Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Ričardas Gilys Baudžiamoji byla Nr. 1A-433-193/2011

2.1.15.3.3.3.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

2011 m. liepos 20 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Ričardo Gilio, teisėjų Algirdo Gapučio ir Valdo Petro Meidaus,

dalyvaujant nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui G. Š. ir atstovei advokatei Vitalijai Kopūstienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-03-31 nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažinta kalta pagal BK 155 str. 2 d. ir jai paskirta 5 MGL (650 Lt) dydžio bauda. Šiuo nuosprendžiu iš R. P. priteista: G. Š. – 500 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 250 Lt atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

R. P. nuteista už tai, kad ji 2010 m. liepos 6 d. apie 16 val. prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), išsakydama kaimyno G. Š. bei jo mažamečio sūnaus atžvilgiu žodžius „invalidas, debilas, durnas kaip tėvas, ubagas, aferistas“, tuo neviešai įžeidė ir užgauliai pažemino G. Š..

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o nukentėjusysis ir jo atstovė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios apeliacinis skundas tenkinamas, apylinkės teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis.

Išnagrinėjusi nuteistosios apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimdamas sprendimą byloje dėl G. Š. įžeidimo pirmosios instancijos teismas nepilnai ir nepakankamai kruopščiai ištyrė įvykio situaciją, pažeisdamas BPK reikalavimus padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl R. P. kaltės bei jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties įrodytumo. Įvertinusi teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visetą teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje darytinos priešingos išvados, tai yra, kad R. P. pagal BK 155 str. 2 d. nuteista nepagrįstai. Todėl skundžiamas teismo nuosprendis naikintinas ir apeliantė dėl G. Š. įžeidimo išteisintina, nesant jos veiksmuose nusikalstamos veikos požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Pagal BK 155 str. 2 d. baudžiamas tas, kas neviešai įžeidė žmogų. Minėtos teisės normos prasme įžeidimas yra neviešas užgaulus žmogaus pažeminimas veiksmu, žodžiu ar raštu, tai yra neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse. Pats užgaulumas suprantamas kaip veiksmai ar vertinimai, akivaizdžiai prieštaraujantys įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams. Įžeidimas yra neviešas, kuomet padarytas tik nukentėjusiojo akivaizdoje, taip pat nesant nukentėjusiojo, bet kaltininkui suvokiant, kad nukentėjusysis apie įžeidžiančius pasakymus, atsiliepimus sužinos. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti. Taigi įžeidimas siejamas su užgauliu žmogaus, jo garbės ir orumo pažeminimu, t. y. siekiu paniekinti asmenį, pakirsti pasitikėjimą jo reputacija.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad R. P. suvokė, jog išsakydama nukentėjusiojo G. Š. bei jo mažamečio sūnaus atžvilgiu tam tikrus žodžius užgauliai žemina nukentėjusįjį ir neviešai jį įžeidė.

Kaip matyti iš pareiškėjo G. Š. teismui pateikto skundo privataus kaltinimo tvarka, taip pat paties G. Š. ir R. P. apklausų teisme, dar iki R. P. inkriminuojamo įvykio pradžios tarp pareiškėjo ir apeliantės R. P., gyvenančių tame pačiame name, vyko nesutarimai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad esant konfliktinėms situacijoms, nesutarimų šalys viena kitos elgesį vertina gana subjektyviai ir savo elgesio variantą dažniausiai renkasi vadovaujantis ne racionalia logika, bet ne visada adekvačiomis emocijomis.

