Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2012-05-20 iki 2016-05-30.

Atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.

Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr., 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012). Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Ligoninėje pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei higieninių sąlygų į įstaigos administraciją. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi 2016-10-27 (b. l. 8), todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas praleido senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas prašė netaikyti ieškinio senaties termino, kadangi apie tai, kad jo kalinimo sąlygos buvo netinkamos sužinojo tik dabar, be to, pagal Europos Sąjungos teismų praktiką šiose bylose ieškinio senaties netaikoma. Tačiau teismas pažymi, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽŽT) yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje S. prieš Italiją). Teismas pažymi, kad pareiškėjas, argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, neprašė ieškinio senaties termino atnaujinti ir nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012-05-20 iki 2013-10-26 taikytinas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Ligoninėje laikotarpiu nuo 2013-10-27 iki 2016-05-30.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos darbuotojai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpose.

Ginčui dėl minimalaus Ligoninės palatų plotų aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (redakcija nuo 2010-04-30), 11¹.4 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose Psichiatrijos skyriaus palatose: nuo 2013-10-27 iki 2013-10-30 kameroje Nr. 2 (plotas 8,92 kv. m., įrengtos 2 vietos) ir Nr. 6 (plotas 15,51 kv. m., įrengtos 3 vietos); nuo 2013-11-06 iki 2013-11-13 – kamerose Nr. 2 ir Nr. 9 (plotas 15,51 kv. m., įrengtos 3 vietos); nuo 2013-11-22 iki 2013-11-27 – kameroje Nr. 2; nuo 2013-12-04 iki 2013-12-11, nuo 2014-08-22 iki 2014-08-28, nuo 2016-05-10 iki 2016-05-24 – kameroje Nr. 8 (plotas 15,51 kv. m., įrengtos 3 vietos); nuo 2014-01-08 iki 2014-01-27 – kameroje Nr. 9; nuo 2014-07-23 iki 2014-08-01 – kameroje Nr. 6; nuo 2014-04-23 iki 2014-04-30, nuo 2014-11-21 iki 2014-11-28, nuo 2015-03-18 iki 2015-04-10 ir nuo 2015-10-28 iki 2015-11-06 – kameroje Nr. 7 (plotas 15,51 kv. m., įrengtos 3 vietos) (b. l. 10-11, 43).

Laikotarpiu nuo 2014-02-28 iki 2014-03-05 pareiškėjas buvo laikomas Chirurginio (Bendrojo) skyriaus kameroje Nr. 27 (plotas 21,25 kv. m., įrengtos 4 vietos); nuo 2014-04-11 iki 2014-04-16 - Chirurginio skyriaus kameroje Nr. 2 (plotas 24,92 kv. m., įrengtos 7 vietos) (b. l. 65, 43, 66);.

Nuo 2015-03-06 iki 2015-03-13 pareiškėjas buvo laikomas Vidaus ligų (Bendrojo) skyriaus kameroje Nr. 23 (plotas 8,80 kv. m., įrengtos 2 vietos), nuo 2015-10-07 iki 2015-10-09 - Vidaus ligų skyriaus kameroje Nr. 4 (plotas 13,5 kv. m., įrengtos 4 vietos) (b. l. 65, 42, 43).

Daroma išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu iš viso 29 paras, t. y. nuo 2013-10-27 iki 2013-10-30 (3 paros); nuo 2013-11-06 iki 2013-11-13 (7 paros), nuo 2013-11-22 iki 2013-11-27 (5 paros), nuo 2014-04-11 iki 2014-04-16 (5 paros), nuo 2015-03-06 iki 2015-03-13 (7 paros), nuo 2015-10-07 iki 2015-10-09 (2 paros) Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo laikomas pažeidžiant Taisyklių 11¹.4 punkte nustatytą minimalią 5,1 kv. m. gyvenamojo ploto normą, kadangi jam minėtais laikotarpiais kamerose teko nuo 3,37 iki 4,46 kv. m. ploto, todėl konstatuotina, kad buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė į tinkamas kalinimo sąlygas.

