- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-12-01
- Bylos Nr.
- A-180-2147-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gudynas (pirm.), Algirdas Taminskas
- Pareiškėjas
- Viešosios įstaigos ,,Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinė ligoninė“
- Atsakovas
- Valstybinei medicininio audito inspekcijai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, K. R.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas), Nijolės Piškinaitės (pranešėja ir, Algirdo Taminsko,
dalyvaujant pareiškėjo Viešosios įstaigos ,,Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinė ligoninė“ atstovams Dariui Petraičiui ir Daliai Gulbinienei,
atsakovo Valstybinei medicininio audito inspekcijai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atstovui Vismantui Matulai,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Viešosios įstaigos ,,Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinė ligoninė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Viešosios įstaigos ,,Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinė ligoninė“ skundą atsakovui Valstybinei medicininio audito inspekcijai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, K. R. , dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2005 m. gegužės 30 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta vertinti Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2003 m. gegužės 22 d. rašto Nr. 4S-471-118K teiginius, ir įpareigoti Inspekciją parašyti paneigimą K. R. dėl šiame rašte esančių tikrovės neatitinkančių faktų, panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2005 m. gegužės 30 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta vertinti Inspekcijos kontrolės ataskaitą bei sprendimą bei panaikinti Inspekcijos 2003 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 1A-63-118K ,,Dėl prevencinių priemonių taikymo nustatytiems trūkumams, pažeidimams pašalinti“ kaip neteisėtą ir nepagrįstą, įpareigoti Inspekciją peržiūrėti ir panaikinti Inspekcijos 2003 m. gegužės 22 d. kontrolės ataskaitos Nr. 1A-63-118K teiginius, neatitinkančius tikrovės, iš esmės prieštaraujančius sveikatos apsaugos ministro 2003 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-401 ,,Dėl komisijos L. P. mirties atvejui ištirti sudarymo“ sudarytos komisijos išvadoms bei nustatytoms aplinkybėms (šie reikalavimai priimti nagrinėjimui Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 12 d. nutartimi (t. I., b.l. 1,2)). Pareiškėjas nurodė, kad 2003 metais Inspekcija atliko kontrolę VšĮ ,,Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinė ligoninė“ ir surašė kontrolės ataskaitą bei priėmė sprendimą. Gavęs šiuos dokumentus, pareiškėjas su juose išdėstytais teiginiais nesutiko ir 2003 m. birželio 12 d. raštu Nr. 812 pateikė apeliaciją Sveikatos apsaugos ministerijai. Šiai apeliacijai nagrinėti sveikatos apsaugos ministro 2003 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-401 „Dėl komisijos L. P. mirties atvejui ištirti sudarymo“ buvo sudaryta komisija, kuri 2003 m. liepos 18 d. pateikė išvadas dėl L. P. gydymo VšĮ ,,Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinė ligoninė“. Komisija padarė išvadą, kad tiesioginio priežastinio ryšio tarp medicinos personalo skirto gydymo ir slaugos reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuose bei pacientės L. P. mirties nėra. Pareiškėjo teigimu, Inspekcijos ataskaita ir sprendimas yra neteisėti dėl to, kad juos priimant pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Surašant ataskaitą ir sprendimą buvo grubiai pažeisti Sveikatos priežiūros įstaigų įstatyme įtvirtinti procedūriniai reikalavimai. Be to, Inspekcija, neišsiaiškinusi bei neįvertinusi visų aplinkybių, 2003 m. gegužės 22 d. raštu Nr. 4S-471-118K paskleidė tikrovės neatitinkančius faktus K. R. , tokiu būdu pažemindama rašte minimų darbuotojų garbę ir orumą bei įstaigos dalykinę reputaciją. 