Vilniaus apygardos teismo nutartis

2017-05-18 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-4-843/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-05-18
Bylos Nr.
AN2-4-843/2017
Teisminio proceso Nr.
4-68-3-00651-2017
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Aušra Bielskė
Pažeidėjas
S. V.
Kategorijos
Administracinio nusižengimo byla
Nr. ANK-4-843/2017
Teisminio proceso Nr. 4-68-3-00651-2017Procesinio sprendimo kategorijos: 16.9.3.; 16.9.8.; 21.11.10.; 21.11.11. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2017 m. gegužės 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Aušra Bielskė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 24 d. nutarimo, kuriuo S. V. pripažintas kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 3 dalyje, 424 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 180 eurų dydžio bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. V. 2017-02-13 buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 10ANP-86326303-17, kuriame nurodyta, kad jis 2017-02-13, apie 15.40 val., Vilniuje, Čekoniškių g., vairavo automobilį Mazda 6, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, naudojosi mobiliojo ryšio priemone rankomis, be laisvų rankų įrangos. Veika kvalifikuota pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį, 424 straipsnio 2 dalį.

Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2017-02-20 nutarimu Nr. 10ANN-87051007-17 (toliau tekste – Nutarimas) S. V. pripažintas kaltu protokole nurodyta veika padaręs ANK 417 straipsnio 3 dalyje, 424 straipsnio 2 dalyje numatytus nusižengimus ir už tai jam paskirta galutinė administracinė nuobauda – 300 Eur bauda.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017-03-27 nutartimi iš dalies patenkinęs S. V. skundą pakeitė Nutarimą – sumažino S. V. už ANK 424 straipsnyje 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą paskirtos 300 Eur baudos dydį iki 150 Eur. Vadovaudamasis ANK 38 straipsnio 2 dalimi, už ANK 417 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą paskirtą 60 Eur baudą subendrinęs su už ANK 424 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą paskirta 150 Eur bauda, paskyrė galutinę 180 Eur dydžio baudą.

Savo sprendimą apylinkės teismas motyvavo tuo, kad S. V. ilgą laiką vairavo transporto priemones neturėdamas tokios teisės, ne kartą buvo kontroliuojamas bei tikrintas policijos pareigūnų, tačiau toks pažeidimas – vairavimas neturint teisės vairuoti transporto priemones – dėl nežinomų priežasčių nebuvo fiksuojamas, todėl, įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog S. V. teismo posėdžio metu išdėstyta pozicija, kad jis tiksliai nesuvokė savo teisinės padėties, iš esmės yra pagrįsta. Teismas nurodė, kad teisminėje praktikoje akcentuota, jog ta aplinkybė, kai valdžios institucijų pareigūnai, vertindami traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens atliktų veiksmų (veiklos) teisėtumą ir spręsdami jo kaltumo klausimą, laikosi iš esmės prieštaraujančių viena kitai pozicijų, vertinama išskirtinai palankiai sprendžiant klausimą dėl administracinės atsakomybės taikymo tokiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-06-02 nutartis adm. byloje Nr. 2AT-7-29-746/2015).

Be to, teismo vertinimu, ANK 424 straipsnio 2 dalyje numatytas nusižengimas, padarytas asmens, teisės aktų nustatyta tvarka nepasikeitusio vairuotojo pažymėjimą, pagal savo pavojingumo laipsnį bei pobūdį yra mažiau pavojingas už pažeidimą, kai transporto priemonė vairuojama asmens, kuris tokios teisės niekada nebuvo įgijęs.

2017-04-07 Vilniaus apygardos teisme gautas S. V. skundas, kuriame jis prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-03-27 nutarimą – jo veiką iš ANK 424 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti pagal ANK 417 straipsnio 8 dalį, arba administracinio nusižengimo bylą pagal ANK 424 straipsnio 2 dalį nutraukti, kitą nutarimo dalį (dėl ANK 417 straipsnio 3 dalies pažeidimo) palikti nepakeistą.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde nurodo, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria jis pripažintas kaltu pagal ANK 424 straipsnio 2 dalį konstatavus, kad jis (S. V.) yra deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvoje nuo 2007-06-22, turi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kuris galioja iki 2018-12-06, todėl Baltarusijos Respublikoje išduotas vairuotojo pažymėjimas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 patvirtintų Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių 37 punktu, Lietuvos Respublikoje negalioja ir teisės aktų nustatyta tvarka Lietuvoje nebuvo pakeistas, yra keistina.

