- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-16
- Bylos Nr.
- 1S-135-491/2017
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Valdas Meidus
- Advokatai
- Audrius Leonavičius
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Meidus, sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei,
teismo posėdyje išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – K. K., gynėjo advokato Audriaus Leonavičiaus skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutarties, kuria patenkintas VšĮ (duomenys neskelbtini) teikimas ir K. K. pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis, taikymas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartimi K. K., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalyje, buvo pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ (duomenys neskelbtini).Skundžiama Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartimi buvo tenkintas VšĮ (duomenys neskelbtini) teikimas ir K. K. pratęstas stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis taikymas.Skundu K. K. gynėjas advokatas A. Leonavičius prašo panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nutartį ir K. K. taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis, pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Skunde gynėjas nurodo, jog skundžiamoje apylinkės teismo nutartyje bei VšĮ (duomenys neskelbtini) Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo medicininės apžiūros (toliau – Komisija) 2017 m. kovo 23 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Išvada) dėstomi teiginiai nepagrįsti jokiomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, todėl nepagrindžia sprendimo K. K. ir toliau taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ (duomenys neskelbtini).Skunde gynėjas cituoja apylinkės teismo nutartį bei Išvados teiginius ir nesutinka su tuo, kad nors K. K. savo kaltės iš esmės neneigė, tačiau vengia kalbėti apie nusikaltimą. Tvirtina, jog K. K. teismo posėdyje savo kaltę dar kartą pripažino ir paaiškino, jog nusikaltimą padarė dėl nukentėjusiosios didžiulio psichologinio spaudimo. Toliau gynėjas skunde dėsto, jog kito asmens, kuriuo K. K. pasitikėjo, nurodymu pastarasis nustojo vartoti vaistus, neklausė savo tėvo, pradėjo vartoti alkoholį. Todėl K. K. psichinė sveikata stipriai pablogėjo ir jo paties prašymu 2015 m. gruodžio mėn. jis buvo paguldytas stacionariniam gydymui. Tačiau po mėnesį laiko trukusio gydymo ligoninėje, K. K. sveikatos būklė nepagerėjo, kadangi kiek vėliau jam pasireiškė agresijos priepuolis, dėl kurio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Gynėjas skunde akcentuoja tai, kad ikiteisminio tyrimo metu K. K. buvo sulaikytas ir jam paskirtas suėmimas 3 mėnesiams. Per šį laikotarpį K. K. iš esmės buvo laikomas (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje. Tuo metu K. K. buvo reikalinga suteikti skubią medicininę pagalbą, tačiau tai dėl nesuprantamų priežasčių nebuvo padaryta, o 2016 m. gegužės mėnesį, tik gavus specialistų išvadą, K. K. buvo pervežtas į VšĮ (duomenys neskelbtini). Akivaizdu, kad pristačius K. K. į gydymo įstaigą, jo psichinė būklė buvo bloga – jis 4 mėnesius negavo medikamentų, kuriuos privalo vartoti nuolat. Tačiau nuo K. K. gydymo VšĮ (duomenys neskelbtini) praėjo beveik vieneri metai ir nuo 2017 m. pradžios K. K. psichinė būklė aiškiai pagerėjo – jis nuolat gauna reikiamus vaistus, kuriuos vartojo ir iki nusikalstamos veikos padarymo, todėl yra ramus, stabilios būklės, neagresyvus ir jokio pavojaus nei aplinkiniams, nei pačiam sau nekelia. Vartojant vaistus, jokių agresijos priepuolių K. K. nebuvo ir šiuo metu beveik 5 mėnesius jo būklė iš esmės yra stabili. Tą teismo posėdyje patvirtino ir VšĮ (duomenys neskelbtini) atstovė. Pasak atstovės, yra reikalingas 6 mėnesių terminas, kad K. K. toliau būtų gydomas ir stebimas ambulatoriškai. Tačiau šis terminas sueis tik 2017 m. birželio mėnesį. Gynėjas skunde abejoja, kad šį mėnesį Komisija vėl teiks išvadą dėl K. K. tolimesnio stebėjimo