- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-05
- Bylos Nr.
- 2A-102-194/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-07-3-01219-2010-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jolanta Badaugienė (pirm.), Danutė Burbulienė, Laisvė Aleknavičienė, Danutė Matiukienė
- Atsakovas
- A. M., P. M.
- Ieškovas
- UAB „Aukštaitijos ūkis“
- Kategorijos
- 2.1.1Civiliniai įstatymai, jų aiškinimas ir taikymas ir jų reglamentuojami santykiai
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėjas A. Martinavičius Teisminio proceso Nr. 2-07-3-01219-2010-8
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. kovo 5 d.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. M. ir P. M. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 6 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-0163-362/2011 pagal ieškovo UAB „Aukštaitijos ūkis“ ieškinį atsakovams ūkininkui P. M. ir ūkininkui A. M. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Aukštaitijos ūkis“ kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą su ieškiniu (1 t. 31-34 b. l.) atsakovui ūkininkui P. M. ir prašė priteisti 41186,25 Lt skolą, 3060,19 Lt palūkanų, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas atsakovui pardavė trąšų 500 kg NPK 8-24-24 išrašydamas 2008-09-10 PVM sąskaitą faktūrą AŪ Nr. 0014 – 41186,25 Lt sumai. Sąskaitoje faktūroje buvo numatytas apmokėjimo terminas iki 2008-11-28. Nurodytu terminu atsakovas su ieškovu neatsiskaitė ir liko skolingas 41186,25 Lt.
Ieškovas UAB „Aukštaitijos ūkis“ kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą su ieškiniu (2 t. 19-22 b. l.) atsakovui ūkininkui A. M. ir prašė priteisti 33065,02 Lt skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo termino įvykdyti prievolę pažeidimo dienos, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas atsakovui pardavė trąšų 500 kg NPK 8-24-24 išrašydamas 2008-09-09 PVM sąskaitą faktūrą AŪ Nr. 0013 – 33065,02 Lt sumai. Sąskaitoje faktūroje buvo numatytas apmokėjimo terminas iki 2008-11-28. Nurodytu terminu atsakovas su ieškovu neatsiskaitė ir liko skolingas 33065,02 Lt.
2011-06-14 Šiaulių miesto apylinkės teismas civilines bylas Nr. 2-163-362/2011 ir Nr. 2-164-797/2011 sujungė, paliekant civilinės bylos Nr. 2-163-362/2011 (2 t. 100 b.l.).
Atsiliepimas
Atsakovas P. M. atsiliepimu į ieškinį (1 t. 47–50 b. l.) prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad su ieškinio reikalavimais nesutinka, kad jokios sutarties su ieškovu nebuvo sudaręs, kurios pagrindu būtų išrašyta PVM sąskaitą faktūrą, jokių prekių iš ieškovo nėra gavęs.
Atsakovas A. M. atsiliepimu į ieškinį ( 2 t. 34– 37 b.l.) prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad su ieškinio reikalavimais nesutinka, kad jokios sutarties su ieškovu nebuvo sudaręs, kurios pagrindu būtų išrašyta PVM sąskaitą faktūrą, jokių prekių iš ieškovo nėra gavęs.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2011 m. spalio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė ieškovui UAB „Aukštaitijos ūkis“, iš atsakovo ūkininko A. M., 33065,02 Lt skolos, šešis procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos, nuo termino įvykdyti prievolę pažeidimo 2008-11-28 dienos iki bylos iškėlimo teismo 2010-02-04 dienos, bei šešis procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teismo 2010-02-04 dienos iki sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas, 992 Lt žyminio mokesčio.
Priteisė ieškovui UAB „Aukštaitijos ūkis“, iš atsakovo ūkininko P. M., 44246,44 Lt skolos, šešis procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos, nuo termino įvykdyti prievolę pažeidimo 2008-11-28 dienos iki bylos iškėlimo teismo 2010-02-17 dienos, bei šešis procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teismo 2010-02-17 dienos iki sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas, 1327 Lt žyminio mokesčio.
