- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-06-05
- Bylos Nr.
- eI3-10369-983/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01314-2025-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Asta Adamonytė Šipkauskienė, Sigita Fomičiova, Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- E. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Gisas Industry“
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sigitos Fomičiovos ir Gedimino Užubalio,
žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. A. (E. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Gisas Industry“ dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. A. su skundu kreipėsi į Regionų administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. 25S63093 (toliau – ir Sprendimas).
Paaiškina, jog Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nes gavo duomenų iš Švedijos, jog ši šalis, įvertinusi su asmeniu susijusias aplinkybes ir siekdama apsaugoti visuomenės interesą, priėmė sprendimą į Šengeno informacinę sistemą įtraukti perspėjimą kartu su draudimu atvykti, galiojantį iki 2030 m. vasario 17 d.
Pareiškėjas dar iki priimant ginčijamą Sprendimą turėjo atsakovo išduotą leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu uždarojoje akcinėje bendrovėje (duomenys neskelbtini), vėliau buvo priimtas sprendimas pakeisti darbdavį į uždarąją akcinę bendrovę „Gisas Industry“ (toliau – ir Bendrovė).
Šiuo atveju, atsakovas nepagrįstai aiškina, kad Sprendimą priėmė siekdamas užtikrinti Lietuvos Respublikos bei Šengeno erdvės valstybių narių interesus. Pareiškėjas nurodo, kad visus duomenis, kuriuos teikė su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, tiek su prašymu leisti pakeisti darbdavį, pateikė sąžiningai ir teisingai. Pareiškėjas nekelia jokios grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui, viešajai tvarkai ir/ar interesams, todėl nebuvo pagrindo priimti ginčijamo Sprendimo.
Nurodo, jog pareiškėjui dirbant Bendrovėje, 2024 m. spalio 9 d. jam buvo suteiktas A1 pažymėjimas, todėl darbdavys komandiravo pareiškėją į Švediją, kur jam buvo mokamas atlyginimas bankiniu pavedimu į jo asmeninę sąskaitą. Tai rodo, kad asmuo dirbo legaliai, neužsiėmė jokia neteisėta veikla ir nepažeidė įstatymų. Jeigu trečiasis suinteresuotas asmuo pažeidė tam tikrus Švedijos įstatymus, Švedija galėjo įpareigoti išvykti pareiškėją tik iš Švedijos, bet neuždrausti jam atvykti į kitas Šengeno šalis. Be to, Švedija neturi jurisdikcijos priimti sprendimo, kurio pagrindu Migracijos departamentas taip pat turėtų priimti Sprendimą.
Nurodo, kad atsakovas priimdamas ginčijamą Sprendimą peržengė savo kompetencijos ribas, vykdė tik represinę funkciją, nesilaikė gerosios viešo administravimo praktikos. Atsakovas nebendradarbiavo nei su pareiškėju, nei su Bendrove, neprašė jokios papildomos informacijos ir nenustatė jokio termino neesminiams trūkumams pašalinti, net neįvykdė jokio išankstinio informavimo ar įspėjimo. Taigi ir dėl šios priežasties Sprendimas yra neobjektyvus, kadangi buvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam.
Tvirtina, jog jei Sprendimas bus paliktas galioti, jis susidurs su itin sunkiomis teisinėmis ir socialinėmis pasekmėmis. Jis nuo šio Sprendimo priėmimo (jei Sprendimas įsiteisėtų) negalės atvykti ne tik į Švediją iki 2030 m. vasario 17 d., bet ir į Lietuvą, nors jokių Lietuvos Respublikos teisės aktų nepažeidė. Pareiškėjas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dirbo legaliai, todėl nežinojo ir negalėjo žinoti apie aplinkybes, dėl kurių į Šengeno informacinę sistemą buvo įtrauktas perspėjimas dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi.
Pareiškėjas ir pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu palaikė skundą iš esmės jame išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindu.