2005 m. kovo 17 d. raštu pareiškėjas kreipėsi į Inspekciją, prašydamas panaikinti 2003 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 1A-63-118K ,,Dėl prevencinių priemonių taikymo nustatytiems trūkumams, pažeidimams pašalinti“, peržiūrėti ir panaikinti 2003 m. gegužės 22 d. kontrolės ataskaitos Nr. 1A-63-118K teiginius, neatitinkančius tikrovės, paneigti 2003 m. gegužės 22 d. rašte Nr. 4S-471-118K išdėstytus tikrovės neatitinkančius teiginius ir informuoti apie tai K. R. ir pareiškėją. Inspekcija 2005 m. kovo 31 d. atsakyme Nr. 4R-501-185D nurodė, kad negali panaikinti savo priimtų sprendimų, tačiau pripažino, kad Sveikatos apsaugos ministerijos sudarytos komisijos išvados vertinamos kaip baigtinės, jeigu teismas nenusprendžia kitaip. Į prašymą paneigti 2003 m. gegužės 22 d. rašte Nr. 4S-471-118K išdėstytus teiginius Inspekcija nereagavo. Toks elgesys vertintinas kaip neveikimas. Pareiškėjas kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją, tačiau ji nevertino nei Inspekcijos priimtų administracinių raštų, nei K. R. adresuoto rašto teiginių, konstatavusi, kad praleistas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 30 straipsnyje nustatytas terminas jiems apskųsti. Pareiškėjo nuomone, toks sprendimas neteisingas, kadangi jį priimant neatsižvelgta į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus – nevertinta tai, kad nebuvo aišku, kokia tvarka turėjo būti ginčijami Inspekcijos aktai, pati Inspekcija apskundimo tvarkos nenurodė, o raštas, adresuotas K. R. , nebuvo nei paskelbtas, nei įteiktas pareiškėjui.
Atsakovas Valstybinė medicininio audito inspekcija prie Sveikatos apsaugos ministerijos bylą prašė spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad Inspekcija, remdamasi K. R. 2003 kovo 31 d. prašymu, VšĮ ,,Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinė ligoninė“ atliko L. P. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę. 2003 m. gegužės 22 d. buvo surašyta Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kontrolės ataskaita Nr. 1A-63-118K (toliau – ir Kontrolės ataskaita) bei priimtas sprendimas ,,Dėl prevencinių priemonių taikymo nustatytiems trūkumams, pažeidimams pašalinti“ Nr. 1A-63-118K (toliau – ir Sprendimas). Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-401 „Dėl komisijos L. P. mirties atvejui ištirti sudarymo“ buvo sudaryta komisija, kuri pateikė savo išvadas dėl pacientei L. P. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų VšĮ ,,Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinė ligoninė“. Komisijos išvados nesutapo su Inspekcijos atliktos asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės išvadomis. Atsakovas pabrėžė, kad jis vertino pareiškėjo teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų atitiktį teisės aktų nustatytiems reikalavimams, o sveikatos apsaugos ministro sudaryta komisija nagrinėjo klinikinius asmens sveikatos priežiūros paslaugos aspektus. Inspekcijos rašte, adresuotame K. R. , buvo duotas atsakymas dėl jos skundo išnagrinėjimo, atsakymas paremtas Kontrolės ataskaitos ir Sprendimo, kurie yra galiojantys, duomenimis.
Tretysis suinteresuotas asmuo Sveikatos apsaugos ministerija nurodė, kad Inspekcijos K. R. adresuotas 2003 m. gegužės 22 d. raštas Nr. 4S-471-118K nėra administracinis aktas ar individualus teisės aktas Administracinių bylų teisenos įstatymo prasme, todėl teismui negali būti skundžiamas. Pareiškėjas galėjo skųsti Inspekcijos 2003 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 1A-63-118K. Teigė, kad Valstybinės medicininio audito inspekcijos nuostatų 14.6 punkte numatyta, jog Inspekcijos direktorius kartu su Inspekcijos pareigūnu pasirašo tikrinimo aktą, išvadas ir priimtus sprendimus, leidžia įsakymus ir įsakymais patvirtintus kitus teisės aktus, tikrina kaip jie vykdomi. Taigi Inspekcijos direktorius turi teisę ir priimti, ir panaikinti savo sprendimus.
