Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andriaus Ignoto, Rositos Patackienės ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) uždarosios akcinės bendrovės „KM Service“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „KM Service“ ieškinį dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo atsakovei J. K..

Aprašomoji dalis

nustatė

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2015-04-01 sprendimą Nr. DGKS-1463 darbo byloje Nr. APS-36-5018 ir ginčą išspręsti iš esmės. Nurodė, kad prastova atsirado ne dėl direktoriaus D. R., kaip uždarosios akcinės bendrovės (toliau - UAB) „KM Service“ kaltės, o dėl neteisėtų valstybės pareigūnų veiksmų jį suimant 2015-01-28 ir apribojant laisvę. Ieškovo teigimu, jis buvo paleistas į laisvę 2015-05-06 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi ir tą pačią dieną pranešė visiems įmonės darbuotojams apie tai, kad įmonė toliau dirba. Nurodė, kad atsakovei visas darbo užmokestis buvo sumokėtas, o mokesčių nepriemoka atsirado dėl jo neteisėto suėmimo ir sustabdytos įmonės veiklos. Pasak ieškovo, atsakovė 2015 m. sausio – vasario mėnesiais į darbą neateidavo, o į kvietimus ateiti į darbą po 2015-05-06 nereagavo, be to, ji neatvyko į darbą nei nutraukti, nei tęsti darbo santykių ar pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą. Ieškovo teigimu, jis bandė išspręsti susidariusią situaciją geranoriškai, tačiau atsakovei neatvykstant į darbą nutraukė su ja darbo santykius Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) 136 straipsnio pagrindu (b. l. 14-16)

Atsakovė atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė palikti galioti Darbo ginčų komisijos sprendimą nepakeistą. Nurodė, kad po Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo Valstybinio socialinio draudimo fonde buvo deklaruotos jos pajamos UAB „KM Service“ už 2014 metus, todėl mano, jog darbdavys pripažino Darbo ginčų komisijos sprendimą. Paaiškino, kad 2015 m. sausio mėn. UAB „KM Service“ direktorius buvo suimtas ir nuo to laiko direktoriaus pareigų niekas nevykdė, įmonė neveikė, o darbuotojai nedirbo dėl ne nuo jų priklausančių aplinkybių. Atsakovės teigimu, darbuotojams buvo pranešta apie įmonės vadovui D. R. paskirtą laisvės atėmimo bausmę, o ji informacijos apie UAB „KM Service“ veiklos atnaujinimą negavo (b. l. 44).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendime konstatavo, jog nėra pagrindo pakeisti Darbo ginčų komisijos 2015 m. balandžio 1 d. sprendimo Nr. DGKS-1463, todėl ieškovo ieškinį atmetė. Teismas sutiko su Darbo ginčų komisijos argumentu, jog atsakovė laikotarpiu nuo 2015-01-27 iki 2015-02-28 buvo prastovoje ne dėl savo kaltės, todėl paliko minėtoje dalyje Darbo ginčų komisijos sprendimą nepakeistą. Remdamasis bylos duomenimis ir šalių paaiškinimais teismas nustatė, kad atsakovė į darbą laikotarpiu nuo 2015-01-27 iki 2015-02-28 neatvyko ne dėl savo kaltės. Pažymėjo, kad nėra pagrindo netikėti atsakovės paaiškinimais, jog darbo funkcijų negalėjo vykdyti nesant tiesioginio vadovo ir vienintelio akcininko D. R. nurodymų dėl jo suėmimo bei atliekamos bausmės įkalinimo įstaigoje ir vietoj jo direktoriumi nepaskyrus kito vadovaujančio asmens bei nelikus darbo vietos, kadangi ieškovo UAB „KM Service“ patalpose įsikūrė kita įmonė. Konstatavo, kad darbo įstatymai nenumato darbdavio atleidimo nuo pareigos mokėti darbuotojams darbo užmokestį, juridinio asmens vadovui atliekant laisvės atėmimo bausmę, o duomenų apie atsakovės J. K. raginimą atvykti į darbą laikotarpiu nuo 2015-01-27 iki 2015-02-28 nenustatyta. Teismas sprendė, kad ieškovo pateiktas į bylą 2015-05-19 pranešimas, adresuotas J. K. dėl atvykimo į darbą neturi teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje, kadangi ieškovo reikalavimas susijęs su Darbo ginčų komisijos sprendimu, kuriame vertinamas laikotarpis nuo 2015 m. sausio 27 d. iki 2015 m. vasario 28 d.