Apelianto teigimu, jo vairavimas su negaliojančiu (nepakeistu) pažymėjimu nepagrįstai buvo prilygintas neturėjimui teisės vairuoti transporto priemones. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad jis (S. V.) turėjo teisę vairuoti, tik nebuvo susitvarkęs tai patvirtinančio dokumento. Remiantis aukščiau minėtu teisės aktu, jeigu jo vairuotojo pažymėjimas pradėjo negalioti nuo tada, kai jis tapo nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju, tai yra, Lietuvos Respublikos teritorijoje pragyveno daugiau kaip 185 dienas arba nurodytą laiką turi nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statusą, o tai reiškia, kad pagrindinė jo vairuotojo pažymėjimo negaliojimo priežastis yra santykyje su laiko apribojimu, būtent – pragyventomis Lietuvos Respublikos teritorijoje dienomis. Jei šio termino nebūtų viršijęs, jo turimas vairuotojo pažymėjimas būtų tinkamas ir galiojantis Lietuvos Respublikos teritorijoje. Apelianto manymu, remiantis analogija, tai tas pats, kai asmuo, pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus išsilaikęs valstybinius vairuotojo egzaminus ir gavęs Lietuvos Respublikoje išduodamą vairuotojo pažymėjimą, pasibaigus šio galiojimo terminui, vairuoja transporto priemonę. Pagal teismų praktiką tokiam asmeniui yra taikoma atsakomybė už kitus Kelių eismo taisyklių pažeidimus, nenurodytus kodekse, o ne už vairavimą neturint teisės vairuoti transporto priemones (daro nuorodą į Vilniaus apygardos teismo bylą Nr. ATP-803-533/2012; Klaipėdos apygardos teismo bylą Nr. ATP-190-380/2015).

Nurodo, jog teismas pripažino, kad jis (S. V.) ir anksčiau ne kartą buvo traukiamas administracinėn atsakomybėn už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, susijusius su transporto priemonės vairavimu – 2016-04-22 ir 2016-10-25 nutarimais jam buvo paskirtos administracinės nuobaudos, tačiau fiksuojant šiuos padarytus administracinius teisės pažeidimus jis už transporto priemonių vairavimą neturint šios teisės traukiamas atsakomybėn nebuvo ir toks pažeidimas dėl teismui nežinomų priežasčių nebuvo fiksuojamas.

Šis klausimas nėra tinkamai teisiškai reglamentuotas, kadangi nėra aišku, ar Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2016-12-15 Įstatymo Nr. XIII-107 redakcija) 13 straipsnio, reglamentuojančio bendrąsias transporto priemonių vairuotojų pareigas, 5 dalies nuostatos yra taikomos tik ES valstybių narių piliečiams, ar ir nuolatiniams Lietuvos Respublikos gyventojams.

Teismų praktikoje akcentuojama, kad tuo atveju, kai teisės norminiai aktai nenustato aiškios tvarkos, leidžiančios teisinių santykių subjektams aiškiai suvokti savo teises ir pareigas, dėl teisinio reglamentavimo spragų ar kitų priežasčių, atsakomybė už tokios tvarkos pažeidimą negali būti taikoma. Teisiniai draudimai ar įpareigojimai, už kurių nesilaikymą gali būti taikoma griežta atsakomybė, turi būti formuluojami nedviprasmiškai, suvokiami visiems teisinių santykių subjektams. Toks aiškinimas, apelianto teigimu, iš esmės atitinka Lietuvos Konstitucinio Teismo ne kartą pabrėžtą teisinio tikrumo principą ir bendrąjį baudžiamosios teisės principą „nullum crimen, nulla poena sine lege“ bei Europos Žmogaus Teisių Teismo Jurisprudenciją, kurioje teigiama, kad baudžiamoji teisė neturi būti plečiamai aiškinama kaltinamojo nenaudai, o nusikaltimas turi būti tiksliai apibrėžtas įstatyme. Tai įtvirtinta ir ANK 2 straipsnio 4 dalyje, kurioje numatyta, kad pagal šį kodeksą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta įstatymų uždrausta veika atitinka šiame kodekse nustatytus administracinio nusižengimo požymius.