Šalies argumentai
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, jog Migracijos departamentas nustatė, kad Švedija į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl pareiškėjo grąžinimo kartu su draudimu atvykti. Priimdamas ginčijamą Sprendimą atsakovas įvertino pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė ginčijamą Sprendimą – panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
Nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad Švedija negalėjo pareiškėjui uždrausti atvykti į kitas Šengeno valstybes. Migracijos departamentas konsultavosi su Švedijos kompetentingomis institucijomis kokiu pagrindu pareiškėjui yra uždrausta atvykti į Šengeno erdvę. Detali informacija sprendime nepateikta todėl, kad tokio pobūdžio informacija negali būti atskleidžiama užsieniečiui negavus perspėjimą paskelbusios valstybės sutikimo. Be to, tai yra tarpinio, procedūrinio pobūdžio veiksmai.
Atsiliepimas
Pareiškėjas savo skundu nepaneigia, kad ginčijamo Spendimo priėmimo metu, tiek teikiant atsiliepimą į skundą, Švedija į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi. Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.
Pažymi, kad ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.
Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu palaikė atsiliepimą iš esmės jame išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindu.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Bendrovė atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, jog su juo sutinka.
Trečiojo suinteresuotojo asmens atstovė teismo posėdyje nurodė, kad pareiškėjas buvo įdarbintas Bendrovėje ir komandiruotas darbo funkcijų atlikimui į Švediją, taigi, Švedijoje jis dirbo legaliai. Nurodo, kad nors Migracijos departamentui teikė visus dokumentus, susijusius su pareiškėjo įdarbinimu ir komandiruote, tačiau Migracijos departamentas prieš priimdamas Sprendimą jų nepagrįstai nevertino.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. kovo 5 d. sprendimo Nr. 25S63093 teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, jog pareiškėjas 2023 m. vasario 28 d. pateikė prašymą Nr. 2302-LLG-6246 išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo (suvirintojas dujomis ir elektra) (duomenys neskelbtini) pagrindu. 2023 m. birželio 21 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760261055, galiojantis iki 2025 m. birželio 21 d.
Pareiškėjas 2024 m. liepos 9 d. pateikė prašymą Nr. 2407-LLGD-0654 leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją pas tą patį darbdavį. 2024 m. rugpjūčio 20 d. pareiškėjui buvo leista pakeisti darbdavį į Bendrovę.
Migracijos departamentas nustatė, kad Švedija į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl pareiškėjo grąžinimo kartu su draudimu atvykti iki 2030 m. vasario 17 d.
Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo atžvilgiu 2025 m. kovo 5 d. priimtas sprendimas Nr. 25S63093, kuriuo Migracijos departamentas nusprendė panaikinti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes kita Europos Sąjungos šalis (Švedija) į Šengeno informacinę sistemą įtraukė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi iki 2030 m. vasario 17 d. Sprendimas priimtas vadovaujantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu, atsižvelgus į tai, jog leidimas laikinai gyventi pareiškėjui išduotas ne dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, bei tai, kad kita Šengeno valstybė yra įtraukusi į SIS perspėjimą dėl grąžinimo ir draudimo asmeniui atvykti.
Pareiškėjas nesutikdamas su Sprendimu kreipėsi į Regionų administracinį teismą.
Siekiant įvertinti byloje skundžiamo Departamento Sprendimo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumą ir teisėtumą, aktualus teisinis reguliavimas, įtvirtintas Reglamente 2018/1861 bei UTPĮ.