ir gydymo, kadangi įprastai tai daroma laukiant įstatyme numatyto 6 mėnesių termino. Nurodo, jog tokiu atveju K. K., būdamas stabilios psichinės būsenos, beveik visus 2017 m. bus laikomas VšĮ (duomenys neskelbtini), nors stacionarinio gydymo jau ir šiuo metu jam taikyti iš esmės nereikia. Gynėjas skunde atkreipia dėmesį, jog apylinkės teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad apklaustas teismo posėdyje K. K. tėvas J. K. patvirtino, jog, kaip ir iki šiol, kiekvieną dieną bendrautų su sūnumi, sutinka gyventi kartu su juo, jeigu iš tiesų sūnui reikalinga kito asmens priežiūra, kad vartotų vaistus, reguliariai lankytųsi pas gydytoją. Todėl, gynėjo teigimu, K. K. gydymo tęstinumas būtų užtikrintas ir taikant ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Taip pat gynėjas skunde nurodo, jog K. K. nėra mokama neįgalumo pašalpa teismo sprendimu jam esant VšĮ (duomenys neskelbtini). Todėl K. K. tėvas iš savo lėšų yra priverstas mokėti komunalinius mokesčius už sūnui priklausantį butą. J. K. negali minėto buto laikinai išnuomoti ar leisti gyventi tretiesiems asmenims. Į šias aplinkybes prašė atsižvelgti apylinkės teismo, tačiau teismas jų nevertino ir nenurodė motyvų, dėl kurių į minėtas aplinkybes, priimdamas skundžiamą nutartį, neatsižvelgė. Teismo posėdyje K. K. tėvas J. K. ir jo gynėjas prašė skundą patenkinti. Skundas atmetamas.BK 98 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. BK 98 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per 6 mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Iš esmės tokie patys reikalavimai nurodyti ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 405 straipsnio 1 ir 2 dalyse.Iš pateiktoje byloje esančių duomenų matyti, kad K. K. diagnozuota paranoidinė šizofrenija. VšĮ (duomenys neskelbtini) K. K. stebimas nuo 2016 m. gegužės 3 d. Iš teismui pateiktos bylos dokumentų matyti, kad psichikos liga jis susirgo 2004 m. Anksčiau buvo gydytas VšĮ (duomenys neskelbtini), VšĮ (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ligoninėse. Skundžiamą nutartį priėmęs teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo tikslingumo K. K., pagrįstai rėmėsi Išvada, kurioje nurodoma, kad stebėjimo laikotarpiu K. K. psichinė būsena gerėjanti, bet nepakankamai stabili. Jo elgesys išoriškai teisingas, agresijos, režimo pažeidimų nebuvo. Klinikiniame vaizde yra ryški mąstymo patologija, emocinis neadekvatumas. Klaidingas aplinkos interpretavimas, nors šiuo metu elgesiui įtakos nedaro, kliedesiai netenka aktualumo. Komisijos metu ligonis bendrauja noriai, atvirai pasakoja buvusius liguistus išgyvenimus, teigia, kad sugebėjimų paveikti žmones, skaityti jų mintis nebeturi. K. K. emocijos neadekvačios, nuotaika pažeminta, mąstymas paralogiškas. Labai formali kritika, pasisako, kad nereguliariai namuose vartodavo vaistus : „suprasdavau, kad reikia gultis į ligoninę, kai svoris nukrisdavo žemiau 70 kg“. Todėl Komisija rekomendavo tęsti priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis (3 b. l.). Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) atstovė pirmosios instancijos teisme iš esmės sutiko su komisijos Išvada. Atstovė pažymėjo, kad bendro stebėjimo sąlygomis K. K. gydomas 6 mėnesius. Dalis kliedesių yra išnykę. Tačiau, jis nesuvokia, kada liga paūmėja, nesikreipia į gydytojus, nėra kritikos ligai. K. K. sveikata yra geresnė paskutinius 3 mėnesius. Anot atstovės, ligonis turi jaustis gerai apie 6 mėnesius, kad būtų galima daryti išvada apie jo būklės stabilumą. Šiuo atveju laiko tarpas, kuomet jo būklė yra pagerėjusi, yra per mažas tokiai išvadai daryti. Atstovės vertinimu, šizofrenija yra nepagydoma, todėl K. K. vaistus reikės naudoti ilgus metus. Šalia jo turi būti žmogus, kuris jį stebėtų (19-20 b. l.). Tokia atstovės pozicija patvirtina apylinkės teismo išvadą, kad nuo K. K. psichinės būsenos pagerėjimo yra praėjęs nedidelis laiko tarpas (apie 3 mėnesius) tam, kad būtų galima padaryti neabejotiną išvadą, jog K. K. psichikos būklė yra