Pareiškėjas pažymėjo, kad tarp kamerose laikomų asmenų dėl vietos trūkumo kildavo konfliktinės situacijos, patalpose trūko baldų, pareiškėjas valgė lovoje, nebuvo kur laikyti asmeninius daiktus ir pan. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl riboto judėjimo kamerose (palatose) yra glaudžiai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertinamos kaip minėto pažeidimo dalis (pvz., LVAT 2013-05-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2015-10-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1780-575/2015 ir kt.). Pripažinus, kad kamerų ploto reikalavimai buvo pažeisti, teismas minėtų aplinkybių nevertina kaip atskirų žalos padarymo pagrindų.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Ligoninės palatose vienintelis ventiliacijos šaltinis buvo langai, tačiau jie blogai atsidarydavo dėl iš išorės ir vidaus įrengtų grotų. Pažymėjo, kad patalpose buvo drėgna, kaupėsi pelėsis.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą ginčo laikotarpiu reglamentavo Higienos norma HN 76:2010 (iki 2015 m. lapkričio 1 d.) (toliau – HN 76:2010), kurios 6 punkte buvo numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pagal HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Tokios pačios nuostatos įtvirtintos ir nuo 2015-11-01 įsigaliojusiose Higienos normoje HN 134:2015. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinamos per atveriamus langus. Pareiškėjo argumentus dėl netinkamo patalpų vėdinimo paneigia atsakovo atstovo į bylą pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas (b. l. 53-54), iš kurio matyti, kad kamera Nr. 8 yra vėdinama per atveriamus langus. Nors atsakovo atstovas į bylą nepateikė duomenų apie visų kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, vėdinimą, tačiau byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Ligoninės admininistraciją dėl patiriamų sunkumų vėdinant kameras. Teismo vertinimu, patalpas tinkamai prižiūrint, vėdinant, drėgmės ir pelėsio galima išvengti. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis dėl kamerų vėdinimo natūraliai per atveriamus langus, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas pažymėjo, kad nebuvo tinkamo apšvietimo, dėl to pablogėjo regėjimas. Nurodytoms aplinkybėms pagrįsti jokių įrodymų nepateikė. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad natūralus patalpų apšvietimas užtikrinamas per kamerų langus, o pacientams prašant, dienos metu paliekamas ir dirbtinis apšvietimas.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 punktą, kamerų natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc., mažiausia dirbtinė apšvieta – 200 lx. Atsižvelgiant į tai, kad patalpų natūralaus apšvietimo padidinimas yra susijęs su lango iškirtimu (padidinimu), spręstina, jog šiuo atveju negalima konstatuoti atsakovo atstovo neteisėto neveikimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (HN 76:2010 2 p., HN 134:2015 3 p.). Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-03-25 patikrinimo akto (b. l. 53-54) matyti, kad kameroje Nr. 8 apšvietimas patikrinimo metu atitiko nustatytus reikalavimus. Duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pareigūnus dėl netinkamo kamerų apšvietimo, ar, kad dienos metu jam būtų atsisakyta įjungti dirbtinį apšvietimą, nėra. Nors atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie visų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dirbtinį apšvietimą, tačiau teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie apšvietimo atitiktį nustatytiems reikalavimams. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, jo argumentai yra deklaratyvūs, todėl atmestini.

Pareiškėjo argumentus dėl neišduodamo valymo inventoriaus paneigia atsakovo atstovo į bylą pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-11-21 patikrinimo aktas (b. l. 51-52), iš kurio matyti, kad Ligoninės palatas valo palatiniai sanitarai ir pagalbiniai darbuotojai, o valymo inventoriaus išdavimas Ligoninės pacientams nenumatytas.