Priteisė iš atsakovo ūkininko A. M., teismo išlaidas valstybei, 14,55 Lt už procesinių dokumentų įteikimą.
Priteisė iš atsakovo ūkininko P. M., teismo išlaidas valstybei, 14,70 Lt už procesinių dokumentų įteikimą.
Teismas nurodė, kad ieškovas pateikė įrodymus, jog buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra, kuri abiejų atsakovų, pareiškus reikalavimą sumokėti skolą, nebuvo ginčijama, buvo tik nurodyta, jog jiems reikalinga patikslinti skolos dydį, nors kitų skolų, kaip patys atsakovai nurodė, jie neturėjo, pateikė įrodymus, jog jis kreipėsi į atsakovus reikalavimu mokėti skolą, ir šį skola ginčijama nebuvo, buvo ginčijamas tik jos dydis, pateikė įrodymus, jog atsakovai nurodė PVM už gautas prekes pateiktoje PVM deklaracijoje, susigrąžino už tai PVM bei jo valstybei nėra gražinę, atsakovai gi tik nurodo, jog PVM deklaracijos yra galimai suklastotos. Atkreiptinas dėmesys taip pat ir į tai, jog abu atsakovai nurodo, jog ūkininkais jie tapo 2008 m. balandžio mėnesį, tais metais iš viso nenaudojo trąšų, tačiau derlių gavo, grūdus pardavė. Teismas laikė, jog ieškovas įrodė, jog tarp šalių buvo susiklostę pirkimo pardavimo santykiai, prekės buvo pristatytos, už jas sumokėta nebuvo, tad ieškinio pareiškimas tenkintinas pilnai, priteisiant ir prašomas palūkanas (LR CPK 610 str., LR CK 6.134 str. 5 d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas P. M. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą atmesti ieškovo ieškinį; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas neaišku kokiu teisiniu pagrindu remdamasis padarė išvadą, kad ūkininko ūkis yra juridinis asmuo, nes LR ūkininko ūkio įstatymas „ūkininko ūkiui" tokio (juridinio asmens) teisinio statuso nenustato, taip pat nepagrįstai teismas konstatavo ir tai, kad rašytinė sutarties forma nėra privaloma. Esu įsitikinęs, kad tokia teismo išvada akivaizdžiai prieštarauja LR civilinio kodekso nuostatoms (1.73 str. 1 d. 1 p.), LR ūkininko ūkio įstatymui ir yra visiškai nepagrįsta ir neteisėta.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad sutinka su atsakovo argumentu, jog PVM sąskaita-faktūra nereiškia sutarties (nepatvirtina jos sudarymo fakto), tačiau teismas teigia, kad „tai yra vertinamas rašytinis dokumentas, kuris pažymi, jog tokia sutartis galėjo būti". PVM sąskaita-faktūra niekaip nesusijusi su kitos sandorio pusės valios sudaryti sutartį išreiškimu. Teismas PVM sąskaitos faktūros egzistavimą, vertino kaip vieną iš įrodymų, kad sutartiniai pirkimo- pardavimo santykiai egzistavo. Mano, kad teismas daro visiškai nepagrįstą išvadą ir netinkamai įvertino visų byloje surinktų įrodymų ir bylos aplinkybių, kurios realiai liudija atsakovų naudai. Teismas pripažindamas standartinį raštą, kurio paskirtis yra tiesiog informuoti finansinių pretenzijų turintį asmenį, kad jo pretenzijos bus atsakingai išnagrinėtos ir bus priimtas atitinkamas sprendimas yra tiesiog mandagumo ir atsakingumo įrodymas, o ne kaip teigia teismas, - patvirtinimas kad skola egzistuoja. Ypač svarbu suvokti, kad šis raštas niekaip negali būti traktuojamas kaip skolos pripažinimas ar sutartinių teisinių santykių egzistavimo įrodymas, teismas pripažindamas tokį raštą įrodymu, elgiasi neteisėtai ir nepagrįstai.Nesuprantama kokiu pagrindu remdamasis teismas sprendime daro išvadą, kad "...nustatyta, kad P. M. tikėtina nepasirašė po PVM deklaracija, tačiau ar po ja negalėjo pasirašyti jo tėvas A. M., nustatyta nėra".