Teismas sprendė, kad ieškovo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti Darbo ginčų komisijos sprendimo dalies, kurioje konstatuotas neišmokėtas atsakovei darbo užmokestis bei jo dydis. Pažymėjo, kad ieškovas neginčija ieškovei priklausančių pagal Darbo ginčų komisijos sprendimą sumų, o ginčija jų neišmokėjimo faktą, tačiau nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, jog atsakovei išmokėtas darbo užmokestis. Nurodė, kad ieškovas byloje nepateikė duomenų apie darbuotojai priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, todėl vadovavosi darbo ginčų komisijos surinkta medžiaga ir sprendė, jog Darbo ginčų komisijos (remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenimis bei darbo sutartimi) nustatytos J. K. draudžiamosios pajamos ir, vadovaujantis Vyriausybės 2003-05-27 nutarimu Nr. 650 patvirtintu Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašu, apskaičiuotos J. K. priklausančios išmokėti sumos yra pagrįstos ir teisingos. Vertino, kad Darbo ginčų komisija taip pat pagrįstai atsakovei išieškojo darbo užmokestį DK 195 straipsnio 1 dalies pagrindu už nustatytą prastovos laikotarpį ir pagal DK 298 straipsnio 1 dalį sprendimo dalį dėl vieno vidutinio darbo užmokesčio dydžio nukreipė vykdyti skubiai (b. l. 69-72).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas (ieškovas) pateikė apeliacinį skundą, kurį patikslinęs prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, iškviečiant parengiamojo teismo posėdžio protokole įrašytus liudytojus. Nurodo, kad atsakovė nepagrįstai teigia negalėjusi tęsti darbo funkcijų dėl neva panaikintos darbo vietos, kadangi buvo galima nutraukti darbo santykius arba tęsti darbo funkcijas ieškovo vadovui grįžus iš įkalinimo vietos, kadangi darbo vieta nepasikeitė, o priešingai, buvo sukurtos naujos darbo vietos ir šiuo metu įmonėje dirba dešimt žmonių. Mano, kad nepagrįsti atsakovės teiginiai ir apie neva negautą atlyginimą bei nežinojimą apie kvietimus atvykti į darbą. Apelianto teigimu, su apeliaciniu skundu pateikiami įrodymai pagrindžia aplinkybę, jog 2015 m. sausio mėn. atsakovė nėjo į darbą dėl vėluojančio atlyginimo, o jos prastova sausio mėn. laikytina pravaikšta, dėl kurios nemokamas atlyginimas (b. l. 82-83).

Atsakovė atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka. Nurodo, kad ieškovas UAB „KM Service“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, tačiau ieškovo vadovas D. R. į bylos nagrinėjimą iš esmės neatvyko, jokių įrodymų dėl išmokėto atlyginimo nepateikė. Atsakovės teigimu, 3 mėnesių išbandymo laikotarpis ieškovo įmonėje baigėsi 2015-01-20, todėl tuo atveju, jeigu atsakovė netinkamai atliko darbo funkcijas, ieškovas galėjo ją atleisti pagal DK 107 straipsnio 1 dalį. Mano, kad teisinę reikšmę turi ne teisėtas ar neteisėtas ieškovo direktoriaus suėmimas, tačiau aplinkybė, jog atsakovė ir kiti darbuotojai neturėjo sąlygų ir galimybių dirbti. Nurodo, kad byloje nėra duomenų apie įmonės veiklą direktoriaus suėmimo ir bausmės atlikimo metu, todėl Darbo ginčų komisija priėmė pagrįstą sprendimą. Atsakovė nesutinka su bylos nagrinėjimu žodinio proceso tvarka, kadangi ieškovas nepateikė darbo užmokesčio išmokėjimo faktą pagrindžiančių įrodymų, o ieškovo atstovai į teismo posėdį neatvyksta (b. l. 102-104).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas tarp darbuotojos ir dardavio dėl darbo užmokesčio mokėjimo. Darbo ginčų komisija, nagrinėdama ikiteismine tvarka šalių ginčą, pripažino atsakovės J. K. prastovą ne dėl darbuotojos kaltės laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 28 d. iki 2015 m. vasario 28 d. ir, konstatavusi neatsiskaitymo su atsakove faktą, nusprendė išieškoti iš ieškovo atitinkamas darbo užmokesčio nepriemokos sumas bei pripažino atitinkamas pinigų sumas atsakovės draudžiamosiomis pajamomis. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamu sprendimu nustatė, kad Darbo ginčų komisijos sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, įrodinėdamas, jog atsakovė kviečiama nepagrįstai nėjo į darbą 2015 m. sausio mėnesį, dėl ko jai nemokamas darbo užmokestis. Taigi apeliantas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu, kurių pagrindu konstatuota atsakovės prastova nesant darbuotojo kaltės.

