Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Gražinos Davidonienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 31 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. S. ieškinį dėl valdymo organų sprendimų, žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties ir įsakymo pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

atnaujinti ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl SB „Lelija" valdybos sprendimų pripažinti neteisėtais pareikšti;

KAVA nuomone, teismas tinkamai aiškino teisės normas, konstatuodamas, kad ieškovas nepagrįstai remiasi LR Vyriausybės 2000-04-10 nutarimo 6.5 p. bei 8 p., kadangi šiuo atveju bendrija nebuvo laikoma teritorijos planuotoja Teritorijų planavimo įstatymo prasme - bendrija nesikreipė dėl jokio plano sudarymo, nebuvo tikslinamos bendrijos teritorijos ribos, o bendrija per valdybą tik išreiškė savo nuomonę, kad ji neprieštarauja, jog Ž. L. privatizuotų šalia jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo esantį žemės plotą. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad iki 2000-04-15 galiojusiu LR Vyriausybės 1991-05-21 nutarimu Nr.205 „Dėl Sodininkų bendrijos laikinųjų pavyzdinių įstatų patvirtinimo" patvirtintų Sodininkų bendrijos laikinųjų pavyzdinių įstatų 6, 16 p.p. numatė, kad teisė skirstyti žemę sodininkų bendrijos teritorijoje suteikiama būtent bendrijos valdybai. Nuo 2000-04-15 įsigaliojusiu, šį nutarimą pakeitusiu LR Vyriausybės 2000-04-10 nutarimu Nr.404 patvirtintuose Sodininkų bendrijų tipiniuose įstatuose tokios nuostatos nebeliko, tačiau naujų įstatų 29.1. punkte numatyta, kad valdybai suteikiama teisė organizuoti bendrijos teritorijos, jos dalies priežiūrą ar bendro naudojimo inžinerinės įrangos, kito turto naudojimą ir eksploatavimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Byloje yra pateiktas sodo žemės sklypų ribų planas (prijungtos bylos t.1, l.78), aiškiai atspindintis situaciją, buvusią iki ginčo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo. Iš šio plano matyti, kad atsakovei parduotasis žemės sklypas 468 kv. m ploto (t.1, b.l.9) yra suformuotas iš dviejų atskirų sklypų, kuriuos iki tol skyrė bendro naudojimo kelias, bendrijos sklypų ribų plane žymimas Ž-3 (prijungtos bylos t.1, b.l.78). Akivaizdu, kad tik nedidelė atsakovei Ž. L. suformuoto žemės sklypo dalis (20,58 kv. m – prijungtos bylos t.1, b.l.43) ribojosi su jos sklypu Nr.33. Gi didžioji sklypo dalis, kurią nuo atsakovės sklypo skyrė kelias, ribojosi su ieškovo sklypu Nr.32, bei sklypu Nr.29, priklausančiu A.L. G. (prijungtos bylos t.1, b.l.79). Pažymėtina ir tai, kad į atsakovei suformuoto naujo sklypo ribas pateko ir visas bendro naudojimo kelias, į kurį ne visą buvo nustatytas servitutas. Kolegija konstatuoja, kad sudarant 2003-11-11 žemės pirkimo pardavimo sutartį buvo pažeisti jau minėto 1999 m. birželio 02 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2002 m. spalio 15 d. nutarimu Nr.1630 patvirtinto 2.15 punkto redakcijos reikalavimai. Ši materialinės teisės norma nustatė būtiną sąlygą, kuriai esant laisvi valstybinės žemės sklypai galėjo būti parduoti privatiems asmenims – pirkėjo sklypas turėjo ribotis su laisvos valstybinės žemės sklypu. Šiuo atveju akivaizdu, kad su atsakovės sklypu ribojosi tik 20,58 kv. m ploto žemės sklypas, o parduotasis sklypas buvo suformuotas dirbtinai iš dviejų sklypų. Kolegija sutinka su apelianto argumentais, jog tokiu būdu buvo pažeista jo teisė išsipirkti laisvos valstybinės žemės dalį, besiribojančią su jo sklypu. Kita vertus, yra pagrįsti ir apelianto argumentai dėl jo teisės naudotis jau privatizuotu žemės sklypu pažeidimo. Iš jau aptartos kartografinės medžiagos, atspindinčios sklypų išsidėstymą iki ginčo sandorio sudarymo, matyti, kad bendro naudojimo kelias Ž-3 darė posūkį ne tik į kairę pusę ir ėjo tolyn, bet taip pat ir buvo pasisukęs į dešinę pusę, kas ieškovo teigimu, buvo naudojama kaip vieta automobiliui apsisukti. Kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad šiuo metu jis galimybės apsisukti neteko, kadangi servitutinis kelias yra 3 m pločio (t.1.1, b.l.9), jo teisėtai pastatyti statiniai yra prie pat įvažiavimo į sklypą (prijungtos bylos t.1, b.l.72-77). Atsakovės apeliacinės instancijos teisme nurodyta aplinkybė, kad ieškovas turi galimybę patekti į savo žemės sklypą tolesniu keliu, apskritai nekertančiu nei ieškovo, nei atsakovės žemės sklypo, nėra reikšminga nagrinėjant šią bylą. Iš jau minėto plano matyti, kad šis kelias Ž-4 eina aplink pačią bendrijos teritoriją ir netgi juo patekus į ieškovo sklypą, į garažą jis neturėtų jokios galimybės įvažiuoti (prijungtos bylos t.1, b.l.78). Akivaizdu, kad šis kelias nėra skirtas patekimui į ieškovo ar atsakovės sklypus. Be to, iš ieškovo pateiktos techninės apskaitos bylos duomenų matyti, kad į atsakovės įsigytą didesniąją žemės sklypo dalį, besiribojusią su ieškovo sklypu, patenka kanalizacijos šulinys, kuriuo ginčijamo sandorio pasėkoje, ieškovas netenka galimybės naudotis (prijungtos bylos l. 73, t.1). Kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir nevertino, todėl padarė niekuo nepagrįstą išvadą, kad ieškovo teisės nėra pažeistos. Kolegija konstatuoja, kad 2003-11-11 pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta pažeidžiant Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 2 dalį bei 1999 m. birželio 02 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2002 m. spalio 15 d. nutarimu Nr.1630 patvirtinto 2.15 punkto redakcijos reikalavimus, todėl pripažintina negaliojančia (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Kolegija sprendžia, jog Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 2 dalis, nustatanti, jog žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai yra parduodami Vyriausybės nustatyta tvarka, yra imperatyvaus pobūdžio, todėl minėto Vyriausybės nutarimo nuostatų pažeidimas reiškia imperatyvių įstatymo normų nesilaikymą, kas sandorį daro negaliojančiu.