Šio Reglamento konstatuojamojoje dalyje pabrėžiama, kad juo turėtų būti nustatytos privalomos konsultacijų ir nacionalinių institucijų informavimo taisyklės, kai trečiosios šalies pilietis turi vienoje valstybėje narėje išduotą galiojantį leidimą gyventi ar galiojančią ilgalaikę vizą arba gali juos toje valstybėje narėje gauti, o kita valstybė narė dėl to trečiosios šalies piliečio ketina įvesti ar jau įvedė perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi šalyje. Tokie atvejai sukelia didelius neaiškumus sienos apsaugos pareigūnams, policijai ir imigracijos institucijoms. Todėl tikslinga nustatyti privalomą skubių konsultacijų, kurios duotų konkretų rezultatą, terminą, siekiant užtikrinti, kad trečiųjų šalių piliečiai, turintys teisę teisėtai gyventi valstybių narių teritorijoje, galėtų atvykti į tą teritoriją be sunkumų, o trečiųjų šalių piliečiai, kurie neturi teisės atvykti, to padaryti negalėtų (28 p.). Šiame reglamente gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų, visų pirma, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija). Visų pirma, šiuo reglamentu visapusiškai gerbiama teisė į asmens duomenų apsaugą, kaip numatyta Chartijos 8 straipsnyje, kartu siekiant užtikrinti saugią aplinką visiems Sąjungos teritorijoje gyvenantiems asmenims ir neteisėtų migrantų apsaugą nuo išnaudojimo ir prekybos žmonėmis. Su vaikais susijusiais atvejais, visų pirma, reikėtų atsižvelgti į vaiko interesus (56 p.).
Reglamente 2018/1861 atskirai sureguliuoti išankstinių konsultacijų prieš išduodant leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą arba pratęsiant to leidimo ar vizos galiojimą, taip pat išankstinių konsultacijų prieš įvedant perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi bei a posteriori konsultacijų, įvedus perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi atvejai (šio reglamento 27–29 str.). Valstybių narių tarpusavio konsultacijų, vykdomų po to, kai perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi jau yra įvestas į SIS, vykdymo tvarka ir sąlygos įtvirtintos Reglamento 2018/1861 29 straipsnyje. Jame nustatyta, jog kai paaiškėja, kad valstybė narė įvedė perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi dėl trečiosios šalies piliečio, turinčio kitos valstybės narės išduotą galiojantį leidimą gyventi ar galiojančią ilgalaikę vizą, susijusios valstybės narės, pasikeisdamos papildoma informacija, konsultuojasi tarpusavyje, laikydamosi šių taisyklių: a) perspėjimą pateikusi valstybė narė apie perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi informuoja išduodančiąją valstybę narę; b) informacija, kuria pasikeista pagal a punktą, turi apimti pakankamą informaciją apie perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pateikimo priežastis; c) išduodančioji valstybė narė, remdamasi perspėjimą pateikusios valstybės narės pateikta informacija, apsvarsto, ar yra priežasčių panaikinti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą; d) išduodančioji valstybė narė, priimdama savo sprendimą, atsižvelgia į perspėjimą pateikusios valstybės narės sprendimo priėmimo priežastis ir, laikydamasi nacionalinės teisės, atsižvelgia į visas grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje; e) per 14 kalendorinių dienų nuo prašymo dėl konsultacijos gavimo išduodančioji valstybė narė praneša perspėjimą pateikusiai valstybei narei apie savo sprendimą arba, jei per tą laikotarpį išduodančiai valstybei narei sprendimo priimti neįmanoma, pateikia pagrįstą prašymą išimtiniu atveju pratęsti atsakymo pateikimo laikotarpį ne daugiau kaip dar 12 kalendorinių dienų; f) jei išduodančioji valstybė narė praneša perspėjimą pateikusiai valstybei narei, kad ji palieka galioti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą, perspėjimą pateikusi valstybė narė tuojau pat ištrina perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.