Teisėjų kolegija vertina, kad nėra pagrindo nesutikti tiek su ikiteisminio tvarka nagrinėjusios institucijos, tiek su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 27 d. iki 2015 m. vasario 28 d. atsakovė J. K. buvo prastovoje ne dėl darbuotojo kaltės (CPK 122 straipsnio 1 dalis). Bylos duomenimis nustatyta, kad pats apeliantas pripažįsta, jog priežastys, dėl kurių darbuotojai nebuvo suteiktas darbas, yra susijusios ne su darbuotojos veiksmais, bet su jo, kaip įmonės vadovo ir vienintelio akcininko veiksmais. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad vienintelis įmonės vadovas ir akcininkas D. R. (b. l. 10-11) be pagrindo painioja savo asmenines aplinkybes su juridinio asmens veikla. Pažymėtina, kad atsakovės darbdaviu buvo ne ieškovo vadovas D. R., kuris, kaip įmonės vadovas atlieka Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme numatytas funkcijas, tačiau juridinis asmuo UAB „KM Service“, kuris šiuo atveju ir buvo atsakingas už darbo įstatymų laikymąsi ir įsipareigojimų darbuotojai pagal darbo sutartį vykdymą (DK 16 straipsnis). Teismo vertinimu, įmonės vadovo D. R. nurodytos priežastys, susijusios su jo asmeniu (įkalinimas, liga, ir kt. asmeninės aplinkybės), juridinio asmens UAB „KM Service“ atsakomybės prieš darbuotoją savaime nešalina. Byloje nenustatyta, kad UAB „KM Service“ nagrinėjamu laikotarpiu vykdė veiklą, priešingai, aplinkybę, kad bendrovė negalėjo vykdyti veiklos dėl ieškovo vadovo suėmimo nurodė ir pats ieškovo vadovas. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nesant įmonės vadovo atsakovė neturėjo galimybės vykdyti darbo sutartimi sulygto darbo ne dėl savo kaltės.

Nors apeliantas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismams nurodė, kad atsakovė buvo kviečiama ateiti į darbą, tačiau nagrinėjamu atveju teisinę reikšmę turi tik tie įrodymai, kurie susiję su laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 27 d. iki 2015 m. vasario 28 d., kadangi būtent šiuo laikotarpiu ir buvo nustatyta atsakovės pravaikšta ne dėl darbuotojos kaltės (CPK 178, 185 straipsniai). Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra įrodymų, kad minėtu laikotarpiu atsakovė buvo kviečiama į darbą. Apelianto pateikti byloje rašytiniai įrodymai - pranešimai, siųsti atsakovei, patvirtina tik aplinkybę, kad atsakovė į darbą buvo kviečiama 2015 m. gegužės mėnesį (pirmas pranešimas parengtas ir išsiųstas elektroniniu laišku 2015-05-18; b. l. 85). Taigi apeliantas nepaneigė rašytiniais įrodymais pirmosios instancijos teismo argumento, kad nesant duomenų apie laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 27 d. iki 2015 m. vasario 28 d. siųstus raginimus atsakovei, nėra pagrindo vertinti, jog atsakovė buvo kviesta minėtu laikotarpiu atlikti darbo funkcijas.

Bylos nagrinėjimą apeliaciniame teisme riboja apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, o apeliacinis teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnis). Nors tiek darbo ginčų komisija sprendime, tiek pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo darbo užmokesčio atsakovei nesumokėjimą nuo 2014 m. lapkričio mėn. iki 2015 m. vasario mėn., tačiau apeliantas pateiktame apeliaciniame skunde neginčijo minėtos dalies teismo sprendimo bei darbo užmokesčio paskaičiavimų. Taigi apeliantui neginčijant teismo sprendimo dalies dėl neišmokėjo darbo užmokesčio fakto konstatavimo bei paskaičiavimų ir nepateikiant įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, jog su atsakove buvo atsiskaityta, apeliacinės instancijos teismas išsamiau dėl minėtos sprendimo dalies nepasisako.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Apeliantas yra pareiškęs prašymą bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Šiai bylai reikšmingos aplinkybės yra nustatinėjamos pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais. Nors apeliantas nurodo, kad atsakovės prašymu teismo posėdis buvo atidėtas, o į teismo posėdį negalėjo atvykti ieškovas ir liudytojai, minėtos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti žodinio proceso nagrinėjamoje civilinėje byloje reikalingumo. Įstatyme numatyta šalių teisė duoti paaiškinimus teismui žodžiu ir raštu, teikti įrodymus (CPK 42 straipsnis). Ieškovas savo argumentus nurodė teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pateikė įrodymus, todėl sprendimas buvo priimtas įvertinus tiek ieškovo rašytinius įrodymus, tiek jo argumentus. Ieškovas taip pat buvo informuotas apie 2015-09-15 9:30 val. vyksiantį teismo posėdį, jo prašymu buvo kviesti liudytojai, tačiau nei ieškovas, nei liudytojai į teismo posėdį neatvyko. Taigi nesant procesinių informavimo pažeidimų, nėra pagrindo vertinti, jog apelianto nurodytos aplinkybės (ieškovo ir liudytojų neatvykimas) sudaro pagrindą nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių įrodymų, kad būtų galima įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apelianto prašymas nagrinėti bylą žodine tvarka netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.