G. Š. skunde apylinkės teismui nurodė, kad 2010 m. liepos 6 d. apie 16 val. R. P. pradėjus triukšmauti, daužyti sienas, jis priėjo prie atviro R. P. buto lango ir paprašė nustoti triukšmauti, tuo metu ir įrašė jų pokalbį telefonu. Duodamas parodymus teisme jis jau teigė, kad 2010 m. liepos 6 d. apie 16 val. jam grįžus iš darbo, jis tik įėjęs į kiemą išgirdo keiksmažodžiais šūkaujant R. P. ir priėjęs prie jos lango įrašė jų pokalbį. Šių aplinkybių analizė kelia klausimą, kaip būdamas lauke G. Š. suprato, kad R. P. daužo sienas, apie kurias beje teisme pareiškėjas jau nebeužsiminė. Be to, G. Š. nei skunde apylinkės teismui, nei teisme neįvardino konkrečių dar iki pokalbio įrašymo R. P. vartotų keiksmažodžių, kas kelia abejonių dėl jų pavartojimo bei būtinybės G. Š. pradėti ir tęsti įrašomą pokalbį. Toliau pažymėtina dėl G. Š. padaryto pokalbio įrašymo. Visų pirma atkreiptinas dėmesys į R. P. inkriminuojamos veikos padarymo laiką. Iš skundo privataus kaltinimo tvarka, taip pat skundžiamo teismo nuosprendžio bei paties nukentėjusiojo G. Š. apklausos teisme matyti, kad R. P. inkriminuoti veiksmai G. Š. atžvilgiu atlikti 2010-07-06 apie 16 val. Tačiau apžiūrėjus prie privataus kaltintojo G. Š. skundo prijungtą rašytinį pokalbio tekstą matyti, kad pokalbis tarp G. Š. ir R. P. užfiksuotas kitu nei G. Š. nurodytu laiku – tai yra 2010-07-06 17.21 val. Taigi kaltinime nurodytas laikas yra ne tikslus. Toliau analizuojant prie privataus kaltintojo G. Š. skundo prijungtą rašytinį pokalbio tekstą matyti, kad viso pokalbio iniciatorius ir jo aktyvus palaikytojas buvo pats G. Š., kuris būdamas nesutarimų su kaimyne R. P. dalyvis ir tuo metu girdėdamas, pasak jo, jos balsu būnant savo namuose išreiškiamą nepasitenkinimą juo ir jo šeimos nariais, pats primigtinai kalbino ją ir uždavinėjo jai įvairius klausimus.

Iš skundžiamo teismo nuosprendžio matyti, kad R. P. inkriminuotas minėto pokalbio metu žodžių „invalidas, debilas, durnas kaip tėvas, ubagas, aferistas“ išsakymas G. Š. bei jo mažamečio sūnaus atžvilgiu. Pati R. P. neneigia sakiusi „nedaryk vaiko invalidu, leisk į kiemą“, bet teigia tuo norėjusi tik pasakyti, kad vaikas dviratuku gali važinėtis kieme, o ne kambaryje. Žodį „aferistas“ ji teigia pavartojusi tik dėl G. Š. elgesio, šiam neatlyginant jai žalos už sugadintas lubas. Šiuos R. P. parodymus visiškai patvirtina pokalbio teksto bendroji analizė, iš kurios matyti, jog R. P. pavartoti žodžiai „invalidas, aferistas“ viso pokalbio kontekste rodo, kad tikslo įžeisti G. Š. ar jo vaiką R. P. neturėjo, o norėjo tik išreikšti savo nuomonę apie asmenį, jos manymu, sąlygojantį jų nesutarimus.

Apeliantė skunde teisingai pastebi, kad žodis „ubagas“ byloje minimo įrašyto pokalbio metu nebuvo pavartotas, šio žodžio pavartojimas neminimas ir pačiame G. Š. skunde apylinkės teismui. Apeliacinės instancijos teismui G. Š. parodė, kad žodis „ubagas“ R. P. buvo jam pasakytas kitu laiku, jis užfiksuotas kitame jo padaryto garso įraše telefonu, apie kurį, atstovės patarimu, jis surašydamas privataus kaltinimo skundą, šiame skunde to nenurodė. Iš to seka, kad kaltinimas dėl žodžio „ubagas“ pavartojimo R. P. privataus kaltintojo G. Š. jai nebuvo pareikštas, šis žodis buvo pavartotas kitomis aplinkybėmis ir kitu laiku, todėl apylinkės teismas inkriminuodamas R. P. šio žodžio pavartojimą išėjo už privataus kaltinimo ribų. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad žodžio „ubagas“ pavartojimas skundžiamu teismo nuosprendžiu nuteistajai inkriminuotas visiškai nepagrįstai.

