- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-29
- Bylos Nr.
- I-3127-402/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02300-2015-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- G. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
nedalyvaujant pareiškėjui G. J. , atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus- kalėjimo, 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b.l. 1-6) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2013 m. balandžio 20 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI) kamerose netinkamomis sąlygomis. Teigė, jog atsakovas jam neužtikrino minimalaus teisės aktais nustatyto gyvenamojo ploto, be to, kamerose buvo drėgna, trūko oro, nebuvo inventoriaus (stalo, kėdžių). Buvo laikomas kameroje Nr. 143 keturis mėnesius. Kamera randasi rūsyje. Joje labai drėgna, todėl visur pelėsis, rūbai, patalynė pūdavo nuo drėgmės. Kamera 2-3 kartus per dieną patvindavo nuo sanitarinio mazgo, nes buvo blogi nutekamieji vamzdžiai. Nurodė, jog 2010 m. buvo patalpintas į 2 korpuso kamerą su dviem nuteistaisiais, kurie buvo nestabilios psichinės būsenos ir vienas jų pareiškėją sužalojo. Nurodė, jog Lukiškių TI pareigūnai jo atžvilgiu naudojo psichologinį smurtą ir liepė šio įvykio nekelti į viešumą, jei noriu ramiai atlikinėti likusią bausmę. Tvirtino, kad minėtos kalinimo sąlygos žemino pareiškėjo orumą, pareiškėjas patyrė dvasinius skausmus, psichinius ir fizinius nepatogumus. Atsakovo veiksmus vertina kaip pažeidžiančius Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos nuostatas. Neturtinę žalą vertina 20 000 Eur, kurią prašo priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius atsiliepime į skundą (b.l. 15-22) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, jog pareiškėjo reikalavimai nepagrįsti. Pažymėjo, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 9 d. iki 2013 m. kovo 22 d. galėjo būti laikomas mažesnio nei teisės aktuose nustatyta ploto patalpose, tačiau tai sąlygojo objektyvios, ne nuo įstaigos administracijos valios priklausančios priežastys. Nurodė, kad Lukiškių TI stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji netinkamomis (mažesnio ploto) būtų kuo trumpiau, atsiradus galimybei suimtieji ir nuteistieji perkeliami į kitas kameras. Pažymėjo, kad Lukiškių TI administracija nuteistiesiems ir suimtiesiems sudaro sąlygas naudotis pasivaikščiojimo kiemeliais, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta televizija, taip pat socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita, atsakovo neteisėti veiksmai ir žala neįrodyti, todėl jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo prašo atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį.
Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus, atstovas, apie posėdį pranešta, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 78 str., 79 str. 5d.).
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkinamas dalinai.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2013 m. balandžio 20 d. jam kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje- kalėjime (toliau tekste – Lukiškių TI) netinkamomis sąlygomis, t.y. perpildytose, higienos reikalavimų neatitinkančiose patalpose.
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 9 d. iki 2013 m. balandžio 22 d. (b.l. 16-18).
Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo laikomas Lukiškių TI pažeidžiant vienam asmeniui teisės aktuose nustatytą gyvenamojo ploto normą ir netinkamomis sąlygomis nuo 2010 m. kovo 9 d. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Lukiškių TI pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl per mažo gyvenamojo ploto ir netinkamų kalinimo sąlygų į Lukiškių TI administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Lukiškių TI administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą, turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo Lukiškių TI pradžios, t.y. nuo 2010 m. kovo 9 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. balandžio 20 d. (b.l. 8).
CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pabrėžtina, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Be to, pareiškėjas neprašė teismo atnaujinti senaties termino, nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių.