esmingai pagerėjusi ir yra pakankama taikomą priverčiamąją medicinos priemonę naikinti ar keisti į švelnesnę. Skundą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti ar kitaip vertinti tiek komisijos pateiktą Išvadą, tiek specialistės paaiškinime teismo posėdyje nurodytus argumentus. Vis tik, K. K. kiekvieną dieną stebi gydytojai specialistai, kurie, kaip matyti iš bylos, viena vertus, stabilizavo jo psichinės sveikatos būklę, o kita vertus, padarė išvadą, jog laikotarpis, kuomet jo būklė yra stabilesnė, yra per trumpas priimti sprendimą keisti jam taikomą priverčiamąją medicinos priemonę į ambulatorinį stebėjimą. Aukštesnysis teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pagal byloje esančius duomenis (3 b. l.), taip pat iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo (19-20 b. l.) matyti, jog K. K. tėvas iki nusikalstamos veikos padarymo žinojo apie sūnaus sveikatos būklę, apie tai, kad jis gydėsi, turi vartoti vaistus, tačiau prieš įvykį jis neturėjo esminės pozityvios įtakos sūnaus elgesiui. Bylos duomenimis, K. K. ne tik nutraukė vaistų vartojimą, neklausė savo tėvo, bet dar ir padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Todėl skunde nurodomi teiginiai bei gynėjo ir J. K. argumentai, kad K. K. galėtų tęsti gydymą ambulatoriškai, šiai dienai nėra pakankamai pagrįsti, labiau deklaratyvūs, jų nepatvirtina medicinos specialistų išvada bei jų nurodyti motyvai tęsti K. K. stebėjimą tomis pat sąlygomis, kokiomis jis stebimas šiuo metu. K. K. tėvo pirmosios instancijos teismo posėdyje išsakyti pažadai neįtikina ir aukštesniojo teismo, kad K. K. gydymas švelnesnėmis sąlygomis bus efektyvus ir nekels pavojaus nei jam pačiam, nei aplinkiniams.Gynėjo skunde nurodoma aplinkybė, kad K. K. tėvas savo lėšomis turi rūpintis sūnaus gyvenamuoju būstu, neturi jokios įtakos sprendžiant klausimą dėl K. K. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės rūšies pakeitimo. Šių klausimų sprendimas nėra šio proceso dalykas. Dar kartą atkreiptinas dėmesys, kad tokio pobūdžio bylose turi būti vertinama iš esmės ligonio psichinė būklė bei jo galimas pavojingumas, ir tik šio vertinimo pagrindu daroma išvada, ar ligonio psichinė būklė pagerėjo tiek, kad tapo stabili, bei tai, ar jo pavojingumas esmingai sumažėjo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad priverčiamąja medicinos priemone užtikrinama pavojingą veiką padariusio asmens sveikatos apsaugos, gydymo bei kiti gyvybiškai svarbūs interesai. Be to, paskirta priverčiamoji medicinos priemonė turi būti tokia, kad ne tik užtikrintų pavojingą veiką padariusio asmens interesų apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmenų pavojingų veikų. Skundą nagrinėjančiam apygardos teismui nekelia abejonių Komisijos išvada, Komisijos kompetencija ir objektyvumas. Visuma pirmiau aptartų aplinkybių patvirtina tai, kad priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti šiuo metu K. K. dar reikalingas pastovus stebėjimas bei gydymas, kas darytų teigiamą įtaką jo elgesiui. Apeliacinės instancijos teismui duomenys, paneigiantys Komisijos išvados pagrįstumą, nėra pateikti, todėl ir nėra pagrindo abejoti šia Komisijos išvada bei apylinkės teismo sprendimu. Pažymėtina, kad, esant akivaizdžiam K. K. psichikos sveikatos būklės pagerėjimui, Komisija spręs dėl reikalingų medicinos priemonių.Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, faktą, kad priverčiamoji medicinos priemonė K. K. taikoma trumpą laiką, skundą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ji priimta tinkamai įvertinus visas svarbias aplinkybes. Skundo argumentai apylinkės teismo išvadų, su kuriomis visiškai sutinka skundą nagrinėjantis teismas, nepaneigia, todėl naikinti skundžiamą nutartį ir keisti K. K. taikomą priverčiamąją medicinos priemonę skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
K. K. gynėjo advokato Audriaus Leonavičiaus skundą atmesti ir Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartį palikti galioti.
Ši nutartis neskundžiama.