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, nors teismas, viena vertus, pripažino, jog „teisminėje praktikoje akcentuota, kad ta aplinkybė, kai valdžios institucijų pareigūnai, vertindami traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens atliktų veiksmų (veiklos) teisėtumą ir spręsdami jo kaltumo klausimą, laikosi iš esmės prieštaraujančių viena kitai pozicijų, vertinama išskirtinai palankiai sprendžiant klausimą dėl administracinės atsakomybės taikymo tokiam asmeniui“, tačiau, kita vertus, pripažino jį kaltu pagal ANK 424 straipsnio 2 dalį.

Apeliantas pripažįsta, kad jis galimai padarė nusižengimą, bet ne tokį grubų bei keliantį pavojų kitiems eismo dalyviams, kaip numatyta ANK 424 straipsnio 2 dalyje. Pažymi, kad turi teisę vairuoti net 5-ių kategorijų transporto priemones, tai reiškia, kad yra puikiai susipažinęs su Kelių eismo taisyklėmis, pažįsta Kelių eismo taisyklių ženklus, vadovaujasi jais, moka valdyti transporto priemones ir yra išlaikęs vairuotojo teorinius bei praktinius egzaminus. Byloje nėra duomenų, kad jam būtų atimta teisė vairuoti transporto priemones. Kelia klausimą, ar jo padarytas teises pažeidimas būtų mažiau pavojingas, jei jis būtų nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju tapęs tik nuo šių metų pradžios, t. y. nepragyvenęs Lietuvos Respublikoje per metus daugiau kaip 185 dienas. Mano, kad tuomet, vadovaujantis to paties Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. IV-328 patvirtintų Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių 37 punktu, iš viso jokio pažeidimo nebūtų.

Esant šioms aplinkybėms, apelianto teigimu, tiek policijos, tiek teismo administracinio nusižengimo traktavimas, kad jis vairavo neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonę, ir jo veikos kvalifikavimas pagal ANK 424 straipsnio 2 dalį, yra visiškai klaidingas ir nepagrįstas, neproporcingas jo padarytam nusižengimui.

Atsiliepimas

Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

S. V. apeliacinis skundas tenkintinas.

Lietuvos Respublika 1991-11-20 prisijungė prie 1968 metų Vienos Kelių eismo konvencijos (įsigaliojo 1992-11-20) (toliau tekste – Konvencija).

Pagal Konvencijos 41 straipsnio 2 dalį Šalys pripažįsta, kad: a) visi nacionaliniai vairuotojo pažymėjimai, surašyti atitinkamos šalies valstybine kalba ar viena iš Susitariančiosios valstybinių kalbų, arba ne valstybine kalba surašyti pažymėjimai, prie kurių pridedamas patvirtintas vertimas, ir b) visi nacionaliniai vairuotojo pažymėjimai, atitinkantys šios Konvencijos 6 priedo nuostatas, ir c) visi tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai, atitinkantys šios Konvencijos 7 priedo nuostatas, leidžia vairuoti jų teritorijose pažymėjime įrašytai kategorijai priskiriamą transporto priemonę, jeigu tas pažymėjimas galioja ir jeigu jį išdavė kita Susitariančioji Šalis ar jos administracijos padalinys arba jų tinkamai įgaliota organizacija. Šios dalies nuostatos netaikomos mokomų vairuoti asmenų pažymėjimams.

Tuo pačiu pažymėtina, jog Konvencijos 41 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio nuostatos neįpareigoja Susitariančiųjų Šalių: a) pripažinti nacionalinius ar tarptautinius pažymėjimus galiojančiais, jeigu jie išduoti kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje asmenims, kurie išduodant pažymėjimą paprastai gyveno jų teritorijose arba kurie vėliau apsigyveno jų teritorijose; b) pripažinti pirmiau nurodytus pažymėjimus galiojančiais, jeigu jie išduoti vairuotojams, kurių įprastinė gyvenamoji vieta išduodant pažymėjimą buvo už teritorijos, kurioje išduotas vairuotojo pažymėjimas, ribų arba kurie vėliau apsigyveno kitoje teritorijoje.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.

Pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos.