Tretysis suinteresuotas asmuo K. R. pareiškėjo skundą prašė atmesti. Nurodė, kad Inspekcijos 2003 m. gegužės 22 d. Kontrolės ataskaita ir Sprendimas nėra panaikinti ir galioja, jie neginčijami ir nagrinėjamoje byloje. Terminai apskųsti šiems teisės aktams yra praleisti. Dėl įpareigojimo paneigti K. R. adresuotame rašte išdėstytus teiginius nurodė, kad pagal Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnio 2 dalį Inspekcija privalėjo informuoti pareiškėją apie jos prašymo išnagrinėjimą. Atsakymas paremtas Inspekcijos išvadomis, kurios, kaip minėta, nebuvo nuginčytos įstatymuose nustatyta tvarka, todėl paneigti atsakyme išdėstytų teiginių nėra pagrindo. Tretysis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad pareiškėjo nepagrįsti skundai ir prašymai vertintini kaip siekimas užvilkinti civilinės bylos nagrinėjimą ir civilinės atsakomybės vengimas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas, susipažinęs su Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos surinkta medžiaga ir ginčijamu Komisijos 2005 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 2005/04-4R-100, padarė išvadą, kad sprendimas iš esmės teisėtas ir pagrįstas, tačiau pildytini ir keistini priimto sprendimo motyvai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad dėl Inspekcijos 2003 m. gegužės 22 d. Sprendimo (taip pat ir dėl Kontrolės ataskaitos) teisėtumo pareiškėjas į Komisiją kreipėsi tik 2005 m. gegužės 5 d., todėl Komisija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsniu, atsisakė vertinti Inspekcijos 2003 m. gegužės 22 d. aktus ir vertino tik 2005 m. kovo 31 d. atsakymo Nr. 4R-201-185D teisėtumą ir pagrįstumą. Teismo nuomone, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533 patvirtintų Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 23, 40.1, 40.4 punktų nuostatas, Komisija pagrįstai, nustačiusi, kad pareikšti daliai reikalavimų yra praleistas terminas, priėmė sprendimą atmesti skundą (prašymą). Tokiu būdu iš pareiškėjo neatimta galimybė toliau ginti savo teises administraciniame teisme, jeigu reikalavimas nebuvo išnagrinėtas dėl to, kad bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, jog praleistas skundo padavimo terminas.
Teismas nurodė, kad Komisija konstatavo, jog Inspekcijos 2003 m. gegužės 22 d. Sprendimas ir Kontrolės ataskaita turėjo būti ginčijami įstatymuose nustatyta tvarka ir terminais. Kadangi šie aktai nenuginčyti, todėl yra galiojantys. Teismas, papildydamas Komisijos sprendimo argumentus, pažymėjo, kad Inspekcija neturėjo teisės pati, po dvejų metų, nesant K. R. sutikimo, keisti savo priimtų sprendimų, nes tai draudžia Viešojo administravimo įstatymo 32 straipsnio 4 bei 6 dalų nuostatos, atkreipdamas dėmesį ir į tai, kad ginčo atveju pareiškėjas nereikalavo, kad Inspekcija ištaisytų teisinę klaidą, o prašė taisyti faktinius duomenis ir jų vertinimą, kas neįmanoma be sutikimo asmens, dėl kurio priimtas sprendimas. Inspekcijos Kontrolės ataskaita ir Sprendimas priimti išnagrinėjus K. R. prašymą. Iš K. R. pozicijos teisme matyti, kad ji nesutinka su pareiškėjo teiginiais, neva, Inspekcijos Kontrolės ataskaitoje buvo neteisingai įvertinti faktiniai duomenys.
Remdamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, kad pats pareiškėjas Inspekcijos Sprendimą, kurį 2005 metų kovo 17 d. raštu reikalavo pakeisti, buvo pradėjęs vykdyti (t. I, b.l. 66-67). Tokiu atveju įstatymas draudžia bet kokius taisymus administraciniame akte, kuriuo buvo išspręstas asmens prašymas. Teismas nesutiko su Sveikatos apsaugos ministerijos teiginiu, kad Inspekcijos direktorius turi teisę ir priimti, ir panaikinti savo sprendimus. Teismo teigimu, tokio pobūdžio administraciniai sprendimai turi būti ginčijami įstatymuose nustatyta tvarka ir terminais, jie negali būti taisomi įstaigos vadovo vienasmenišku sprendimu (Viešojo administravimo įstatymo 32 str., Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 str. 3 d.). Taigi Inspekcija 2005 m. kovo 31 d. rašte teisingai nurodė, kad jai teisės aktai nesuteikia galimybės panaikinti pareiškėjo ginčijamų Kontrolės ataskaitos ir Sprendimo. Teismas pažymėjo, kad Inspekcijos 2005 m. kovo 31 d. atsakyme pareiškėjui nurodytas teiginys, kad Inspekcijos steigėjas yra Sveikatos apsaugos ministerija, todėl Komisijos, sudarytos Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-401, tyrimo išvados vertinamos kaip baigtinės, jeigu teismas nenusprendžia kitaip, vertintinas tik kaip Inspekcijos direktorės subjektyvi nuomonė, kuri nėra teisinga. Teismo manymu, ministerijos sudarytų komisijų išvados, sprendimai ar kiti dokumentai turi savarankišką reikšmę, atsižvelgiant į ministerijos kompetenciją sudaryti tokio pobūdžio komisijas bei tokios komisijos įgalinimus svarstytu klausimu, tačiau tokių komisijų surašyti dokumentai negali būti vertinami, kaip galutinis sprendimas dėl Inspekcijos įstatymuose nustatyta tvarka parengtos audito ataskaitos ir priimto sprendimo. Sveikatos apsaugos ministerijos ir Valstybinio medicininio audito inspekcijos kompetencija, veiklos uždaviniai ir funkcijos pagal jų veiklą reglamentuojančius teisės aktus yra atribotos ir ministerijai jokie teisės aktai nesuteikia galių panaikinti Inspekcijos priimtų dokumentų. Steigėjo statusas nereiškia, kad steigėjo patvirtinti dokumentai turi aukštesnę juridinę galią nei įsteigtos kontrolines funkcijas vykdančios valstybinės įstaigos, turinčios savarankišką kompetenciją.
Dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Inspekciją paneigti Inspekcijos K. R. adresuotame 2003 m. gegužės 22 d. rašte Nr. 4S-471-118K paskleistus tikrovės neatitinkančius teiginius, teismas nurodė, kad pareiškėjas neturi reikalavimo teisės tokiu būdu ginti, pareiškėjo nuomone, pažeistų jo teisių ir šį reikalavimą atmetė. Inspekcijos 2003 m. gegužės 22 d. kontrolės ataskaita ir sprendimas, kurie pareiškėjui sukėlė atitinkamas pasekmes, priimti nagrinėjant K. R. prašymą (skundą). Minėtu raštu K. R. tik duotas atsakymas apie jos prašymo (skundo) nagrinėjimo rezultatus. ABTĮ 5 straipsnis numato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Susirašinėjimas tarp Inspekcijos ir K. R. administracinio proceso prasme bei administracinės teisės prasme (šiuo atveju tai teisės aktai, reglamentuojantys Inspekcijos veiklą) negali pažeisti pareiškėjo teisių ar įstatymų saugomų interesų, nes jokios įtakos šioms teisėms ir interesams neturi. Civilinio kodekso 1.114 straipsnyje nustatyta, kad civilinė teisė saugo asmenines neturtines teises ir vertybes, t.y. vardą, garbę, orumą, dalykinę reputaciją, juridinio asmens pavadinimą ir kitas vertybes, su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių pasekmių atsiradimą. Tikrovės neatitinkančių žinių paskleidimas, jeigu toks būtų konstatuotas, yra susijęs su civilinės teisės saugoma neturtine teise ir vertybe, todėl ši neturtinė teisė gali būti ginama ne administraciniais metodais ir priemonėmis, o civilinio proceso tvarka. Komisija dėl 2003 m. gegužės 22 d. rašto K. R. ginčijamame sprendime nepasisakinėjo tuo pagrindu, kad praleisti jo apskundimo terminai. Teismas pažymėjo, jog toks sprendimas iš esmės teisingas dėl to, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kada sužinojo apie skundžiamą atsakymą, tačiau visgi reikalavimą turėjo būti atsisakyta nagrinėti teismo išdėstytais motyvais.