Pareiškėjas nurodo, kad sanitarinis mazgas buvo netinkamai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, kiti asmenys pareiškėją galėjo stebėti. Atsakovo atstovas duomenų apie sanitarinio mazgo įrengimą kamerose į bylą nepateikė, pareiškėjo skunde nurodytų argumentų nepaneigė.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 punktas nustato, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (pvz. LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015). Teismo vertinimu, vien tik atsakovo atstovo paaiškinimo, kad Ligoninės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, nagrinėjamu atveju nepakanka. Į bylą atsakovo atstovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl privatumo neužtikrinimo sanitariniame mazge, todėl šios aplinkybės laikytinos nustatytomis.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, jog jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, įtvirtintas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14 punkte. Taigi, kalinimo įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad Ligoninė laikosi Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo nuostatų, pagal kurias draudžiama rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pažymėjo, kad ligos istorijos duomenimis pareiškėjas yra rūkantis. Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją dėl to, kad kameroje buvo rūkoma, todėl negalima konstatuoti, kad Ligoninės administracija pažeidė pareiškėjo teisę į sveiką aplinką ir taip sukėlė jam neturtinę žalą.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis dėl netinkamo maitinimo. Nurodo, kad negalėjo valgyti Ligoninės maisto, turėjo badauti. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas buvo maitinamas pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams, patvirtintą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138 (su vėlesniais pakeitimais), be to, pareiškėjas nesikreipė į pataisos namų administraciją dėl netinkamo maitinimo. Nagrinėjamu atveju teismui nėra pateikta jokia gydytojo rekomendacija skirti pareiškėjui dietinį maitinimą, todėl šiuo atveju negali būti konstatuoti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo maitinimo yra deklaratyvūs, todėl atmestini.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog kamerose neveikė radijo taškas, dėl to jautėsi izoliuotas. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 176 punktas (akto redakcija galiojusi iki 2016-03-31) nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių gyvenamosiose patalpose, klubuose, bibliotekose, ilgalaikių pasimatymų ir poilsio kambariuose, kalėjimų, karcerių, kamerų tipo patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių bei laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerose ir palatose, bendrojo ugdymo ir profesinėse mokyklose, taip pat pataisos įstaigų asmens sveikatos priežiūros uždarosiose įstaigose, taip pat, kai reikia, kitose patalpose įrengiami radijo taškai, kurie įjungiami ir išjungiami centralizuotai. Radijo klausymosi tvarką nustato pataisos įstaigos direktorius įsakymu. Teismas pažymi, kad nors nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl neįrengto radijo taško, tačiau byloje nenustatyta, kad pareiškėjas dėl to būtų kreipęsis į Ligoninės admininistraciją. Pažymėtina, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 93 straipsnio 1 dalį, nuteistiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti neribotą kiekį literatūros ir rašomųjų reikmenų, taip pat prenumeruoti laikraščius bei žurnalus, taip pat nuteistuosius spaudos leidiniais aprūpina Ligoninė, todėl šiuo atveju negalima konstatuoti, kad pareiškėjas buvo izoliuotas. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentai, kad dėl neįrengto radijo taško jis buvo izoliuotas, atmestini kaip deklaratyvūs.

Atsakydamas į pareiškėjo argumentą dėl pasivaikščiojimų trukmės teismas pažymi, jog Higienos normos HN 76:2010 11 p., nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip 1 valandą per dieną būti gryname ore. Nepilnamečiams, moterims, ligoniams, asmens sveikatos priežiūros specialistui rekomendavus, sudaromos sąlygos būti gryname ore 2 kartus per dieną po vieną valandą. Nagrinėjamu atveju teismui nėra pateikta jokia specialisto rekomendacija skirti pareiškėjui dviejų valandų pasivaikščiojimą per dieną, todėl šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.

Pareiškėjas skundžiasi, kad turėjo miegoti dviaukštės lovos antrame aukšte, nors jo nugara buvo traumuota. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad dviaukščių lovų antrieji aukštai naudojami asmeniniams daiktams laikyti, minėtas aplinkybes patvirtina į bylą pateiktos kamerų nuotraukos (b. l. 67, 68). Teismas pažymi, jog teisės aktai nereglamentuoja, kad nuteistųjų gultai būtų vieno ar dviejų aukštų, be to, bylos duomenimis, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra įrengtos vienos aukšto lovos (b. l. 42, 43, 66).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Ligoninės dušo patalpa sena, plytelės suskilę, įranga sulūžusi, vanduo nepakankamai karštas, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo, t. y. nedetalizuoja, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Pažymėtina, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka vien deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai atmestini.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 29 paras neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, taip pat byloje liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl privatumo neužtikrinimo sanitariniame mazge, todėl konstatuotina, kad Ligoninė pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų patyrė 20 000 Eur neturtinę žalą, kuri pasireiškė nepatogumais, stresu, pažeminimu, sveikatos pablogėjimu ir pan. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti psichologiniai išgyvenimai bei įvairūs sveikatos sutrikimai galimai susiję su jam dignozuota paranoidine šizofrenija bei narkotinių medžiagų vartojimu (b. l. 17- 39). Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nustatytų pažeidimų pobūdį, į tai, kad kamerų perpildymas buvo žymus, tačiau, kita vertus, pareiškėjas Ligoninėje buvo laikomas periodiškai, trumpais laikotarpiais. Nesant byloje duomenų, kad nustatyti pažeidimai būtų lėmę ilgalaikes, nepataisomas pasekmes, taip pat nenustačius, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo atsakovo atstovo elgesio pareiškėjo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, teismas sprendžia, kad pareiškėjo prašomą priteisti neturtinę žalą nėra pagrindo vertinti 20 000 Eur suma, nes ji akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką praktiką (pvz., LVAT 2016-10-24 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2729-502/2016 pareiškėjui priteisė 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas Ligoninėje buvo laikomas 110 dienų perpildytose palatose bei nesant tinkamai įrengto tualeto) bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 290 Eur sumos priteisimas. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 290 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. U. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti J. U. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 290 Eur (du šimtus devyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.