Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėjas Artūras Ridikas Procesinio sprendimo kategorija : 2.4.2.

N U T A R T I S

2007 m. vasario 27 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. T. ir M. E. apeliacinius skundus dėl 2006 m. lapkričio 24 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo :

M. T. nuteistas pagal BK 149 str. 2 d. laisvės atėmimu 4 metams 4 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose;

M. E. nuteistas pagal BK 149 str. 2 d. laisvės atėmimu 4 metams 9 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

M. T. ir M. E. išteisinti pagal BK 150 str. 2 d., jiems nepadarius šios nusikalstamos veikos.

Priteista iš M. T. ir M. E. po 9 Lt proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. T. ir M. E. nuteisti už tai, kad 2006 m. liepos 2 d., apie 2.30 val., prievarta, už rankų ir kojų išnešę O. Č. iš namų, įsodinę į M. T. priklausantį automobilį „Audi 90“, vals.Nr., nuvežę į Raguvos mišką, esantį Panevėžio rajone, ir automobilyje, M. T. prieš nukentėjusiosios valią pasikėsino įvesti lytinį organą į O. Č. makštį ir atlikti lytinį aktą, tačiau veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes varpa nesustandėjo, po to M. E. alkūne sudavus O. Č. į kairės pusės paakį ir nežymiai sutrikdžius jos sveikatą bei prievarta apvertus nukentėjusiąją ir laikant už pečių, o M. T. laikant O. Č. už kojų, kad nukentėjusioji negalėtų ištrūkti, M. E. santykiavo su O. Č. prieš jos valią, po to, jiems tęsiant nusikalstamą veiką, M. T. lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja O. Č. prieš jos valią.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, nukentėjusioji, prokuroras prašė skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas teisiamajame posėdyje patikrintais įrodymais, kuriuos įvertinęs teismas teisingai nustatė faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes ir nuteistųjų veiksmus teisingai kvalifikavo kaip išžaginimą, padarytą bendrininkų grupėje. Abu apeliantai skunduose iš esmės pakartoja pirmosios instancijos posėdyje pateiktą versiją, kurios esmė ta, kad nukentėjusioji su abiem nuteistaisiais lytiškai santykiavo savo noru, nuteistieji jokios prievartos prieš ją nenaudojo : neišnešė iš namų ir prievarta nenuvežė į mišką, M. E. sudavė nukentėjusiajai į kairįjį paakį netyčia, M. T. nelaikė nukentėjusiosios už kojų. Ši nuteistųjų versija nuosprendyje išsamiai išanalizuota ir paneigta bylos įrodymais : nukentėjusiosios O. Č., liudytojų N. Č., S. Š.. V. Š. parodymais, teismo serologinių ir DNR tyrimų bei teismo medicinos specialistų išvadomis. Abu apeliantai, neanalizuodami nukentėjusiosios parodymų turinio, deklaratyviai teigia juos esant melagingais. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiosios parodymai apie esmines prieš ją įvykdyto nusikaltimo aplinkybes buvo nuoseklūs viso proceso metu : ji konkretizavo abiejų nuteistųjų veiksmus, apibūdino kiekvieno nuteistojo elgesį, nurodė išžaginimo seką. Nukentėjusioji išsamiai paaiškino, kuo pasireiškė nuteistųjų prieš ją naudotas fizinis smurtas ir kokiais veiksmais ji išreiškė nesutikimą lytiškai santykiauti su nuteistaisiais. Ji parodė, kad abu nuteistieji, ją išnešę iš jos namų, jėga įsodinę į automobilį ir užrakinę dureles, M. E. visą laiką laikant ją už alkūnės, jai prašant paleisti ir verkiant, nusivežė į Raguvos mišką. Automobilyje M. T. pareikalavo jos nusirengti, jai iš išgąsčio paklusus, nuplėšė likusius rūbus ir bandė atlikti lytinį aktą, po to ji muistėsi, stūmė nuo savęs M. E., kuris žagindamas trenkė alkūne į kairįjį paakį, grubiai tąsė, stipriai laikė už pečių, o M. T. – už abiejų kojų, po M. E. ją žaginusiam M. T. nebeturėjo jėgų priešintis. Teismas, darydamas išvadą apie nuteistųjų veikos subjektyviąją pusę – jų suvokimą, jog lytiškai santykiauja su nukentėjusiąja prieš jos valią, pagrįstai rėmėsi ne tik nukentėjusiosios parodymais apie jos pasipriešinimo pobūdį, bet ir nuteistojo M. T. parodymais, kad nukentėjusioji pirmiausia atsisakė su juo lytiškai santykiauti, vėliau tokio sutikimo neišreiškė, o jis jo neprašė. Nors ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji nurodė buvusi išžaginta ir seksualiai išprievartauta analiniu būdu, o teisme parodė buvusi tik išžaginta, be to, pirmųjų apklausų metu klaidingai nurodė, jog jai į paakį smogė M. T., šios aplinkybės nesuteikia pagrindo laikyti nukentėjusiosios parodymus nenuosekliais, nes ji nurodė įtikinamus parodymų dėl šios aplinkybės pakeitimo motyvus.

