Šiaulių apylinkės teismo nutarimas

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Šiaulių valstybinė maisto ir veterinarijos tarnybos atstovei D. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs K. P., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), skundą dėl Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2017 m. lapkričio 22 d. nutarimo Nr. VMVT-ŠIAUANH-130486142-17 administracinės nuobaudos – įspėjimo skyrimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2017-12-15 Šiaulių apylinkės teisme buvo gautas K. P. skundas, kuriame pareiškėjas prašo teismo panaikinti skundžiamą nutarimą, kuriuo jis nubaustas pagal ANK 152 straipsnio 1 dalį ir skirta administracinė nuobauda – įspėjimas ir administracinio nusižengimo bylą nutraukti. Skundas grindžiamas šiais motyvais: Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Neabejotina, kad asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ANK 569 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybe lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis komentuojamo straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidini įsitikinimą, pagrista išsamiu ir nešališku visu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Šiame kontekste paminėti ir tai, kad teisingo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Taip pat, savo skunde pareiškėjas nurodo, kad Taisyklių privalo laikytis verslininkai - pardavėjai (toliau - pardavėjas), parduodantys prekes pirkėjams - vartotojams (toliau - vartotojas). Taisyklių nuostatos taikomos ir pardavėjams, parduodantiems prekes pagal vartojimo pirkimo-pardavimo nuotolines sutartis ir ne prekybos patalpose sudaromas sutartis, jeigu Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau - Civilinis kodeksas) nenustatyta kitaip. Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis nėra tinkamas subjektas: Pagal 2017-11-22 dienos Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Šiaulių Valstybinės maisto ir Veterinarijos tarnybos Gyvūnų Vežėjo patikrinimo aktą Nr. 57GGP-179, buvo nustatyta, kad aš, K. P., turėdamas visus reikalingus leidimus dėl gyvūnų pervežimo (leidimus), santykiuose su T. Z., kaip pardavėju - buvo ne vartotojas, įsigijęs prekę savo namų ūkio poreikiams tenkinti, bet kaip verslininkas, sudaręs verslo sandėrį, su tam tikrom išlygom (žodiniais susitarimais tarp verslo subjektų) kad netinkamos kokybės prekė (šiuo atveju veršelis kėlęs abejones dėl kilmės), neatitikus reikalavimų, bus grąžintas pardavėjui T. Z. į fermą. Šių sąlygų buvo laikomasi ir supirkėjui, tarptautinei kompanijai jei UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsisakius pirkti veršelį dėl kilmės, kaip neatitinkantį, buvo surašytas aktas ir veršelis grąžintas į T. Z. fermą, prie kitų gyvūnų, grąžintas pagirdytas ir pamaitintas, todėl jokia žala veršeliui nepadaryta, o T. Z. siekdamas pasipelnyti kitų asmenų sąskaita, specialiai nepasirašinėjo grąžinimo dokumentų, nors veršelis jau buvo jo fermoje, nekėlė telefono ir pradėjo slapstytis bei teikti nepagrįstus skundus. Taigi pagal Mažmeninių prekybos taisyklių reikalavimus, jis (pareiškėjas) K. P., ir kiti šiame sandoryje dalyvavę asmenys, nėra vartotojai, todėl jų verslo santykiams negali būti taikomos mažmeninės prekybos taisyklės, ir jis, K. P., negali būti traukiamas atsakomybėn pagal ANK 152 straipsnio l dalį. 2017-11-22 dienos Šiaulių Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnybos nutarimas dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, yra visiškai nemotyvuotas, surašytas dėl net faktiškai neįvykusio įvykio, todėl naikintinas.

