- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-09-21
- Bylos Nr.
- I-4779-426/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04120-2014-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė
- Atsakovas
- Lietuvos valstybę, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Neįgalumo
- Pareiškėjas
- I. K.
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, dalyvaujant pareiškėjos atstovei N. K., atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujančios Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovams K. R. G. ir L. K., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl turtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjos I. K. įstatyminė atstovė N. K. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašoma priteisti pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba), 10 210,20 Lt turtinei žalai atlyginti (b. l. 1–5).
Pagrįsdama skundo reikalavimus paaiškino, kad dukrai sulaukus pilnametystės, 2011-02-10 ji kreipėsi į Tarnybą su prašymu nustatyti I. K. neįgalumo lygį. 2011-03-16 pažymoje nurodyta, jog nustatytas 30 % darbingumo lygis, t. y. pareiškėja pripažinta iš dalies darbinga.
Skunde akcentavo, kad I. K. yra visiškai nesavarankiška, priklausoma nuo motinos, negali pasirūpinti savimi, nesupranta pinigų paskirties, negali tvarkyti jokio turto. Pabrėžė, kad Tarnybos komisija ne tik neatsižvelgė į tai, kad pastaroji nuo vaikystės turi protinę negalią, diagnozuotas cerebrinis paralyžius. Tačiau Tarnyba, pasak pareiškėjos atstovės, nesirėmė medicininiais kriterijais, todėl priėmė neteisingą, nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
Atkreipė teismo dėmesį į tai, kad 2012-06-12 nustatant nedarbingumo lygį neterminuotai buvo vadovautasi ne tik 2012-02-17 teismo sprendimu, bet ir tapačiais kriterijais, kuriais remtasi pirmą kartą nustatant darbingumo lygį. Minimu Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu ir 2012-03-30 nutartimi I. K. pripažinta neveiksnia ir jai nustatyta globa, motina tapo globėja.
Pareiškėjos atstovė pabrėžė, kad dėl priimto 2011-03-16 sprendimo pripažinti I. K. iš dalies darbinga, nuo 2011-02-28 iki 2011-05-31 nebuvo mokama šalpos pensija, o nuo 2011-06-21 iki 2012-07-01 buvo mokama tik dalis priklausančios pensijos, t. y. vietoj 720 Lt gaudavo tik 540 Lt. Tokiu būdu iš viso neišmokėta 5 202 Lt šalpos pensijos dalis. Taip pat pažymi, kad nuo 2011-02-28 iki 2012-06-12 negavo priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos, o nuo 2012-06-12 iki 2012-07-01 išmokėta tik dalis minėtos tikslinės kompensacijos, t. y. 193,80 Lt vietoj 306,00 Lt.
Iš viso I. K. neišmokėta 5 008,20 Lt priežiūros išlaidų tikslinės kompensacijos. Nurodo, jog N. K. pareiškėjos globėja tapo tik po Vilniaus apylinkės teismo 2012-03-30 sprendimo, todėl anksčiau neturėjo teisės kelti ginčo dėl pareiškėjos pažeistų teisių.
Atsiliepimas
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujanti Tarnyba teismui pateiktame atsiliepime (b. l. 33–37) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Pagrįsdama savo poziciją paaiškino, kad nustatant I. K. neįgalumo lygį buvo laikomasi teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, vadovautasi materialinės teisės normomis, todėl Lietuvos valstybė neturi pareigos atlyginti pareiškėjos nurodytą turtinę žalą.
Paaiškino, jog 2011-03-08 gavo I. K. prašymą nustatyti darbingumo lygį. Kartu su prašymu pateikti medicininiai dokumentai, psichologinio tyrimo išvada. Išnagrinėjus dokumentus, vadovaujantis galiojančiais aktais, diagnozuotas vidutinis protinis atsilikimas vertintas pagal Kriterijų aprašo 1 priedo II skyriaus 25.2 pap., nustatytas 40 % bazinis darbingumo lygis, intelekto koeficientas įvertintas 64 balais.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgus į tai, kad vertinimo metu I. K. mokėsi (duomenys neskelbtini) mokykloje, todėl nustatytas 30 % darbingumo lygis prilygintas baziniam darbingumui.
Specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis nenustatytas, nes diagnozuoti sveikatos funkciniai sutrikimai neatitiko vertinimo metu galiojusių Sveikatos apsaugos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministrų 2005-05-04 įsakymu Nr. A1-120/V-346 patvirtinto Specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo kriterijų sąrašo 2.13, 2.17 papunkčių. Vertinimui pateiktuose medicininiuose dokumentuose nurodyta, kad I. K. savarankiškumas pagal Bartelio indeksą įvertintas 50 balų.