Ieškovas taip pat prašė pripažinti negaliojančiais Kauno apskrities viršininko įsakymus“: 2003-06-09 Nr.02-05-3877 dėl žemės sklypo kadastro duomenų nustatymo ir šių duomenų teisinę registraciją VĮ Registrų centras, bei 2003-10-07 Nr.02-05-6419 dėl žemės pardavimo. Sutinkamai su Apskrities valdymo įstatymo 10 straipsnio 1 punktu laisvos valstybinės žemės fondo tvarkymas yra sudėtinė apskrities valdymo dalis, kuri turi būti vykdoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais bei atitinkamais Vyriausybės nutarimais (Apskrities valdymo įstatymo 2 straipsnis). Kadangi ginčijami įsakymai yra priimti pažeidžiant 1999 m. birželio 02 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2002 m. spalio 15 d. nutarimu Nr.1630 patvirtinto 2.15 punkto redakcijos reikalavimus (atsakovei leista išsipirkti ne tik besiribojantį su jos sklypu, bet ir nesiribojantį žemės sklypą), šie įsakymai negali būti laikomi teisėtais ir pripažintini negaliojančiais. CK 1.137 straipsnyje įtvirtintas principas, pagal kurį tik teisėti veiksmai yra saugomi įstatymo ir ginami teismo. Teisė ir teismai negali ir neturi ginti neteisėtų veiksmų. Kadangi žemės sklypas Ž. L. buvo parduotas nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, minėti įsakymai, kaip neatitinkantys tuo metu galiojusių teisės normų reglamentuojančių laisvos valstybinės žemės pardavimą, negali būti pagrindas atsakovei įgyti ginčo žemės sklypą nuosavybėn.