2018-01-25 Šiaulių apylinkės teisme Šiaulių rūmuose buvo gautas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – Institucija) atsiliepimas, kuriame institucija nurodė, kad su pateiktu pareiškėjo skundu nesutinka. Institucija atsiliepime nurodo, kad veršelius UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2017-10-16 pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“, reg. adresu (duomenys neskelbtini) (pateikta PVM sąskaita-faktūra serija KASBES Nr.53). Sandoriui įvykus, įvykis apie atvežimą buvo užregistruotas „Ūkinių gyvūnų registro informacinėje sistemoje“ 2017-10-17. Tačiau 2017-10-17 iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ veršelis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išvežtas ir paleistas ūkininko T. Z. kieme be pastarojo sutikimo, Pareiškėjas reikalavo grąžinti pinigus, perrašė PVM sąskaitą - faktūrą VER Nr.6947, kur nurodomas jau vienas veršelis Nr. (duomenys neskelbtini), ją pasirašė tik Pareiškėjas. Taip pat bandyta pakeisti ir pinigų išmokėjimo kvitą, serija VER Nr. 6947, kur nurodyta 441 Eur suma vietoje 862 Eur ir nėra Pareiškėjo parašo. Remiantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir Pareiškėjo paaiškinimais, veršelis Nr. (duomenys neskelbtini) grąžintas ūkininkui T. Z., nes neatitiko veislių klasifikavimo standarto - buvo ne „Belgų mėlynasis“, kodas Nr.76, o juodmargis-mėsinis, kodas Nr. 82. Šis paaiškinimas yra klaidinantis, nes veršelis Nr. (duomenys neskelbtini) turi gyvūno pasą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad jis yra juodmargis-mėsinis ir Pareiškėjas turėjo galimybę tai matyti. Taip pat UAB „(duomenys neskelbtini)“, prieš registruojant įvykį apie atvežimą „Ūkinių gyvūnų registro informacinėje sistemoje“ galėjo matyti, kad veršelis yra juodmargis-mėsinis. Taip pat savo atsiliepime Institucija nurodo, kad surinkusi su Skundu susijusius duomenis, VMVT Šiaulių valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba 2017-11-22 atliko UAB „(duomenys neskelbtini)“ neplaninį patikrinimą, kurio metu buvo surašytas Prekiautojo galvijais patikrinimo aktas Nr. 57ŪGP-625. Šio patikrinimo metu nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuriai pagal įgaliojimą atstovauja Pareiškėjas, grąžino gyvūną iš pirkėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ T. Z. bėjo sutikimo ir tuo pažeidė Mažmeninės prekybos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 11d. nutarimu Nr.697 „Dėl mažmeninės prekybos taisyklių patvirtinimo“ 15 punkto nuostatą, kad „[augalai, gyvūnai ir tinkamos kokybės maisto prekės nekeičiami ir negrąžinami.“ Už tokio pobūdžio teisės aktų pažeidimą, ANK 152 straipsnyje nustatyta administracinė atsakomybė. Šiaulių VMVT pažymi, kad, vadovaujantis ANK 33 straipsnio 3 dalies nuostata, Jeigu nėra šio kodekso 610 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų ir atsakomybę už asmens padarytą administracinį nusižengimą nustatančiame šio kodekso specialiosios dalies straipsnyje ar straipsnio dalyje kaip viena iš administracinių nuobaudų numatytas įspėjimas, baigus administracinio nusižengimo tyrimą, asmeniui skiriamas tik įspėjimas. Taigi, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjui skirta administracinė nuobauda - įspėjimas yra įspėjamojo pobūdžio ir jam nesukelia finansinių pasekmių. Institucija teismo prašo Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2017-11-22 nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. VMVT-ŠIAUANH-130486142-17 palikti nepakeistą, o pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas, byla nutraukiama.

Teismas nustatė, kad K. P. administracinė nuobauda paskirta pagal ANK 152 straipsnio 1 dalį, kuri numato, jog Mažmeninės prekybos taisyklių pažeidimas užtraukia įspėjimą arba baudą juridinių asmenų darbuotojams, taip pat asmenims, kurie verčiasi individualia veikla, nuo trisdešimt iki šešiasdešimt eurų ir įspėjimą arba baudą juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo šešiasdešimt iki vieno šimto dvidešimt eurų.

2014-07-22 Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 738 dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 11 d. nutarimo Nr. 697 „dėl mažmeninės prekybos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo (toliau – taisyklių) 15 punktas nurodo, kad augalai, gyvūnai ir tinkamos kokybės maisto prekės nekeičiami ir negrąžinami.