Pažymi, kad vertinimui buvo pateikti išsamūs specialių medicinos žinių turinčių gydytojų parengti dokumentai, patvirtinantys pareiškėjos sveikatos būklę, Tarnyba į asmens sveikatos priežiūros įstaigą nesikreipė. Prašyme nustatyti darbingumo lygį I. K. parašu patvirtino, kad nepageidauja dalyvauti vertinant jos darbingumo lygį, todėl sprendimas priimtas vertinamajai nedalyvaujant.
Pasak atsakovės, N. K. neteisingai nurodo, kad jos globotinės sveikatos būklė nuo 2011 m. nepasikeitė ir vertinimas atliktas remiantis tais pačiais kriterijais.
Atkreipė dėmesį, kad 2012 m. siuntimo į Tarnybą duomenimis, I. K. diagnozuotas sunkus protinis atsilikimas ir vaikų cerebrinis paralyžius, spastinė displeginė forma. Psichologinio tyrimo metu intelekto koeficientas įvertintas 45 balais. Specialiųjų poreikių indeksas – 85 balais. Įvertinus naujus duomenis apie sveikatos būklę, taikytas Kriterijų aprašo I priedo II skyriaus 25.1 papunktis. Nustatytas 25 % bazinis darbingumo lygis.
Atsižvelgus į tai, kad 2012 m. I. K. baigė (duomenys neskelbtini) mokyklą, įvertinus diagnozuotus sveikatos funkcinius sutrikimus ir remiantis 2012-06-12 prašyme nustatyti darbingumo lygį pareiškėjos pateikta informacija, nustatyta daugiausia nepalankių darbui profesinių, funkcinių ir kitų kriterijų taikytas įtakos koeficientas 0,7, nustatytas 15 % darbingumo lygis.
Nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis – taikytas Kriterijų sąrašo 2.17 papunktis. Atsakovė pabrėžė, kad 2012 m. darbingumo lygis ir specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis nustatytas atsižvelgus į naujai pateiktus medicininius dokumentus ir teisinio reglamentavimo pasikeitimus.
Pažymi, kad anksčiau priimti sprendimai pakartotinai atliekamam vertinimui įtakos nedaro.
Atsakovė tvirtina, jog nėra pagrindo teigti, kad Tarnybos veiksmai neteisėti, dėl to nėra pareigos atlyginti žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė patvirtino skunde išdėstytus motyvus ir prašė jį tenkinti.
Teismo posėdžio metu Tarnybos atstovai patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Nustatyta, kad Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro 2011-03-08 siuntimu I. K. (gim. (duomenys neskelbtini)) buvo siunčiama į Tarnybą darbingumo lygiui nustatyti. Minėtame siuntime nurodomas pagrindinės diagnozės pagal TLK-10-AM kodas F.71.1; gretutinės diagnozės– vaikų ceribrinis paralyžius, spazminė displegija, abipusė skersinė plokščiapadystė (b. l. 12–15)
Tarnybos Vilniaus V teritorinio skyriaus (toliau – ir Tarnybos skyrius) 2011-03-16 darbingumo lygio vertinimo aktu Nr. DL–990 I. K. buvo nustatytas 30 proc. darbingumo lygis nuo 2011-02-10 iki 2013-03-07, išduota darbingumo lygio pažyma (b. l. 7).
Pareiškėjos teigimu, 2011-03-16 darbingumo lygio vertinimo aktu I. K. buvo nustatytas nepagrįstai didelis darbingumo lygis ir taip paneigta jos teisė gauti priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją bei didesnę šalpos pensiją.
Byloje spręstinas ginčas dėl skundo reikalavimo priteisti pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 10 210,20 Lt turtinei žalai atlyginti, pagrįstumo ir teisėtumo.
Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius (Civilinio kodekso 6.245 str. 1 d.). Pagal Civilinio kodekso 6.246 str., civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai; 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos; 3) teisės pažeidėjo kaltė; 4) teisės pažeidimu padaryta žala. Tačiau įstatymų numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės. Taip nustatoma griežta (objektyvi) atsakomybė. Vienas iš tokios atsakomybės atvejų yra numatytas Civilinio kodekso 6.271 str., kurio 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi viešoji (valstybės) atsakomybė Civilinio kodekso 6.271 str. numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (2008-04-16 sprendimas adm. b. Nr. A444-619/2008). Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas.