UTPĮ (2022 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. XIV-893 redakcija) 26 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu išduodant ar keičiant leidimą gyventi nustatoma, kad kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti, Departamentas turi konsultuotis su šia Šengeno valstybe ir atsižvelgti į jos interesus. Leidimas gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas tik dėl humanitarinių priežasčių arba dėl tarptautinių įsipareigojimų. Pagal UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 3 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą. Atitinkamai UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte (originali 2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija) nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje aptariamu aspektu pažymima, jog:
Situacijoje, kai valstybės narės išduotą leidimą gyventi šalyje turintis trečiosios šalies pilietis neteisėtai gyvena kitos valstybės narės teritorijoje, pirma jam turi būti suteikta galimybė išvykti į valstybę narę, kuri jam išdavė leidimą gyventi šalyje, užuot iš karto įpareigojus jį grįžti į savo kilmės šalį, nebent, be kita ko, tai būtina viešosios tvarkos ar nacionalinio saugumo sumetimais. Pasibaigus pagrįstam terminui nuo konsultavimosi procedūros pradžios ir negavus susitariančiosios valstybės, su kuria buvo konsultuojamasi, atsakymo, perspėjimą davusi susitariančioji valstybė privalo atšaukti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir, jei reikia, įtraukti šį trečiosios šalies pilietį į savo nacionalinį neįleidžiamų asmenų sąrašą. KŠSĮ 25 straipsnio 2 dalyje aiškiai, tiksliai ir besąlygiškai numatyta konsultavimosi procedūra, kurią būtinai turi pradėti susitariančioji valstybė, ketinanti uždrausti atvykti į Šengeno erdvę trečiosios šalies piliečiui, turinčiam kitoje susitariančiojoje valstybėje išduotą galiojantį leidimą gyventi šalyje. Be to, kai leidimą gyventi šalyje išdavusi valstybė mano, kad jį reikia palikti galioti, kitai valstybei kyla taip pat aiški, tiksli ir besąlygiška pareiga atšaukti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir, jei reikia, pakeisti jį įtraukimu į nacionalinį neįleidžiamų asmenų sąrašą. Todėl trečiosios šalies pilietis, turintis vienos susitariančiosios valstybės išduotą galiojantį leidimą gyventi šalyje, dėl kurio kitoje susitariančiojoje valstybėje buvo priimtas sprendimas grąžinti ir nustatytas draudimas atvykti, nacionaliniame teisme gali remtis teisinėmis pasekmėmis, kurių kyla dėl perspėjimą duodančios susitariančiosios valstybės pareigos pradėti konsultavimosi procedūrą, ir iš to kylančiais reikalavimais (žr., pvz., ESTT 2018 m. sausio 16 d. sprendimo E, C-240/17, EU:C:2018:8, 46, 55, 58 ir 60 p.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2025 m. balandžio 23 d. sprendime administracinėje byloje Ne. eA-1061-789/2025 įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą bei ESTT jurisprudenciją pažymėjo, kad leidimą gyventi išduodanti valstybė narė išsaugo teisę išduoti trečiosios šalies piliečiui leidimą gyventi šalyje ar nepanaikinti jau išduoto leidimo, tokiais atvejais yra nustatyta privaloma valstybių narių konsultavimosi procedūra dėl perspėjimo į SIS įvedimo / atšaukimo. Perspėjimą į SIS įvedančios ir leidimą laikinai gyventi išduodančios valstybių narių teisių ir pareigų apimtis skiriasi priklausomai nuo to, koks klausimas konkrečiu atveju yra sprendžiamas – leidimo laikinai gyventi išdavimas asmeniui, dėl kurio yra įvestas perspėjimas į SIS, ar asmeniui anksčiau išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimas, kai yra svarstoma dėl perspėjimo į SIS įvedimo arba kai toks perspėjimas yra įvedamas. Šios situacijos yra aiškiai atribotos, atskirai apibrėžiant ne tik aplinkybes, kurias valstybė narė privalo įvertinti, išduodama ar naikindama leidimą laikinai gyventi, bet ir konsultavimosi procedūros seką bei atitinkamas valstybių narių pareigas šioje procedūroje.