Toks teismo teiginys neatitinka tikrovės ir prieštarauja byloje surinktai medžiagai. Atsakovai pateikė teismui tris ekspertų išvadas, kuriose pasisakoma dėl A. M., P. M. ir A. M. rašysenos analizės ir teikiamos išvados ar jie galėjo pasirašyti ginčo PVM deklaracijas. Ekspertų išvadoje dėl A. M. yra aiškiai nurodyta, kad tikėtina, kad A. M. nepasirašė šių PVM deklaracijų. Teismas tokius dokumentus ir duomenis turėjo, tačiau kodėl jis jų visiškai nevertino ir net priešingai - teigė, kad tokių duomenų byloje nėra, visiškai neaišku, o šis faktas pažeidžia atsakovo teises ir sudaro prielaidas naikinti neteisėtą ir nepagrįstą teismo sprendimą.
Aplinkybė, kad atsakovams ne pagal jų, o pagal S. B. užpildytas ir pateiktas deklaracijas buvo grąžintas PVM, jokiu būdu negali būti vertinama kaip įrodymas, kad trąšų įsigijimo sandoris tarp ieškovo ir atsakovo realiai egzistavo.
6. Pirmosios instancijos teismas akcentuoja tik ieškovo teiginius, kurie net nėra įrodyti arba net negali būti vertinami kaip tinkamas įrodymas, tuo tarpu atsakovų pateiktus įrodymus ir teisinius argumentus teismas visiškai ignoruoja arba absoliučiai neteisėtai ir nepagrįstai vertina juos kaip tinkamai neįrodytus. Ieškovas ieškinio neįrodė, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai neteisėtai priėmė ieškovui palankų sprendimą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas A. M. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą atmesti ieškovo ieškinį; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė LR CK 1.73 str. 1 d. 1 p. nuostatą. Teismo sprendime vertindamas atsakovų teisinį argumentą, kad sutartis, kurios egzistavimą ieškinyje įrodinėjo ieškovas, privalo būti sudaroma paprasta rašytine forma, nes atsakovai yra fiziniai asmenys, o sandorio (ginčo) suma yra ženkliai didesnė nei 5000 Lt, daro visiškai neteisėtą ir nepagrįstą išvadą, kad „teismas su šiuo argumentu nesutinka, kadangi tokia rašytinės formos sutartis sandoriams virš 5000 Lt privaloma, tik sudarant ją tarp fizinių asmenų, šiuo atveju sutartis buvo sudaroma (jei ji buvo sudaroma) tarp juridinio asmens UAB „Aukštaitijos ūkis" ir ūkininkų, kurie prekes įsigijo naudoti savo ūkyje, tokiu būdu, ūkininkai, kaip fiziniai asmenys, atstovavo sutarties metu juridinį asmenį - savo ūkį, tad rašytinė sutarties forma privaloma nėra". Atsakovai kaip ūkininkai turi būti vertinami kaip fiziniai asmenys, ką patvirtina Lietuvos Respublikos Ūkininkų ūkių įstatymo 2 straipsnio (sąvokos) nuostatas, kuriose yra nurodyta, kad „Ūkininkas -fizinis asmuo, kuris vienas arba su partneriais verčiasi žemės ūkio veikla ir miškininkyste, o jo ūkis yra įregistruotas Ūkininkų ūkių registre "(LR ūkininkų ūkių įstatymo 2 str. 2 d.).
