- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-10
- Bylos Nr.
- eA-3817-415/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02220-2018-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius, Romanas Klišauskas, Dainius Raižys
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- J. S., E. P.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. S. (Y. S.), E. P. ir jų nepilnamečių vaikų A. S. (A. S.), N. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjai J. S., E. P. ir jų nepilnamečiai vaikai A. S., N. S. su skundu kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2018 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. (15/5-7) 11U-812 (00850; 00851; 00852; 00853) „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų Rusijos Federacijos piliečiams Y. S., E. P., N. S. ir A. S. panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjų teigimu, Sprendimas buvo priimtas atsakovui nenustačius leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindo, netinkamai pritaikius teisės normas, pažeidžiant pareiškėjų teises ir teisėtus interesus. Sprendime nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, atsakovas nenustatė aplinkybių, kuriomis gali būti grindžiamas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymas. Pareiškėjų manymu, aplinkybė, kad UAB „Dešimt colių“ (toliau – ir Bendrovė) buveinės adresas Migracijos departamentui yra žinomas kaip vieta, kurioje registruojamos įmonės, kurių pagrindu trečiųjų valstybių piliečiai vėliau kreipiasi dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo teisėtos veiklos pagrindu, yra nesusijusi su pareiškėju, negali būti pripažinta pateisinančia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymą. Pažymėjo, kad atsakovui apie UAB „Dešimt colių“ buvo pateikti tokie duomenys, kokius žinojo pareiškėjas. Vien tai, kad praėjus daugiau nei pusei metų po leidimo išdavimo atlikto patikrinimo metu Bendrovė veikė ne tuo adresu, kuriuo buvo įregistruota pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai metu, savaime nereiškia, kad pareiškėjas buvo pateikęs tikrovės neatitinkančius duomenis. Pareiškėjai akcentavo, kad atsakovas Sprendimą priėmė neatsižvelgęs į aplinkybes, kad Bendrovė realiai vykdo veiklą ir pareiškėjas joje dirba būtent tą aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą, kuris buvo numatytas atsakovui pateiktoje darbo sutartyje. Pareiškėjų teigimu, atsakovas, neatlikęs patikrinimo veiksmų dėl Bendrovės veiklos pobūdžio, jos turinio ir realumo, formuluoja nepagrįstą prielaidą, jog Bendrovės veikla kelia abejonių. Dėl E. P. apklausos pažymėjo, kad iš jos darbo sutarties turinio akivaizdu, jog E. P. darbo funkcijos nebuvo susijusios su jai formuluotais klausimais, todėl į klausimus, adresuotinus Bendrovės vadovui, ji galėjo atsakyti tik bendrais bruožais. Be to, kyla pagrįstų abejonių, ar apklausoje, nedalyvaujant vertėjui, pareiškėja tinkamai ir teisingai suprato jai užduotų klausimų esmę, ar atsakovo atstovas teisingai užrašė atsakymus. Dėl J. S. darbo pobūdžio nurodė, kad Bendrovė jį priėmė į programinės įrangos inžinieriaus pareigas. Per J. S. darbo laikotarpį Bendrovės valdomame tinklalapyje buvo įdiegtas e-parduotuvės modulis, šiuo metu vykdomi e-parduotuvės, buhalterinės apskaitos programos ir atsargų apskaitos integravimo darbai, kuriuos atliko J. S.. Buvo vykdoma veikla dėl prekybos ir transportavimo proceso optimizavimo, todėl pareigūnai J. S. darbo funkcijas nepagrįstai traktavo kaip programuotojo, o ne programavimo inžinieriaus. Pareiškėjai pažymėjo, jog Bendrovės vadovas A. T. nurodė, kur faktiškai yra buhalterė, taip