Kaip matyti, sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo asmeniui, dėl kurio į SIS yra įvestas perspėjimas (Reglamento 2018/1861 27 str.), vertinama, ar yra svarbių priežasčių išduoti leidimą. Sąvoka „svarbios priežastys“ nėra apibrėžta, tačiau yra pateiktas nebaigtinis tokių priežasčių pavyzdžių sąrašas, pažymint, kad svarbios priežastys, visų pirma, apima humanitarines priežastis arba tarptautinius įsipareigojimus. Atitinkamai, sprendžiant dėl asmeniui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo, kai yra svarstoma dėl perspėjimo į SIS įvedimo arba kai toks perspėjimas yra įvedamas (Reglamento 2018/1861 28 ir 29 str.), vertinama, ar egzistuoja priežastys, sudarančios pagrindą panaikinti minėtą leidimą, bei tai, ar šios priežastys yra pakankamos. Kitaip tariant, vertinama, ar leidimo laikinai gyventi panaikinimas atitinka konkretų atvejį, be kita ko, atsižvelgiant į Chartijos nuostatas, ir yra proporcinga priemonė trečiosios šalies piliečio padarytam pažeidimui, dėl kurio įvedamas perspėjimas į SIS, bei tokio perspėjimo įvedimu siekiamam tikslui. Be to, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl asmeniui jau išduoto leidimo gyventi panaikinimo, vertinimas „ar egzistuoja pakankamos priežastys panaikinti leidimą“ savo apimtimi ir esme yra platesnio pobūdžio ir apima tiek tokio leidimo išdavimo konkrečiam asmeniui pagrindų, tiek aplinkybių, susiklosčiusių po leidimo laikinai gyventi išdavimo (inter alia visų grėsmių viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje) vertinimą. Nors pareiga Reglamente 2018/1861 nustatyta tvarka ir terminais inicijuoti konsultavimosi procedūrą pasikeičiant papildoma informacija tokiu atveju kyla perspėjimą į SIS įvedančiai valstybei, galutinį sprendimą dėl leidimo gyventi (ne)naikinimo, įvertinusi su individualiu atveju susijusią reikšmingą informaciją, priima būtent leidimą išduodanti valstybė narė. Atitinkamai, jei leidimą gyventi šalyje išdavusi valstybė narė mano, kad leidimą reikia palikti galioti, perspėjimą į SIS įvedusiai valstybei narei kyla aiški, tiksli ir besąlygiška pareiga atšaukti tokį perspėjimą. Pažymėtina, jog tokia pareiga perspėjimą į SIS įvedusiai valstybei narei kyla net ir tuo atveju, kai leidimą išduodanti valstybė narė tinkamai nevykdo konsultavimosi procedūros ir joje nustatyta tvarka bei terminais nepriima sprendimo dėl išduoto leidimo gyventi (ne)naikinimo (šiuo aspektu žr., pvz., minėtą ESTT sprendimą E, C-240/17).
Nurodytos aplinkybės (privaloma konsultavimosi procedūra, pasikeitimas papildoma informacija, priežasčių panaikinti leidimą gyventi pakankamumo (proporcingumo) vertinimas, leidimą gyventi išduodančios valstybės narės sprendimo privalomumas) leidžia daryti išvadą, kad trečiosios šalies piliečiui išduotas ir po konsultavimosi procedūros nepanaikintas leidimas laikinai gyventi yra pagrindas atšaukti į SIS įvestą perspėjimą, o ne atvirkščiai. Vadinasi, perspėjimo į SIS įvedimas ne tik savaime nėra laikomas pagrindu panaikinti trečiosios šalies piliečiui išduotą leidimą laikinai gyventi, bet tuo pačiu reiškia, jog sprendimas dėl leidimo gyventi panaikinimo tokiu atveju negali būti priimtas automatiškai, jis turi būti individualizuotas. Sprendimą dėl leidimo gyventi panaikinimo priimanti kompetentinga nacionalinė institucija turi surinkti ir patikrinti šiam sprendimui priimti reikšmingą informaciją – su perspėjimu SIS susietą papildomą informaciją, kuria keičiamasi per SIRENE biurus, atsižvelgti į perspėjimą davusios valstybės narės interesus, taip pat konkretaus leidimo gyventi išdavimo pagrindus, grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje, kitą reikšmingą informaciją bei įvertinti, ar ši informacija yra pagrindas spręsti, jog egzistuoja pakankamos priežastys panaikinti tokiam asmeniui išduotą leidimą gyventi.