Analizuojant teisės aktus, reglamentuojančius teisės vairuoti transporto priemones suteikimą ir vairuotojo pažymėjimo išdavimą Lietuvos Respublikoje, matyti, jog Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau tekste – Saugaus eismo įstatymas) 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisė vairuoti motorines transporto priemones ar jų junginius su priekabomis, traktorius, savaeiges mašinas suteikiama Lietuvos Respublikoje gyvenantiems, ne jaunesniems kaip šiame įstatyme nustatyto amžiaus asmenims, kurių sveikatos būklė yra tinkama vairuoti, mokantiems KET, išmanantiems kitus teisės aktus, reglamentuojančius kelių eismą, mokantiems vairuoti, nustatyta tvarka išlaikiusiems egzaminus ir turintiems vairuotojo pažymėjimą. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisė vairuoti motorines transporto priemones, traktorius, savaeiges mašinas nesuteikiama, jei nėra pasibaigęs šios teisės atėmimo, įstatymų nustatyta tvarka paskirto asmeniui už KET pažeidimus, tarp jų ir už transporto priemonės vairavimą neturint tam teisės, terminas.

Pagal Saugaus eismo įstatymo 13 straipsnio 5 dalį motorinės transporto priemonės, traktoriaus, savaeigės mašinos vairuotojas privalo su savimi turėti ir policijos, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijų, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos ar muitinės pareigūno reikalavimu pateikti galiojantį vairuotojo pažymėjimą, transporto priemonės registravimo, privalomosios techninės apžiūros dokumentus, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimą (polisą) ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų bei KET nustatytus dokumentus, taip pat leisti jiems patikrinti vairavimo ir poilsio trukmei nustatyti įteisintų prietaisų rodmenis. Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo nereikia turėti asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduotus galiojančius vairuotojo pažymėjimus. 1926 metų Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 metų Vienos konvencijos dėl Kelių eismo reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai galioja, jei asmuo nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas.

Šie užsienio valstybėse išduoti vairuotojo pažymėjimai nepripažįstami, jei jų turėtojui nėra sukakę šio įstatymo nustatyto amžiaus arba jei vairuotojo pažymėjimai buvo išduoti asmenims, kuriems atimta teisė vairuoti transporto priemones ar kurie nustatyta tvarka nesusigrąžino teisės vairuoti po to, kai ji buvo atimta. Be to, nepripažįstami vairuotojo pažymėjimai, išduoti asmenims, kuriems vairuotojo pažymėjimo galiojimas yra apribotas, sustabdytas ar vairuotojo pažymėjimas atimtas jį išdavusioje valstybėje.

Sistemiškai ir gramatiškai aiškinant Konvencijos 47 straipsnio 7 dalies ir Saugaus eismo įstatymo 13 straipsnio 5 dalies nuostatas, Lietuvos Respublika gali pripažinti negaliojančiu 1926 metų Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 metų Vienos Kelių eismo konvencijos Susitariančiose šalyse išduotą vairuotojo pažymėjimą nuo to momento, kai jo turėtojas tapo nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju ir nustatyti tokių pažymėjimų keitimo tvarką.

Saugaus eismo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 punkte nustatyta, kad, užtikrindama eismo saugumą, Vidaus reikalų ministerija ar jos įgaliotos institucijos, suderinusi su Susisiekimo ministerija, nustato motorinės transporto priemonės vairuotojo pažymėjimo išdavimo, teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo tvarką.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (Žin., 2000, Nr. 92-2883; 2007, Nr. 128-5213) 10 straipsnio 5 dalies 5 punktu ir įgyvendinant 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2006/126/EB dėl vairuotojo pažymėjimų (nauja redakcija) (OL 2006 L 403, p. 18), Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 patvirtintos Motorinių transporto priemonių vairuotojų pažymėjimų išdavimo taisyklės (toliau tekste – Taisyklės).

Taisyklių 37 punkte nustatyta, kad pareiškėjo, turinčio nacionalinį vairuotojo pažymėjimą, išduotą ne ES ar EEE priklausančioje valstybėje (toliau – trečioji šalis), kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, vairuotojo pažymėjimas keičiamas į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą, teisės aktų nustatyta tvarka išlaikius teorijos ir praktikos egzaminus. Šių egzaminų laikyti nereikalaujama, jei visos, keičiamame nacionaliniame vairuotojo pažymėjime nurodytos, motorinių transporto priemonių kategorijos buvo įgytos ES ar EEE valstybėje, taip pat, jei nacionalinis vairuotojo pažymėjimas išduotas valstybės, keičiančios Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimus abipusio susitarimo sąlygomis ir kitais tarptautinėse sutartyse ar ES teisės aktuose numatytais atvejais.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad policijos pareigūnai, surašydami 2017-02-13 tarnybinį pranešimą dėl KET pažeidimo (b.l. 23), 2017-02-13 administracinio teisės pažeidimo protokolą (b.l. 18-19) ir 2017-02-20 nutarimą (b.l. 20), neteisingai cituoja Taisyklių 37 punktą nurodydami, jog šiame punkte yra įtvirtinta, „kad asmens turinčio nacionalinį vairuotojo pažymėjimą, išduotą ne ES ar EEE priklausančioje valstybėje, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, vairuotojo pažymėjimas Lietuvos Respublikoje yra laikomas netinkamu <...>“ – tokių žodžių minėtame teisės akte nėra. Taisyklėse įtvirtinta nuolatinių Lietuvos Respublikos gyventojų teisė įgyti ar pasikeisti vairuoto pažymėjimą, kai jo galiojimas yra pasibaigęs, ir nustatyta tokio išdavimo (keitimo) sąlygos bei tvarka.