pat paaiškino aplinkybes dėl Bendrovės patalpų nuomos proceso. Pažymėjo, jog Bendrovės buhalterė nėra susijusi su UAB „Dešimt colių“ steigimu, be to, buhalterės funkcijų Bendrovėje atlikimo klausimai niekaip nesusiję su pareiškėjo darbu Bendrovėje ir negalėjo turėti įtakos priimant Sprendimą. Pareiškėjai nurodė, kad atsakovas Sprendimą priėmė pažeisdamas gero administravimo principą. Atsakovas pažeidė pareiškėjo teisę būti išklausytam, pasiaiškinti dėl atsakovui kilusių įtarimų ir pateikti su tuo susijusius įrodymus. Pažymėjo, kad pareiškėjus su Lietuvos Respublika sieja verslo ir socialiniai ryšiai. Gavus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje J. S. pradėjo dirbti UAB „Dešimt colių“, E. P. yra suteikusi paskolas Bendrovei, pareiškėjų vaikai lanko mokymo ir ugdymo įstaigas Lietuvoje. Pareiškėjų teigimu, Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 5 straipsnio reikalavimų, pažeidžia įstatymų viršenybės, teisėtumo, objektyvumo principus, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes Sprendimo tekste neminimas joks konkretus patikrinimo procedūros baigiamasis dokumentas, o Sprendimas yra be jokių priedų, taip pat Sprendime nenurodyta, koks įgaliotas tarnautojas ir kada atliko patikrinimą dėl Bendrovės.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Nurodė, kad Migracijos departamentas, įvertinęs visą surinktą medžiagą, Sprendime konstatavo, kad J. S. UAB „Dešimt colių“ turėjo dirbti kaip asmuo, atliekantis aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą programinės įrangos inžinieriaus pareigose, tačiau faktiškai minėto darbo jis nedirbo. Apklausus minėtos įmonės darbuotojus paaiškėjo, kad J. S. realiai atliekamos darbo funkcijos yra susijusios su vadyba ar vadovavimu, todėl J. S. prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pažymėjo, kad nėra duomenų, jog UAB „Dešimt colių“ prekių gamyba, projektavimas ir realizavimas vyksta Lietuvos Respublikoje, įmonės darbuotojų funkcijos nėra aiškios. Nurodė, jog prieš priimant Sprendimą buvo atliktas UAB „Dešimt colių“ patikrinimas, kurio metu buvo nustatyta, kad Bendrovės registracijos adresu yra įsikūrusi UAB „Office Service“, teikianti virtualaus biuro paslaugas. Registracijos adresu UAB „Dešimt colių“ savo veiklos niekada nevykdė, šis adresas yra žinomas Migracijos departamentui tuo, kad čia yra registruojamos įmonės, kurių pagrindų trečiųjų šalių valstybių piliečiai kreipiasi dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo. Minėtos aplinkybės įvertintos duomenų visumoje. Atsakovo teigimu, patikrinimo metu buvo apklausti Bendrovės darbuotojai (E. P., J. S., direktorius A. T.). Apklausti asmenys negalėjo nurodyti, kur buhalterė atlieka savo darbą, be to, Bendrovės buhalterė yra žinoma, kaip užsiimanti įmonių filialų steigimu ir tarpininkavimu trečiųjų šalių piliečiams kreipiantis dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo. Patikrinus duomenis apie UAB „Dešimt colių“ dirbančius asmenis nustatyta, kad Bendrovėje šiuo metu dirba keturi asmenys, o asmuo, kuris buvo nurodytas kaip darantis modeliukų brėžinius, O. B. (O. B.), Bendrovėje nedirba. Atsakovas nurodė, jog Sprendimas yra pagrįstas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos patikrinimo dokumentais. Pažymėjo, kad pareiškėjų vaikų teisė gyventi Lietuvoje yra išvestinė. Panaikinus leidimą pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvoje, leidimai pareiškėjo sutuoktinei ir nepilnamečiams vaikams taip pat buvo panaikinti. Sprendimas neužkerta kelio vaikams mokytis kitose valstybėse ar kreiptis dėl leidimo gyventi mokymosi pagrindu. Atsakovo