Liudytojai N. Č., V. Š., S. Š. įvykio tiesiogiai nematė, tačiau jų parodymai netiesiogiai patvirtina nukentėjusiosios parodymus apie jos išžaginimo aplinkybes. Liudytojai N. Č. ir S. Š. parodė, kad rytą po įvykio nukentėjusioji jiems pasakė, jog praėjusią naktį M. T. ir M. E. ją prievarta išnešė iš namų, automobiliu nusivežė į Raguvos mišką ir abu pakaitomis atliko lytinės prievartos veiksmus. Liudytojai N. Č., V. Š., S. Š. parodė, kad nukentėjusioji buvo nervinga, įsitempusi, verkė, skundėsi skausmais apatinėje pilvo dalyje. Iš minėtų liudytojų parodymų matyti, kad nukentėjusiosios būklė po įvykio rodo ją patyrus ne tik fizinį skausmą, bet ir sunkius psichologinius išgyvenimus. Šie parodymai netiesiogiai paneigia abiejų nuteistųjų parodymus, kad nukentėjusioji su jais lytiškai santykiavo savo noru, nuteistiesiems nenaudojant jokios prievartos. Nukentėjusiosios parodymus, kad M. E. jai alkūne smogė kairįjį paakį, patvirtina teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad poodinė kraujosruva nukentėjusiosios kairiuosiuose vokuose – skruosto srityje padaryta kietu buku ribotą paviršių turinčiu daiktu, galimai vieno smūgio poveikyje (1 t., 18 b.l.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistųjų M. E. ir M. T. parodymai apie įvykio aplinkybes buvo nenuoseklūs. M. T. pirmojoje apklausoje nurodė, kad nei jis pats, nei nuteistasis M. E. su nukentėjusiąja lytinių santykių neturėjo (1 t., 62-63 b.l), antrojoje apklausoje šito nebeneigė ir parodė, kad pirmiausia M. E., o po to jis lytiškai santykiavo su nukentėjusiąją jai sutinkant (1 t., 65 b.l.), vėlesnėje apklausoje (1 t., 68-40 b.l.) ir teisme papildomai nurodė, kad jis pirmas bandė atlikti lytinį aktą, tačiau nepavykus to padaryti, su nukentėjusiąja santykiavo M. E., po to jis. Nuteistasis M. E. pirmosiose apklause teigęs, kad jis pirmas santykiavo su nukentėjusiąja, vėlesnėje apklausoje (1 t., 102-104 b.l.) ir teisme nurodė kitokią įvykio eigą : pirmas santykiavęs M. T., po to – jis ir vėl M. T.. Be to, M. E. pirmosiose apklausose parodė, kad prieš įvykį kartu su nukentėjusiąja vyko pirkti alaus, o vėliau parodymus pakeitė ir nurodė kad jie nevažiavo pirkti alaus. Nuteistųjų parodymai ne tik nenuoseklūs, bet ir prieštaringi : kiekvienas iš nuteistųjų parodė, kad būtent jo paliepimu nukentėjusioji nusirengė rūbus, M. E. tvirtino nematęs, kaip M. T. santykiavo su nukentėjusiąja, nes tuo metu stovėjo šalia automobilio, o M. T. teigė, jog M. E. tuo metu sėdėjo automobilyje. Įvertinus nuteistųjų parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą, nėra jokio pagrindo laikyti teisingais jų parodymus, jog nukentėjusioji su jais lytiškai santykiavusi savo noru.