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują – įpareigoti Valstybinę medicininio audito inspekciją parašyti paneigimą K. R. dėl 2003 m. gegužės 22 d. rašte Nr. 4 S-471-118 K tikrovės neatitinkančių faktų, kurie iš esmės prieštarauja Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-401 „Dėl komisijos L. P. mirties atvejui ištirti sudarymo“ sudarytos komisijos išvadoms bei nustatytoms aplinkybėms. Apelianto nuomone, teismas, pasisakydamas dėl reikalavimo įpareigoti Inspekciją paneigti K. R. adresuotame 2003 m. gegužės 22 d. rašte Nr. 4S-471-118K paskleistus tikrovės neatitinkančius teiginius, pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos vienodos administracinių teismų praktikos aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Teismo argumentas, kad pareiškėjas neturi reikalavimo teisės prašyti paneigti rašte K. R. nurodytų tikrovės neatitinkančių teiginių – nepagrįstas. Kiekvienas asmuo turi teise teikti prašymus viešojo administravimo subjektams, o pastarieji prašymus nagrinėti. Raštas su tikrovės neatitinkančiais faktais išsiųstas tik K. R. , jis išsiųstas tą pačią dieną kaip ir Kontrolės ataskaita bei Sprendimas pareiškėjui. Teismas pagrįstai nevertino Inspekcijos Sprendimo, Kontrolės ataskaitos, kadangi jiems apskųsti praleistas terminas, tačiau Inspekcijos 2003 m. gegužės 22 d. rašto Nr. 4S-471-118K turinį, pareiškėjo nuomone, teismas privalėjo vertinti, lygindamas jame išdėstytų teiginių pagrįstumą su kitais byloje esančiais įrodymais (Sveikatos apsaugos ministerijos komisijos išvadomis (b. 1. 93-96), Kauno miesto savivaldybės Sveikatos skyriaus vedėjos 2003 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. l sudarytos komisijos išvadomis (b.1. 116-126)). Teismui to nepadarius, pažeisti ABTĮ 81 straipsnio reikalavimai bei ABTĮ 53 straipsnyje įtvirtinta pareiškėjo teisė teikti įrodymus (atsisakyta prie bylos prijungti Mykolo Riomerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus Ekspertizės aktą Nr. DM 32/05 (01)).
2) Nepagrįsti teismo teiginiai, kad susirašinėjimas tarp Inspekcijos ir K. R. , administracinio proceso prasme bei administracinės teisės prasme negali pažeisti pareiškėjo teisių ar įstatymų saugomų interesų nes jokios įtakos šioms teisėms ir interesams neturi. Apelianto teigimu, neatsakingas tikrovės neatitinkančių faktų paskleidimas turėjo didžiulę įtaką įstaigos ir jos darbuotojų interesams ir teisėms, sukėlė gausybę problemų ne tik įstaigai, bet ir asmens sveikatos priežiūros specialistams, kurių atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje, kurioje, atlikus net dvi teismo medicinines ekspertizes, pasitvirtino Sveikatos apsaugos ministerijos komisijos išvada, kad gydymas visuose etapuose buvo tinkamas ir teisingas ir, galiausiai, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Tačiau visa tai sukėlė neigiamus išgyvenimus gydytojams, įtakojo pareiškėjo reputaciją
3) Teismas, aiškindamas Viešojo administravimo įstatymo 32 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos vienodos administracinių teismų praktikos – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. lapkričio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7 -1140/2003-27 konstatavo, kad asmens sveikatos priežiūros kontrolės ataskaita tiesiogiai nesukuria teisių pacientams, teikiantiems skundus dėl sveikatos priežiūros paslaugu prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir efektyvumo.