teigimu, pareiškėjų skundo argumentai dėl teisės būti išklausytam pažeidimo yra nepagrįsti, nes jiems prieštarauja pačių pareiškėjų pasirašytinai duoti paaiškinimai. Atsakovo teigimu, tai, kad programinės įrangos inžinieriaus darbas buvo nurodytas J. S. darbo sutartyje, tarpininkavimo rašte ar kad pareiškėjas tam darbui turėjo įgytą kvalifikaciją, dar nereiškia, kad jis tokio pobūdžio darbą dirbo Bendrovėje. Šiuos pareiškėjų teiginius paneigia Bendrovės direktoriaus A. T. apklausa, kuris teigė, kad J. S. realus darbo pobūdis buvo susijęs su vadyba ir vadovavimu. Taip pat apklausti Bendrovės darbuotojai nurodė, kad J. S. programuotojo darbo nevykdė, o radijo bangomis valdomų modeliukų brėžinius darė O. B.. Taip pat pareiškėjai skunde nurodė, kad J. S. dirbo programuotojo-inžinieriaus darbą, kai jo pareigybės aprašyme ir tarpininkavimo rašte nurodyta pareigybė – programinės įrangos inžinierius, o turima kvalifikacija yra inžinieriaus-fiziko. Atsakovas nurodė, kad E. P. apklausos metu negalėjo atsakyti, kas yra įmonės klientai (kai ji yra vienintelė įmonės pardavimų vadybininkė), kas įeina į jos darbo funkcijas ar kur ji dirba (įmonės pavadinimo). Be to, užsienietį, nemokantį lietuvių kalbos, patikrinimo metu gali apklausti specialistas, kuris tą kalbą moka. E. P. ir kiti apklausti asmenys savo paaiškinimus pasirašė, todėl nėra pagrindo manyti, kad jie galėjo nesutikti su savo paaiškinimų turiniu. Jokių pretenzijų dėl kalbos nei apklausos metu, nei iškart po jos pareiškėja nepateikė. Be to, užduoti klausimai nereikalauja specifinių terminų. Pareiškėjos paaiškinimai buvo įvertinti duomenų visumoje. Atsakovas nurodė, jog skundo argumentai dėl to, kad UAB „Dešimt colių“ vykdo veiklą ar kad nebuvo atliktas patikrinimas dėl įmonės fiktyvumo, nėra aktualūs nagrinėjamu atveju, nes Sprendimas nebuvo priimtas tuo pagrindu, kad įmonė yra fiktyvi ar nevykdo veiklos.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 29 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino ir panaikino Migracijos departamento 2018 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. (15/5-7) 11U-812 (00850; 00851; 00852; 00853).
6. Teismas vadovavosi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punkto, 43 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų, 50 straipsnio 1 ir 3 dalių, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktų nuostatomis.
7. Teismas, atsižvelgęs į Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja policija, Migracijos departamentas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, pareiškėjo argumentus dėl policijos pareigūnų vykdomos kontrolės atmetė kaip nepagrįstus.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas nustatė, kad vykdant nelegalios migracijos prevencijos kontrolę, buvo atliktas patikrinimas dėl UAB „Dešimt colių“. Patikrinimo metu buvo nuvykta Bendrovės registracijos adresu. Patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovės registracijos adresu (pastate) yra įsikūrusi UAB „Office Service“, kuri teikia virtualaus biuro paslaugas, o šiuo adresu UAB „Dešimt colių“ savo veiklos niekada nevykdė, šiai Bendrovei tik buvo suteiktas registracijos adresas. Patikrinimo metu buvo apklausti J. S. sutuoktinė bei UAB „Dešimt colių“ darbuotoja E. P., pareiškėjas J. S., Bendrovės direktorius A. T..
9. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad UAB „Dešimt colių“ dirba 4 asmenys, tai yra Bendrovės direktorius, J. S., jo sutuoktinė ir L. D. (buhalterė). Asmuo, kuris buvo nurodytas Bendrovės darbuotojų (direktoriaus ir pareiškėjų) kaip darantis modeliukų brėžinius O. B. Bendrovėje nedirba.