Iš teismui pateikto skundo motyvų ir argumentų matyti, kad pareiškėja jai padarytą turtinę žalą kildina iš Tarnybos skyriaus 2011-03-16 akto, kuris nebuvo ginčijamas įstatyme nustatyta ikiteismine tvarka, todėl jo teisėtumas bei pagrįstumas nėra paneigti. Kita vertus, teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo savaime nėra laikomas išvestiniu iš reikalavimo dėl administracinių aktų, dėl kurių galbūt ir kilo žala, panaikinimo, todėl, sprendžiant ginčus dėl turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo, nebūtinai turi būti keliamas reikalavimas dėl valstybės ar savivaldybės institucijų ar pareigūnų aktų panaikinimo ar veiksmų pripažinimo neteisėtais. Veiksmų teisėtumas kiekvienu atveju turi būti vertinamas iš esmės, o administracinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl neteisėtų veiksmų nustatymo, nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skųstas aktas, iš kurio kildinama žala (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-02-26 nutartis adm. b. Nr. AS146-122/2014; 2011-03-14 nutartis adm. b. Nr. A62-1017/2011; 2012-09-25 nutartis adm. b. Nr. A438-2563/2012, 2008-10-01 nutartis adm. b. Nr. A556- 1655/2008 ir kt.).
Taigi, sprendžiant I. K. skundo reikalavimo pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo Tarnybos skyriaus 2011-03-16 darbingumo lygio vertinimo akto, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.
Dėl I. K. Tarnybos skyriaus 2011-03-16 darbingumo lygio vertinimo aktu nustatyto darbingumo lygio
Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad, nagrinėdamas individualų ginčą, teismas vertina konkrečius skunde nurodytus faktus ir su jais susijusius byloje esančius įrodymus, tačiau negali analizuoti visų įmanomų prielaidų, galinčių turėti įtakos tiriamų viešojo administravimo sprendimų teisėtumui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-17 nutartis adm. b. Nr. A492-163/2013 ir kt.).
Taigi, nagrinėjamu atveju, teisminis ginčo nagrinėjimas ir Tarnybos skyriaus 2011-03-16 darbingumo lygio vertinimo akto tyrimas yra apibrėžiamas tik tokių konkrečių aplinkybių ir faktų vertinimu, kuriais pareiškėja grindžia skundo reikalavimus, taip pat nurodo kaip pažeidžiančius jo teises.
Iš skunde nurodytų motyvų matyti, kad skundo reikalavimai grindžiami sekančiais motyvais: 1) Tarnybos skyriaus 2011-03-16 darbingumo lygio vertinimo akto surašymo metu I. K. sveikatos būsena buvo prastesnė, negu asmens, turinčio vidutinį protinį atsilikimą; 2) I. K. nebuvo kviečiama į Tarnybą, o darbingumo lygio vertinimas buvo atliekamas neapžiūrėjus pareiškėjos; 3) neatsižvelgta į tai, kad pareiškėja nuo vaikystė turi protinę negalią, jai nuo gimimo buvo diagnozuotas cerebrinis paralyžius (vidutinio laipsnio spazminė displegija); 4) 2012-06-12 pareiškėjai nustatant darbingumo lygį buvo vadovautasi tais pačiais kriterijais, kuriais darbingumo lygis buvo nustatinėjamas ir ginčo atveju.
Vertinant pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį pažymėtina, kad kriterijus, kuriais vadovaujantis nustatomas darbingumo lygis asmenims iki 18 metų, kurie yra (buvo) draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, ir asmenims nuo 18 metų iki senatvės pensijos amžiaus bei jų taikymą, apibrėžia socialinės apsaugos ir darbo ministro ir sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. A1-78/V-179 patvirtintas Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašas (toliau – Kriterijų aprašas); dokumentų, reikalingų darbingumo lygiui nustatyti, pateikimą, darbingumo lygio, termino, atsiradimo laiko, priežasties nustatymą, pakartotinį darbingumo lygio vertinimą reglamentuoja tuo pačiu įsakymu patvirtintas Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas).
Ginčo atveju taikytinos Kriterijų aprašo ir Tvarkos aprašo redakcijos, galiojusios nuo 2010-05-30 iki 2011-07-24, t. y. 2011-03-06 darbingumo lygio vertinimo akto Nr. DL–990 priėmimo metu.