Dėl žodžių „debilas, durnas kaip tėvas“ nuteistoji pirmosios instancijos teisme parodė, kad gal taip ir sakė, bet nieko negalvodama, netiesiogiai, o tiesiog iš konteksto. Iš byloje surinktų įrodymų visumos akivaizdu, kad po vis besikartojančių barnių su G. Š., pastarojo nuteistajai sąmoningai užduodami klausimai, pokalbio palaikymas bei tęsimas dar labiau suerzino R. P. ir ji žodinio konflikto metu pavartojo G. Š. ir jo vaiko atžvilgiu žodžius „debilas, durnas kaip tėvas“. Kaip jau minėta aukščiau, įžeidimas padaromas tiesiogine tyčia, kai kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti. Pažymėtina, kad privataus kaltinimo byloje kaltininkui inkriminuojamas aplinkybes turi įrodyti kaltinimo šalis. Tuo tarpu G. Š. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių R. P. tyčią jį įžeisti. Vien tai, kad G. Š. dėl paties inicijuoto ir palaikomo pokalbio su R. P. metu jos pavartotų žodžių teigia buvęs įžeistas, nesudaro pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamoje byloje yra įrodyti visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 155 str. 2 d., sudėties elementai. Duomenų, kad R. P., pateikdama atsakymus į dažno nesutarimų su ja dalyvio G. Š. tiksliniai suformuluojamus klausimus konfliktinės situacijos metu turėjo tyčią įžeisti G. Š. ar jo mažametį vaiką, byloje nėra. Šiuo atveju teisėjų kolegijos nuomone, R. P. poelgis vertintinas kaip emocijų proveržis susidariusioje situacijoje, susikaupusio pykčio ir besitęsiančio konflikto išdava, o ne sąmoningas veiksmas siekiant įžeisti G. Š., t.y. jos veikoje nėra subjektyvinės pusės – tiesioginės tyčios. Neįrodžius vieno iš pagrindinių nusikalstamos veikos požymių – nusikaltimo subjektyviosios pusės, t.y. nenustačius, kad R. P. būtų turėjusi tikslą minėto pokalbio su G. Š. metu užgauliai pažeminti jį ar jo vaiką, įvertinus visas aplinkybes bei atsižvelgus į ilgametę nesantaiką tarp G. Š. ir R. P., apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog žodžių „invalidas, debilas, durnas kaip tėvas, aferistas“ pavartojimas viso pokalbio kontekste ir jai būnant vienai savo namuose negali būti vertinamas kaip tyčinis neviešas G. Š. įžeidimas, t.y. kaip BK 155 str. 2 d. numatyta nusikalstama veika. Kita vertus, iš teismui pateikto garso įrašo rašytinio teksto negirdėti, kad R. P. išsakant jo atžvilgiu įžeidžiančius žodžius, G. Š. būtų išsakęs kokius nors žodžius ar frazes, kurios rodytų, kad R. P. pasakyti žodžiai jį įžeidė, kad jis būtų prašęs ar reikalavęs iš R. P. nutraukti tokius veiksmus, priešingai, iš pateikto teksto matyti, kad pokalbio metu R. P. išsakius kokį nors žodį, vėliau G. Š. vertinamą kaip įžeidimą, jis klausimais ir atsakymais skatino (provokavo) R. P. kitų žodžių, kuriuos jis vėliau įvertino kaip įžeidžiančius, išsakymui.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra įrodyta, jog R. P. pokalbio metu turėjo tyčią įžeisti G. Š., nėra ir įrodymų, kad G. Š. dėl pokalbio su R. P. metu jos išsakytų žodžių įsižeidė, t.y. buvo įžeistas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, R. P. išteisintina dėl jai nukentėjusiojo G. Š. pareikšto kaltinimo pagal BK 155 str. 2 d., nes ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 2 p. nustatyta, jog priimdamas išteisinamąjį nuosprendį teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, G. Š. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas. Taip pat iš R. P. nepriteistinos G. Š. turėtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str.1 p.,

NUSPRENDŽIA:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-03-31 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

R. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 2 d. išteisinti jai nepadarius veikos, turinčios šio baudžiamojo nusižengimo požymių.

G. Š. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

G. Š. prašymą dėl atstovavimo išlaidų priteisimo iš R. P. atmesti.

Prie skundo pateiktus du diskus su pokalbio garso įrašu grąžinti G. Š..

Šis nuosprendis neskundžiamas.