- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-07-16
- Bylos Nr.
- I1-4855-342/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01202-2020-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Aušrelė Mažrimienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- E.K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
2020 m. liepos 8 d. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E.K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. K. (toliau – ir pareiškėjas) prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, (toliau – ir atsakovė) 228 Eur neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2018-01-01 iki 2020-05-05 (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Pareiškėjas teigia, jog ginčo laikotarpiu Alytaus pataisos namuose (toliau – ir Pataisos namai) buvo laikomas nepriimtinomis, orumą žeminančiomis sąlygomis, atsakovės atstovas neveikė taip, kaip turėjo veikti, ir todėl patyrė didelius išgyvenimus, psichologines kančias, jautėsi diskriminuojamas, teko kreiptis į odontologą, nes dėl dantų neprižiūrėjimo juos pradėjo skaudėti, jautėsi nešvarus, kadangi nebuvo skirtos higienos priemonės (dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi peiliukai, tualetinis popierius, muilas, priemonės pažastims, skalbimo milteliai). Tvirtina, kad nebuvo skirta naujų drabužių, avalynės labdara. Atkreipia dėmesį, kad serga ŽIV ir kitomis ligomis, tačiau nėra skiriami būtini vaistais. Taip pat pažymi, jog yra rūkantis, o valstybė neaprūpina tabako gaminiais, arbata. Pažymi, kad dėl to, jog valstybė neskiria higienos priemonių, jas turi pirkti pats. Nurodo, kad atsakovės atsiprašymas (satisfakcija) jam nėra priimtina.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepimu su skundu nesutinka ir prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovės atstovas nurodo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016-04-20 įsakymu „Dėl Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo” per vieną mėnesį išduodamas1 vnt. dantų šepetėlis, kas du mėnesius išduodama 75 ml. dantų pastos ir per vieną mėnesį išduodami 4 vnt. skutimosi peiliukų, 400 g skalbimo miltelių per tris mėnesius, tualetinis popierius 3 ritinėliai per mėnesį, tualetinis muilas 100 g per mėnesį. Pažymi, kad nuo 2017 metų pradžios pareiškėjui įstaigoje tik 2017 metų liepos mėnesį, 2018 metų birželio, rugpjūčio, spalio ir 2019 metų kovo mėnesį buvo išduotos higienos priemonės, o kitais laikotarpiais nebuvo išduotos higienos priemonės, nes jis nebuvo pateikęs prašymų, kaip numatyta Alytaus pataisos namų direktoriaus 2017-01-27 įsakymo Nr. 1-24 5 punkte, ar vadovaujantis to paties įsakymo 7 punktu pareiškėjas buvo laikomas mokiu, nes sąskaitoje turėjo daugiau nei 0,5 bazinės išmokos dydžio sumos.
Tvirtina, kad turimais duomenimis pareiškėjas įstaigoje nuolat gaudavo pinigines perlaidas į asmenine sąskaitą, taip pat kaip dirbantis asmuo nuolat gaudavo darbo užmokestį. Daro išvadą, kad jis turėjo realią galimybę įstaigoje esančioje nuteistųjų parduotuvėje nusipirkit būtiniausių higienos priemonių tokių kaip dantų šepetėlis, dantų pasta, skustuvai. Atkreipia dėmesį, kad laisvės atėmimo bausmės metu pareiškėjui buvo suteiktos odontologo paslaugos.
Pažymi, jog nors pareiškėjas skunde remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017, kurioje buvo nustatyta, jog pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl higienos priemonių išdavimo, tačiau jo prašymas buvo netenkintas. Tvirtina, kad šioje byloje nenustatyta, jog pareiškėjas tokį prašymą buvo pateikęs Alytaus pataisos namams, todėl nagrinėjamos bylos situacija negalėjo būti laikytina analogiška pareiškėjo cituojamai bylai.
Pažymi, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Mano, kad dėl to, jog pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo visas aplinkybes tinkamai įrodyti. Argumentuoja, kad pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip yra konkrečiai paskaičiuotas. Teigia, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau lik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis galimai patyrė Alytaus pataisos namuose.
Dėl viešosios atsakomybės sąlygų
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).
CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., LVAT 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013-11-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013 ir kt.).
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007-03-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11 ir kt.). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 25 straipsnis, 56 straipsnio 4 dalis, 67 straipsnis, 71 straipsnis).
Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar atsakovės atstovo (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Dėl higienos reikmenų
Pareiškėjas teigia, kad ginčo laikotarpiu negavo būtiniausių higienos reikmenų: dantų pastos, dantų šepetėlio, skutimosi peiliuko, tualetinio popieriaus, muilo, priemonių pažastims, skalbimo miltelių; taip pat rūbų ir avalynės iš labdaros.
Dėl asmenų aprūpinimo higienos reikmenimis atkreiptinas dėmesys į EŽTT jurisprudenciją, kurioje pažymėta, jog sulaikyto asmens higienos priemonių (tarp jų ir muilo, dantų šepetuko, dantų pastos) trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui. EŽTT yra nusprendęs, kad tai, jog pareiškėjas negalėjo pasirūpinti savo higiena ilgesnį laikotarpį ir nuolat jautėsi nešvarus ir pažemintas, akivaizdžiai sukėlė jam kančią, kurios sunkumo laipsnis viršija sulaikymui būdingą kentėjimą. Dar daugiau, nacionalinės valdžios institucijų nesugebėjimas aprūpinti sulaikytąjį nurodytomis higienos priemonėmis, pažeidė tarptautinius standartus, tarp jų – Europos Tarybos Ministrų komiteto 2016-01-11 priimtų Rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.6 punktą, numatantį, kad tam, jog kaliniai laikytųsi švaros, įstaigos vadovybė turėtų aprūpinti juos tualeto reikmenimis bei valymo priemonėmis ir medžiagomis. Teismas, be kita ko, akcentavo, kad galimybė asmenims higienos priemones nusipirkti kalėjimo parduotuvėje ar kitaip gauti, neatleidžia valstybės nuo jos pareigų, nustatytų Konvencijoje, tarp kurių pareiga užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu. EŽTT pabrėžė, kad tokiomis aplinkybėmis nacionalinės valdžios atsainus požiūris – aiškus atsisakymas patenkinti pareiškėjo teisėtą prašymą aprūpinti asmens higienos priemonėmis – yra ypač nepriimtinas. Toks nepagrįstas atsisakymas, taikomas suimtiems asmenims, neišvengiamai lemia visiškos priklausomybės nuo kito asmens valios jausmą, bejėgiškumą ir galiausiai – pažeminimą (žr., EŽTT 2012-02-28 sprendimą byloje m. prieš Latviją (pareiškimo Nr. 30779/05).
LVAT 2017-04-03 sprendime administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 pažymėjo, jog nors tokia EŽTT pozicija išreikšta dėl suimtojo asmens statusą turinčio asmens kalinimo sąlygų, išaiškinimas reikšmingas ir nuteistų asmenų atžvilgiu. Esminių asmens higienos priemonių išdavimas tik suimtiesiems negali būti pateisinamas jų statuso skirtingumu, nes suimtieji bei nuteistieji laikytini asmenimis, esančiais panašioje padėtyje. Todėl EŽTT padaryta išvada, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui, atsižvelgus į Konvencijos 14 straipsnį, aktuali ir sprendžiant dėl valstybės pareigos aptartomis higienos priemonėmis aprūpinti nuteistąjį.
Atsakovės atstovas nurodo, kad nuo 2017 metų pradžios pareiškėjui įstaigoje tik 2017 metų liepos mėnesį, 2018 metų birželio, rugpjūčio, spalio ir 2019 metų kovo mėnesį buvo išduotos higienos priemonės, o kitais laikotarpiais pareiškėjui įstaigoje nebuvo išduotos higienos priemonės, rūbai, avalynė, nes jis nebuvo pateikęs prašymų ar buvo laikomas mokiu, nes sąskaitoje turėjo daugiau nei 0,5 bazinės išmokos dydžio sumos. Tvirtina, kad turimais duomenimis pareiškėjas įstaigoje nuolat gaudavo pinigines perlaidas į asmenine sąskaitą, taip pat kaip dirbantis asmuo nuolat gaudavo darbo užmokestį.
Nuo 2017-01-01 įsigaliojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016-04-20 įsakymu Nr. 1R-132 patvirtintas Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Šio Aprašo 4 punkte nustatyta, kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas: (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenys bei drabužiai ar avalynė suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms, t. y. tik nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems) bei esant jų rašytiniam prašymui.
Apibendrinus spręstina, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui higienos reikmenys, rūbai, avalynė turėjo būti išduoti tik esant pareiškėjo rašytiniam prašymui ir pareiškėjui atitinkant nemokaus asmens sąvoką.