10. Skundžiamame Sprendime, įvertinus surinktą informaciją, konstatuota, kad J. S. UAB „Dešimt colių“ turėjo dirbti kaip asmuo, atliekantis aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą programinės įrangos inžinieriaus pareigose, tačiau faktiškai minėto darbo jis neatlieka. Iš pokalbių su Bendrovės darbuotojais gautos informacijos konstatuota, kad jo vykdomos funkcijos yra labiau susijusios su vadybinėmis ar vadovaujančiomis pareigomis, nė vienas darbuotojas nenurodė, kad J. S. atlieka programavimo darbus, todėl konstatuota, kad minėtas užsienietis, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir nurodė klaidinantį atvykimo tikslą į Lietuvos Respubliką.
Žemesnės instancijos teismas
11. Teismas nustatė, kad J. S. pagal 2017 m. rugpjūčio 10 d. darbo sutarties 1.2 papunkčio nuostatas priimtas Bendrovėje į programinės įrangos inžinieriaus pareigas. Teismas, įvertinęs pareiškėjo ir Bendrovės direktoriaus apklausos metu duotus paaiškinimus, darė išvadą, kad tiek pareiškėjas, tiek Bendrovės direktorius nurodė konkrečiai, kad pareiškėjas įdarbintas programinės įrangos inžinieriaus pareigose. Tokią informaciją pareiškėjas nurodė ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
12. Skundžiamame Sprendime konstatuota, kad J. S. UAB „Dešimt colių“ turėjo dirbti kaip asmuo, atliekantis aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą programinės įrangos inžinieriaus pareigose, tačiau faktiškai minėto darbo jis neatlieka. Migracijos departamentas šias išvadas darė įvertinęs iš pokalbių su Bendrovės darbuotojais gautą informaciją, nes nė vienas darbuotojas nenurodė, kad J. S. atlieka programavimo darbus, o jo vykdomos funkcijos yra labiau susijusios su vadybinėmis ar vadovaujančiomis pareigomis. Tačiau teismas su tokiomis atsakovo išvadomis nesutiko, nes vadovaujantis tik apklausos metu surinktais duomenimis nėra pagrindo vienareikšmiškai konstatuoti, jog pareiškėjas, teikdamas prašymą atsakovui dėl leidimo išdavimo laikinai gyventi Lietuvoje, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Įvertinęs apklausos metu duotus paaiškinimus teismas darė išvadą, kad apklausa nėra išsami, nėra aišku, kokie buvo užduoti pareigūno klausimai apklausiamiems asmenims, nėra galimybės nustatyti, ar pareiškėjui buvo užduoti patikslinti klausimai atsižvelgiant į pateiktus atsakymus. Atlikta apklausa bendro pobūdžio, nesiaiškinant konkrečiai pareiškėjo vykdomų funkcijų Bendrovėje, t. y. pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad šiuo metu atsakingas už įmonės veiklos optimizavimą, tačiau nėra aišku, ar pareiškėjo buvo klausiama, kokie vykdomi konkrečiai optimizavimo darbai. Iš apklausos metu surašytų paaiškinimų taip pat nebuvo galimybės nustatyti, ar pareigūnas aiškinosi, ar pareiškėjo vykdomos funkcijos atitinka pareigybės instrukcijose nurodytas funkcijas. Teismo vertinimu, sprendime remiantis iš esmės apklausos metu duotais paaiškinimais, apklausa turėtų būti kiek įmanoma išsamesnė ir detalesnė. Teismas vertino, kad šiuo konkrečiu atveju nėra galimybės vienareikšmiškai konstatuoti, jog pareiškėjas, teikdamas prašymą atsakovui dėl leidimo išdavimo laikinai gyventi Lietuvoje, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, juolab, kad pareiškėjai prie skundo teismui pateikė įrodymus (Darbo sutartis, programinės įrangos inžinieriaus pareigybės instrukcija, patvirtinta Bendrovės direktoriaus 2017 m. rugsėjo 28 d.), leidžiančius daryti priešingas išvadas nei nustatė atsakovas. Be to, atsakovas skundžiamame Sprendime pažymėjo, kad nei vienas iš darbuotojų negalėjo nurodyti, kur buhalterė atlieka savo darbą, tačiau iš apklausos metu duotų paaiškinimų nėra galimybės nustatyti, ar toks klausimas apskritai buvo užduotas apklausiamiems asmenims. Teismas konstatavo, jog šiuo atveju, neatlikus Bendrovės išsamaus patikrinimo dėl darbuotojų funkcijų, nėra galimybės vienareikšmiškai konstatuoti, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.