4) Pareiškėjas kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją dėl Inspekcijos neveikimo viešojo administravimo srityje (nepaneigimo K. R. adresuotame 2003 m. gegužės 22 d. rašte Nr. 4S-471-118K išdėstytų teiginių). Taigi teismo argumentas dėl asmeninių neturtinių teisių ir vertybių gynimo ne administraciniais metodais ir priemonėmis, o civilinio proceso tvarka – taip pat nepagrįstas. Be to, teismas, darydamas tokią išvadą, vadovaudamasis ABTĮ 70 straipsnio 3 dalimi, privalėjo perduoti bylą spręsti bendrosios kompetencijos teismui.
5) ABTĮ 30 straipsnyje reglamentuoti skundų (prašymų) padavimo administracinių ginčų komisijoms terminai ir sąlygos, tačiau šios straipsnio l dalies sąlygos ginčo atveju netaikytinos, nes 2003 m. gegužės 22 d. Inspekcijos raštas K. R. nebuvo nei paskelbtas, nei įteiktas pareiškėjui. Atsižvelgiant į tai, ginčo atveju terminų skaičiavimui taikytina ABTĮ 30 straipsnio 2 dalis. Dviejų mėnesių termino pareiškėjas neparleido – Inspekcijos neveikimą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai apskundė laiku (Inspekcijos 2005 m. kovo 31 d. raštas Nr. 4R-501-185D gautas 2005 m. balandžio 5 d.).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Valstybinė medicininio audito inspekcija prie Sveikatos apsaugos ministerijos prašo pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinti. Atsakovas sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime išdėstytais motyvais, kad pagal administracinę teisę ir administracinį procesą pareiškėjas neturi reikalavimo teisės ginčyti kitam privačiam asmeniui viešojo administravimo institucijos pateikto atsakymo dėl šio asmens prašymo nagrinėjimo. Pareiškėjui pasekmes sukėlė Inspekcijos 2003 m. gegužės 22 d. ataskaita ir sprendimas, kurių pareiškėjas įstatymuose nustatyta tvarka ir terminais neskundė.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis suinteresuotas asmuo K. R. prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Be argumentų, išdėstytų paaiškinimuose pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad pareiškėjas klaidina teismą, teigdamas, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje, siekiant nustatyti ar pareiškėjo darbuotojų veiksmuose nebuvo nusikaltimo sudėties, yra nutrauktas. Pateikiamame 2006 m. gegužės 17 d. Generalinės prokuratūros pranešime nurodyta, kad Kauno apygardos prokuratūros nutarimas nutraukti baudžiamąjį procesą R. Ž. atžvilgiu yra panaikintas bei byla grąžinta papildomam ikiteisminiam tyrimui.
Apeliacinės instancijos teisme bylos šalių atstovai palaikė savo pozicijas.
IV.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pirmos instancijos teismas bylą išnagrinėjo teisingai, tinkamai taikė ir aiškino įstatymus, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, procesinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių teismo sprendimas galėtų būti pripažintas neteisėtu, nėra. Sprendimas teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 57, 81, 86 str.).