Vadovaujantis Kriterijų aprašo 3 p., asmens darbingumo lygis nustatomas, vertinant šiuos kriterijus: medicininius, t. y. asmens bazinį darbingumą (1 priedas); funkcinius (2 priedas); profesinius ir kitus kriterijus, turinčius įtakos asmens darbingumui bei jo įsidarbinimo galimybėms (2 priedas).
Kriterijų aprašo 4 p. nurodoma, kad medicininiai kriterijai, t. y. bazinis darbingumas, vertinamas atsižvelgiant į asmens sveikatos būklę bei į visas jo darbingumą įtakojančias ligas ar traumas ir su tuo susijusius funkcinius sutrikimus. Jei dėl kelių ligų ar traumų atsiradę funkciniai sutrikimai stiprina vienas kitą, dėl sunkiausio organizmo funkcijos sutrikimo bazinio darbingumo procentai dauginami iš koeficientų nurodytų Kriterijų aprašo 6 punkte.
Pagal Tvarkos aprašo 23 p., besimokantiems asmenims, sukakusiems 18 metų, jų mokymosi laikotarpiu (ne ilgiau kaip iki 26 metų) darbingumo lygis nustatomas, prilyginant jį baziniam darbingumui.
Asmens bazinis darbingumas (medicininis kriterijus) yra nustatomas atsižvelgiant į asmens sveikatos būklę, visas jo darbingumą įtakojančias ligas ar traumas ir su tuo susijusius funkcinius sutrikimus bei vadovaujantis Kriterijų aprašo 1 priedu. Kriterijų aprašo 1 priede yra nustatyti atskirų susirgimų bei ligų sunkumą atitinkantys procentai, kurie tiesiogiai apsprendžia bazinį darbingumą.
Taigi, Kriterijų aprašo 3.1 p. nurodomas medicininis kriterijus (asmens bazinis darbingumas) yra nustatomas vertinant Kriterijų aprašo 1 priedo atitinkamų punktų nuostatas.
Pagal Tvarkos aprašo 13.2 p., teritoriniai skyriai per 3 darbo dienas nuo dokumentų gavimo dienos sprendžia dėl asmens apžiūros poreikio, jos vietos, laiko ir apie tai informuoja asmenį.
I. K. (jos įstatyminė atstovė) 2011-03-08 prašyme patvirtino, kad nepageidauja dalyvauti nustatant jos darbingumo lygį, atsižvelgus į pateiktus medicininius Tarnybos darbuotojams abejonių dėl pareiškėjos dalyvavimo privalomumo vertinimo procedūrose nekilo. Todėl, vadovaujantis Tvarkos aprašo 13.2 p., buvo nuspręsta pareiškėjos darbingumo lygį vertinti pagal pateiktus medicininius dokumentus.
Taigi, aptartos Tvarkos aprašo nuostatos, reglamentuojančios asmens dalyvavimą darbingumo lygio vertinimo procedūrose, pažeistos nebuvo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui pateikti įrodymai liudija, kad 2011-03-07 Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre buvo atliktas I. K. psichologinis tyrimas, kurio metu nustatyta, kad pareiškėjos IQ=64 ir tai atitinka vidutinio protinio atsilikimo intelektinius gebėjimus (b. l. 16). Tai, jog pareiškėjai diagnozuotas vidutinis protinis atsilikimas pažymėta ir Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro 011-03-08 siuntime (b. l. 14).
Taip pat pažymėtina, jog įvertinus pareiškėjos darbingumo lygį 2012-06-15 darbingumo lygio vertinimo aktu Nr. DL-2583, buvo vadovaujamasi po 2011-03-16 akto pateiktais papildomais medicininiais dokumentais, taip pat 2012-03-12 Psichologinio tyrimo išvada, kurioje konstatuota, kad pareiškėjos IQ<45. Taigi, skundo motyvai, kuriais teigiama, kad pareiškėjos sveikatos būklė nekito, nėra pagrįsti.
Iš 2011-03-16 darbingumo lygio vertinimo akto matyti, kad dėl siuntime nurodytos pagrindinės diagnozės (TLK-10-AM kodas F.71.1, protinis atsilikimas), vadovaujantis Kriterijų aprašo 1 priedo 25.2 p. pareiškėjai buvo nustatytas 40 % bazinis darbingumas; šalutinė diagnozė (cerebrinis paralyžius, spazminė displegija) vertinta pagal Kriterijų aprašo 1 priedo 8.2 p. nuostatas, nustatytas 40 % bazinis darbingumas. Vadovaujantis Kriterijų aprašo 6.2. p. nuostatomis, dėl sunkiausio organizmo funkcijos sutrikimo gauti bazinio darbingumo procentai buvo padauginti iš koeficiento 0,8 ir tokiu būdu nustatytas 32 % bazinis darbingumas, kuris, vadovaujantis Tvarkos aprašo 11 p., suapvalintas iki 30 %.