Šalies argumentai
13. Pareiškėjas tiek skunde, tiek teismo posėdyje nurodė, kad apklausa vyko nedalyvaujant vertėjui. Tačiau šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad nors apklausos metu duoti paaiškinimai buvo surašyti lietuvių kalba, tačiau J. S. ir E. P. po surašytu paaiškinimu lietuvių kalba pasirašė, kad tekstas buvo išverstas. Jokių prierašų, kad apklausa nebuvo išversta, ar asmuo nesuprato užduodamų klausimų dėl kalbos barjero, pareiškėjai nenurodė, todėl nebuvo pagrindo abejoti, kad jie galėjo nesutikti su savo paaiškinimų turiniu. Atsakovo teigimu, užsienietį, nemokantį lietuvių kalbos, patikrinimo metu gali apklausti specialistas, kuris tą kalbą moka. Jokių pretenzijų dėl kalbos nei apklausos metu, nei iškart po apklausos pareiškėja nepateikė, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, kad pateikti atsakymai susiję su kalbos barjeru.
14. Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytų aplinkybių, atitinkamai nėra pagrindo konstatuoti ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto nustatytų aplinkybių. Teismas pažymėjo, jog Sprendimo dalis, kuria panaikinti leidimai pareiškėjo sutuoktinei ir nepilnamečiams vaikams, yra susijusi su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą. Nustačius, kad Sprendimo dalis J. S. atžvilgiu priimta nepagrįstai, naikintina ir Sprendimo dalis, kuria panaikinti leidimai pareiškėjo sutuoktinei ir nepilnamečiams vaikams. Teismas nusprendė, kad atsakovui neatlikus Bendrovės išsamaus patikrinimo dėl darbuotojų funkcijų, nėra pagrindo konstatuoti, kad skundžiamas Sprendimas teisėtas ir pagrįstas, todėl Sprendimas panaikintas.
III.
15. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.
Atsiliepimas
16. Atsakovo teigimu, Sprendimas buvo priimtas atlikus išsamų patikrinimą ir nustačius du Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus imperatyvius leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino Migracijos departamento tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes, netinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
17. Atsakovas pažymi, kad Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti, ar nėra Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, atliko Bendrovės patikrinimą, kurio metu buvo ne tik patikrinta, ar Bendrovė vykdo veiklą savo registracijos adresu, bet ir apklausti abu Bendrovėje įdarbinti pareiškėjai, įmonės direktorius, surinkta kita sprendimo priėmimui aktuali informacija. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjams apklausų metu buvo suteiktos galimybės papasakoti apie savo vykdomas funkcijas Bendrovėje, tačiau patys pareiškėjai šiomis galimybėmis nepasinaudojo. UAB „Dešimt colių“ direktorius taip pat negalėjo nurodyti konkrečių pareiškėjų funkcijų Bendrovėje, o jo paaiškinimai apklausos metu leido daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas realiai nedirba programinės įrangos inžinieriumi.
Žemesnės instancijos teismas
18. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nėra aišku, kokie klausimai buvo užduodami pareiškėjai, tačiau, Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjos pateikti atsakymai yra aiškūs ir nedviprasmiški. Tiek pareiškėjų, tiek Bendrovės direktoriaus paaiškinimai apie J. S. funkcijas įmonėje yra aiškūs ir nedviprasmiški ir, Migracijos departamento vertinimu, pakankami Sprendimui pagrįsti. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui nebuvo pateikęs jokių dokumentų, galinčių patvirtinti, kad pareiškėjas Bendrovėje realiai vykdo darbo sutartyje nurodytas pareigas.
