo pradžios nustatymo kriterijus) arba nuvažiavusi ne daugiau kaip 6 000 kilometrų. PVM įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos PVM objektas - naujos transporto priemonės, kuria įsigyja bet kuris asmuo, nepriklausomai tai fizinis ar juridinis asmuo, vykdantis ekonominę veiklą ar jos nevykdantis, nepriklausomai iš ko yra įsigyjama transporto priemonė.

MAĮ 33 straipsnio 8 punktas įtvirtina, jog mokesčių administratorius, atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas. MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 3 punktas reglamentuoja, kad mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, kai mokesčių mokėtojas šio MAĮ 81 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų. Sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytas papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumas mokesčių mokėtojas privalo sumokėti per 20 dienų nuo minėto sprendimo įteikimo jam dienos. MAĮ 30 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad mokesčių administratorius, atlikdamas savo funkcijas, bendradarbiauja su kitomis Lietuvos Respublikos valstybės, savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. MAĮ 66 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčio mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais. MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 3 punktas įtvirtina, jog mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma duodant kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš laiduotojo arba garanto sąskaitos (sąskaitų), jeigu laiduotojas arba garantas nevykdo šio straipsnio 2 punkto reikalavimo. Šis nurodymas vykdomas šio Įstatymo 63 straipsnyje nustatyta tvarka. Šį sprendimą vykdo antstoliai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Taigi nagrinėjamu atveju taikytinas būtent MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 3 punktas, suteikiantis teisę mokesčių administratoriui priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką. Tokia išvada darytina, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui papildomi mokesčiai buvo apskaičiuoti už įgytą naują transporto priemonę iš kitos Europos Sąjungos valstybės ir kai pareiškėjas šio mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu nesumokėjo. Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) praktikos, tam, kad atsirastų mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo pastarosios įstatymo nuostatos pagrindu, privalu mokesčių mokėtojui įteikti minėtą teisės aktą. Tai reiškia, jog mokestinę nepriemoką mokesčių administratorius priverstinai išieškoti, vadovaujantis MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 3 punktu, gali tik po to, kai mokesčių administratorius geruoju nesumoka nurodytos sumos (2007 m. kovo 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A6‑228/2007). Pareiškėjas, kaip matyti iš bylos medžiagos, nesumokėjo deklaruotų mokesčių pagal 2016 m. spalio 13 d. pranešimą (b. l. 36-37), todėl mokesčių administratorius turėjo teisę priimti nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių mokesčių mokėtojo sąskaitų bei padarė tai, turėdamas teisinį pagrindą bei laikydamasis teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjo teigimu, minėtame 2012 m. rugpjūčio 8 d. prašyme Nr. 8760974 yra ne jo parašas, o jis nei automobilio Volvo S60 neįsigijo, nei 2012 m. rugpjūčio 8 d. prašymo VĮ „Regitra“ Šiaulių filialui neteikė.

Mokesčių administratorius nesutinka su pareiškėjo teiginiais, argumentuodamas, kad VMI, gavusi VĮ „Regitra“ dokumentus dėl įsigyto automobilio neprivalėjo tikrinti jų teisingumo ir pagrįstumo, o vadovaudamasi MAĮ ir PVM įstatymo nuostatomis privalėjo apskaičiuoti privalomai mokėtiną PVM sumą, nes naujas automobilis buvo registruotas pareiškėjo vardu.