Nagrinėjamo skundo kontekste taip pat pažymėtina, kad Taisyklių 40 punkte numatyta išlyga, kada 37 punktas nėra taikomas, o būtent: jei atlikus taisyklių 13.2 punkte numatytą patikrinimą (patikrinus pareiškėjo asmens duomenis, tvarkomus Gyventojų registre) ar užsienio kompetentingoms institucijoms informavus nustatoma, kad pareiškėjo vairuotojo pažymėjimas įgytas trečiojoje šalyje tuo metu, kai pareiškėjas buvo Lietuvos Respublikos ar kitos, nei vairuotojo pažymėjimą išdavusios, valstybės nuolatinis gyventojas, vairuotojo pažymėjimas nekeičiamas.

Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad S. V. turi Baltarusijos Respublikoje, kuri yra Konvencijos dalyvė, 2011-10-04 išduotą galiojantį vairuotojo pažymėjimą, suteikiantį jam teisę vairuoti A1, A, B, C ir AM kategorijų transporto priemones. Baltarusijos Respublikoje išduotas S. V. pažymėjimas galioja visose Konvenciją pasirašiusiose valstybėse. Byloje nėra duomenų, kad teismas ar kita kompetentinga institucija yra priėmusi sprendimą nustatytam terminui atimti iš jo teisę vairuoti transporto priemones ar uždrausti naudotis šia teise.

Nagrinėjamu atveju policijos pareigūnai ir pirmosios instancijos teismas teisingai nustatę, kad S. V. Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2007 metų, jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, kuris buvo tęsiamas ir galioja iki 2018-12-06 (b. l. 25), nevertino, kad S. V. vairuotojo pažymėjimas yra išduotas Baltarusijos Respublikoje 2011-10-04 (b. l. 17), tai yra tuo metu, kai jis jau turėjo nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statusą, todėl Taisyklių 37 punktas S. V. atžvilgiu šiuo konkrečiu atveju negalėjo būti taikomas ir jo atžvilgiu išlieka galioti Konvencijos 41 straipsnio 2 dalies nuostatos. Būtent todėl iš byloje esančių duomenų matyti, kad policijos pareigūnai, 2011-03-23, 2016-04-08, 2016-08-28 ir 2016-10-25 surašydami S. V. administracinius protokolus ar nutarimus už KET pažeidimus, pagrįstai neinkriminavo jam vairavimo neturint galiojančio vairuotojo pažymėjimo, juo labiau – vairavimo neturint teisės vairuoti transporto priemones (b. l. 13).

Atsižvelgus į tai, kad išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju policijos pareigūnai, kvalifikuodami S. V. veiką pagal ANK 424 straipsnio 2 dalį, klaidingai aiškino teisės normas, apylinkės teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir šios klaidos neištaisė, todėl šioje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-03-24 nutartis negali būti pripažinta teisėta bei pagrįsta ir yra keistina naikinantį nutarties dalį, kurioje S. V. pripažintas kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 424 straipsnio 2 dalyje, ir ši administracinio nusižengimo teisenos dalis jo atžvilgiu nutrauktina, nes padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių (ANK 591 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinio nusižengimo kodekso 653 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 654 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 23 nutartį pakeisti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 23 nutarties dalį, kurioje S. V. pripažintas kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 424 straipsnio 2 dalyje, ir šią administracinio nusižengimo teisenos dalį jo atžvilgiu nutraukti.

Nutarimo dalį, kurioje S. V. pripažintas kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 417 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirta 60 eurų dydžio bauda, palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėja Aušra Bielskė