Atsiliepimas
19. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs įrodymus, pažeidė proceso normas ir dėl šios priežasties byla išspręsta neteisingai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 str. 1 d.). Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas, visiškai nevertinęs esminę reikšmę byloje turinčių aplinkybių, neteisingai išsprendė bylą, o tai sudaro pagrindą panaikinti ginčijamą sprendimą.
20. Pareiškėjai J. S., E. P. ir jų nepilnamečiai vaikai A. S., N. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Šalies argumentai
21. Pareiškėjų teigimu, tiek atlikto patikrinimo metu, tiek apeliaciniame skunde Migracijos departamentas sutapatino ir (arba) suklydo vertindamas sąvokų „programinės įrangos inžinierius“, „programuotojas“ turinį. Joks kitas Bendrovės veiklos vertimas iki priimant Sprendimą nebuvo atliktas, ką ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjai pažymi, kad tiek su skundu, tiek su rašytiniais paaiškinimais pateikė įrodymus, paneigiančius Sprendimo priėmimo faktinį pagrindą.
22. Pareiškėjų manymu, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino įrodymų visumą, išklausė byloje liudijusio Bendrovės vadovo parodymus, įvertino Bendrovėje dirbančių asmenų skaičių, pateiktus įrodymus dėl Bendrovės veiklos pobūdžio, pateiktą programinės įrangos inžinieriaus ataskaitą Bendrovės vadovui, atsižvelgė į Bendrovėje dirbusių asmenų pareigybių aprašymus, pareiškėjo liudijimą bei kitus įrodymus ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą.
23. Atsakovas netinkamą teisės normų taikymą sieja su ABTĮ 146 straipsnio 1 dalies pažeidimu, tačiau apeliaciniame skunde nepateikia jokių vertinimų dėl pareiškėjų į bylą pateiktų įrodymų, kuriais rėmėsi teismas, priimdamas sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
24. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.
25. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl be pagrindo pripažino, jog byloje surinkti įrodymai neleidžia teigti, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą atsakovui dėl leidimo išdavimo laikinai gyventi Lietuvoje, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, ir neteisingai nusprendė, kad nėra pagrindo leidimą panaikinti vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu.
26. Bendrovės patikrinimo metu patikrinta, ar Bendrovė vykdo veiklą savo registracijos adresu, apklausti abu Bendrovėje įdarbinti pareiškėjai, įmonės direktorius. Pareiškėjams apklausų metu buvo suteiktos galimybės papasakoti apie savo vykdomas funkcijas Bendrovėje, tačiau nei vienas iš apklaustųjų nepatvirtino, kad J. S. dirba programinės įrangos inžinieriumi. UAB „Dešimt colių“ direktorius negalėjo nurodyti konkrečių pareiškėjų funkcijų Bendrovėje, o jo paaiškinimai apklausos metu leido daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas tikrai nevykdo tokios veiklos, dėl kurios jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y., kad jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal šio Įstatymo 44¹ straipsnio nuostatas (Įstatymo 40 str. 1 d. 4¹ p.).
27. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nėra aišku, kokie klausimai buvo užduodami pareiškėjams. Tačiau vertinant atsakovo priimto sprendimo pagrįstumą svarbu yra tai, ar pakankamai aiškūs ir atskleidžiantys svarbias aplinkybes yra pateikiami atsakymai. Vertinant atsakymų turinį, teisėjų kolegijai nekelia abejonių, kad J. S. nedirba programinės įrangos inžinieriumi, nes įmonės veiklos optimizavimo funkcijos yra vadybinio, o ne inžinierinio profilio veikla, taigi jo darbas neatitinka to, dėl ketinimų kuriuo užsiimti jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl atsakovas pagrįstai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikino Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkte nurodytais pagrindais.
28. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas patenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir nauju sprendimu pareiškėjų skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. sprendimą panaikinti.
Priimti naują sprendimą.
Pareiškėjų J. S. (Y. S.), E. P. ir jų nepilnamečių vaikų A. S. (A. S.), N. S. skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.