Kiti du skundų argumentai – tai, kad nuteistieji neturėjo jokio tikslo vežtis nukentėjusiąją išžaginti į mišką, nes galėjo tai padaryti jos namuose ir kad išžaginimo atveju jie būtų sunaikinę įkalčius (spermą) - yra skirti netiesiogiai patvirtinti nuteistųjų versiją apie išžaginimo nebuvimą. Tačiau nuteistųjų versija bylos įrodymais yra paneigta, todėl jų daromos prielaidos, kaip jie būtų elgęsi darydami nusikaltimą, nepaneigia įrodymų, kuriais grindžiama nuteistųjų kaltė ir nesuteikia jokio pagrindo daryti išvados, jog jie neįvykdė išžaginimo. Be to, šios nuteistųjų prielaidos prieštarauja jų pačių duotiems parodymams, paneigtos kitais bylos įrodymais ir faktais, kuriuos teismas nustatė šioje byloje. Nuteistieji teigia, kad nukentėjusiąją iš jos namų išsivežė norėdami, kad ji parodytų kelią iki vietos, kurioje galima nusipirkti alaus. Tačiau teisme M. E. ir M. T. parodė, kad alaus pirkti jie nenuvyko, nes jo turėjo automobilyje, liudytojas S. Š. parodė, kad nuteistieji įvykio dieną pirko alaus jo tėvo namuose, o tai reiškia, kad jie žinojo, kur parduodamas alus. Nuosprendyje išvardintos ir kitos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kurias įvertinęs teismas padarė teisingą išvadą, jog nuteistieji pas nukentėjusiąją vyko turėdami išankstinį tikslą padaryti nusikaltimą. Nuteistieji teigia, kad jei būtų padarę išžaginimą, būtų sunaikinę jo įkalčius – spermą. Tačiau iš serologinių ir DNR tyrimų specialisto išvados matyti, kad M. T. sperma su 99,999999999 % tikimybe ir pavieniai spermijai galintys, priklausyti šiam asmeniui, rasti ant nukentėjusiosios rūbų (1 t., 140 b.l.), kuriais vilkėdama ji buvo išvežta iš įvykio vietos ir kitą dieną pateikė policijos pareigūnams (1 t., 25 b.l.), todėl nuteistieji neturėjo realios galimybės po nusikaltimo disponuoti šiais rūbais ir įtakoti biologinės kilmės pėdsakų suradimo.

Abu nuteistieji teigia, kad jų kaltės nebuvimą patvirtina tai, kad proceso metu jie nebuvo pasikvietę gynėjų t.y. nebuvo sudarę teisinių paslaugų teikimo sutarties. Baudžiamojo proceso įstatymas numato, kad asmuo savo teisę į gynybą gali įgyvendinti tiek pasirinkdamas ir pasikviesdamas sau tinkamą gynėją (BPK 50 str. 2 d.), tiek prašydamas užtikrinti gynėjo dalyvavimą ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo (BPK 50 str. 3 dalis). Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu M. E. ir M. T. dviejose iš trijų apklausų jų prašymu buvo paskirti gynėjai (1 t., 59-63, 66-70, 96-104 b.l.), po vieną kartą apeliantai gynėjo dalyvavimo nepageidavo (1 t., 64-65, 91-95 b.l.), be to, nebuvo BPK 51 str. 1 d. 1-9 p. numatytų privalomų gynėjo dalyvavimo pagrindų, todėl gynėjai nebuvo paskirti, teisminio bylos nagrinėjimo metu M. E. ir M. T. taip pat atstovavo gynėjai. Taigi abu nuteistieji proceso metu realizavo savo teisę į gynybą, o jų pasirinkta šios teisės įgyvendinimo forma - prašymas paskirti gynėją - niekaip nėra susijusi su jų padaryto nusikaltimo įrodytumu.