Teismas negali sutikti su pareiškėjo argumentais, palaiko mokesčių administratoriaus poziciją, nes mokesčių administratorius, gavęs VĮ „Regitra“ oficialius dokumentus dėl pareiškėjo įsigytos naujos transporto priemonės iš kitos Europos Sąjungos valstybės ir registruotos jo vardu neprivalėjo tikrinti jų teisingumo ir pagrįstumo. Todėl vertinant ginčijamo nurodymo nurašyti mokestinę nepriemoką iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių mokesčių mokėtojo sąskaitų pagrįstumą, matyti, kad mokesčių administratorius rėmėsi oficialiais VĮ „Regitra“ užfiksuotais duomenimis, kurie laikytini teisingais, kol jie nepaneigti, nėra pateikta pagrįstų duomenų, leidžiančių daryti kitokias išvadas. Kadangi akto priėmimo dienai gauti oficialūs dokumentai iš VĮ „Regitra“, iš kurių akivaizdžiai matyti, kad 2012 m. rugpjūčio 8 d. automobilis Volvo S60, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registruotas pareiškėjo vardu (b. l. 89-97), jie buvo galiojantys, nebuvo pateikta pagrįstų duomenų, leidžiančių daryti kitokias išvadas, mokesčių administratorius neturėjo pagrindo abejoti jų teisingumu. Teismas laiko, kad pareiškėjas įtikinamai nepagrindė, kad nurodytu pagrindu atsakovas nepagrįstai priėmė skundžiamą aktą, nes prašyme Nr. 8760974 įregistruoti naują transporto priemonę, bendrajame prašyme Nr. 8761193, transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje, pareiškėjo parašų braižas atitinka jo parašų braižą, esančius pase Nr. Nr. 24128870 ir tapatybės kortelėje Nr. 11298219 (b. l. 90, 94, 96, 121, 123). Be to 2012 m. rugpjūčio 8 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties rašysena atitinka pareiškėjo rašyseną teisme (b. l. 96, 126), pareiškėjas teismo posėdyje patvirtino, kad asmens dokumentų (paso, identifikavimo kortelės) praradęs nebuvo, policijos įstaigose informacijos apie pareiškėjo kreipimąsi į policijos įstaigas dėl pasinaudojimo jo asmens duomenimis registruojant, įsigyjant, valdant, naudojantis automobiliu Volvo S60, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nėra. Šias aplinkybes Policijos departamentas patvirtino raštu (b. l. 87). Šiame kontekste teismas pažymi, kad jis netiria skundžiamo akto konkrečiai vertindamas mokestinės prievolės kilmę, t. y. pareiškėjo pareigos įvykdyti prievolę, nes toks ginčas turi būti nagrinėjamas kitoje byloje. Pareiškėjui šiuo teismo sprendimu neužkertama galimybė galimai jo pažeistas teises ginti teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgus į pareiškėjo atsakomybės pobūdį spręstina, kad nurodymas nurašyti mokestinę nepriemoką iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių mokesčių mokėtojo sąskaitų, jog būtų įvykdyta mokestinė prievolė, mokesčių administratorius neviršijo teisės aktuose nustatytos kompetencijos ribų.

Pareiškėjo prašymas skirti rašysenos ekspertizę dėl parašo klastojimo, negali būti tenkinamas, nes jis nepateikė objektyvių duomenų, jog VĮ „Regitra“ Šiaulių filialui pateiktame prašyme Nr. 8760974 pareiškėjo parašas gali būti suklastotas. Byloje esantys įrodymai, nustatytos aplinkybės aiškiai patvirtina, kad prašyme įregistruoti naują transporto priemonę, bendrajame prašyme, transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje, pareiškėjo parašų braižas atitinka jo parašų braižą pase bei tapatybės kortelėje, taip pat transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties rašysena atitinka pareiškėjo rašyseną teisme, be to naujas automobilis buvo registruotas pareiškėjo vardu, jam išduotas registracijos pažymėjimas, patvirtinantis pareiškėjo nuosavybės teises į automobilį Volvo S60, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Šie oficialūs VĮ „Regitra“ užfiksuoti duomenys laikytini teisingi, kol jie nepaneigti, o pareiškėjas nėra pateikęs pagrįstų duomenų, kad automobilį įsigijo kitas asmuo. Nors, kaip teigia pareiškėjas teismo posėdyje, teismas nėra kompetentingas atlikti rašysenos atitikties vertinimo, teismas pažymi, kad byloje surinktų įrodymų visuma, leidžia padaryti išvadą, jog byloje nustatyta pakankamai aplinkybių, kurių pagrindu teismas gali spręsti dėl naujo automobilio Volvo S60 įregistravimo pareiškėjo vardu teisėtumo ir autentiškumo (VĮ „Regitra“ oficialūs duomenys), todėl pareiškėjo abejonės ir spėjimai dėl prašymo skirti rašysenos ekspertizę atmetami.

Mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką yra įtvirtinta MAĮ 33 straipsnio 8 punkte, todėl VMI prie FM viršininkas turėjo teisę priimti šioje byloje ginčijamą sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš banko sąskaitose esančių lėšų. Šis sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje numatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, t. y. pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės yra motyvuotos, jame aiškiai suformuluotos nustatytos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, jis pasirašytas tinkamai įgalioto asmens.

Atsižvelgiant į tai, kad nėra juridinio pagrindo teigti, kad VĮ „Regitra“ pateikti duomenys yra neteisingi, VMI pagrįstai pateikė nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo A. P. sąskaitos (sąskaitų), todėl naikinti VMI 2016 m. gruodžio 5 d. nurodymą Nr. (23.31-08) 467-261693 nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) nėra pagrindo, ginčijamas nurodymas, kiek jis yra susijęs su pareiškėjo nurodytais jo pažeistais interesais, yra teisėtas, pagrįstas, pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, leidžiančių daryti priešingas išvadas.

Teismas pažymi, kad ginčijamo akto teisėtumas, pagrįstumas buvo vertinamas atsižvelgus į jo priėmimo metu buvusią situaciją. Šis priimamas teismo sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui, pasikeitus situacijai, kreiptis į mokesčių administratorių dėl turto arešto panaikinimo, mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo pakeitimo (MAĮ 95 str., 101 str.).

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl jo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p., 57 str.).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 − 87 straipsniais., 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo A. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.