Vartojimo sutarčių instituto tikslas yra remiantis specialiais teisiniais instrumentais atkurti sutarties šalių pusiausvyrą ir taip užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Vartotojo teisių apsauga užtikrinama taikant bendrąsias vartotojų teisių apsaugos normas, leidžiančias sutartį priskirti prie vartojimo sutarčių grupės apskritai ir sudarančias pagrindą taikyti bendrąsias vartotojų teisių apsaugos (gynimo) priemones ir specifines, tik atskiroms vartojimo sutarčių rūšims būdingas nuostatas bei specialius konkrečiai vartojimo sutarčių rūšiai būdingus silpnesniosios sutarties šalies teisių gynimo būdus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bendrąja prasme vartojimo sutarčiai kvalifikuoti nustatytini trys būdingi požymiai, apibūdinantys sutarties šalių teisinį statusą, t. y. vartotoją ir verslininką (plačiąja prasme): prekes ar paslaugas turi įsigyti fizinis asmuo; fizinis asmuo prekes ar paslaugas turi įsigyti savo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti; šias prekes ar paslaugas turi teikti verslininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Č. v. UAB „Makveža“, bylos Nr. 3K-3-256/2009; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. v. AB ,,SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB „Citadele“ banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-189/2012). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu kyla abejonių dėl fizinio asmens prekės (paslaugos) įsigijimo (naudojimo) tikslo, teismas turi vertinti visas reikšmingas konkrečios sutarties sudarymo aplinkybes, sutarties turinį, pobūdį, šalių elgesį po sutarties sudarymo, galimus tikslus ir pan. (CK 6.193 straipsnis) ir, remdamasis faktinių bylos duomenų ir nustatytų aplinkybių visuma, spręsti, koks buvo sutarties tikslas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. v. AB „SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-397/2011). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 14 d. kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-149-706/2015).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.2281 straipsnio 2 ir 3 dalys apibrėžia vartojimo sutarties subjektus: Vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis. Verslininkas – fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai. Juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą.

Vartojimo sutartys gali būti įvairios pagal savo dalyką. Sutarties dalykas ar objektas nėra kvalifikuojamieji vartojimo sutarties požymiai. Kartu pažymėtina, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą šie požymiai gali būti pagrindas atskiroms vartojimo sutarčių rūšims išskirti (pvz., vartojimo pirkimas–pardavimas, vartojimo ranga ir kt.). Taigi vartojimo sutartiniai santykiai kvalifikuojami dviem lygmenimis. Pirma, pagal bendruosius požymius, kuriuos identifikavus, šalių sudaryta sutartis priskiriama vartojimo sutarčių grupei; šiuo pagrindu taikomos bendrosios vartotoją ginančios teisės normos. Antra, pagal dalyką šios sutartys gali būti priskiriamos atskirai vartojimo sutarčių rūšiai; tokiu atveju, be bendrųjų vartojimo sutarčių instituto normų, taikomi ir papildomi, specialūs, tik tai sutarties rūšiai būdingi silpnesniosios sutarties šalies teisių gynimo būdai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tam tikros sutartys negali būti kvalifikuojamos vartojimo sutartimis dėl savo pobūdžio – vartojimo sutartimis nelaikomos darbo sutartys, sutartys, susijusios su teisėmis į paveldėjimą, sutartys, susijusios su teisėmis pagal šeimos teisę, ir bendrovių steigimo ar reorganizavimo sutartys arba ūkinių bendrijų sutartys (1993 m. balandžio 5 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse preambulės 11 pastraipa). Pagal vartojimo sutarčių dalyką Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – Civilinis kodeksas, CK) išskiriamos vartojimo pirkimo–pardavimo (CK 6.350–6.370 straipsniai), vartojimo nuomos (CK 6.504–6.511 straipsniai), vartojimo rangos (CK 6.672–6.680 straipsniai), paslaugų teikimo vartotojams sutartys (CK 6.716 straipsnio 4 dalis) ir kt. Atsižvelgiant į tai, kad konkrečios vartojimo sutartys pasižymi tam tikra specifika ir kartu vartotojui teikiamos apsaugos ypatumais, siekiant užtikrinti vartotojo teisių ir teisėtų interesų apsaugą nagrinėjant civilines bylas, kylančias iš įvairių sutartinių santykių, taip pat ir nagrinėjant civilinės atsakomybės taikymo vartojimo teisiniuose santykiuose klausimus, tikslinga apibendrinti esmines teisinio reglamentavimo nuostatas bei šiais klausimais formuojamą teismų praktiką.