Žemesnės instancijos teismas
2.Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad PVM sąskaitą-faktūrą, kuri, neva, patvirtina pirkimo-pardavimo santykius tarp ieškovo ir atsakovo, pasirašė paties ieškovo buhalterė - S. B., t.y. atsakovo parašo ant šios PVM sąskaitos-faktūros nėra, atsakovas jos nepriėmė ir nepatvirtino joje nurodytų aplinkybių teisingumo. Atsakovas jokiais veiksmais, jokiuose raštuose ir jokiais pareiškimais nėra pripažinęs šios PVM sąskaitos – faktūros, visuomet teigė ir tebeteigia, kad šioje PVM sąskaitoje-faktūroje nurodytų prekių jis nepirko, negavo, todėl ir mokėti neturi pareigos, o teismo sprendimas priteisti iš atsakovo ieškovo naudai „skolą" yra absurdiškas ir visiškai neteisėtas.
3. Teismas pripažindamas standartinį raštą, kurio paskirtis yra tiesiog informuoti finansinių pretenzijų turintį asmenį, kad jo pretenzijos bus atsakingai išnagrinėtos ir bus priimtas atitinkamas sprendimas yra tiesiog mandagumo ir atsakingumo įrodymas, o ne kaip teigia teismas, - patvirtinimas kad skola egzistuoja. Ypač svarbu suvokti, kad šis raštas niekaip negali būti traktuojamas kaip skolos pripažinimas ar sutartinių teisinių santykių egzistavimo įrodymas, teismas pripažindamas tokį raštą įrodymu, elgiasi neteisėtai ir nepagrįstai.
4. Teismas sprendime neteisėtai ir nepagrįstai nurodo, kad „atlikus ikiteisminį tyrimą, nenustatyta, jog PVM deklaracijos yra suklastotos". Teismas neteisingai cituoja Šiaulių apygardos prokuratūros nutarimą. Atsakovai pateikė teismui tris ekspertų išvadas, kuriose pasisakoma dėl A. M., P. M. ir A. M. rašysenos analizės ir teikiamos išvados ar jie galėjo pasirašyti ginčo PVM deklaracijas. Ekspertų išvadoje dėl A. M. yra aiškiai nurodyta, kad tikėtina, kad A. M. nepasirašė šių PVM deklaracijų. Teismas tokius dokumentus ir duomenis turėjo, tačiau kodėl jis jų visiškai nevertino ir net priešingai - teigė, kad tokių duomenų byloje nėra, visiškai neaišku, o šis faktas pažeidžia atsakovo teises ir sudaro prielaidas naikinti neteisėtą ir nepagrįstą teismo sprendimą.
5. Aplinkybė, kad atsakovams ne pagal jų, o pagal S. B. užpildytas ir pateiktas deklaracijas buvo grąžintas PVM, jokiu būdu negali būti vertinama kaip įrodymas, kad trąšų įsigijimo sandoris tarp ieškovo ir atsakovų realiai egzistavo.
6. Pirmosios instancijos teismas yra visiškai neobjektyvus ir šališkas, nes teismo sprendime akcentuoja tik ieškovo teiginius, kurie beje net nėra įrodyti arba net negali būti vertinami kaip tinkamas įrodymas, tuo tarpu atsakovų pateiktus įrodymus ir teisinius argumentus teismas visiškai ignoruoja arba absoliučiai neteisėtai ir nepagrįstai vertina juos kaip tinkamai neįrodytus. Ieškovas ieškinio neįrodė, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai neteisėtai priėmė ieškovui palankų sprendimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinius skundus ieškovas bankrutuojanti UAB „Aukštaitijos ūkis“ ( 2 t. 200 – 203, 205 – 209 b. l.) prašo palikti nepakeistą Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 6 d. sprendimą, o apeliacinius skundus atmesti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai įvertino visus byloje esančius įrodymus, tuo priimdamas teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Teismas pažymi, kad pagal LR CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus LR CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, apeliantas turėjo galimybę išdėstyti savo apeliaciniame skunde.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).
Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai priėmė ieškovui palankų sprendimą, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims bei netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliacinių skundų argumentais, jog pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą neatskleidęs jos esmės ir neišsiaiškinęs faktinių susiklosčiusių tarp šalių santykių. Pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo atsakovų atsiliepimuose į ieškinį nurodytų aplinkybių, o tik formaliai konstatavo, jog atsakovai neįrodė aplinkybių, jog sutartiniai pirkimo pardavimo santykiai egzistavo. Atsakovų nurodomos aplinkybės, jog jie trąšų NPK 8-24-24 iš ieškovo negavo (nėra važtaraščių, prekių pristatymo dokumentų), liko nepatikrintos. Teismas neanalizavo aplinkybių, ar iš tikrųjų tarp ieškovo, UAB „Aukštaitijos ūkis“ ir atsakovų A. M. ir P. M. buvo susiklostę sutartiniai santykiai, kokiu pagrindu ir kokiomis aplinkybėmis buvo ieškovo buhalterės išrašytos ir pasirašytos PVM sąskaitos faktūros, kurias teismas pripažino kaip sutartis. Neištyrus visų faktinių aplinkybių, byloje esančių PVM sąskaitų – faktūrų AŪ Nr. 0014 ir AŪ Nr.0013 laikyti sutartimis negalima. Tik nustačius tikruosius santykius, susiklosčiusius tarp šalių, galima spręsti dėl jų teisinės kvalifikacijos. Pažymėtina, kad jeigu ištyrus visus byloje esančius įrodymus pasitvirtintų atsakovų nurodomos aplinkybės, atitinkamai keistųsi teisinio santykio kvalifikacija. Taip pat pastebėtina, kad atsakovams ne pagal jų, o pagal ieškovo buhalterės (S. B.) užpildytas ir pateiktas deklaracijas buvo grąžintas PVM, jokiu būdu negali būti vertinama kaip įrodymas, kad trąšų įsigijimo sandoris tarp ieškovo ir atsakovo realiai egzistavo.
Teisėjų kolegijos nuomone, byloje esantys įrodymai yra nepakankami tam, kad būtų galima išnagrinėti ginčo šalių pareikštus reikalavimus, t. y. spręsti klausimą apie jų pagrįstumą, taip pat yra nepakankami tokiai teismo išvadai pagrįsti. Be to, byloje nesurinkti įrodymai, galintys patvirtinti arba paneigti aplinkybes apie prekių perdavimą atsakovams. Taip pat liko nesiaiškintos aplinkybės dėl transportavimo paslaugas teikiančios įmonės paslaugų vykdymo, skolų tarp ginčo šalių ir kt.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Apylinkės teismo sprendime nurodytų argumentų nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai, o priešingai, jie yra prieštaringi, prieštaravimai nepašalinti.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai yra šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos; kai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje „Polygrade L. L. C.“ ir kt. v. M. S. firma „Ugrima“, bylos Nr. 3K-3-168/2008; kt.).
Teismas gali priimti galutinį sprendimą tik tada, kai ištirti visi įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, kurių pagrindu tarp šalių susiklosto teisiniai santykiai (CPK 260 str.). Šiuo nagrinėjamu atveju neatskleista bylos esmė, nenustatyti tikrieji faktiniai santykiai, susiklostę tarp šalių. Šios aplinkybės sudaro pagrindą panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
Pažymėtina, jog apeliantai prašė ne tik panaikinti apskųstą sprendimą, bet ir ieškinį atmesti. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog neištyrus visų aplinkybių, priimti galutinio sprendimo apeliacinės instancijos teismas negali. Kadangi pagal byloje esančius įrodymus visų bylai reikšmingų aplinkybių ištirti negalima, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 dalies 4 punktu
nutarė:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-10-06 sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo Šiaulių miesto apylinkės teismui.