Administracinių ginčų komisijos ikiteismine tvarka nagrinėja asmenų skundus dėl viešojo administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų arba valstybės tarnautojų veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje, t.y. sprendžia ginčus, kurie Administracinių bylų teisenos įstatymu priskirti administracinių teismų kompetencijai (Administracinių ginčų komisijų įstatymo 2 str.). Administracinių ginčų komisijos nesprendžia Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnyje, 18 straipsnyje, 19 straipsnio 2 ir 3 dalyse ir 20 straipsnio 1 dalyje nurodytų ginčų (bylų), taip pat mokesčių bylų; administracinių ginčų, kuriems nagrinėti įstatymai numato kitokią tvarką (Administracinių ginčų komisijų įstatymo 6, 9 str.). Administracinių bylų nagrinėjamas bylas nustato Administracinių bylų teisenos įstatymo 15-20 straipsniai. Iš bylos matyti, kad pareiškėjas skundė Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai atsakovo Valstybinės medicininio audito inspekcijos 2005 m. kovo 31 d. raštą Nr. 4R-501-185D – atsakymą į pareiškėjo 2005 m. kovo 17 d. prašymą Nr. 3V-430 (1.17) panaikinti Inspekcijos 2003 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 1A-63-118K ,,Dėl prevencinių priemonių taikymo nustatytiems trūkumams, pažeidimams pašalinti“, peržiūrėti ir panaikinti Inspekcijos 2003 m. gegužės 22 d. kontrolės ataskaitos Nr. 1A-63-118K teiginius ir paneigti 2003 m. gegužės 22 d. rašto Nr. 4S-471-118K tikrovės neatitinkančius faktus ir informuoti apie tai K. R. bei Viešąją įstaigą ,,Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinė ligoninę“. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai skųstas atsakovo 2005 m. kovo 31 d. raštas Nr. 4R-501-185D – atsakymas, atsisakant atlikti pareiškėjo reikalaujamus veiksmus, atitinka viešo administravimo subjekto administracinį aktą ir jį nagrinėti priskirta Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai (ABTĮ 2 str. 15 p., 15 str. 1 d. 1 p.). Pirmos instancijos teismas, vertindamas administracinių ginčų komisijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovo 2003 m. gegužės 22 d. sprendimas Nr. 1A-63-118K ,,Dėl prevencinių priemonių taikymo nustatytiems trūkumams, pažeidimams pašalinti“ ir 2003 m. gegužės 22 d. kontrolės ataskaita Nr. 1A-63-118K turėjo būti ginčijami teisme nustatyta tvarka ir terminais ir atsakovas neturėjo teisinio pagrindo šiuos sprendimus panaikinti pats (Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 str. 3 d., Viešo administravimo įstatymo 31, 32 str., Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 1 p., 32-34 str.). Kadangi minėti atsakovo aktai nepanaikinti, galioja, tai galioja ir jose nustatytos faktinės aplinkybes. Ši ginčo dalis išspręsta teisingai ir apeliacinio skundo dėl to nėra.
Dėl reikalavimo atsakovui paneigti 2003 m. gegužės 22 d. rašte Nr. 4S-471-118K nurodytas tikrovę neatitinkančius faktus ir informuoti apie tai K. R. .
Byloje nustatyta, kad atsakovo 2003 m. gegužės 22 d. raštas Nr. 4S-471-118K adresuotas trečiajam suinteresuotam asmeniui K. R. , yra atsakymas į šio asmens (K. R. ) skundą, atsakovo surašytas 2003 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. 1A-63-118K ,,Dėl prevencinių priemonių taikymo nustatytiems trūkumams, pažeidimams pašalinti“ ir 2003 m. gegužės 22 d. kontrolės ataskaitos Nr. 1A-63-118K pagrindu. Pirmos instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad toks informacinio pobūdžio raštas nėra administracinis aktas (ABTĮ 2 str. 14-15 d.) ir administracinių bylų teisenos tvarka neskundžiamas (ABTĮ 15 str.). Kadangi šio rašto atsiradimo pagrindas – minėti atsakovo aktai, tai būtent šie aktai ir įtakoja pareiškėjo viešosios teisės normų reglamentuotas teises ir pareigas, tačiau ar jie pažeidžia pareiškėjo teises, galima būtų atsakyti tik ginčo dėl minėtų aktų teisėtumo nagrinėjimo metu. Kaip jau minėta, terminas skųsti šiuos aktus – praleistas, todėl daroma išvada, kad šie aktai yra teisėti ir pagrįsti. Konstatavus tokią situaciją, atsakovas neturėjo pagrindo teikti K. R. kitokio pobūdžio informaciją, nei ji pateikta pareiškėjo nurodomame atsakovo 2003 m. gegužės 22 d. rašte (atsakyme) Nr. 4S-471-118K, todėl nei Vyriausioji administracinių ginčų komisija, nei pirmos instancijos teismas neprivalėjo vertinti šio rašto turinio.
Tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl jis atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.