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Esant šioms aplinkybėms atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI, prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010m kovo 9 d. iki 2012 m. balandžio 20 d. taikytinas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Taigi sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Lukiškių TI laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2013 m. balandžio 22 d.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja dėl to, kad jis buvo kalinamas perpildytose Lukiškių TI kamerose, dėl to buvo ribojama judėjimo laisvė.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Į bylą atsakovo atstovo pateikit duomenys (b.l. 17-18) patvirtina, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2012-04-20 iki 2013-04-23 Lukiškių TI buvo laikomas kamerose Nr. 88A, 91, 113, 82, 89, 122. Pagal minėtus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui kalint Lukiškių TI teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv.m. ploto nebuvo užtikrintas 87,5 paras (b.l. 17-18). Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Darytina išvada, jog pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu kalint Lukiškių TI 87,5 paras nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose buvo drėgna, trūko oro, nebuvo inventoriaus (stalo, kėdžių).
Administracinių teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad higienos normų, susijusių su kalinimo patalpų apšvietimu, temperatūra ir ventiliacija pažeidimai gali būti veiksniai, prisidedantys prie kalinimo sąlygų bloginimo. Papratai šie aspektai vertinami kitų kalinimo sąlygų kontekste.
Atsakovo atstovo į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai 2012-09-21, 2012-05-22, 2012-05-30, 2012-07-19 patvirtina, kad santykinė oro drėgmė kameroje Nr. 91, 113 atitinka Higienos normos reikalavimus, kameros Nr. 89, 91, 133 yra vėdinamos per atidarytą langą, nepažeidžiant Higienos normos reikalavimų.
Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose 2012-05-22, 2012-11-08 nurodyta, jog kameroje Nr. 113 ant lubų vietomis yra drėgmės dėmių, kameroje Nr. 113 santykinė oro drėgmė neatitiko Higienos normos reikalavimų.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą yra pažymėta, kad pareiga paneigti pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t.y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).
Į bylą atsakovo atstovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą dėl oro trūkumo ir drėgmės kamerose Nr. 88A, 82, 89, 122, todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad kamerose buvo drėgna, trūko oro, lieka nepaneigta.
Pareiškėjas nurodė, jog kamerose nebuvo inventoriaus (stalo, kėdžių).
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau - ir Taisyklės), reglamentuojančių kamerų įrengimą III skyriuje nurodyta, jog kameroje, be kitų nurodytų būtinų inventoriaus daiktų, turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), viena spintelė arba sieninė lentyna dviems suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (Taisyklių 14.5 p., 14.6 p., 14.7 p., 14.8 p.). Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog kamerose trūko inventoriaus, todėl atmesti pareiškėjo argumentai kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog buvo laikomas kameroje Nr. 143 keturis mėnesius. Kamera randasi rūsyje. Joje labai drėgna, todėl visur pelėsis, rūbai, patalynė pūdavo nuo drėgmės. Kamera 2-3 kartus per dieną patvindavo nuo sanitarinio mazgo, nes buvo blogi nutekamieji vamzdžiai. Atsakovas į bylą pateikė duomenis, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinimas kamerose Nr. 88A, 91, 113, 82, 89, 122, o kameroje Nr. 143 laikomas nebuvo, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl kameros Nr. 143 teismo nėra vertinamos.
Į bylą nepateikta jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą, kreipimąsi į psichikos sveikatos specialistus, jų konstatuotus pareiškėjo psichikos sveikatos sutrikimus, todėl byloje nėra nustatyta reikšmingų aplinkybių, sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.
Įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI pareiškėjas, pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą vienam asmeniui tenkančią ploto normą, kalėjo viso 87,5 paras, be to šis pažeidimas nebuvo pastovus, nes jis buvo kilnojamas į kitas tinkamo ploto kameras, taip pat nemažą pareiškėjo kalėjimo laiką jam buvo užtikrintas tinkamas kamerų gyvenamasis plotas, atsižvelgiant į kitų nustatytų pažeidimų (santykinės oro drėgmės neatitikimas) trukmę, pobūdį, į tai, kad buvo sudaryta galimybė naudotis dušu, pasivaikščioti kiemelyje, naudotis sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba, nesant duomenų apie kalinimo sąlygų tiesioginę įtaką pareiškėjo sveikatai, taip pat apie tai, kad Lukiškių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, t.y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatas (žr. pvz. LVAT 2015-03-25 nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-646-422/2015).
Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę, byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą bei informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 600 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas kaip nepagrįstas netenkinamas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti G. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.