Žemesnės instancijos teismas
Vertinant aptartas 2011-03-16 darbingumo lygio vertinimo akte nurodytas ir taikytas Kriterijų aprašo 1 priedo vertes, pažymėtina, kad, atsižvelgus į tai, jog I. K. buvo nustatytas IQ=64, Tarnybos skyrius privalėjo taikyti ne Kriterijų aprašo 1 priedo 25.2 p. (taikomas kai intelekto koeficientas – 35–49; bazinė darbingumo vertė 40–30 %), o Kriterijų aprašo 1 priedo 25.3 p. (taikomas, kai intelekto koeficientas – 50–69; bazinė darbingumo vertė 70–45 %).
Tokiu būdu, pareiškėjai bazinis darbingumas būtų nustatytas galimai didesnis negu 2011-03-16 darbingumo lygio vertinimo akte. Tačiau, atsižvelgus į pareiškėjos keliamo ginčo pobūdį, taip pat į tai, jog teismui pateiktu skundu siekiama įrodyti, kad 2011-03-16 darbingumo lygio vertinimo aktu yra nustatytas nepagrįstai didelis darbingumo lygis, aptartas akto trūkumas nelaikytinas tokio pobūdžio, kuriuo galėtų būti grindžiamas skundo reikalavimas.
Tai pat pripažintina, kad pareiškėjos skundo teiginiai, jog 2011-03-16 darbingumo lygio vertinimo akte nebuvo atsižvelgta į tai, jog pareiškėjai nuo gimimo buvo diagnozuotas cerebrinis paralyžius (vidutinio laipsnio spazminė displegija) yra nepagrįsti, nes, kaip minėta ši diagnozė buvo įvertinta pagal Kriterijų aprašo 1 priedo 8.2 p. nuostatas. Taigi, šioje dalyje skundo reikalavimas grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais, kurie niekaip nėra siejami su pareiškėjai diagnozuotos ligos vertinimu Kriterijų aprašo 1 priede įtvirtintų nuostatų taikymo prasme. Be to, atsižvelgus į tas aplinkybes, jog I. K. 2011-03-16 darbingumo lygio vertinimo akto sudarymo metu lankė (duomenys neskelbtini) mokyklą (b. l. 10), taip pat nesant ginčo dėl tų vertinimo akte nurodytų aplinkybių, kad pareiškėja vaikšto savarankiškai, laiptais lipa prilaikoma, Kriterijų aprašo 1 priedo 8.3 p. nuostatos (sunkūs galūnių paralyžiai (plegija), ryškios parezės ir tonuso sutrikimai; bazinis darbingumas 0–20 %) negalėjo būti taikomos.
Įvertinus aptartus įrodymus, pripažintina, kad Tarnybos skyriaus 2011-03-16 darbingumo lygio vertinimo aktas turi trūkumų, t. y. dėl Kriterijų aprašo 1 priedo 25.2 p. nuostatų taikymo pareiškėjai galimai nepagrįstai buvo nustatytas mažesnis darbingumo lygis. Tačiau aptarti akto netikslumai niekaip negalėjo lemti pareiškėjos teisių pažeidimo, nes, kaip minėta, šioje byloje įrodinėjimo dalykas yra tai, jog pareiškėjai darbingumo lygis buvo nustatytas nepagrįstai didelis, o ne nepagrįstai mažas.
Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad Tarnybos skyriaus 2011-03-16 darbingumo lygio vertinimo akto netikslumai negalėjo lemti pareiškėjos nurodytos turtinės žalos, susijusios su negautos šalpos pensijos dalimi, nes tarp šios žalos ir aptartų darbingumo lygio vertinimo akto trūkumų nėra priežastinio ryšio.
Nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei kilti – priežastinio ryšio tarp neteisėtų institucijos veiksmų ir pareiškėjos nurodytos žalos, susijusios su prašoma priteisti šalpos pensijos dalimi – civilinė atsakomybė nekyla.