Vartojimo pirkimo–pardavimo sutartinius santykius reglamentuoja Civilinio kodekso šeštosios knygos IV dalies ketvirtojo skirsnio „Vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių ypatumai“ (CK 6.350–6.370 straipsniai) normos. Šiame skirsnyje, atsižvelgiant į vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties specifiką, įtvirtintos specialiosios normos bendrojo pirkimo–pardavimo sutartinių santykių reglamentavimo atžvilgiu (CK 6.305–6.349 straipsniai). Pagal CK 6.350 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties apibrėžtį, vartojimo pirkimo–pardavimo sutartimi pardavėjas – asmuo, kuris verčiasi prekyba, pardavėjo atstovas įsipareigoja parduoti prekę – kilnojamąjį daiktą pirkėjui – fiziniam asmeniui pastarojo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti kainą.

Vartojimo pirkimo–pardavimo sutartimis CK 6.350–6.370 straipsnių prasme kvalifikuojamos pirkimo–pardavimo sutartys, kurios: pirma, atitinka bendruosius vartojimo sutarties požymius: prekes ar paslaugas perka fizinis asmuo; fizinis asmuo prekes ir paslaugas perka savo asmeniniams (ne verslo ar profesiniams poreikiams); prekes ar paslaugas parduoda verslininkas (asmuo, veikiantis verslo ar profesiniais tikslais) (žr. Teismų praktikos apžvalgą, skelbtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje Teismų praktika 30); antra, kurių dalykas yra kilnojamasis daiktas. Toks teisinis reguliavimas neturi būti suprantamas kaip reiškiantis, kad pirkimo–pardavimo sutartys, kurių dalykas yra nekilnojamasis daiktas, negali būti vartojimo sutartys. Kai vartotojas perka nekilnojamąjį daiktą, tokiems sutartiniams santykiams taikomos ne CK šeštosios knygos IV dalies XXIII skyriaus ketvirtojo skirsnio „Vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių ypatumai“, o aštuntojo skirsnio „Nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartys“ (CK 6.392–6.401 straipsniai) normos, tačiau tai nepaneigia tokios pirkimo–pardavimo sutarties, kaip vartojimo sutarties, pobūdžio ir bendrųjų vartotojo apsaugą įtvirtinančių teisės normų (CK 1.39 straipsnio 1 dalis, 6.188 straipsnis, kt.) taikymo. Atitinkamai pagal bendruosius vartojimo sutarčių požymiuos gali būti kvalifikuojamos energijos pirkimo–pardavimo ir kitos pirkimo–pardavimo sutartys.

Sutartinius vartojimo pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuojančios normos įtvirtintos ir specialiuosiuose įstatymuose, kurių svarbiausias – Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas (toliau – Vartotojų teisių apsaugos įstatymas) bei poįstatyminiuose teisės aktuose (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 11 d. nutarimu Nr. 697 patvirtintose Mažmeninės prekybos taisyklėse; Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 217 patvirtintose Daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklėse; Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 170 patvirtintose Lietuvos Respublikoje parduodamų daiktų (prekių) ženklinimo ir kainų nurodymo taisyklėse su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ir kt.

Vartojimo pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams aktualios visų pirma bendrojo pobūdžio vartotojų teisių apsaugos direktyvos (1993 m. balandžio 5 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais, 1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/6/EB dėl vartotojų apsaugos, žymint vartotojams siūlomų prekių kainas, 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 99/44/EB dėl tam tikrų vartojimo prekių pardavimo ir su tuo susijusių garantijų aspektų, 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje). Greta bendrojo pobūdžio direktyvų paminėtinos ir su specifiniais sektoriais ar pardavimo metodais susijusios direktyvos, reglamentuojančios tam tikrus su vartojimo pirkimu–pardavimu susijusius aspektus (1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyva 85/577/EEB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis ne prekybai skirtose patalpose, 1994 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/47/EB dėl pirkėjų apsaugos, susijusios su teisės tam tikru laiku naudotis gyvenamosiomis patalpomis pirkimo sutarčių tam tikrais aspektais, 1997 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1997/7/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis) ir kt.

Pagrindinė pardavėjo pareiga pagal pirkimo–pardavimo sutartį – perduoti pirkėjui tinkamą daiktą (prekę), t. y. tokį, kurio kokybė, kiekis ir kiti kriterijai atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus ir kuris yra tinkamas naudoti pagal paskirtį; pardavėjas atsako už neaptartus daiktų trūkumus, buvusius daikto perdavimo momentu arba po jo perdavimo dėl priežasčių, už kurias yra atsakingas pardavėjas (CK 6.327 straipsnis, 6.333 straipsnio 1 dalis).

Vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių atveju, be bendrosios nuostatos, kad parduodamas daiktas turi būti tinkamos kokybės, t. y. atitikti pirkimo–pardavimo sutartyje ir techniniame reglamente (jei toks yra) nustatytas savybes, įstatyme įtvirtinti papildomi reikalavimai, kuriuos turi atitikti sutarties dalykas (CK 6.363 straipsnis). Pagal įstatymą vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties dalyku esanti prekė yra tinkamos kokybės, jei ji atitinka įprastus tokiems gaminiams keliamus reikalavimus ir pagrįstus vartotojo lūkesčius: įstatyme įtvirtinta, kad daikto savybės atitinka pirkimo–pardavimo sąlygas, jeigu: 1) daiktas atitinka daikto gamintojo nurodytus pateikiamų norminių dokumentų reikalavimus; 2) daiktas tinka naudoti tam, kam tokios rūšies daiktai paprastai naudojami; 3) daiktas atitinka kokybinius rodiklius, kurių galima tikėtis atsižvelgiant į daikto prigimtį bei daikto gamintojo, jo atstovo ar pardavėjo viešai paskelbtus pareiškimus dėl daikto kokybės (CK 6.363 straipsnio 3 dalis). Šie reikalavimai pirkimo–pardavimo dalykui taikomi visoms vartojimo pirkimo–pardavimo sutartims įstatymo pagrindu, nepriklausomai nuo to, ar yra įtraukti į konkrečios sutarties sąlygas.

Pagal vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį parduodami daiktai turi būti saugūs (CK 6.363 straipsnio 1 dalis), t. y. atitikti specialiuosiuose įstatymuose ir kt. teisės aktuose nustatytus reikalavimus (saugių produktų (paslaugų) sąvoka plačiau aptariama šios Apžvalgos skyriuje „Deliktinė atsakomybė: atsakomybė už žalą, padarytą netinkamos kokybės produktais arba paslaugomis“). Draudžiama parduoti daiktus, kurių tinkamumo naudoti terminas pasibaigęs (CK 6.363 straipsnio 2 dalis).

Vartojimo pirkimo–pardavimo atveju laikoma, kad pardavėjas visais atvejais garantuoja daiktų kokybę (garantija pagal įstatymą). Šios pardavėjo pareigos turinys atskleistas CK 6.333 straipsnio 2 dalyje ir reiškia tai, kad pardavėjas garantuoja pirkėjui, kad parduodamas daiktas atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų trūkumų, dėl kurių daikto negalima naudoti tam tikslui, kuriam jį naudoti ketino pirkėjas, arba dėl kurių pirkėjas nebūtų daikto pirkęs iš viso arba nebūtų mokėjęs tokios kainos. Kai prekei nustatytas garantijos terminas, pardavėjo suteikiama kokybės garantija ir atitinkamas įsipareigojimas atsakyti už šio termino metu atsiradusius daikto trūkumus galioja tam tikrą laiką (CK 6.335 straipsnio 1 dalis).

Pirkėjas, kuriam parduotas neatitinkantis įstatyme įtvirtintų reikalavimų, t. y. netinkamos kokybės, daiktas, turintis pardavėjo neaptartų trūkumų, gali pasinaudoti įstatyme nurodytais pažeistų teisių gynybos būdais. Vartojimo pirkimo–pardavimo sutartinių santykių atveju vartotojo, kaip specialaus civilinių teisinių santykių subjekto – silpnesniosios šalies, teisių apsaugos garantijos inter alia užtikrinamos CK 6.363 straipsnio 4–8 dalyse įtvirtinant platesnius, nei kitų pirkimo–pardavimo teisinių santykių atvejais, pirkėjo (vartotojo) pažeistų teisių gynybos būdus.