Abu nuteistieji skunduose tvirtina, kad nukentėjusioji davė melagingus parodymus siekdama savanaudiškų tikslų – norėdama gauti iš jų pinigų. Tačiau šios aplinkybės nei vienas iš nuteistųjų nenurodė nei ikiteisminio, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu. Priešingai, M. T. teisme parodė, kad nežino, kodėl nukentėjusioji galėtų jį apkalbėti, M. E. parodė, kad po įvykio nuvyko pas nukentėjusiąją, tačiau ji atsisakė su juo kalbėti. Nuteistieji davė išsamius parodymus apie įvykio aplinkybes, suprato, kad yra įtariami nusikaltimo padarymu, todėl aplinkybės, kuri galėtų turėti didelės reikšmės sprendžiant nukentėjusiosios parodymų patikimumo klausimą, nenurodymas bylos nagrinėjimo metu akivaizdžiai prieštarauja jų pasirinktai gynybos interesams, todėl suteikia pagrindą abejoti šio teiginio pagrįstumu. Tai, kad nukentėjusioji neturėjo jokio turtinio intereso, patvirtina jos parodymai - apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjos, nukentėjusioji parodė, kad apie nusikaltimą pranešė, nes jautėsi labai pažeminta ir norėdama, kad tokie nusikaltimai nebūtų toliau daromi, tačiau pinigų iš M. E. ir M. T. neprašė ir neprašys (1 t., 41-43 b.l.) bei nukentėjusiosios pozicija dėl žalos atlyginimo - proceso metu ji nepareiškė civilinio ieškinio.

Skirdamas nuteistiesiems bausmes, teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą, į tai, kad nenustatyta nei nuteistųjų atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių ir nuteistiesiems skyrė vienintelę BK 149 str. 2 d. numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, mažesnę nei sankcijoje numatytas jos vidurkis. Individualizuodamas bausmes, teismas įvertino kiekvieno nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis : M. E. padarė nusikaltimą turėdamas neišnykusį teistumą už anksčiau įvykdytą tyčinį nusikaltimą, M. T. anksčiau neteistas, darbovietės pateiktoje charakteristikoje apibūdinamas teigiamai, todėl M. T. paskirta dydžiu mažesnė bausmė nei M. E.. Abiems nuteistiesiems skirtos bausmės atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir savo dydžiu nėra aiškiai per griežtos.

Apeliantai skunduose nurodo, kad po bylos išnagrinėjimo apylinkės teisme O. Č. parašė pareiškimą, kuriame nurodė, kad ji su jais lytiškai santykiavo savo noru, o teismo posėdžio metu aiškindama, kad buvo išžaginta, norėjo iš jų gauti pinigų. Abu nuteistieji prie skundų pridėjo šio pareiškimo nuorašus, o teisme jų gynėjas pateikė šio pareiškimo originalą.

Apklausta apeliacinio teismo posėdyje nukentėjusioji parodė, kad nurodytas pareiškimas buvo parašytas nuteistiesiems prašant, o pareiškimo turinį ji surašė diktuojant jų gynėjui, todėl jame nurodytos įvykio aplinkybės yra neteisingos. Ji patvirtino, kad jos parodymai pirmos instancijos teisme yra teisingi. Pareiškimo surašymo aplinkybes patvirtino ir apklausti apeliacinio teismo posėdyje abu nuteistieji. Nukentėjusiosios pareiškimo surašymo ir jo pateikimo teismui aplinkybės patvirtina, kad jo turinys buvo surašytas įtakojant nuteistiesiems, ji pati dėl parodymų pakeitimo į teisėsaugos institucijas nesikreipė ir jiems pareiškimo nerašė, todėl tai negali būti vertinama kaip nukentėjusios parodymų pakeitimas. Tenkinti skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Nuteistiesiems M. T. ir M. E.

bausmės pradžia skaičiuotina nuo kardomosios priemonės-suėmimo paskyrimo dienos.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistųjų M. T. ir M. E. apeliacinius skundus atmesti Nuteistiesiems M. T. ir M. E. bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2007 metų vasario 1 dienos.