Dėl skundo reikalavimo dalies, kurioje pareiškėja jai padarytą turtinę žalą kildina iš negautos priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos
Skundo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo pareiškėja grindžia ir tuo, jog dėl neteisėto Tarnybos 2011-03-16 sprendimo pareiškėjai nuo 2011-02-28 iki 2012-06-12 nebuvo mokama priežiūros (pagalbos) tikslinė kompensacija.
Vertinant pareiškėjos skundo motyvus, kuriais yra grindžiamas reikalavimas dėl negautos kompensacijos nenustačius nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio, pažymėtina, kad specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių (toliau – vadinama specialieji poreikiai) asmenų grupes, juos nustatančius subjektus, taip pat specialiųjų poreikių nustatymą reglamentuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Sveikatos apsaugos ministro 2005-05-04 įsakymu Nr. A1-120/V-346 patvirtintas Specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo tvarkos aprašas (toliau – ir Poreikių nustatymo tvarkos aprašas; nagrinėjamu atveju taikytina redakcija galiojusi nuo 2009-05-31 iki 2010-07-01).
Pagal Poreikių nustatymo tvarkos aprašo 3 p., specialieji poreikiai yra nustatomi asmenims ir teisės aktų nustatyta tvarka tenkinami, neatsižvelgiant į jų amžių, neįgalumo lygį ar darbingumo lygį; 8 p. sakoma, jog dėl siuntimo į Tarnybą specialiesiems poreikiams nustatyti asmuo ar jo tėvai, globėjai (rūpintojai) arba jo įgalioti kiti asmenys (toliau vadinama – asmuo) kreipiasi į asmens sveikatos priežiūros įstaigos jį gydantį gydytoją ir pateikia laisvos formos prašymą.
Pagal Poreikių nustatymo tvarkos aprašo 9.1.1. p., gydantis gydytojas, nustatęs diagnozę ir atsižvelgęs į tai, kad, taikant gydymą ir (ar) reabilitacijos priemones, išlieka organizmo funkcijų sutrikimų, asmenims, nesukakusiems senatvės pensijos amžiaus, pateikia Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro Sveikatos apsaugos ministro 2005-05-21 įsakymu Nr. A1-78/V-179 patvirtintos formos užpildytą siuntimą į tarnybą; 15 p. nustatyta, kad nustatant asmens specialiuosius poreikius, pildomas Tarnybos direktoriaus patvirtintos formos Specialiųjų poreikių vertinimo aktas.
Iš aptartų Poreikių nustatymo tvarkos aprašo nuostatų matyti, kad specialiųjų poreikių nustatymo procedūra pradedama asmeniui asmens sveikatos priežiūros įstaigos jį gydančiam gydytojui pateikus laisvos formos prašymą.
Pareiškėja teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad 2011 m. dėl specialiųjų poreikių nustatymo su atitinkamu prašymu buvo kreiptasi į gydantį gydytoją. Kaip minėta, Tarnybos skyriaus 2011-03-16 darbingumo lygio vertinimo aktas buvo surašytas atsižvelgus į Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro 2011-03-08 siuntimą, kuriame nurodoma, kad I. K. siunčiama į Tarnybą darbingumo lygiui nustatyti (b. l. 15).
Taigi byloje nėra duomenų, jog pagal Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro 2011-03-08 siuntimą būtų vykdomos specialiųjų poreikių nustatymo procedūros, taip pat sudarytas Specialiųjų poreikių vertinimo aktas. Be to, pareiškėja jokių aplinkybių, kurias vertinant galima būtų teigti, jog I. K. specialių poreikių nustatymo procedūra nebuvo atliekama dėl ją gydančios gydytojos ar Tarnybos darbuotojų neteisėtų veiksmų, nenurodė.
Įvertinus aptartas aplinkybes, pripažintina, kad I. K. bei jos įstatyminė atstovė N. K. teisės aktų nustatyta tvarka gydančiam gydytojui prašymo dėl specialiųjų poreikių nustatymo neteikė, pareiškėja dėl specialiųjų poreikių nustatymo į Tarnyba nebuvo siunčiama, todėl pastaroji vertinimo procedūrų dėl specialiųjų poreikių nustatymo nevykdė pagrįstai bei teisėtai.
Nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei kilti – neteisėtų veiksmų – civilinė atsakomybė nekyla, o kitų civilinės atsakomybės sąlygų vertinimas yra netikslingas.
Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjos skundo reikalavimas dėl žalos priteisimo yra nepagrįstas, todėl skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teisėja
nusprendė:
Pareiškėjos I. K. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.