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kita Šengeno valstybė (Švedija) įvedė perspėjimą į SIS po to, kai Lietuvos Respublika jau buvo išdavusi pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Taigi nagrinėjamu atveju taikytinos Reglamento 2018/1861 29 straipsnio nuostatos, pagal kurias privalomą konsultavimosi procedūrą turėjo inicijuoti Švedija. Bylos medžiaga patvirtina, kad konsultavimosi procedūra buvo inicijuota, tačiau iš Švedijos 2025-02-17 konsultacijos N formos matyti, kad joje pateikta SIS perspėjime pateiktus duomenis pagrindžianti papildoma informacija neatitinka Reglamento 2018/1861 22 straipsnio 1 dalyje ir 29 straipsnyje jai nustatytų kriterijų – N formoje nėra detalizuotos perspėjimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pateikimo priežastys, šio perspėjimo įvedimo aplinkybės (jų chronologija) ir pagrindai. Šios informacijos nėra ir pateiktame į bylą Šengeno sistemos išraše (atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad išraše nurodytas pažeidimo tipas – Nusikaltimai prieš viešąją tvarką ir saugumą, yra tik privalomas formos rekvizitas). Todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas išvadai, kad valstybių narių konsultavimosi procedūra buvo vykdoma netinkamai, nesilaikant teisės aktų nustatytos tvarkos.
Kita vertus, privalomos konsultavimosi procedūros tikslas – keistis su kita Šengeno valstybe su trečiosios šalies piliečiu, turinčiu teisę teisėtai gyventi valstybių narių teritorijoje, susijusia informacija, o ne tokiam asmeniui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimas. Įvertinus nagrinėjamoje byloje ginčijamo Sprendimo turinį, matyti, kad Departamentas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nustatęs, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas ne dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, bei atsižvelgęs į faktą, kad Švedija 2025 m. vasario 17 d. įvedė dėl pareiškėjo perspėjimą į SIS, galiojantį iki 2028 m. kovo 12 d. Taigi Departamentas, spręsdamas dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo, turėjo vertinti konsultavimosi procedūros metu gautus duomenis, taip pat leidimo išdavimo pagrindus, atlikti grėsmių viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti pareiškėjo buvimas valstybių narių teritorijoje, kitų reikšmingų aplinkybių vertinimą, taip pat pasisakyti dėl nustatytų priežasčių, sudarančių pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą gyventi, pakankamumo (proporcingumo), be kita ko, jų derėjimo su Chartijoje įtvirtintomis teisėmis, nes tai daryti Departamentą įpareigoja Reglamento 2018/1861 29 straipsnio d punkto nuostatos, tačiau to neatliko. Kaip minėta, svarstydamas, ar yra pakankamai priežasčių panaikinti leidimą gyventi, Migracijos departamentas turi surinkti ir įvertinti visą tokiam sprendimui priimti reikšmingą informaciją, kuri, atsižvelgiant į kiekvieną individualią situaciją, nebūtinai apsiriboja vien tik valstybių narių konsultavimosi procedūros metu gautais duomenimis. Esant poreikiui, Migracijos departamentas turėtų kreiptis į kitas institucijas ar asmenis, įskaitant asmenį, kuriam išduotas leidimas gyventi, dėl informacijos, reikalingos priimti sprendimą, pateikimo (be kita ko, siekiant įvertinti asmens keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui, taip pat leidimo gyventi panaikinimo įtaką Chartijoje įtvirtintoms atskiroms asmens teisėms).
Taigi, šioje byloje nustačius, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, neatliko išsamaus ir individualizuoto pareiškėjo situacijos vertinimo, taip pat konstatavus, kad perspėjimo į SIS įvedimas savaime nėra laikomas pagrindu panaikinti trečiosios šalies piliečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, darytina išvada, kad ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl turi būti panaikintas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 − 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 132 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo E. A. (E. A.) skundą tenkinti.
Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. 25S63093.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.