Pagal CK 6.363 straipsnio 4 dalį pirkėjas, kuriam buvo parduotas netinkamos kokybės daiktas (išskyrus maisto produktus), turintis pardavėjo neaptartų trūkumų, savo pasirinkimu turi teisę reikalauti iš pardavėjo 1) pakeisti netinkamos kokybės daiktą tinkamos kokybės daiktu; 2) atitinkamai sumažinti prekės kainą; 3) per protingą terminą neatlygintinai pašalinti prekės trūkumus; 4) atlyginti prekės trūkumų pašalinimo išlaidas, jeigu pardavėjui per protingą terminą jų nepašalinus, trūkumus pašalino vartotojas pats ar trečiųjų asmenų padedamas. Vietoj nurodytų reikalavimų pirkėjas turi teisę vienašališkai nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį ir pareikalauti grąžinti už prekę sumokėtą kainą (CK 6.363 straipsnio 8 dalis ). Analogiškos pirkėjo, įsigijusio netinkamos kokybės prekę, teisės įtvirtintos poįstatyminiame teisės akte – Daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklėse, patvirtintose 2001 m. birželio 19 d. ūkio ministro įsakymu Nr. 217.

Pažymėtina, kad tuo atveju, kai parduodamas daiktas su aptartais trūkumais, pardavėjas neatleidžiamas nuo atsakomybės už kitus, neaptartus daikto trūkumus. Pavyzdžiui, ta aplinkybė, kad pirkėjas perka prekę iš specialaus „Prekių su defektais“ skyriaus, nereiškia, kad jis negali reikšti pardavėjui jokių pretenzijų dėl prekės trūkumų, kurie ją parduodant pardavėjo nebuvo atskleisti.

CK 6.363 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta pirkėjo teisė vietoj kitų gynybos būdų vienašališkai nutraukti sutartį yra esminė pažeistų vartotojo teisių gynimo ypatybė – pagal bendrąją pirkimo–pardavimo sutartims normą, įtvirtintą CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte, netinkamos kokybės daiktą nusipirkęs pirkėjas gali atsisakyti sutarties tik tuo atveju, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 straipsnis); tuo tarpu pagal CK 6.363 straipsnio 8 dalį vartotojo teisė nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį įstatyme nesiejama su esminiu sutarties pažeidimu, įstatyme expressis verbis neįtvirtinta jokių šios teisės įgyvendinimo sąlygų. Šiame kontekste būtina atkreipti dėmesį į tai, kad pirkėjo teisė rinktis vieną ar kitą teisių gynimo būdą vis dėlto negali būti suabsoliutinta, nes ir vartojimo sutartiniuose santykiuose galioja bendrieji civilinių santykių reglamentavimo principai, inter alia, taikomų priemonių proporcingumo, civilinių santykių dalyvių interesų pusiausvyros, civilinės apyvartos stabilumo, kt. Proporcingumo ir interesų derinimo principo taikymas ginant vartotojo teises reiškia, kad specialiais gynimo būdais turi būti siekiama užtikrinti (atkurti) teisėtų pirkėjo ir pardavėjo interesų pusiausvyrą, o ne ją nepagrįstai iškreipti vartotojo naudai ir sudaryti sąlygas piktnaudžiauti teise. Nesuderinamomis su proporcingumo principu laikytinos situacijos, kai pardavėjo interesų suvaržymas yra neadekvatus vartotojo interesų pažeidimui. Sutartinių teisinių santykių stabilumas neatskiriamas nuo jų subjektų teisinio saugumo, teisinės padėties apibrėžtumo, todėl sutarties nutraukimas turi būti taikomas ne beatodairiškai, o konstatavus pakankamą įstatyminį ir faktinį pagrindą.

Teismas atkreipia dėmesį, kad ANK 152 straipsnyje įtvirtinta blanketinė norma, pateikianti nuorodą į Mažmeninės prekybos taisykles. Mažmeninės prekybos taisyklės nustato, kad taisyklių privalo laikytis verslininkai – pardavėjai, parduodantys prekes pirkėjams – vartotojams (2 punktas). Iš bylos medžiagos matyti, kad nei viena iš sutartį dėl veršelio pirkimo-pardavimo sudariusių šalių nebuvo vartotojas: K. P. buvo juridinio asmens UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas, o T. Z. – ūkininkas, sudaręs sandėrį ne vartojimo tikslais savo namų ūkio poreikiams tenkinti, o siekdamas pelno. Teismas konstatuoja, kad šiame teisiniame santykyje nėra vartotojo, todėl Mažmeninės prekybos taisyklių, o taip pat ir ANK 152 straipsnio taikymas negalimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 591 straipsnio 1 punktu, 642 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Panaikinti 2017 m. lapkričio 22 d. Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną K. P. nutraukti.

Nutarimas per 20 kalendorinių dienų nuo nutarties nuorašo išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiama Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.