Vadovaujantis Aprašo 13 punktu, nuteistasis laikomas nemokiu, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos (nuo 2015-01-01 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 924 atvirtintas 38 Eur bazinės socialinės išmokos dydis, taigi 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio yra 19 Eur) dydžio pinigų sumą. Tais atvejais, kai suimtasis (nuteistasis) šiame punkte nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu. Analogiška nuostata yra įtvirtinta Alytaus pataisos namų direktoriaus 2017-01-27 įsakymu Nr. 1-24 patvirtinto Alytaus pataisos namuose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 7 punkte.
Pareiškėjo argumentus, jog visą vertinamąjį laikotarpį pareiškėjas nebuvo aprūpintas higienos priemonėmis paneigia atsakovo atstovo į bylą pateikta Nuteistojo aprūpinimo higienos reikmenimis kortelė (b. l. 19), iš kurios matyti, jog pareiškėjas higienos priemonės jam buvo išduotos 2017-07-19, 2018-06-14, 2018-08-20, 2019-10-30, 2019-07-03. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog kitais laikotarpiais pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės bei rūbai, avalynė, nes jis nepateikė prašymų. Teismo vertinimu, toks atsakovės atstovo veikimas atitinka Aprašo 4 ir 5 punktų reikalavimus, pagal kuriuos higienos reikmenys, avalynė, drabužiai išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui.
Pažymėtina aplinkybė, jog iš į bylą pateikto Nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraščio (b. l. 20 - 24) nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuolat gaudavo pinigines perlaidas į asmeninę sąskaitą iš kitų asmenų, todėl akivaizdu, kad jis turėjo realią galimybę įstaigoje esančioje nuteistųjų parduotuvėje nusipirkti būtiniausių higienos priemonių, rūbų, avalynės. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu raštu kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl higienos priemonių, rūbų, avalynės išdavimo, o atsakovės atstovas tokį prašymą būtų atsisakęs patenkinti. Pats pareiškėjas nenurodo, jog teikė rašytinius prašymus dėl higienos priemonių, rūbų, avalynės išdavimo. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes bei galiojantį teisinį reglamentavimą, atsakovės atstovo neteisėti veiksmai ginčo laikotarpiu nekonstatuotini.
Dėl kitų pareiškėjo skundo aplinkybių
Pareiškėjas nurodo, kad jautėsi diskriminuojamas, teko kreiptis į odontologą, nes dėl dantų neprižiūrėjimo juos pradėjo skaudėti, jautėsi nešvarus, kadangi nebuvo skirtos higienos priemonės, valstybė neaprūpino arbata, tabaku, nėra skiriami būtini vaistais.
Teismas sprendžia, jog nurodyti pareiškėjo argumentai dėl sugedusių dantų yra tik deklaratyvūs, niekuo nepagrįsti, pareiškėjo teiginiai. Atsakovės atstovo pateikti gydytojo išrašai (b. l. 25) patvirtina, kad pareiškėjui odontologo paslaugos buvo teikiamos. Pareiškėjas taip pat abstrakčiai nurodo, kad buvo diskriminuojamas, jam nebuvo skiriami reikiami vaistai, tačiau neteikia apie tai susijusių aplinkybių bei nedetalizuoja, dėl kokių konkrečiai atsakovės atstovo veiksmų jis taip jautėsi, kokie vaistai turėjo būti skirti, bet tai nebuvo padaryta, ar dėl tokių veiksmų kreipėsi į atsakovės atstovą ir pan. Dėl pareiškėjo aprūpinimo arbata, tabaku, pažymėtina, jog pareiškėjas neteikia argumentų, kokie teisės aktai, įpareigoja atsakovės atstovą pareiškėją aprūpinti nurodytomis priemonėmis.
Pareiškėjas skunde nurodo LVAT praktiką administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017. Teismas šiuo atveju sutinka su atsakovės atstovu, kad nurodytoje administracinėje byloje buvo kreiptasi į pataisos namų administraciją dėl higienos priemonių išdavimo, tačiau prašymas buvo netenkintas, o šiuo atveju pareiškėjas tokių prašymų Pataisos namų administracijai neteikė.
Pažymėtina, jog pareiškėjas taip pat nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog atsakovės atstovas atliko neteisėtus veiksmus (neveikimas), dėl kurių pareiškėjas nukentėjo bei patyrė turtinę (neturtinę) žalą. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, Lietuvos valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę bei neturtinę žalą. Vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą byloje V. de H. prieš Olandiją pareiškimo Nr. 16034/90 , 1997-12-19 sprendimą byloje H. prieš Suomiją pareiškimo Nr. 20772/92 , 1999-01-21 sprendimą byloje G. R. prieš Ispaniją pareiškimo Nr. 30544/96 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo E. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.