Ieškovas šioje byloje ginčijo du sodininkų bendrijos „Lelija“ valdybos posėdžių protokolus: 2001-09-19 protokolo Nr.05 sprendimą ir 2002-08-31 valdybos posėdžio protokolo 01 sprendimą. Šiais sprendimais atsakovei Ž. L. buvo leista privatizuoti ginčo žemės sklypą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčijami sprendimai priimti valdybos kompetencijos ribose, o ieškovas jiems nuginčyti yra be svarbios priežasties praleidęs ieškinio senaties terminą. Kolegija su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.

Kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šią ieškinio dalį ieškinio senaties termino praleidimo pagrindu, vadovavosi formaliais motyvais ir taikydamas įstatymus nesivadovavo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis). Tei­sin­gu­mo prin­ci­pas yra uni­ver­sa­lus prin­ci­pas. Tei­sin­gu­mo ne­ga­li­ma pa­siek­ti pri­pa­žįs­tant tik vie­no as­mens intere­sus ir nei­giant ki­to as­mens tei­sė­tus in­te­re­sus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškininės senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Siekiant užtikrinti civilinių santykių stabilumą, teisė nustato ilgesnį ir trumpesnį ieškininės senaties terminą. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, jog po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.124 straipsnis), į šį pažeidimą per visą ieškininės senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista.Bet tais atvejais, kai egzistavo kokios nors aplinkybės, nepriklausančios nuo asmens valios ir sukliudžiusios jam laiku, nepasibaigus ieškinio senaties terminui, kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, taip pat ir tais atvejais, jeigu asmuo, veikdamas protingai ir sąžiningai, aktyviais teisėtais veiksmais per visą laikotarpį iki bylos iškėlimo siekė ginti savo pažeistas teises, negalima būtų pripažinti, jog tai suteiktų atsakovui teisę tikėtis, jog toks asmuo apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista, taip pat negalima pripažinti, jog, esant aukščiau minėtoms aplinkybėms, pareikšto ieškinio dėl ieškininės senaties termino, atmetimas atitiktų ieškinio senaties teisinio instituto paskirtį. Kolegija pažymi, kad ieškinio senaties institutas nėra skirtas ginti nesąžiningų asmenų interesus bei padėti jiems piktnaudžiauti teise. Faktinės bylos aplinkybės neįgalina teigti, kad atsakovai turėjo pagrindą tikėtis, jog ieškovas atsisako nuo savo subjektinės teisės arba mano, kad ji nėra pažeista. Tokią išvadą suponuoja visi rašytiniai įrodymai byloje, patvirtinantys faktą, kad ieškovas A. S. nuosekliai ir kryptingai siekė, jog ginčijama žemės sklypo dalis nebūtų parduota vien atsakovei, kadangi tuo bus pažeistos jo teisės (t.1, b.l.18-22, baudžiamosios bylos Nr.65-2-00045-04 medžiaga). Kolegija sutinka su teismo padaryta išvada, jog ieškovas yra praleidęs CK 2.82 straipsnio 4 dalyje nustatytą trijų mėnesių ieškinio senaties terminą. Kolegija konstatuoja, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas nėra naikinamasis terminas, nes teismui yra suteikta teisė šį terminą atnaujinti, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Atnaujinus terminą, pažeistoji teisė turi būti ginama tam, kad būtų apginti sąžiningų asmenų teisėti interesai. Spręsdamas tokius klausimus, teismas turi taikyti CK 1.5 straipsnio 4 dalį, kurioje nustatyta, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Ši teisės norma nagrinėjamoje civilinėje byloje nebuvo pritaikyta tinkamai, nes pažeista ieškovo teisė nebuvo apginta, o tai neatitinka CK 1.5 straipsnio 4 dalyje nustatytų teisingumo ir sąžiningumo principų. Kolegijos vertinimu, faktinės aplinkybės, nustatytinos jau paminėtais rašytiniais įrodymais, duoda pagrindo manyti, jog ieškovas šį terminą praleido dėl svarbių priežasčių: A. S. gauti atsakymai į jo rašytus skundus bei baudžiamosios bylos tyrimo eiga suteikė apeliantui teisėtus lūkesčius ir leido pagrįstai manyti, kad jo pažeistos teisės bus apgintos ne teismine tvarka ir ginčo žemė nebus parduota atsakovei pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Šios aplinkybės sudaro pagrindą praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Kas tai liečia 2002-08-31 valdybos posėdžio protokolo 01 sprendimą, kolegija sprendžia, jog terminas šiam sprendimui nuginčyti nėra praleistas. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovui būtų tapę žinoma apie šį sprendimą anksčiau, negu 2004-09-22 (t.1, b.l.44-45,50), kuomet jis gavo atsakovės atsiliepimą į ieškinį.

Kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijami Sodininkų bendrijos „Lelija“ valdybos sprendimai priimti kompetencijos ribose, nėra teisinga. Civilinio kodekso 2.82 straipsnio 1 dalis nustato, kad juridinių asmenų organų kompetenciją ir funkcijas nustato atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojantys įstatymai ir juridinio asmens steigimo dokumentai. Ginčijamų sprendimų priėmimo metu galiojo 2000 m. balandžio 10 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr.404 patvirtinti Sodininkų bendrijos tipiniai įstatai, kurių 6.2. punktas bendrijos turto valdymą ir naudojimą priskyrė išimtinei bendrijos narių visuotinio susirinkimo kompetencijai (Tipinių įstatų 8 punktas). Akivaizdu, kad ginčijama žemė iki jos pardavimo atsakovei, buvo priskirta bendrijos teritorijai, todėl galėjo būti valdoma ir naudojama tik visų bendrijos narių sutarimu (Tipinių įstatų 1 punktas). Tokią išvadą suponuoja ir tolesnė įstatymų leidėjo pozicija, įtvirtinta 2003-12-18 priimtame Sodininkų bendrijų įstatyme Nr.IX-1934. Šio įstatymo 6 straipsnis nustato, kad bendrijos teritoriją sudaro sodininkų naudojama nuosavybės ir kitomis teisėmis valdomų sklypų ir bendro naudojimo žemė, kuri teisės aktais buvo skirta mėgėjiškam sodui plėtoti (steigti) arba priskirta pagal vėliau patvirtintus ar patikslintus teritorijų planavimo dokumentus. Teritorijos planavimo, bendro naudojimo turto tvarkymo ir pardavimo klausimų sprendimas yra išimtinė bendrijos narių visuotinio susirinkimo kompetencija (Sodininkų bendrijų įstatymo 15 straipsnio 15 punktas). Kolegija pažymi, jog ginčijamų sprendimų metų šis įstatymas negaliojo, jo nuostatomis priimdama sprendimą tiesiogiai nesiremia, tačiau sprendžia, jog šios nuostatos turi bendros reikšmės susiklosčiusios situacijos aiškinimui. CK 2.82 straipsnio 4 dalies nuostatos reglamentuoja, kad juridinio asmens organų sprendimai gali būti teismo tvarka pripažinti negaliojančiais, jeigu jie prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, juridinio asmens steigimo dokumentams arba protingumo ir sąžiningumo principams. Įstatymų leidėjas, suteikdamas teisę ginčyti juridinio asmens valdymo organų sprendimus, visų pirma, siekė apginti suinteresuotų asmenų, kurių teisės buvo pažeistos atitinkamais juridinio asmens valdymo organo sprendimais, interesus bei viešąjį interesą. Kita vertus, detalus sprendimų nuginčijimo reglamentavimas (baigtinis nuginčijimo pagrindų sąrašas, trumpi senaties terminai) leidžia daryti išvadą, kad siekiama užtikrinti ir tai, jog juridinio asmens organų sprendimai nebūtų pripažinti negaliojančiais vien tik dėl formalių pažeidimų, nesukėlusių neigiamų padarinių nei pačiam juridiniam asmeniui, nei jos dalyviams ar viešajam interesui. Sąvoką „prieštaravimas imperatyvioms įstatymų normoms“ reikia aiškinti vadovaujantis CK 1.80 straipsnio nuostatomis, taip pat atsižvelgti į tai, kad šiuo atveju nustatomas sprendimo turinio (o ne jo priėmimo procedūros) ir imperatyvios įstatymų normos santykis. Bendrijos valdyba, kaip šio juridinio asmens valdymo organas, priimdamas sprendimus, privalo atsižvelgti į įstatymuose įtvirtintą viešąjį interesą, veikti Bendrijos naudai, užtikrinti, kad priimami sprendimai būtų protingi. Nagrinėjamu atveju Sodininkų bendrijos valdyba nusprendė dėl bendrai bendrijos naudojamo turto pardavimo, priėmė sprendimą peržengiantį kompetencijos ribas, todėl laikytina, kad valdyba, kaip valdymo organas neveikė bendrijos naudai, kuo pažeidė protingumo ir sąžiningumo principus.

Kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas šioje byloje apskritai neturi reikalavimo teisės, kadangi nėra bendrijos narys. Tokia teismo išvada nėra pagrįsta jokiais įrodymais. Savo išvadą teismas grindė 2002-04-22 nutarimu (t.1, b.l.40) ir trečiojo asmens A. K. pareiškimu (t.1, b.l.43). Narystė bendrijoje pasibaigia nariui mirus, nariui netekus nuosavybės arkitųteisių, kurių pagrindu jis valdė mėgėjiško sodo teritorijoje esantį sodo sklypą, nariui išstojus iš bendrijos ar bendrijai jį pašalinus iš bendrijos bei bendriją likvidavus (Sodininkų bendrijų įstatymo 21 straipsnio 4 dalis). Teismo nurodytų dokumentų surašymo metu (2000 metais) galioję Tipiniai sodininkų bendrijų nuostatai nustatė, kad narystė bendrijoje pasibaigia šių įstatų 16 punkte numatytais keturiais atvejais. Byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad ieškovas būtų teikęs rašytinį prašymą išstoti iš bendrijos (Tipinių įstatų 16.1 p.), kad jis būtų netekęs nuosavybės teisių į sodo žemės sklypą (Tipinių įstatų 16.2 p.) ar būtų buvęs pašalintas iš bendrijos narių (minėtų įstatų 16.3 p.).

Dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, priimamas naujas sprendimas, pilnai patenkinant ieškovo ieškinį (CPK 330 straipsnis).

Priėmus naują sprendimą ieškovui iš atsakovų priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu

nusprendžia:

Apeliacinį skundą patenkinti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo A. S. ieškinį patenkinti visiškai.

Atnaujinti ieškovui ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl Sodininkų bendrijos „Lelija“ valdybos sprendimų pripažinimo negaliojančiais pareikšti.

Pripažinti negaliojančiais atsakovo sodininkų bendrijos „Lelija“ 2001 09 19 valdybos posėdžio protokolo Nr.05 sprendimą ir 2002 08 31 valdybos posėdžio protokolo Nr.01 sprendimą leisti atsakovei Ž. L. privatizuoti 0,468 ha žemės sklypą.

Pripažinti negaliojančiais Kauno apskrities viršininko įsakymus: 2003-06-09 Nr.02-05-3837 dėl žemės sklypo kadastro duomenų nustatymo ir 2003 10 07 Nr.02-05-6419 dėl žemės sklypo pardavimo.

Pripažinti negaliojančia 2003 11 11 468 kv. m ploto žemės sklypo, esančio sodininkų bendrijoje „Lelija“, Drąseikių k., Lapių sen., Kauno r. , kadastro Nr.(duomenys neskelbtini) , unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) , pirkimo - pardavimo sutartį, registro Nr.5886, sudarytą tarp atsakovų Ž. L. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities viršininko.

Taikyti restituciją ir įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją grąžinti atsakovei Ž. L. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) 157,23 (vieną šimtą penkiasdešimt septynis litus dvidešimt tris centus) Lt, sumokėtų už perkamą žemės sklypą.

Žemės sklypą, esantį sodininkų bendrijoje „Lelija“, Drąseikių k., lapių sen., Kauno r., kadastro Nr.(duomenys neskelbtini) , unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) , grąžinti Kauno apskrities viršininko administracijai.

Priteisti iš atsakovų Ž. L. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) D. S. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) Kauno apskrities viršininko administracijos ir Sodininkų bendrijos „Lelija“, po 50 (penkiasdešimt) litų žyminio mokesčio ieškovui A. S. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir po 30,20 (trisdešimt litų 20 centų) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.